2025-05-21 Nr. AB-8897-3-61-3-06850-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1809-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06850-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Y. L.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 24S267277 (toliau –ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi nepilnamečiui vaikui N. L. pakeitimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Ginčijamu Sprendimu buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nepilnamečiui asmeniui N. L. Sprendime pateiktas argumentas, kad nepilnamečio vaiko motinai Y. L. 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 24S217033 buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, yra nepagrįstas šios bylos kontekste. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 6 dalyje reikalaujama, kad bent vienas iš nepilnamečio tėvų būtų pragyvenęs Lietuvoje pastaruosius dvejus metus ir turėtų galiojantį leidimą gyventi. Pareiškėjas, nepilnamečio vaiko N. L. tėvas, šias sąlygas atitinka, nes į Lietuvą atvyko 2022 m., o jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galioja iki 2026 m. spalio 9 d.

2.2. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2022 m. lapkričio mėnesį, ką patvirtina 2022 m. lapkričio 17 d. jam išduota nacionalinė viza, galiojusi iki 2023 m. kovo 24 d. Pareiškėjui 2023 m. sausio 31 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris 2024 m. spalio 10 d. buvo pratęstas iki 2026 m. spalio 9 d. Rėmimasis motinos padėtimi, kaip priežastimi riboti vaiko teisę į gyvenimą su tėvu, prieštarauja vaiko geriausių interesų, proporcingumo bei teisingumo principams.

2.3. Nepilnamečiui asmeniui N. L. 2023 m. lapkričio 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis“ ir „jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi“. Atsižvelgiant į tai, kad N. L. leidimas gyventi buvo suteiktas vadovaujantis būtent šia norma, nėra aišku, kokiu pagrindu buvo atsisakyta pratęsti leidimą gyventi. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas išlieka aktualus tol, kol galioja faktinės aplinkybės – t. y., kai nepilnametis užsienietis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje su savo tėvais ar globėjais. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas aiškiai numato, kad pagrindinė sąlyga leidimo išdavimui ar jo pratęsimui yra šeimos susijungimo faktas, o šio atvejo faktinės aplinkybės, kiek žinoma, nepasikeitė – pareiškėjas gyvena ir dirba Lietuvoje teisėtu pagrindu, remiantis išduotu leidimu gyventi.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

3.1. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 22 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietei N. L., kaip jos tėvas. Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra užsienietės tėvas, pas kurį ji ketina atvykti gyventi, nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, o Kazachstano Respublikos pilietei Y. L., kuri yra užsienietės motina, Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl užsienietė neatitinka leidimo laikinai gyventi pakeitimo sąlygų. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, numatančiu, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

3.2. Atmestini pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis atitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalį, kaip nepagrįsti. Visų pirma, dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 2 str. 14 p.). Tuo metu nacionalinė viza užsieniečiui leidžia atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir būti joje visą vizos galiojimo laikotarpį (Įstatymo 2 str. 152 p.). Antra, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2023 m. sausio 31 d., t. y. užsienietės prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu (2024 m. rugpjūčio 22 d.) Lietuvos Respublikoje gyveno kiek daugiau nei pusantrų metų, t. y. ne du metus, kaip to reikalauja Įstatymo 43 straipsnio 6 dalis, kurioje nurodoma, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką.

3.3. Pasisakant dėl skundo argumentų, kad užsienietei anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – 2023 m. lapkričio 9 d. kai užsienietei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, aplinkybės buvo kitokios, t. y. užsienietės abu tėvai turėjo leidimus laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju prašymo pateikimo metu (2024 m. rugpjūčio 22 d.) užsienietės vienas iš tėvų (motina) neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 29.14.3 punktas aiškiai nurodo, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą patvirtina, jeigu taikytina Įstatymo 43 straipsnio 6 dalis, dokumentai: kad vienas iš tėvų pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir turi ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi, ir Tvarkos aprašo 36 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys jo pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

3.4. N. L. ginčijamu Sprendimu nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos valstybės nares. Be to, ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu nepilnametė atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 24S267277 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti V. L. 2024 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L.

5. Teismas nustatė, kad:

5.1. V. L., kaip vienas iš tėvų, 2024 m. rugpjūčio 6 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L., gim. (duomenys neskelbtini). Prašymas buvo teikiamas tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena nepilnamečio vaiko tėvai, turintys leidimą gyventi Lietuvoje.

5.2. Ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu. Atsakovas nustatė, kad Kazachstano Respublikos pilietis V. L., kuris yra N. L. tėvas ir pas kurį ketina atvykti gyventi nepilnametė, nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, o Kazachstano Respublikos pilietei Y. L., kuri yra nepilnametės motina, Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl N. L. neatitinka leidimo laikinai gyventi pakeitimo sąlygų.

