3ee32040-b376-412f-9705-e3f93c15bfc3 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-2099-431/2015             Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03639-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.3.; 2.5.29.2.; 2.8.2.; 3.3.1.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. lapkričio 4 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, JÅ«ratės Varanauskaitės,raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės I.

V. ir atsakovo AS Reverta apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės I. V. ieÅ¡kinį atsakovams AS „Reverta“, AB „Citadele“ bankas dėl reikalavimo teisės perleidimo, kredito sutarties vienaÅ¡aliÅ¡ko nutraukimo pripažinimo neteisėtais ir kredito sutarties sÄ lygos pripažinimo nesÄ Å¾ininga, trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, – E. V., iÅ¡vadÄ teikiančios institucijos – Lietuvos bankas ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė           IeÅ¡kovė prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. lapkričio 20 d. vienaÅ¡aliÅ¡kÄ atsakovo AS „Reverta“ sprendimÄ nutraukti prieÅ¡ terminÄ 2007 m. kovo 15 d. Kredito sutartį Nr. BKS/797, pripažinti 2007 m. kovo 15 d. Kredito sutarties Nr. BKS/797 5.12 punktÄ nesÄ Å¾ininga kredito sutarties sÄ lyga, negaliojančia ab initio, pripažinti negaliojančia 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties dalį, kuria AB „Parex bankas“ perleido AS „Parex banka“ reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ 2007 m. kovo 15 d. kredito sutarties Nr. BKS/797, sudarytos tarp ieÅ¡kovės ir AB „Parex bankas“.

Nurodė, jog 2007 m. kovo 15 d. su AB „Parex bankas“ (Å¡iuo metu AB „Citadele“ bankas) sudarė Kredito sutartį Nr. BKS/797, pagal kuriÄ ieÅ¡kovei buvo suteiktas 569.126 Lt dydžio kreditas bÅ«stui pirkti, o ieÅ¡kovė įsipareigojo jį grÄ Å¾inti iki 2032 m. kovo 10 d. 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutartimi AB „Parex bankas“ perleido reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ kredito sutarties, AS „Parex banka“, kuris 2012 m. gegužės 10 d. pakeitė pavadinimÄ Ä¯ AS „Reverta“.

Latvijos finansų priežiÅ«ros tarnyba 2012 m. kovo 15 d. sutiko panaikinti Latvijos įmonės AS „Parex banka“ licencijÄ . AS „Reverta“ tapo aktyvų valdymo kompanija ir nebevykdo banko veiklos. AS „Reverta“ atstovas Lietuvoje UAB „NIF Lietuva“ taip pat nevykdo finansinės įstaigos veiklos, o yra vienas iÅ¡ Lietuvos Å«kio subjektų, užsiimančių nelicencijuojama veikla. Todėl reikalavimo pagal kredito sutartį perleidimas pažeidė jos, kaip skolininkės, teises ir suvaržė jos prievoles labiau negu iki Å¡alių pasikeitimo.

IeÅ¡kovė savo sutikimo perleisti nurodytÄ reikalavimÄ nedavė, be to, naujasis ieÅ¡kovės kreditorius nėra kontroliuojamas Lietuvos Respublikos priežiÅ«ros institucijos bei, bÅ«damas nesuinteresuotas gauti pelnÄ iÅ¡ ilgalaikio skolinimosi, neturi tikslo iÅ¡saugoti kredito sutartį iki 2032 m. kovo 10 d. UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. lapkričio 20 d. pateikė ieÅ¡kovei raÅ¡tÄ , kuriame nurodė, kad ieÅ¡kovė privalo iki 2013 m. gruodžio 31 d. padengti susidariusį įsiskolinimÄ pagal Kredito sutartį.

Skolos nesumokėjus, kredito sutartis bus nutraukta. IeÅ¡kovė nesutiko su kredito sutarties nutraukimu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. Kredito sutarties nutraukimo metu ieÅ¡kovės įsiskolinimas sudarė 33.640,34 Lt, t.y. įsiskolinimo suma sudarė vos 7 procentus nuo negrÄ Å¾intos kredito sumos (469.884,84 Lt). Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnį kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos numatytos sÄ lygos. Kredito sutarties pažeidimas nebuvo esminis, kadangi nėra nei vieno CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatyto kriterijaus.

Kredito sutarties 5.12 punkto sÄ lygoje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, pirmÄ ja eile dengiant apskaičiuotus delspinigiai, antrÄ ja eile dengiant palÅ«kanas, likusiÄ Ä¯mokos sumÄ nukreipiant kredito dengimui, pažeidžia ieÅ¡kovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, ir prieÅ¡tarauja CK 6.54 straipsnio nuostatoms. Jeigu įmokos bÅ«tų paskirstytos CK 6.54 straipsnyje nurodyta tvarka, ieÅ¡kovės skolÄ sudarytų tik 10.143,38 Lt. Atsakovas AS „Reverta“ nesutiko su ieÅ¡kiniu. Nurodė, jog ieÅ¡kovė kredito sutartį sudarė laisva valia, pati inicijavo sutarties esmines sÄ lygas, pasiraÅ¡ydama sutartį patvirtino, jog visos jos sÄ lygos ieÅ¡kovei yra suprantamos ir priimtinos. 2013 m. lapkričio 20 d. pradelsti ieÅ¡kovės mokėjimai sudarė 34.408,11 Lt, todėl kreditorius siÅ«lė ieÅ¡kovei iki 2013 m. gruodžio 20 d. padengti įsiskolinimÄ .

Tačiau nei ieÅ¡kovė, nei laiduotoja nesiėmė jokių veiksmų dėl įsiskolinimo sumažinimo, todėl kredito sutartis 2013 m. gruodžio 31 d. buvo vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta. Atsakovas turėjo teisę nutraukti kredito sutartį, nes ieÅ¡kovės atsiskaitymai pagal grafikÄ vėlavo daugiau kaip 4 metus (kredito sutarties 8.2.1.1 p.), ieÅ¡kovė nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. visiÅ¡kai nevykdė kredito sutartyje nustatyto įsipareigojimo apdrausti įkeistÄ turtÄ nuo sunaikinimo ar sugadinimo (kredito sutarties 8.2.1.4 p.), ieÅ¡kovė, praėjus net Å¡eÅ¡iems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, nepadengė pradelstų finansinių įsipareigojimų.

Ieškovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. CK 6.54 straipsnyje yra numatyta, kad jame nustatyta tvarka yra taikoma tais atvejais, kai ginčo šalių sudarytas sandoris (susitarimas) nenumato kitaip. Taigi šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Atsakovas pripažino, jog ieškovė yra vartotoja, tačiau nurodė, kad įstatyme įtvirtintų vartotojo teisių garantijų taikymas neturėtų sudaryti galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis.

IeÅ¡kovė turi aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , užima kvalifikuotas pareigas, todėl nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovei turėtų bÅ«ti taikomas aukÅ¡tesnis nei vidutiniÅ¡kai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus teisė yra kilusi iÅ¡ kredito sutarties, Å¡is reikalavimas nėra asmeninio pobÅ«džio, todėl negali bÅ«ti vertinamas kaip neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu. Todėl kreditoriaus pasikeitimas skolininkei objektyviai negalėjo nulemti didesnio jos teisių suvaržymo ir prievolių dėl pasikeitusio kreditoriaus asmens.

Lietuvos AB „Parex bankas“ ir Latvijos AS „Parex banka“ Reikalavimų perleidimo sutartį pasirašė 2010 m. liepos 31 d., t.y. tuo metu, kai Latvijos AS „Parex banka“ buvo finansų įstaiga ir teikė su tuo susijusias paslaugas. Licencija naujajam kreditoriui buvo panaikinta tik 2012 m. gegužės 10 d., todėl reikalavimo perleidimo dienÄ apie licencijos panaikinimÄ negalėjo bÅ«ti žinoma nei vienai iÅ¡ Å¡alių. Atsakovas AB „Citadele“ bankas nesutiko su ieÅ¡kinio dalimi, kuria ieÅ¡kovė reikalauja pripažinti negaliojančia 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutarties dalį, pagal kuriÄ AB „Parex bankas“ perleido AS ‚Parex banka“ reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ 2007 m. kovo 15 d. kredito sutarties Nr. BKS/797.

Nurodė, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimÄ kitam asmeniui, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Kredito sutartyje nėra numatyta draudimo AB „Citadele“ bankas perleisti savo reikalavimo teises pagal minėtÄ sutartį. IeÅ¡kovė nepateikė jokių argumentų, kad bÅ«tent AB „Citadele“ bankas, kaip kreditorius, turėjo ieÅ¡kovei esminės reikÅ¡mės, bei nepateikė jokių įrodymų, kad reikalavimo teisė yra neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu, ir todėl kreditorius negalėjo perleisti reikalavimo kitam asmeniui.

AB „Citadele“ bankas perleidus reikalavimÄ AS „Parex banka“ naujasis kreditorius neįgijo daugiau teisių.             II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė    Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies ir pripažinti negaliojančiu 2013 m. lapkričio 20 d. vienaÅ¡aliÅ¡kÄ atsakovo AS „Reverta“ sprendimÄ nutraukti prieÅ¡ terminÄ su ieÅ¡kove I. V. 2007 m. kovo 15 d. sudarytÄ Kredito sutartį Nr. BKS/797.

Priteisė iÅ¡ AS „Reverta“ 1.418 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų ieÅ¡kovei. KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė. Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės 33 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų valstybės naudai. Priteisė iÅ¡ AS „Reverta“ 17 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad             kredito sutartyje nėra numatyta draudimo AB „Citadele“ bankui perleisti savo reikalavimo teises pagal minėtÄ sutartį. Pagal CK 6.101 straipsnio 5 dalį be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimÄ , jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikÅ¡mės. IeÅ¡kovė nepateikė jokių argumentų, jog bÅ«tent AB „Citadele“ bankas (prieÅ¡ tai AB „Parex bankas“) kaip kreditorius, turėjo ieÅ¡kovei esminės reikÅ¡mės bei nepateikė jokių įrodymų, kad reikalavimo teisė yra neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu.

AB „Citadele“ bankui perleidus reikalavimÄ AS „Parex banka“ naujasis kreditorius neįgijo daugiau teisių, todėl spręstina, kad ginčijamas reikalavimo perleidimas iÅ¡ esmės neturėjo jokios įtakos skolininkės teisėms, nes pastarajai ir po reikalavimo perleidimo iÅ¡lieka teisė reikÅ¡ti visus atsikirtimus į perleistÄ jį reikalavimÄ , kuriuos ji turėjo teisę reikÅ¡ti ir pradiniam kreditoriui. Tokios iÅ¡vadÄ padarė ir Lietuvos bankas. Lietuvos Respublikos bankų įstatymas nenustato papildomų reikalavimų, taikomų bankams perleidžiant reikalavimo teises, kylančias iÅ¡ banko sudarytų sutarčių, kitiems subjektams, taip pat nenustato papildomų sÄ lygų tokių reikalavimų perdavimui.

Kredito sutartyje nėra nuostatų, susijusių su reikalavimo teisės perdavimu, taip pat sutartyje nėra nei ekspresyvaus, nei numanomo draudimo kreditoriui perleisti savo reikalavimus kitam asmeniui, todėl 2010 m. liepos 31 d. sutartimi perduotas AB „Parex bankas“ (vėliau – AB „Citadele“ bankas) reikalavimas kitam kreditoriui AS „Parex banka“ neprieÅ¡taravo nei įstatymams, nei kredito sutarčiai. Reikalavimo perleidimas, t.y. vienos iÅ¡ Å¡alių pakeitimas, negali bÅ«ti formaliai laikytinas sutarties sÄ lygų keitimu, ypač kai jau buvo konstatuota, kad nagrinėjamu atveju toks sutarties Å¡alies pasikeitimas neturi esminės reikÅ¡mės ieÅ¡kovės teisėms.Teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog CK 6.54 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui ir skolininkui susitarti dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos nei numatyta nurodytoje normoje, kuri nagrinėjamu atveju ir buvo tarp Å¡alių sutarta.

IeÅ¡kovė po kredito sutarties sudarymo nesikreipė į atsakovÄ dėl įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo ir Å¡ios tvarkos neginčijo, jÄ pradėjo ginčyti tik 2013 m. gruodžio 31 d. nutraukus kredito sutartį. Todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties 5.12 punktas savaime yra nesÄ Å¾ininga sutarties sÄ lyga ieÅ¡kovei. Tokios pozicijos laikosi ir iÅ¡vadÄ teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Kaip nustatyta, ieÅ¡kovė Å¡ios sutarties sÄ lygos neginčijo, viso kredito sutarties galiojimo metu neprašė jos pakeisti, todėl minėta sÄ lyga turi bÅ«ti vykdoma, nes pagal CK teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos Å¡alims turi įstatymo galiÄ (CK 6.189 straipsnis).

IeÅ¡kovė turi aukÅ¡tÄ jį ekonominį iÅ¡silavinimÄ , tÄ patvirtino jos atstovė teismo posėdžio metu, todėl jai taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai. IeÅ¡kovei tinkamai vykdžius kredito sutarties sÄ lygas ir mokėjus sutartyje nustatytas kredito įmokas tinkamai bei laiku, delspinigiai nebÅ«tų skaičiuojami. IeÅ¡kovė visÄ kredito sutarties galiojimo laikotarpį mokėjo 3.000 Lt dydžio kredito įmokas, nors kredito sutartyje jų dydis buvo nustatytas kitoks.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4201-141/2012 ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl kredito sutarties sÄ lygų pakeitimo, tame tarpe ir dėl kredito įmokų sumažinimo (fiksavimo), atmetė, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-656-345/2013 minėtÄ sprendimÄ paliko nepakeistÄ , tačiau ieÅ¡kovė net ir po nurodytų teismų sprendimų įsiteisėjimo nesilaikė kredito sutartyje nustatyto kredito įmokų grafiko ir toliau mokėjo jos pačios vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatyto dydžio kredito įmokas.

Kredito sutarties 5.12 punkto sÄ lygos pripažinimas nesÄ Å¾ininga pakeistų kredito sutartį, kas reikÅ¡tų priverstinį įsikiÅ¡imÄ Ä¯ Å¡alių nustatytÄ tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrÄ . Sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra iÅ¡imtinė priemonė, kurios taikymui nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, kadangi tai pakenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. IeÅ¡kovės nurodytas jos sumokėtų 65.778,63 Lt delspinigių dydis apskaičiuotas pagal kredito sutartį, delspinigių dydžio, nustatyto kredito sutarties specialiosios dalies 3.1 punkte, ieÅ¡kovė neginčijo, todėl delspinigių dydis nelaikytinas nepagrįstai dideliu bei pažeidžiančiu Å¡alių pusiausvyrÄ .Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1531-603/2012 buvo konstatuota, kad kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ir vartotojo teisių apsaugÄ reglamentuojančios nuostatos.

Sutarties nutraukimas yra kraÅ¡tutinė (ultima ratio) priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Minėtas favor contractus principas įpareigoja Å¡alis siekti iÅ¡saugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. VieÅ¡asis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumÄ ir teisėtų lÅ«kesčių apsaugÄ riboja sutarties Å¡alies vienaÅ¡alę iniciatyvÄ nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios Å¡alies interesus, taip užtikrinant Å¡alių teisėtų interesų pusiausvyrÄ .

Teismas nenustatė ieÅ¡kovės veiksmuose kredito sutarties pažeidimo, kad jis galėtų bÅ«ti kvalifikuojamas kaip esminis, nes Å¡alis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai, todėl ir griežtas mokėjimų terminų laikymasis Å¡alims negalėjo turėti esminės reikÅ¡mės; ieÅ¡kovė, nors ir nepilnai, tačiau mokėjimus pagal sutartį atlikdavo, stengėsi dengti pradelstus įsipareigojimus, bandė bendradarbiauti su atsakovu dėl įmokų grafiko keitimo (buvo kreiptasi į teismÄ ); nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į tai, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo; nenustatyta, kad dėl ieÅ¡kovės veiksmų atsakovas negautų iÅ¡ kredito sutarties to, ko tikėjosi jÄ sudarydamas, nes mokėjimai, nors ir nepilni, buvo atliekami.

IeÅ¡kovės įsipareigojimų vykdymas yra apsaugotas tiek nekilnojamųjų daiktų (dviejų butų) hipoteka, tiek trečiojo asmens laidavimo sutartimi, todėl atsakovo turtiniai interesai buvo patikimai (maksimaliai) užtikrinti; dėl kredito sutarties nutraukimo ieÅ¡kovė patirtų neproporcingai didelių nuostolių, kadangi lėšos pagal kredito sutartį buvo panaudotos gyvenamajam bÅ«stui pirkti. Tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminÄ , ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita Å¡alis jos neįvykdo per papildomai nustatytÄ protingÄ terminÄ , tačiau Å¡ios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios Å¡alies sutartinių prievolių dalį.

Kredito sutarties nutraukimo dienÄ , ieÅ¡kovės pradelsti mokėjimai buvo – 33.640,34 Lt, t.y. sudarė apie 7 proc. negrÄ Å¾intos kredito sumos (33.640,34 Lt / 469.884,84 Lt). Atsakovas negalėjo kredito sutarties nutraukti remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu, nes kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai, o neįvykdyta prievolė sudarė nedidelę sutarties neįvykdžiusios Å¡alies sutartinių prievolių dalį. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai   Atsakovas AS „Reverta“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo pripažintas negaliojančiu 2013 m. lapkričio 20 d. vienaÅ¡aliÅ¡kas atsakovo AS „Reverta“ sprendimas nutraukti prieÅ¡ terminÄ 2007 m. kovo 15 d.

Kredito sutartį Nr. BKS/797, ir atmesti ieÅ¡kinį.   Apeliacinį skundÄ atsakovas grindžia Å¡iais argumentais:  1) Teismas neteisingai nustatė, kad atsakovas kredito sutarties nutraukimÄ grindė tik įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkančiu skolininkės elgesiu. PrieÅ¡ingai, tiek praneÅ¡ime apie sutarties nutraukimÄ , tiek ir atsiliepime į ieÅ¡kinį atsakovas detaliai nurodė kredito sutarties sÄ lygų pažeidimus, kurie sudaro pagrindÄ vienaÅ¡aliam sutarties nutraukimui, joje numatytais atvejais pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi konstatavo, kad Å¡iandien pagal esamÄ ekonominę situacija ieÅ¡kovei nėra neproporcingai sudėtinga laiku ir tinkamai vykdyti kredito sutartimi prisiimtas prievoles. IeÅ¡kovės reikalavimo pakeisti kredito sutarties sÄ lygas patenkinimas sÄ lygotų ne ginčo Å¡alių sutartinių prievolių pusiausvyros atkÅ«rimÄ , bet nepagrįstÄ atsakovo interesų pažeidimÄ , neproporcingÄ teismo kiÅ¡imÄ si į privatinius sutartinius santykius. Teismui atsisakius tenkinti reikalavimÄ dėl kredito sutarties sÄ lygų keitimo, ieÅ¡kovė savo sutartinius įsipareigojimus privalėjo vykdyti tinkamai ir laiku.

IeÅ¡kovei papildomai buvo suteiktas 6 mėnesių terminas pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, tačiau skola padengta nebuvo. Net ir po 2013 m. lapkričio 20 d. kreditoriaus įspėjimų nei skolininkė, nei laiduotoja nesiėmė jokių priemonių susidariusiai padėčiai iÅ¡spręsti, nesiekė padengti ar sumažinti pradelstų įsipareigojimų, neatliko nei vieno papildomo ar didesnio mokėjimo, kurie galėtų įrodyti realius ketinimus bendradarbiauti ir tvarkingai vykdyti sutartį. Atsakovas, veikdamas sÄ Å¾iningai ir bendradarbiaudamas, nesiekė iÅ¡ karto pasinaudoti kraÅ¡tutine priemone, nutraukti sutartį ir pradėti priverstinį skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ .

Atsakovas tai padarė tik tada, kai tapo akivaizdu, kad skolininkė tinkamai sutarties nevykdys. IeÅ¡kovė turi vertingo nekilnojamojo turto. Realizavusi nors dalį turto ieÅ¡kovė turėtų galimybę visiÅ¡kai padengti pradelstus įsipareigojimus ir netgi sumažinti negrÄ Å¾intÄ kredito dalį. Tačiau paminėtų finansinių įsipareigojimų įvykdymo alternatyvų ieÅ¡kovė nesvarstė.           2) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog kredito sutarties pažeidimai nebuvo esminiai.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1534-603/2012 pripažino vartotojo teises pažeidžiančias sutarties sÄ lygas tik toje dalyje, kuri kreditoriui suteikia galimybę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti kredito sutartį, jei ieÅ¡kovas nesumoka bent vienos kredito dalies. Tačiau tai savaime nereiÅ¡kia, kad ab initio negalioja visi kredito sutarties punktai, nustatantys kredito sutarties vienaÅ¡alį nutraukimÄ tuo atveju, jei kredito gavėjas nevykdo arba netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus.

Skolininkė sutartinius įsipareigojimus vykdė nesilaikydama sutartyje nustatytų sÄ lygų, įmokas mokėdavo tokio dydžio, kokios jos manymu buvo teisingos, todėl kredito sutarties nutraukimo metu buvo konstatuoti Å¡ie skolininkės veiksmai, pažeidžiantys kredito sutartį:

1) sutarties nutraukimo metu ieÅ¡kovės atsiskaitymai pagal grafikÄ vėlavo daugiau nei 4 metus (kredito sutarties 8.2.1.1. punkto pažeidimas);

2) ieÅ¡kovė nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. visiÅ¡kai nevykdo kredito sutarties specialiosios dalies 5 punkte nustatyto įsipareigojimo drausti įkeisti turtÄ nuo sunaikinimo ar sugadinimo (kredito sutarties 8.2.1.4. punkto pažeidimas);

3) praėjus net 6 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo buvo atsisakyta keisti sutarties sÄ lygas, ieÅ¡kovė pradelstų finansinių įsipareigojimų nepadengė, kas leido atsakovui daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog kredito gavėja Å¡ių įsipareigojimų nevykdys ir ateityje (kredito sutarties 8.3.1. punkto pažeidimas). Atsakovas kredito sutartį turėjo teisę nutraukti remdamasis sutarties 8.2.1.1., 8.2.1.4. ir 8.3.1. punktais, tačiau pirmos instancijos teismas nurodytų sutartinių pažeidimų netyrė ir nepasisakė dėl kredito sutarties nutraukimo sutartyje nustatytais pagrindais.

          3) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad kredito sutartis yra vartojimo. PrieÅ¡ingai, atsakovas ilgÄ laikÄ bendradarbiavo su skolininke ir jos atžvilgiu taikė nuolaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda iÅ¡imtis, todėl nereiÅ¡kia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesÄ Å¾iningai iÅ¡vengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusių tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, Å¡eimos, namų Å«kio poreikiams tenkinti. Tačiau vartotojo, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus. rÅ«pestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etalonÄ . IeÅ¡kovė yra įgijusi aukÅ¡tÄ jį vadybos iÅ¡silavinimÄ , užima kvalifikuotas pareigas (duomenys neskelbtini), todėl ginče jai turi bÅ«ti taikomas aukÅ¡tesnis nei vidutiniÅ¡kai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartas.

Taigi skolininkei turėjo bÅ«ti suprantama, kad pradelsti įsipareigojimai privalo bÅ«ti padengti, prieÅ¡ingu atveju bus įgyvendinta sutartyje bei įstatyme numatyta kreditoriaus teisė vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti kredito sutartį. IeÅ¡kovė kredito sutartimi prisiimtu įsipareigojimų nevykdo tinkamai nuo 2009 m. gegužės mėnesio. Mokėjimų iÅ¡klotinėje detaliai atsispindi atsiskaitymų vėlavimai ir susidarę pradelsti įsipareigojimai. Jau daugiau nei ketveri metai ieÅ¡kovė kredito sutarties nevykdo ir pradelstų įsipareigojimų nepadengia, todėl nesuprantama teismo iÅ¡vada, jog taip ilgai užsitęsęs sistemingas sutarties sÄ lygų pažeidinėjimas negali turėti esminės reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ dėl kredito sutarties nutraukimo.

Pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, jog griežtas mokėjimų terminų laikymasis negalėjo turėti esminės reikÅ¡mės priimant sprendimÄ dėl kredito sutarties nutraukimo, iÅ¡ esmės neatitinka teismų formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikÅ¡mę. Kreditavimo sutartyse nustatytas mokėjimų grafikas reiÅ¡kia, kad kreditas ir palÅ«kanos turi bÅ«ti sumokėti pagal grafikÄ , taigi, griežtas paskolos sÄ lygų laikymasis kredito sutartims turi esmine reikÅ¡mę.

Todėl nevienkartinis, o nuolatinio pobÅ«džio kredito sutarties pažeidimas turi bÅ«ti vertinamas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Sprendime nurodoma, jog ieÅ¡kovo uždelstas įsiskolinimas kredito sutarties nutraukimo dienÄ sudarė tik 7 procentus nuo viso ieÅ¡kovės įsiskolinimo, todėl konstatavo, jog tai sudarė tik nedidelę sutarties neįvykdžiusios Å¡alies sutartinių prievolių dalį. Nesuprantama, kuo remiantis teismas sprendė, jog sistemingas ketverius metus trunkantis sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimas, nulėmęs 33.640,34 Lt pradelstÄ Ä¯siskolinimÄ , laikytinas nedideliu fiziniam asmeniui.

Ä®vertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindimo tokiai teismo iÅ¡vadai.             IeÅ¡kovė I. V. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta pripažinti 2007 m. kovo 15 d. kredito sutarties 5.12 punkto sÄ lygÄ nesÄ Å¾ininga ir negaliojančia ab initio, atsisakyta pripažinti 2010 m. liepos 31 kreditų portfelio perleidimo sutarties dalį, kuria perleista reikalavimo teisė pagal 2007 m. kovo 15 d. kredito sutartį, negaliojančia.

    Apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė grindžia Å¡iais argumentais:            1) Pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė pripažinti nesÄ Å¾ininga sutarties 5.12 punkto sÄ lygÄ , tuo pažeisdamas CK 6.38 ir 6.188 straipsnių nuostatas. Atsižvelgiant į vartotojo, kaip ekonomiÅ¡kai silpnesnės sutarties Å¡alies, padėtį vartojimo santykiuose bei į CK 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ prievolės Å¡alių pareigÄ vykdyti savo pareigas kuo ekonomiÅ¡kiau, įmokos turėtų bÅ«ti paskirstomos taip, kad vartotojas patirtų kuo mažiau iÅ¡laidų.

Teismas privalėjo įvertinti tai, kad ieÅ¡kiniu buvo ginčijama standartinė kredito sutarties sÄ lyga, parengta kreditoriaus ir pasiraÅ¡yta vartotojos prisijungimo bÅ«du. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sÄ lyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Atsakovai nepateikė į bylÄ jokių įrodymų, patvirtinančių, jog standartinės kredito sutarties 5.12 punkto sÄ lygos buvo individualiai aptartos su ieÅ¡kove. Teismas nurodytų aplinkybių iÅ¡ viso netyrė ir sprendime dėl jų nepasisakė.

Visi kredito sutarties netikslumai ir neaiÅ¡kumai turi bÅ«ti aiÅ¡kinami sutarti parengusios sutarties nenaudai. KritiÅ¡kai vertintini teismo argumentai, kad ieÅ¡kovė turi aukÅ¡tÄ jį ekonominį iÅ¡silavinimÄ , todėl jai taikomi didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai, taip pat tai, kad ji iki vienaÅ¡aliÅ¡ko kredito sutarties nutraukimo nurodytos sÄ lygos neginčijo. Teismas, atsižvelgdamas į ieÅ¡kovės aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ , diskriminavo jÄ kitų vartotojų atžvilgiu, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 8 straipsnį.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo rezoliucinėje dalyje skirtingai, negu nurodo teismas, pažymėta, kad teismui bylos nagrinėjimo metu (pagal atliktus neÅ¡aliÅ¡kus skaičiavimus) nustačius, kad kredito sutarties 5.12 punkte įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka sukelia neproporcingai didelę ekonominę naÅ¡tÄ vartotojai, minėta sutarties sÄ lyga teismo ex officio gali bÅ«ti pripažinta nesÄ Å¾ininga. Tik įvertinus kredito sutarties 5.12 punkto pagrindu ieÅ¡kovės kreditoriui faktiÅ¡kai sumokėtas (paskirstytas) pinigines sumas, bÅ«tų galima daryti objektyviÄ iÅ¡vadÄ apie tai, ar ginčijama sutarties sÄ lyga sukėlė neproporcingai didelę ekonominę naÅ¡tÄ vartotojai, ir atitinkamai pripažinti tokiÄ sÄ lygÄ nesÄ Å¾ininga.

Teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovės argumentus dėl jos manymu kreditoriui sumokėtai neprotingai didelės delspinigių sumos palyginus su bendra sumokėtu įmokų suma. UAB „NIF Lietuva“ 2014 m. rugpjūčio 14 d. raÅ¡tas patvirtina tai, kad ieÅ¡kovės įmokų paskirstymas sukėlė kredito gavėjai, kaip vartotojai, neproporcingai didelę ekonominę naÅ¡tÄ , kadangi beveik pusę iÅ¡ jos sumokėtų įmokų kreditorius nukreipė delspinigiams padengti. Tokiu bÅ«du, pirmiausia dengiant neproporcingai didelius delspinigius (0.09 % už kiekvienÄ uždelstÄ apmokėti dienÄ , kas sudaro 32.85 % metinių palÅ«kanų), kreditorius mažesnes įmokų dalis nukreipdavo palÅ«kanoms ir tik pinigų likutį nukreipdavo kredito dengimui.

IeÅ¡kovei kas mėnesį mokant kreditoriui 3.000 Lt dydžio įmokas, kredito įsiskolinimas praktiÅ¡kai nebuvo mažinamas, o nuo jo toliau buvo skaičiuojamos palÅ«kanos ir delspinigiai, t.y. bendra kredito kaina ieÅ¡kovei buvo nuolat dirbtinai didinama. Teismas privalėjo objektyviai ir visapusiÅ¡kai įvertinti atsakovo 2014 m. rugpjūčio 14 d. pažymÄ apie ieÅ¡kovės sumokėtų įmokų paskirstymÄ , tačiau atmetė šį itin svarbiÄ reikÅ¡mę turintį įrodymÄ be jokių argumentų.

IeÅ¡kovė pateikė teismui alternatyvų įmokų paskirstymo skaičiavimÄ , atliktÄ pagal CK 6.54 straipsnio normas. IeÅ¡kovės įmokas skirstant pagal įstatymÄ , o ne pagal kreditoriaus ieÅ¡kovei primestas kredito sutarties bendrosios dalies standartines sÄ lygas, jos skolos kreditoriui suma sudaro vos 10.143.38 Lt, o ne 33.640.34 Lt, t.y. tris kartus mažiau. Teismas privalėjo objektyviai ir iÅ¡samiai iÅ¡tirti nurodytÄ alternatyvų skaičiavimÄ , įpareigoti atsakovus iÅ¡samiai jį pakomentuoti, patikslinti arba papildyti.

Tačiau teismas nurodyto rašytinio įrodymo visai nevertino ir sprendime dėl jo nepasisakė. Atsakovai, nesilaikydami rungimosi principų, taip pat nepateikė savo nuomonės dėl ieškovės pateikto alternatyvaus įmokų paskirstymo skaičiavimo pagrįstumo (arba nepagrįstumo) ir apsiribojo bendro pobūdžio komentarais, kad ieškovė nėra kompetentinga tokius skaičiavimus atlikti.               2) Teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančia sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo, tuo pažeisdamas CK 6.101 straipsnio 1 dalies, CK 6.183 straipsnio 1 dalies normas.

Lietuvos bankas savo išvadoje konstatuoja, kad sprendžiant, ar reikalavimo perleidimas užsienio ūkio subjektui (šiuo atveju Latvijos įmonei AS „Reverta“) suvaržė ieškovės, kaip vartotojos, teises, yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su ieškovės galimybe pilna apimtimi pasinaudoti Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnyje nustatytomis bankų klientų teisėmis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovė objektyviai negalėjo šiomis teisėmis pasinaudoti, kadangi:

1) naujas kreditorius nėra bankas;

2) naujas kreditorius yra Latvijos įmonė, neprivalanti vykdyti Lietuvos įstatymų ir nepavaldi Lietuvos bankui kaip Lietuvos centrinei bankų institucijai, nagrinėjančiai bankų ir vartotojų ginčus. Teismas nevertino aplinkybių, susijusių su naujo kreditoriaus asmenybe, neatsižvelgė į tai, kad AS „Reverta“ yra Latvijoje įregistruota įmonė, nuo 2012 m. nebeturinti licencijos verstis komercinio banko veikla. Šiuo metu AS „Reverta“ valdo investicinius projektus ir neturi tikslo gauti pelno iš palūkanų pagal ilgalaikes kredito sutartis.

BÅ«tent Å¡ie naujo kreditoriaus veiklos prioritetų pasikeitimai lėmė sprendimÄ dėl vienaÅ¡aliÅ¡ko kredito sutarties nutraukimo, atsisakymÄ restruktÅ«rizuoti susidariusį įsiskolinimÄ sÄ Å¾iningomis sÄ lygomis, nepažeidžiančiomis ieÅ¡kovės, kaip vartotojos teisių. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad raÅ¡ytinė sutartis, kurioje yra iÅ¡lyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba jÄ nutraukti galima tik raÅ¡tu, negali bÅ«ti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu bÅ«du. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.4 punkte banku nurodytas AB „Parex bankas“ (Å¡iuo metu AB „Citadele“ bankas).

Kredito sutarties bendrosios dalies 12.1 punkte numatyta, kad sutarties sÄ lygos gali bÅ«ti keičiamos ar papildomos tik Å¡alims raÅ¡tu susitarus. Atitinkamai kredito sutarties 1.4 sÄ lygos, numatančios banko apibrėžimÄ , galėjo bÅ«ti keičiamas tik bankui ir ieÅ¡kovei raÅ¡tu susitarus. Teismas aukščiau nurodyta imperatyvia teisės norma nesivadovavo, todėl priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ atmesti reikalavimÄ dėl Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

              Atsakovas AB „Citadele“ bankas atsiliepimu į ieÅ¡kovės ir atsakovo AS „Reverta“ apeliacinius skundus praÅ¡o ieÅ¡kovės skundÄ atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimÄ . Nurodo, jog AB „Citadele“ bankas nėra žinomos kredito sutarties nutraukimo aplinkybės, todėl detaliau nepasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų. Su ieÅ¡kove sudarytoje kredito sutartyje nėra numatyto draudimo bankui perleisti reikalavimo teises.

Tai patvirtina ir Lietuvos bankas 2014 m. spalio 9 d. išvadoje. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog neturi galimybės naujam kreditoriui dėl jo statuso vykdyti kredito sutartyje nustatytų prievolių. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog AS „Reverta“ nuo 2012 m. nebeturi licencijos verstis komercinio banko veikla, neegzistavo ginčo sutarties perleidimo metu. Reikalavimo perleidimas iš esmės neturi įtakos skolininko teisėms, nes jam ir po reikalavimo perleidimo išlieka teisė reikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę pareikšti pradiniam kreditoriui.

Taigi, ieÅ¡kovei iÅ¡liko teisė reikÅ¡ti visus atsikirtimus. Be to, reikalavimo perleidimas negali bÅ«ti laikomas sutarties sÄ lygų pasikeitimu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad CK 6.54 straipsnio 1 dalis suteikia teisę kreditoriui ir skolininkui susitarti dėl kitokių įmokų paskirstymo tvarkos, nei numatyta nurodytoje teisės normoje. ŠiÄ teismo iÅ¡vadÄ patvirtina ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimas.           IeÅ¡kovė I.

V. atsiliepimu į atsakovo AS „Reverta“ apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti ir palikti galioti atsakovo skundžiamÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį. Nurodo, jog visas kredito sutarties 8.2 punktas 2012 m. kovo 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1531- 603/2012 buvo pripažinta nesÄ Å¾ininga sutarties sÄ lyga, negaliojančia ab initio. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieÅ¡kovė per visÄ kreditavimo laikotarpį nebuvo praleidusi nei vieno mokėjimo pagal grafikÄ ir toliau kas mėnesį vykdo mokėjimus, net po kredito sutarties nutraukimo.

Atsakovo nurodytos kredito sutarties nutraukimo priežastys iÅ¡ esmės skiriasi nuo priežasties, nurodytos kreditoriaus 2013 m. lapkričio 20 d. praneÅ¡ime, kurį teismas vertino kaip kreditoriaus sprendimÄ vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti su ieÅ¡kovę kredito sutartį. Atsakovas užklausė ieÅ¡kovę dėl turto draudimo. Jam buvo pateikti draudimo polisai, atskirai ieÅ¡kovės prievolės drausti turtÄ nevykdymo arba netinkamo vykdymo teismas nevertino. Atsakovas tokio reikalavimo nereiÅ¡kė. Kartu su ieÅ¡kiniu teismui buvo pateikta atsakovo parengta ieÅ¡kovės įmokų paskirstymo iÅ¡klotinė, kuri patvirtina, kad ieÅ¡kovė kas mėnesį kreditoriui mokama pinigų suma (2.998.80 Lt) virÅ¡ija mokėjimų grafike nurodytas mokėtinas sumas (2.604.01 Lt), todėl netgi per bylos nagrinėjimo pirmosios isntancijos teisme laikotarpį ieÅ¡kovės įsiskolinimas kreditoriui turėjo ženkliai sumažėti.

IeÅ¡kovė prašė kreditoriaus iÅ¡dėstyti įsiskolinimÄ 3-4 metams, dengiant jį kas mėnesį lygiomis dalimis. Tačiau atsakovo atstovas 2013 m. gruodžio 30 d. raÅ¡tu atsakė, kad sutinka restruktÅ«rizuoti įsiskolinimÄ su sÄ lyga, kad ieÅ¡kovė grÄ Å¾ins visÄ kreditÄ per du metus (tiek kreditorius numato tęsti veiklÄ Lietuvoje).             Atsakovas AS „Reverta“ atsiliepimu į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ praÅ¡o ieÅ¡kovės skundÄ atmesti. Nurodo, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nagrinėjamoje byloje teikusi iÅ¡vadÄ , pažymėjo, jog po kredito sutarties sudarymo ieÅ¡kovė nesikreipė į atsakovÄ dėl įmokų paskirstymo tvarkos (kredito sutarties 5.12 punkto) pakeitimo ir Å¡ios tvarkos neginčijo, todėl nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties 5.12 punktas savaime yra nesÄ Å¾iningas ieÅ¡kovei.

Apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo nesutikti su tokia teismo bei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos iÅ¡vada. IeÅ¡kiniu bei apeliaciniu skundu yra įrodinėjama kredito sutarties ginčo sÄ lygos nenaudingumas apeliantės atžvilgiu, tačiau tai savaime nereiÅ¡kia Å¡ios sÄ lygos nesÄ Å¾iningumo ir neatitikimo CK 6.38 ir 6.188 straipsnių nuostatoms. Taikoma paskirstymo tvarka yra skatinanti sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai. IeÅ¡kovei sÄ Å¾iningai, atidžiai ir rÅ«pestingai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus, netesybų iÅ¡ viso nebÅ«tų priskaičiuota.

IeÅ¡kovės reikalavimas panaikinti Å¡alių sutartimi nustatytÄ Ä¯mokų paskirstymo tvarkÄ yra siejamas su ieÅ¡kovės subjektyviu įsitikinimu dėl jos teisių pažeidimo ir nėra. pagrįstas objektyviais teiginiais ar aplinkybėmis, dėl kurių minėta nuostata galėtų bÅ«ti laikoma pažeidžia kitų Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyrÄ . IeÅ¡kovė pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu bei apeliaciniu skundu siekia nepagrįstai panaikinti savo atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymÄ , tokiu bÅ«du pažeisdama kreditoriaus teisėtus interesus.

IeÅ¡kovės pateiktas įmokų paskirstymas ir skolos skaičiavimas nėra suderintas nei su kreditoriumi, nei su jo atstovu UAB „NIF Lietuva“, įmokų dengimo metodika neatitinka kredito sutarties sÄ lygų ir iÅ¡ esmės yra neteisinga, nes pagrįsta hipotetine prielaida, koks bÅ«tų skolininkės pradelstas įsipareigojimų dydis, jei kredito sutartyje bÅ«tų buvusi įtvirtinta skolininkei palankesnė sÄ lyga dėl tinkamai įsipareigojimų nevykdančio kredito gavėjo atliekamų įmokų paskirstymo tvarkos.

Kreditorius neprieÅ¡tarauja, kad CK 6.101 straipsnio 1 norma, reglamentuojanti reikalavimo teisės perleidimÄ , yra imperatyvi, tačiau kategoriÅ¡kai nesutinka su ieÅ¡kovės teiginiu, kad ginčo reikalavimo teisės perleidimo sutartis pažeidžia įtvirtintus įsakmius reikalavimus ar draudimus. Nagrinėjamu aspektu nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi ieÅ¡kovės teiginiai dėl AS „Reverta“ nesuinteresuotumo tęsti kredito santykius su ieÅ¡kove, kadangi kredito sutartis buvo nutraukta dėl sistemingo ir esminio sutarties nevykdymo, sprendimas vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti kredito sutartį su skolininke dėl įsipareigojimÄ nevykdymo buvo priimtas ir pradinio kreditoriaus.

Todėl akivaizdu, jog naujojo kreditoriaus veiksmai, nusprendus nutraukti kredito sutarties vykdymÄ su įsipareigojimų tinkamai nevykdančiu skolininku, ieÅ¡kovės atžvilgiu nėra griežtesni ar labiau suvaržantys skolininkės prievoles nei iki kreditoriaus pasikeitimo. Lietuvos AB „Parex bankas“ ir Latvijos AS „Parex banka“ reikalavimų perleidimo sutartį pasirašė 2010 m. liepos 31 d., t.y. tuo metu, kai Latvijos AS „Parex banka“ buvo finansų įstaiga ir teikė su tuo susijusias paslaugas.

Tuo tarpu Latvijos finansų priežiÅ«ros tarnyba sprendimu banko licencijÄ naujajam kreditoriui panaikino tik 2012 m. gegužės 10 d., t.y. praėjus beveik dvejiems metams nuo reikalavimo perleidimo dienos. Tai reiÅ¡kia, jog licencijos netekimo aplinkybė reikalavimo perleidimo dienÄ nebuvo žinoma nei vienai iÅ¡ Å¡alių. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje kilo ginčas dėl Reikalavimo perleidimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, Kredito sutarties 5.12 punkto pripažinimo nesÄ Å¾ininga sutarties sÄ lyga ir jos pripažinimo negaliojančia bei Kredito sutarties nutraukimo neteisėtumo.           Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė 2007 m. kovo 15 d. su AB „Parex bankas“ (Å¡iuo metu AB „Citadele“ bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. BKS/797 (t.I, b.l. 8-19; 91-98), pagal kuriÄ atsakovas suteikė ieÅ¡kovei 569.126,00 Lt dydžio kreditÄ bÅ«stui įsigyti, o ieÅ¡kovė įsipareigojo kredito sumÄ grÄ Å¾inti iki 2032 m. kovo 10 d., mokėdama periodines įmokas ir palÅ«kanas.

Kredito grÄ Å¾inimas buvo užtikrintas dviejų butų įkeitimu (t.I, b.l. 9-10) bei trečiojo asmens laidavimu (t.I, b.l. 28-30). 2010 m. liepos 31 d. kreditų portfelio perleidimo sutartimi, sudaryta tarp AB „Parex bankas“ ir AS „Parex banka“ (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), AB „Citadele“ bankas (AB „Parex bankas“ teisių ir pareigų perėmėjas) perleido reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ Kredito sutarties, AS „Parex banka“ (t.I, b.l. 135-150). AS „Parex banka“ 2012 m. gegužės 10 d. pakeitė pavadinimÄ Ä¯ AS „Reverta“ (t.I, b.l. 151-153), kurio kreditinių įsipareigojimų administravimÄ Lietuvoje vykdo UAB „NIF Lietuva“ (t.I, b.l. 132-133;165-169).UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. lapkričio 20 d. raÅ¡tu informavo ieÅ¡kovę apie susidariusiÄ skolÄ (21.406,72 Lt nesumokėta kredito dalis, 9.789,66 Lt nesumokėta palÅ«kanų dalis ir 3.211,79 Lt delspinigių) bei įspėjo, kad ieÅ¡kovei nepadengus nurodyto įsiskolinimo iki 2013 m. gruodžio 30 d., Kredito sutartis nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bus nutraukta (t.I, b.l. 20).

IeÅ¡kovė 2013 m. gruodžio 23 d. raÅ¡tu su nurodytu praneÅ¡imu nesutiko, siÅ«lė jį atÅ¡aukti ir toliau vykdyti kreditavimo sutartį (t.I, b.l. 21-22). UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. gruodžio 30 d. raÅ¡tu pranešė, kad sutinka svarstyti klausimÄ dėl suteikto kredito restruktÅ«rizavimo bei siÅ«lė ieÅ¡kovei grÄ Å¾inti kreditÄ per 2 metus, mokant po 3.000 Lt per mėnesį, likusiÄ kredito sumÄ grÄ Å¾inant sutarties termino pabaigoje (po 2 metų) (t.I, b.l. 23). Atsakovas nutraukė kredito sutartį nuo 2013 m. gruodžio 31 d.

Kredito sutarties nutraukimo metu ieÅ¡kovės negrÄ Å¾inta suma sudarė – 21.502,44 Lt pradelsta paskola, 8.799,93 Lt palÅ«kanų bei 3.337,97 Lt delspinigių, iÅ¡ viso – 33.640,34 Lt (t.I, b.l. 31-32). Dėl Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu                       Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienaÅ¡aliÅ¡kai sutartis gali bÅ«ti nutraukta joje numatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje atvejai, kada kredito davėjas gali vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį, yra numatyti Kredito sutarties 8.2.-8.3 punktuose.

Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-811-545/2010 buvo pripažinęs vienaÅ¡alį 2009 m. rugsėjo 21 d. kredito sutarties nutraukimÄ pagal sutarties 8.2.1 ir 8.2.1.1 punktus negaliojančiu. Å iÄ minėto sprendimo dalį paliko nepakeistÄ ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1531-603/2012, konstatuodamas, jog kredito sutarties 8.2.1 ir 8.2.1.1. punktai prieÅ¡tarauja bendriesiems sÄ Å¾iningumo reikalavimams ir iÅ¡ esmės pažeidžia Å¡alių teisių ir pareigų pusiausvyrÄ vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai, todėl yra negaliojantys ab initio.

           Kredito sutarties 8.2.1.4 punkte numatyta, jog vienaÅ¡aliÅ¡ko sutarties nutraukimo sÄ lyga gali bÅ«ti ir kredito gavėjo padarytas specialiojoje dalyje numatytos sÄ lygos, tai yra 5 punkte nustatytos pareigos drausti įkeičiamÄ turtÄ , pažeidimas. Tuo tarpu pagal sutarties 8.3.1 punktÄ kredito davėjas turi teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį, jeigu paaiÅ¡kėja konkrečios aplinkybės, leidžiančios matyti, kad kredito gavėjai sutartyje numatytais terminais negrÄ Å¾ins kredito ar jo dalies ir (ar) nesumokės kitų mokėjimų.

           UAB „NIF Lietuva“ 2013 m. lapkričio 20 d. praneÅ¡ime informavo ieÅ¡kovę apie skolos dydį, taip pat nurodė, kad kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte nustatyta, kad kredito gavėjas įkeistÄ turtÄ privalo apdrausti nuo sunaikinimo ar sugadinimo, tačiau ieÅ¡kovė Å¡ios pareigos sistemingai nevykdo nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d., todėl tai yra savarankiÅ¡kas kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindas (t. I, b.l. 20). Tačiau atsakovas minėtame praneÅ¡ime pabrėžė, kad ieÅ¡kovei iki 2013 m. gruodžio 30 d. neįvykdžius įsipareigojimų kreditoriui, tai yra negrÄ Å¾inus pagal grafikÄ pradelstų mokėjimų, kreditorius 2013 m. gruodžio 31 d. vienaÅ¡aliÅ¡kai nutrauks kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį visos kredito sumos su apskaičiuotomis palÅ«kanomis, delspinigiais ir kitais mokėjimais iÅ¡ieÅ¡kojimÄ .

Taip pat minėtame praneÅ¡ime ieÅ¡kovei buvo siÅ«loma kredito restruktÅ«rizacija, skolos grÄ Å¾inimo įmokas iÅ¡dėstant iki 2016 m., nuraÅ¡ant dalį delspinigių bei palÅ«kanų. Taigi, kreditoriui svarbiausia sutarties iÅ¡saugojimo sÄ lyga buvo skolos sumokėjimas, o ne pareigos apdrausti įkeistÄ turtÄ nevykdymas. Kredito sutarties 8.3.1 punkte numatyta sÄ lyga yra analogiÅ¡ka CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktui, pagal kurį sutarties pažeidimas gali bÅ«ti pripažįstamas esminiu atsižvelgiant į tai, ar neįvykdymas duoda pagrindÄ nukentėjusiai Å¡aliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje.

Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas, nutraukęs kredito sutartį, rėmėsi CK 6.217 straipsnio nuostatomis, t.y. konstatavo kredito sutarties esminius pažeidimus.          Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, jog griežtas paskolos sÄ lygų laikymasis šioms sutartims turi esminę reikÅ¡mę, todėl nevienkartinis, o nuolatinio pobÅ«džio sutarties pažeidimas gali ir turi bÅ«ti vertinamas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas. Taip pat sutiktina, jog papildoma vartotojams suteikiama apsauga nereiÅ¡kia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis jiems įstatymo suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesÄ Å¾iningai iÅ¡vengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Tačiau kartu pažymėtina, jog atsakovas remiasi tik atskiromis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytomis iÅ¡vadomis bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra visiÅ¡kai tapačios nagrinėjamai (LAT 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2012). Tuo tarpu pirmos instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo nutartimi, apibendrinančia CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį bei jų taikymÄ paskolos teisiniuose santykiuose (LAT 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Todėl skundžiamame sprendime buvo įvertintos visos Å¡alių sutartinių teisinių santykių bei abiejų Å¡alių bandymų juos iÅ¡saugoti aplinkybės.             Atsakovo pateikta lentelė su likusios skolos apskaičiavimu patvirtina, kad ieÅ¡kovė nuo 2009 m. balandžio 10 iki 2013 m. gruodžio 9 d. visÄ laikÄ , kiekvienÄ mėnesį, mokėjo periodines įmokas, palÅ«kanas ir delspinigius, vidutiniÅ¡kai po 2.998,08 Lt (t. I, b.l. 31-32). Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. raÅ¡tu nurodė, jog ieÅ¡kovė pagal paskolos sutartį iÅ¡ viso yra sumokėjusi 146.942,40 Lt, iÅ¡ kurių – 44.785,02 Lt grÄ Å¾inta kredito dalis, 35.724,27 Lt palÅ«kanų, 654,48 Lt įkeisto turto draudimo įmokų suma ir 65.778,63 Lt delspinigių (t.

II, b.l. 80). Taigi ieÅ¡kovė visÄ laikÄ vykdė sutartines prievoles, nors ir ne tokia apimtimi, kokia buvo nustatyta kredito sutartyje. Be to, nesutikdama su kredito sutarties sÄ lygomis, ieÅ¡kovė jas ginčydavo įstatymo nustatyta tvarka, tai yra kreipdavosi į teismÄ , kad bÅ«tų įvertintas kredito sutarties sÄ lygų teisėtumas. Todėl negalima pripažinti, kad ieÅ¡kovė buvo nesÄ Å¾ininga ir siekė iÅ¡vengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.             Nesutiktina su atsakovo argumentu, jog jis veikė sÄ Å¾iningai ir bendradarbiavo su ieÅ¡kove, nesiekdamas iÅ¡ karto pasinaudoti kraÅ¡tutine priemone ir nutraukti sutartį.

IeÅ¡kovei papraÅ¡ius skolos mokėjimÄ iÅ¡dėstyti 3-4 metams, atsakovas pasiÅ«lė nustatyti 2 metų kredito sutarties terminÄ , nustatant 3000,00 Lt dydžio įmokas per mėnesį, likusiÄ kredito sumÄ grÄ Å¾inant kredito sutarties galiojimo termino pabaigoje, tai yra po dviejų metų (t. I, b.l. 23). Pripažintina, kad 2007 m. kovo 15 d. sudarytos kredito sutarties termino 2013 m. gruodžio 30 d. sutrumpinimas iki 2 metų, kada faktiÅ¡kai pagal sutartį buvo likę 19 metų iki visiÅ¡ko kredito grÄ Å¾inimo (2032 m.), ir reikalavimas po 2 metų grÄ Å¾inti visÄ likusiÄ kredito sumÄ â€“ 422.183,60 Lt – yra nesÄ Å¾iningos ir teisėtus kredito gavėjo lÅ«kesčius pažeidžiančios kredito sutarties restruktÅ«rizavimo sÄ lygos.

Akivaizdu, kad atsakovo siÅ«lomos sÄ lygos ieÅ¡kovei buvo neprotingos, neproporcingos ir faktiÅ¡kai neįvykdomos. Taigi nesutiktina, kad atsakovas bendradarbiavo su ieÅ¡kove bei veikė sÄ Å¾iningai. Atsakovo argumentas, kad ieÅ¡kovė, realizavusi dalį savo nekilnojamojo turto, turėjo galimybę visiÅ¡kai padengti susidariusiÄ skolÄ ir sumažinti negrÄ Å¾into kredito dalį, yra nepagrįstas ir nepatvirtina ieÅ¡kovės nesÄ Å¾iningumo. Sudarytos kredito sutarties tikslas buvo įsigyti gyvenamÄ jį bÅ«stÄ , kuris kartu su kitu ieÅ¡kovei priklausančiu butu buvo įkeistas, užtikrinant prievolių įvykdymÄ .

Tačiau, siekiant iÅ¡saugoti ir tęsti kredito sutartinius santykius, pagal Å¡iÄ sutartį įgyto ar įkeisto nekilnojamojo turto realizavimas reikÅ¡tų, jog kredito gavėjas nebegautų iÅ¡ Å¡ios sutarties to, ko tikėjosi, todėl kartu reikÅ¡tų faktinių sutartinių santykių pabaigÄ . Pažymėtina, jog ir iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ hipoteka įkeistÄ turtÄ galima nukreipti tik tada, kada yra nutraukta kredito sutartis bei kredito davėjas reikalauja, kad skolininkas grÄ Å¾intų visÄ suteiktÄ kredito sumÄ su palÅ«kanomis ir delspinigiais.

Tuo tarpu ieÅ¡kovė siekė iÅ¡saugoti sutartinius santykius.            Aukščiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje yra suformuota, jog nustatant kredito sutarties pažeidimo pobÅ«dį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukti sutartį buvimÄ , visuma. Todėl ir ieÅ¡kovės 33.640,34 Lt skolos dydžio tinkamas įvertinimas priklauso nuo visų Å¡alių sutartinių santykių aplinkybių.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, ieÅ¡kovė nėra praleidusi nei vieno mokėjimo, nors mokėta suma neatitiko sutarties sÄ lygų. Taigi, pripažintina, kad ieÅ¡kovė visÄ laikÄ , kiek tik jai leido finansinės galimybės, siekė iÅ¡saugoti sutartinius santykius. Atsakovo nurodoma ieÅ¡kovės darbo vieta ir užimamos pareigos patvirtina, kad ieÅ¡kovė gauna nemažas pastovias pajamas, todėl yra pajėgi ir toliau tęsti kredito sutarties vykdymÄ . IeÅ¡kovė, tam tikru metu turėdama finansiniu sunkumų, bendradarbiavo su kredito davėju, siekė jai palankesnių sutarties sÄ lygų teisminiu keliu bei prašė atsakovo sutarties restruktÅ«rizavimo.

Tačiau atsakovo pasiÅ«lytos sÄ lygos buvo akivaizdžiai nepriimtinos ir nesÄ Å¾iningos. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas teisėtai pripažino, kad atsakovas AS „Reverta“ nepagrįstai vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė kredito sutartį. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad atsakovui kylančias galimas neigiamas pasekmes dėl 33.640,34 Lt skolos susidarymo turėtų visiÅ¡kai kompensuoti pagal sutartį skaičiuojami delspinigiai, ir Å¡i kredito gavėjai taikoma sutartinė sankcija Å¡iuo metu yra pakankama, siekiant užtikrinti kredito davėjo turtinius interesus ir kitus įsipareigojimus.

Dėl Reikalavimo perleidimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visÄ reikalavimÄ ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievoles. CK 6.102 straipsnio 3 dalis detalizuoja draudimo perleisti reikalavimÄ , kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmenių, turinį, tai yra nustato, jog negalima perleisti reikalavimo iÅ¡laikyti, atlyginti žalÄ , padarytÄ dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t.t.

Akivaizdu, kad reikalavimai vykdyti kredito sutartį ar grÄ Å¾inti suteiktÄ kreditÄ pagal nurodytas teisės normas negali bÅ«ti pripažįstami neatsiejamai susiję su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2010 m. liepos 31 d. Tuo tarpu AS „Reverta“ licencijÄ verstis komercinio banko veikla prarado tik 2012 m. Taigi, perleidimo sutarties sudarymo metu nurodyta aplinkybė neegzistavo, todėl negalima pripažinti, kad Å¡i sutartis tuo metu pažeidė ieÅ¡kovės teises. Šiuo metu AS „Reverta“ kreditinių įsipareigojimų administravimÄ Lietuvoje vykdo UAB „NIF Lietuva“, taigi ieÅ¡kovė turi visas galimybes savo, kaip vartotojos teises, numatytas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnyje įgyvendinti Lietuvoje.

Be to, Latvijos Respublika yra Europos SÄ jungos valstybė narė, kuriai, kaip ir Lietuvai, galioja tos pačios Europos SÄ jungos teisės aktų, reglamentuojančių kredito įstaigų veiklÄ bei jų santykius su vartotojais, sÄ lygos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymas bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios vartotojų teisių apsaugÄ , yra suderintos su Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis bei reglamentais. Atitinkamai ir Latvijos Respublikos kredito įstaigų veiklÄ bei vartotojų teises apibrėžiančios teisės normos taip pat turi bÅ«ti suderintos su Europos SÄ jungos teisės aktais.

Todėl nepripažintina, kad reikalavimo perleidimas Latvijos įmonei galėtų pažeisti ieÅ¡kovės, kaip vartotojos, teises. Visos kitos ieÅ¡kovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės buvo aptartos ir tinkamai įvertintos pirmos instancijos teisme. Todėl pripažintina, kad skundžiamu sprendimu buvo pagrįstai konstatuota, jog ieÅ¡kovės reikalavimas pripažinti Reikalavimo perleidimo sutarties dalį, kuria AB „Parex bankas“ perleido AS „Parex banka“ reikalavimo teisę, kylančiÄ iÅ¡ 2007 m. kovo 15 d. kredito sutarties Nr. BKS/797, negaliojančia yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl Kredito sutarties 5.12 punkto pripažinimo nesÄ Å¾ininga sutarties sÄ lyga ir jos pripažinimo negaliojančia Pagal CK 6.54 straipsnį, jeigu Å¡alys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms iÅ¡laidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiÅ¡kimu, antrÄ ja eile įmokos skiriamos mokėti palÅ«kanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliÅ¡kumÄ , trečiÄ ja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti ir ketvirtÄ ja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti.

Pagal kreditavimo sutarties 5.12 punktÄ , jei Å¡alys nesusitars kitaip, bankui iÅ¡ kredito gavėjos gavus mažesnę sumÄ , nei visa kredito gavėjos bankui pagal sutartį mokėtina suma, bankas iÅ¡ gautos sumos nepriklausomai nuo kredito gavėjos nurodytos mokėjimo paskirties pirmÄ ja eile padengs banko iÅ¡laidas, susijusias su reikalavimu įvykdyti prievolę pagal sutartį pareiÅ¡kimu, antrÄ ja eile – kredito gavėjai priskaičiuotus delspinigius, trečiÄ ja eile – palÅ«kanas ir kitus mokesčius pagal sutartį, ketvirtÄ ja eile – kreditÄ (t.I, b.l. 14).

           Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu teikė teismui iÅ¡vadÄ , kad teismui bylos nagrinėjimo metu (pagal atliktus neÅ¡aliÅ¡kus skaičiavimus) nustačius, kad kreditavimo sutarties 5.12 punkte įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka sukelia neproporcingai didelę ekonominę naÅ¡tÄ vartotojai, minėta sutarties sÄ lyga teismo ex officio gali bÅ«ti pripažinta nesÄ Å¾ininga (t. II, b.l. 118-120). Todėl iÅ¡ dalies sutiktina su ieÅ¡kovės argumentu, kad negalima atmesti jos reikalavimo, remiantis vien Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo apraÅ¡omosios dalies teiginiu, kad nėra pagrindo teigti, jog kredito sutarties 5.12 punktas savaime yra nesÄ Å¾iningas ieÅ¡kovei, bet bÅ«tina įvertinti sutartyje nustatytÄ Ä¯mokų paskirstymo tvarkÄ , atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.             IeÅ¡kovė teismui pateikė savo atliktÄ Ä¯mokų pagal kredito sutartį paskirstymÄ pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas (t.

II, b.l. 13-15), pagal kurį ji atsakovui yra skolinga 7.136,18 Lt pradelstos paskolos, 2.427,44 Lt palūkanų, 579,76 Lt delspinigių, iš viso – 10.143,38 Lt. Iš dalies sutiktina su ieškove, jog pagal sutarties nuostatas, sumokėtų įmokų dalį pirmiau skiriant delspinigių apmokėjimui, o tik vėliau palūkanų, pastarosioms apmokėti skirtų sumų gali neužtekti, o delspinigiai bus skaičiuojami toliau. Bet tokia situacija susiklosto tik tada, kai kredito gavėjas laiku nesumoka visų delspinigių iš karto, todėl jų dydis vis auga.

Todėl nesutiktina, kad tokia sÄ lyga pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ yra nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymÄ ar netinkamÄ vykdymÄ . IeÅ¡kovei laiku mokant palÅ«kanas ir kredito dalis, delspinigiai nebÅ«tų iÅ¡ viso skaičiuojami. Tuo tarpu, laiku nesumokėjus visos sutartyje nustatytos palÅ«kanų sumos, kredito gavėjai tenka mokėti delspinigius, kurie pagal CK nuostatas yra teisėta prievolių įvykdymÄ užtikrinanti priemonė.

Norint iÅ¡vengti tolesnio delspinigių skaičiavimo, ieÅ¡kovei tereikia laiku sumokėti visÄ nustatytÄ delspinigių sumÄ . Pagal kredito sutarties 3.1 punktÄ Å¡alys susitarė dėl 0,09 % dydžio delspinigių. IeÅ¡kovė neginčijo paties nustatyto delspinigių dydžio, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kredito sutarties 5.12 punkto sÄ lyga dėl kredito įmokų paskirstymo tvarkos nelaikytina nesÄ Å¾ininga, todėl nėra pagrindo jos pripažinti negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikÅ¡mingas ginčo teisingam iÅ¡nagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl apeliaciniai skundai netenkintini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.   Kadangi ieÅ¡kovės ir atsakovo AS „Reverta“ apeliaciniai skundai amestini, Å¡alių patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos joms vienai iÅ¡ kitos nepriteistinos. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str., n u t a r i a:

 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                                                                                                                             Laima Gerasičkinienė                                                                                                                                                                                                                                                       Vidas Stankevičius                                                                                                                                                                                                                        JÅ«ratė Varanauskaitė