5.3. Skunde pareiškėjas neginčija aplinkybių, susijusių su Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 24S217033, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi N. L. mamai Y. L., tačiau tvirtina, kad atsakovas nepagrįstai, vertindamas pareiškėjo pragyvenimo Lietuvoje laikotarpį, nustatė, jog jis trumpesnis nei 2 metai.

6. Teismas, įvertinęs Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 43 straipsnio 6 dalies nuostatas, padarė išvadą, jog tam, kad N. L. būtų pakeistas (išduotas) leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, bent vienas iš jos tėvų, šiuo atveju pareiškėjas, turi atitikti tris Įstatyme įtvirtintas sąlygas, t. y. 1) būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus; 2) turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi; 3) turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Nagrinėjamu atveju atsakovas vertino, jog pareiškėjas antrosios sąlygos neatitinka, t. y. nėra pragyvenęs Lietuvoje pastaruosius 2 metus.

7. Teismas nurodė, kad lingvistinė ir loginė Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies analizė leidžia vertinti, jog numatyta sąlyga būti pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus nėra siejama išimtinai su gyvenimu Lietuvoje turint leidimą laikinai gyventi, kaip vertina atsakovas, kadangi Įstatymas reikalauja trumpesnio tokio leidimo galiojimo termino – tik vienų metų. Vadinasi, likęs faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpis gali būti pagrįstas bet kokiu teisėtu gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Šiuo atveju prie skundo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog V. L. turėjo 2022 m. lapkričio 17 d. išduotą nacionalinę vizą Nr. 004579111, galiojusią iki 2023 m. kovo 24 d. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 152 punktu, nacionalinė viza leidžia užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir būti joje visą vizos galiojimo laikotarpį. Be to, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, jog besibaigiant nacionalinės vizos galiojimo terminui, 2023 m. sausio 31 d. V. L. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Vien ta aplinkybė, kad nacionalinė viza suteikia teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, ipso facto nereiškia, jog toks buvimas negali būti laikomas faktiniu gyvenimu (pvz., pagal vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. IV-401 patvirtinto Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašo 8.3 papunktį, užsienietis prie prašymo išduoti nacionalinę vizą inter alia (be kita ko) turi pridėti dokumentą, patvirtinantį, kad turi pakankamai lėšų ir (ar) teisėtai gaus reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį). Teismas pabrėžė, kad pagal Tvarkos aprašo 29.14.3 papunktį, įpareigojantį pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad vienas iš tėvų pragyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, Migracijos departamentas, vertindamas, jog vien vizos išdavimo faktas šiuo atveju nėra pakankamas pragyvenimo laikotarpiui nustatyti, galėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius faktinį gyvenimą Lietuvoje (atvykimo į Lietuvos Respubliką faktą, dokumentus, patvirtinančius nurodytu laikotarpiu buvusius darbo teisinius santykius Lietuvoje ar kt.).

8. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog šio teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas, net ir vertinant vien 2023 m. sausio 31 d. išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindu, jau yra pragyvenęs Lietuvoje ilgiau nei 2 metus, t. y. akivaizdžiai atitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies reikalavimus dėl pragyvenimo ir leidimo laikinai gyventi galiojimo trukmės.

9. Teismas pažymėjo, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Nors teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

10. Teismas konstatavo, jog priimdamas ginčijamą administracinį aktą atsakovas faktines bylos aplinkybes vertino pernelyg formaliai, o Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąlygą būti Lietuvoje pragyvenusiam 2 metus nepagrįstai prilygino sąlygai visu šiuo laikotarpiu turėti galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą, tenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti V. L. 2024 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L.

III. 11. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

11.2. Įstatymo lingvistinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad viza suteikia teisę būti Lietuvos Respublikoje, o leidimas gyventi – teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokią išvadą galima daryti iš Įstatymo III skyriaus pavadinimo („Užsieniečių buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje“), taip pat aplinkybės, kad III skyriaus pirmajame skirsnyje „Kelionės leidimas ir vizos“ reglamentuojamas užsieniečių buvimas Lietuvoje (vizų klausimai), o antrajame skirsnyje „Užsieniečių gyvenimas Lietuvos Respublikoje“ reglamentuojamas užsieniečių gyvenimas Lietuvoje (leidimų gyventi klausimai). Įstatymo 2 straipsnio 152 dalyje nurodyta, kad nacionalinė viza – Lietuvos Respublikos išduodama viza, kuria užsieniečiui leidžiama atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir būti joje visą vizos galiojimo laikotarpį. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Atvejai, kada įstatymo leidėjas numatė tam tikras išlygas, yra aiškiai apibrėžti pačiame Įstatyme, pvz., Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje tokių išlygų nenumatyta, teismas nepagrįstai išplėtė šios nuostatos taikymo sritį.

11.3. Teismo sprendime nurodomi dokumentai (atvykimo į Lietuvos Respubliką faktas, dokumentai, patvirtinantys nurodytu laikotarpiu buvusius darbo teisinius santykius Lietuvoje, ar kt.) nepatvirtina užsieniečio teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo prasme. Teismo sprendime yra padaryta esminė materialių aplinkybių vertinimo klaida. Pareiškėjui pirmas leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2023 m. sausio 31 d. ir galiojo iki 2024 m. spalio 9 d. Nacionalinė viza pareiškėjui galiojo nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 24 d. Tuo metu prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi užsienietei N. L. pareiškėjas pateikė 2024 m. rugpjūčio 22 d., t. y. skaičiuojant laikotarpį nuo V. L. pirmojo leidimo gyventi, tuo metu buvo praėję apie 1,5 metų. Net ir įskaičiuojant prabūtą laikotarpį su nacionaline viza, tuo metu nebuvo praėję 2 metai. Teismo sprendime nurodoma aplinkybė, kad skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas, net ir vertinant vien 2023 m. sausio 31 d. išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindu, jau yra pragyvenęs Lietuvoje ilgiau nei 2 metus, yra teisiškai nereikšmingi, nes pareiškėjo pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje buvo skaičiuojamas prašymo pateikimo metu.

11.4. Teismas padarė teisės taikymo klaidą – Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje yra reglamentuojamos atskiros, savarankiškos ir visos privalomos sąlygos, t. y. užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu: turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi, ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką.

12. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas nurodo, kad lingvistinis, sisteminis Įstatymo normų aiškinimas patvirtina, jog teisėtą buvimą sudaro ir nacionalinės vizos pagrindu gyvenimo laikotarpis, jei asmuo turėjo aiškų tikslą likti šalyje ilgiau, ir tai buvo realizuojama per leidimo gavimą. Šiuo atveju – faktai tai aiškiai įrodo. Sprendimas riboti nepilnametės teisę gyventi su savo tėvu: prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatoms dėl šeimos apsaugos; neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkto, įtvirtinančio teisę šeimos nariui atvykti šeimos susijungimo pagrindu; prieštarauja Konvencijos 8 straipsnio nuostatoms dėl teisės į šeimos gyvenimą. Migracijos departamentas anksčiau pripažino pareiškėjo teisėtą buvimą Lietuvoje, vertino, kad yra pagrindas leisti nepilnametei gyventi kartu su tėvu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuosekliai įgyvendino savo šeimos susijungimo teisę, o dukros buvimas Lietuvoje buvo teisėtas ir sudarė tęstinį faktinį šeimos gyvenimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 24S267277, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo mažametei dukrai N. L., konstatavus, kad ji neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino atsakovo Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei N. L. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra netinkamai motyvuotas (t. y. neatitinka VAĮ 10 str. 5 d. įtvirtintų reikalavimų), nes atsakovas faktines bylos aplinkybes vertino pernelyg formaliai, netinkamai išaiškino ir pritaikė Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąlygą būti Lietuvoje pragyvenusiam 2 metus, t. y. nepagrįstai prilygino sąlygai visu šiuo laikotarpiu turėti galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

15. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė 2024 m. lapkričio 22 d. išnagrinėjęs pareiškėjo, kaip vieno iš tėvų (Kazachstano Respublikos piliečio V. L.), 2024 m. rugpjūčio 6 d. pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi savo nepilnametei dukrai tuo pagrindu, kad ji yra nepilnametė ir ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su tėvais. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje numatytų sąlygų, taip pat, kad pareiškėjo dukters motinai (Kazachstano Respublikos pilietei Y. L.) atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsakovas nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo nepilnametei dukrai, nes ji neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (t. y. Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.).

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki Sprendimo priėmimo dienos (t. y. iki 2024 m. lapkričio 22 d.), pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 24 d. (t. y. pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 24 d. turėjo teisę atvykti į Lietuvos teritoriją ir būti joje (Įstatymo 2 str. 152 d.)); jam 2023 m. sausio 31 d. buvo išduotas iki 2024 m. spalio 9 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 2 p.); jam 2024 m. spalio 10 d. išduotas iki 2026 m. spalio 9 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjui teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei dukrai metu, pastaroji dar turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (galiojo nuo 2023 m. lapkričio 9 d. iki 2024 m. spalio 9 d.). Taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 24S217033 atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi N. L. mamai. Pastaroji aplinkybė, kaip ir paminėtas Migracijos departamento sprendimas šioje byloje nėra ginčijami.

19. Ginčo nagrinėjimui aktualios redakcijos Įstatyme buvo nustatyta, kad „išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: <...> 14) jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.); „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: <...> 3) yra šeimos susijungimo atvejis“ (Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p.). „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai: <...> 2) Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi;“ (Įstatymo 43 str. 1 d. 2 p.).

20. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) nustatyta: „Šio straipsnio 1 dalies 2, <...> punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytą tvarką. Šis reikalavimas netaikomas, kai šeimos nariai atvyksta pas užsienietį: 1) kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje; 2) kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi arba turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1, 2, 41, 42, 51, 13 ar 16 punkte nustatytais pagrindais; 3) kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi arba turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu. Šia teise užsienietis gali pasinaudoti, jeigu šeima jau buvo sukurta toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje užsienietis įgijo ilgalaikio gyventojo statusą; 4) kuris yra atvykęs stažuotis mokslo ir studijų institucijose pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis arba pagal Europos Sąjungos akademinių mainų su trečiosiomis valstybėmis programas; 5) kuris tiesiogiai dalyvaudamas valstybei svarbiuose projektuose yra investavęs Lietuvos Respublikoje nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą ir naudojamą turtą; 6) kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi arba turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1–22 punktuose nustatytais pagrindais.“.

21. Paminėtas Įstatymo nuostatas aiškinant nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo tikslu ir tuo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio nepilnamečio užsieniečio vienas iš tėvų (Įstatymo 43 str. 1 d. 2 p.). Tokiu atveju, išskyrus Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies 1–6 punktuose nurodytas išimtis, nepilnamečio užsieniečio vienas iš tėvų privalo atitikti tris būtinas sąlygas, t. y. (i) turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, (ii) turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir (iii) turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Teisėjų kolegija nepritaria apeliaciniame skunde pateiktam teisės aiškinimui (žr. šios nutarties 11.2 p.). Šiuo aspektu papildant su tuo susijusius pirmosios instancijos teismo motyvus, akcentuotina, kad Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nepilnamečio užsieniečio vieno iš tėvų „pragyvenimo Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus“ sąlyga, skirtingai nei sąlyga „turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi“ yra susijusi su faktiniu teisėtu tokio asmens gyvenimu (buvimu) Lietuvoje. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo nepilnamečio užsieniečio vieno iš tėvų „pragyvenimo Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus“ sąlygą Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies taikymo prasme aiškinti kaip sudarančią pakankamą pagrindą į tokį 2 metų laikotarpį neįskaityti laikotarpių per kuriuos nepilnamečio užsieniečio vienas iš tėvų, turėdamas nacionalinę vizą, faktiškai gyvena (būna) Lietuvoje.

23. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad iki Sprendimo priėmimo dienos (t. y. iki 2024 m. lapkričio 22 d.) pareiškėjas, skaičiuojant jo gyvenimą Lietuvoje turint leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir jam išduotos nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, buvo (galėjo būti) pragyvenęs Lietuvoje daugiau nei 2 metus. Nepaisant to, atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nėra pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus ir neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje numatytų sąlygų, paminėto teisinio reguliavimo taikymo kontekste apskritai nevertino ar pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 24 d., kai galiojo jam išduota nacionalinė viza, faktiškai gyveno (buvo) Lietuvoje. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendimas yra netinkamai motyvuotas (t. y. neatitinka VAĮ 10 str. 5 d. įtvirtintų reikalavimų), nes atsakovas faktines bylos aplinkybes vertino pernelyg formaliai, netinkamai išaiškino ir pritaikė Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąlygą būti Lietuvoje pragyvenusiam 2 metus nepagrįstai prilygino sąlygai visu šiuo laikotarpiu turėti galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais esą nagrinėjamu atveju atsakovas sprendimą dėl pareiškėjo pateikto prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi savo nepilnametei dukrai turėjo priimti įvertinęs tik tas faktines aplinkybes, kurios galiojo šio prašymo pateikimo momentu (t. y. 2024 m. rugpjūčio 6 d.), o ne Sprendimo priėmimo momentu (2024 m. lapkričio 22 d.) (žr. nutarties 11.3 p.). Toks aiškinimas neatitinka iš gero administravimo principo kylančių imperatyvų, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai ir atidžiai, vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Šiame kontekste akcentuotina, kad (i) pareiškėjui teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnametei dukrai metu, pastaroji dar turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (galiojo nuo 2023 m. lapkričio 9 d. iki 2024 m. spalio 9 d.), (ii) jau prašymo pateikimo metu atsakovui buvo žinoma tiek apie pareiškėjo turėtą nacionalinę vizą, tiek apie jam suteiktus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, (iii) pats atsakovas sprendimą motyvavo jau po prašymo pateikimo įvykusiomis aplinkybėmis (t. y. rėmėsi Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 24S217033, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi N. L. mamai).

25. Atsakant į apeliaciniame skunde reiškiamas abejones dėl tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų (žr. nutarties 11.1 p.), pažymėtina, kad teismas detaliai išanalizavo procesinius dokumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo motyvų nepakankamumo atmetami.

26. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Nustačiusi, kad kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi arba dėl jų yra atsakyta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei teisiškai įvertino visas reikšmingas teisines ir faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė