2021-01-06 Nr. AB-465-3-61-3-02845-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-26-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02845-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. (M. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-109 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą.

2. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad pareiškėjos J. L. mirusio vyro S. Š. (S. S.) giminaičiai ją persekioja, nes ištekdama už R. R. ji pažeidė jazidų papročius, taip pat nori atimti iš jos sūnų E. Š., kuris pagal jazidų tradicijas turi augti vyro giminėje.

3. Pareiškėjai nesutiko su Sprendime nurodyta išvada, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindžia tikimybės, jog siekdami savo tikslo S. Š. (velionio vyro motina) ar kiti giminaičiais imsis persekiojimo veiksmų, kaip taip suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste. Šiuo atveju egzistuoja visiškai pagrįsta baimė, jog pareiškėjos J. L. grįžimo į kilmės valstybę atveju jos persekiojimas gali tęstis, nes, priešingai nei konstatavo Migracijos departamentas, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja jau buvo persekiojama iki jos išvykimo iš kilmės valstybės. Pareiškėja detaliai, nuosekliai papasakojo visus jos patirtus persekiojimo atvejus. Nors tik dalyje persekiojimo atveju tiesiogiai dalyvavo jos velionio vyro giminaičiai, o kitais atvejais – nenustatyti asmenys, tačiau pareiškėja nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių ji galėjo būti persekiojama kilmės valstybėje. Atsižvelgus į tai, visi nurodyti smurto prieš pareiškėją atvejai yra laikomi tarpusavyje susiję. Pareiškėja pateikė visus jos turimus rašytinius įrodymus. Migracijos departamentas nenustatė jokių esminių jos pasakojimo prieštaravimų, todėl turėjo taikyti abejonės privilegijos principą, pagal kurį visas abejones turi vertinti jos naudai.

4. Pareiškėja neneigė, kad gręsiančio persekiojimo vykdytojas ir užsakovas yra buvusio vyro giminaičiai, t. y. ne valstybinis subjektas. Pareiškėjos persekiojimas tęsiasi nuo 2017 m. kai buvo užpultas jos antrasis vyras. Nuo to laiko iki pat išvykimo iš kilmės valstybės pareiškėja dar ne kartą pati susidūrė su persekiojimo veiksmais, keliančiais grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Ji kreipėsi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, tačiau efektyvios pagalbos ir apsaugos nesulaukė. Pareiškėjos manymu, ta aplinkybė, kad ji nesulaukė efektyvios pagalbos, buvo susijusi su tuo, kad jos persekiojimo vykdytojai turėjo ir vis dar turi įtakingų ryšių teisėsaugos institucijose. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas nesurinko aktualios ir naujausios informacijos apie kilmės valstybę, t. y. apie teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumą ir korupcijos lygį. Taip pat nevertino trečiųjų asmenų galimybių daryti įtaką teisėsaugos institucijų darbui. Taigi, nors persekiojimą vykdo ne valstybiniai subjektai, tačiau tai atitinka „persekiojimo vykdytojo“ sąvokos apibrėžimą pabėgėlio statuso suteikimo kontekste.

5. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų bei surinktų duomenų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

6. Taip pat pareiškėjai nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų pavojus sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jiems gresia persekiojimas, vykdomas pareiškėjos velionio vyro giminaičių, o tai laikytina pakankamu pagrindu suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja bei jos vaikai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Nustatyta, kad tarp prieglobsčio prašytojos ir velionio S. Š. šeimos vyksta asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio, tikėtina, priežastis yra S. Š. motinos nusiteikimas prieš pareiškėją bei siekis pačiai auginti velionio sūnaus vaiką. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindžia tikimybės, kad siekdami savo tikslo S. Š. motina ir kiti giminaičiai imsis persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste. Be to, nagrinėjamu atveju tariamas persekiotojas yra nevalstybinis subjektas, neatitinkantis „persekiojimo vykdytojo“, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, apibrėžimo. Faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų išvadą, jog (duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių, tyrimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos pasakojimas apie savo patirtį bendraujant su velionio vyro motina liudija, jog tarp moterų egzistuoja užsitęsęs konfliktas dėl pareiškėjos sūnaus E. auklėjimo, tačiau pareiškėjos aprašyti epizodai, kuriuose dalyvauja ji ir S. Š. giminaičiai, neturi fizinio smurto elementų. Taip pat, įvertinęs kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, kad tikėtina, jog S. Š. motina yra nepalankiai nusiteikusi pareiškėjos atžvilgiu bei norėtų pati auginti savo velionio sūnaus vaiką, tačiau tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindė tikimybės, jog siekdama savo tikslo S. Š. motina imsis persekiojimo, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, veiksmų. Taip pat tikėtina, jog S. Š. motinos požiūris bent iš dalies sąlygotas jazidų puoselėjamomis tradicinėmis vertybėmis, tačiau nebūtinai tuo apsiriboja.

10. Atsakovo teigimu, nei pačios pareiškėjos pateikti dokumentai, nei kita tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtino jos teiginių, jog S. Š. giminaičiai organizavo jos vyro R. R. (R. R.) ir jos pačios užpuolimus, taip pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėja kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė, nes S. Š. šeima turi ryšių policijoje. Pareiškėjos įžvelgiami ryšiai tarp S. Š. šeimos ir prieglobsčio prašytojos užpuolikų bei policijos pareigūnų grindžiami jos pačios įsitikinimu, kurio ji nesugebėjo pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Šie ryšiai buvo grindžiami išskirtinai pareiškėjos spėlionėmis, todėl jos teiginiai nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu, patvirtinančiu tokių ryšių egzistavimo tikrumą.

11. Šiuo atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojos mirusio vyro giminaičiai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių. Prieglobsčio prašytojos spėlionėmis grindžiami teiginiai, jog policijos pareigūnų veiksmams turi įtakos tariamas persekiotojas, nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu.

12. Įvertinęs kilmės valstybės informaciją, atsakovas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja ne paprotinė, o rašytinė teisė, įtvirtinta teisės aktuose. Būdama (duomenys neskelbtini) piliete, pareiškėja turi galimybę konfliktą spręsti teisinėmis priemonėmis. Jazidai, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) gyventojai, nepaisant savo puoselėjamų tradicijų ir papročių, neturi išskirtinių teisių ar privilegijų bei privalo laikytis (duomenys neskelbtini) įstatymų. Mirusio vyro šeima negali savavališkai paimti vaiką iš motinos neturint tam teisinio pagrindo, kurį gali nustatyti tik kompetentingos (duomenys neskelbtini) valstybinės institucijos. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjos kilmės šalyje vyksta ar vyko teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, jog, tikėtina, šiuos klausimus prieglobsčio prašytoja nebandė spręsti teisinėmis priemonėmis, nepagrindžia prielaidos, jog tokios teisinės priemonės neegzistuoja ar jos yra neveiksmingos.

13. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą surinko ir įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjos pasakojimo kontekste, o atsižvelgiant į tai, kad faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų išvadą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių, tyrimo metu nenustatyta, neturėjo pagrindo rinkti pareiškėjos nurodytos kilmės valstybės informacijos.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, paaiškinimus, visas aplinkybes, lyginant ir kitų turimų duomenų ir informacijos apie kilmės valstybę kontekste padarė pagrįstas išvadas. Teismo vertinimu, Sprendime yra detaliai nurodyta faktinė pareiškėjų atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), nurodytos teisės normos, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas bei jų paaiškinimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų ir įrodymų visumoje. Pareiškėjos pasakojimas apie situaciją nesudarė pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Pateikti paaiškinimai patvirtino tikėtiną konflikto faktą su giminaičiais, tačiau ne persekiojimą ar tokią grėsmę. Pareiškėja nepagrindė nurodytų faktinių aplinkybių, kad ji buvo užpulta būtent buvusio vyro motinos žmonių, pareiškėjos medicininiuose dokumentuose nėra duomenų dėl sveikatos sutrikimo priežasčių. Nėra pateiktų duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog ji dėl konkretaus persekiojimo ar užpuolimo kreipėsi į policiją, bei kad buvo atsisakyta suteikti valstybės institucijų, policijos pagalbą. Vertindamas pareiškėjos pasakojimą apie jos vyro R. R. užpuolimus, teismas pažymėjo, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog tokių užpuolimų priežastis yra būtent persekiojimo tikslu ir motyvais, siekiant suardyti santuoką, atimti sūnų. Juolab, kaip nurodė pareiškėja, ji su R. R. negyvena, ketina išsituokti. Taip pat teismas pažymėjo, kad nustatytas pareiškėjos ir anytos konfliktas dar nėra pagrindas vertinti, jog yra Įstatymo nustatytas pagrindas suteikti prieglobstį. Nenustatyta, kad pareiškėjos mirusio vyro motina ar kiti giminaičiai realiai ją persekioja ar imsis persekiojimo veiksmų kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste.

16. Nei pačios pareiškėjos pateikti dokumentai, nei kita tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtino pareiškėjos teiginių, jog S. Š. giminaičiai organizavo jos vyro R. R. ir jos pačios užpuolimus, tai pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėja kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė, nes S. Š. šeima turi ryšių policijoje. Pareiškėjos įžvelgiami ryšiai tarp S. Š. šeimos ir prieglobsčio prašytojos užpuolikų bei policijos pareigūnų, teismo vertinimu, yra grindžiami vien tik jos pačios įsitikinimais, kurių nepagrindžia kitos aplinkybės bei įrodymai. Kaip teisingai nustatė Migracijos departamentas, šie ryšiai buvo grindžiami išskirtinai pareiškėjos spėlionėmis, todėl jos teiginiai nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu, patvirtinančiu tokių ryšių egzistavimo tikrumą.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojos mirusio vyro giminaičiai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teiginiai, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos ir policija dėl neva turimų ryšių su jos anyta negali ar nenori jos apsaugoti nuo persekiojimo veiksmų, teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad tokie ryšiai egzistuotų, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai nebuvo suteikta valstybės institucijų pagalba.

18. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja ne paprotinė, o rašytinė teisė, todėl pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, turi teisę ir galimybę konfliktus su giminaičiais spręsti reglamentuotomis teisinėmis priemonėmis. Jazidų papročiai nėra veiksnys, galintis išvengti (duomenys neskelbtini) įstatymų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos kilmės šalyje vyksta ar vyko teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, jog prieglobsčio prašytoja nebandė spręsti šių klausimų teisinėmis priemonėmis, nepagrindė prielaidos, jog tokiomis teisinėmis priemonėmis ji negali naudotis kilmės valstybėje.

19. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prieglobsčio prašymą, surinko ir įvertino kilmės valstybės informaciją pareiškėjos pasakojimo kontekste, o atsižvelgiant į tai, kad faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų išvadą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių, tyrimo metu nenustatyta, neturėjo pagrindo rinkti pareiškėjos nurodytos kilmės valstybės informacijos.

20. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos kitų turimų surinktų duomenų ir įrodymų kontekste. Pareiškėjai nei tyrimo metu, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų pasakojimą dėl realaus persekiojimo, dėl galinčios kilti tokios realios grėsmės ateityje. Taip pat prieglobsčio prašytojai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jų grąžinimo į kilmės valstybę atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar bus žeminamas jų orumas, kad yra grėsmė, jog jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, taip pat, kad yra grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

22. Pareiškėja teigia, kad ji po kiekvieno patirto persekiojimo / užpuolimo epizodo kreipėsi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, tačiau nesulaukė efektyvios pagalbos ir apsaugos, nes persekiojimo vykdytojai turi įtakingų ryšių teisėsaugos institucijose. Ji neturi jokių objektyvių galimybių minėtus ryšius patvirtinti kokiais nors rašytiniais įrodymais. Migracijos departamentas nenustatė jokių esminių pareiškėjos pasakojimo prieštaravimų, todėl visos abejonės turi būti vertinamos jos naudai. Taip pat, pareiškėjos vertinimu, teismo argumentas, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo rinkti kilmės valstybės informacijos, nėra pagrįstas, nes tik surinkus informaciją apie teisėsaugos institucijų efektyvumą ir korupcijos lygį, pareiškėjos pasakojimas pasitvirtintų. Dėl šios priežasties, pareiškėjos nuomone, Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, apribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, neužtikinant įrodymų visapusiško ištyrimo, tuo tarpu teismas, matydamas aiškius atsakovo padarytus pažeidimus, nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

23. Pareiškėjos vertinimu, jos nurodytos aplinkybės visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais grindžiamas teismo sprendimas.

26. Migracijos departamentas atliko išsamią pareiškėjos atvejo analizę ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos pasakojimas apie savo patirtį bendraujant su S. Š. motina liudija, jog tarp moterų egzistuoja užsitęsęs konfliktas dėl pareiškėjos sūnaus E. auklėjimo, tačiau pareiškėjos aprašyti epizodai, kuriuose dalyvavo ji ir S. Š. giminaičiai, neturi fizinio smurto elementų. Taip pat įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, kad tikėtina, jog S. Š. motina yra nepalankiai nusiteikusi pareiškėjos atžvilgiu bei norėtų pati auginti savo velionio sūnaus vaiką, tačiau tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pakankamu lygiu nepagrindė tikimybės, jog siekdama savo tikslo S. Š. motina imsis persekiojimo, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, veiksmų. Taip pat tikėtina, jog toks S. Š. motinos požiūris bent iš dalies sąlygotas jazidų puoselėjamomis tradicinėmis vertybėmis, tačiau nebūtinai tuo apsiriboja.

27. Nei pačios pareiškėjos pateikti dokumentai, nei kita tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtina pareiškėjos teiginių, jog S. Š. giminaičiai organizavo jos vyro R. R. ir jos pačios užpuolimus, taip pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėja kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė. Pareiškėjos įžvelgiami ryšiai tarp S. Š. šeimos ir prieglobsčio prašytojos užpuolikų bei policijos pareigūnų grindžiami jos pačios įsitikinimu, kurio ji nesugebėjo pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis.

28. Atsakovas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) vyrauja ne paprotinė, o rašytinė teisė, įtvirtinta teisės aktuose. Būdama (duomenys neskelbtini) piliete, pareiškėja turi galimybę konfliktą spręsti teisinėmis priemonėmis. Jazidai, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) gyventojai, nepaisant savo puoselėjamų tradicijų ir papročių, neturi išskirtinių teisių ar privilegijų bei privalo laikytis (duomenys neskelbtini) įstatymų. Mirusio vyro šeima negali savavališkai paimti vaiką iš motinos neturint tam teisinio pagrindo. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjos kilmės šalyje vyksta ar vyko teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Tai, jog, tikėtina, šiuos klausimus prieglobsčio prašytoja nebandė spręsti teisinėmis priemonėmis, nepagrindžia prielaidos, jog tokios teisinės priemonės neegzistuoja ar jos yra neveiksmingos.

29. Šiuo atveju tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojos mirusio vyro giminaičiai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių. Prieglobsčio prašytojos spėlionėmis grindžiami teiginiai, jog policijos pareigūnų veiksmams turi įtakos tariamas persekiotojas, nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu.

30. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjams suteikimo, jie nenurodė kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. (15/6-12)12PR-109 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentui išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjai neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

33. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos pareiškėjos pasakojimui dėl buvusio vyro šeimos vykdomo persekiojimo ir institucijų neveikimo, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

36. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

38. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3195-822/2020).

41. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punkte taip pat nustatyta, kad <...> prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai išsamus ir detalus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; <...> ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. <...> Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.

42. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad kilmės valstybėje jiems kyla grėsmė, kadangi pareiškėjos J. L. mirusio vyro S. Š. giminaičiai ją persekioja, nes ištekėdama už R. R. ji pažeidė jazidų papročius, taip pat nori atimti iš jos sūnų E. Š., kuris pagal jazidų tradicijas turi augti vyro giminėje.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pažymi, kad prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta, jog siekdama savo tikslo S. Š. motina ar kiti giminaičiai imsis persekiojimo, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste, veiksmų. Taip pat surinkta informacija nepatvirtino pareiškėjos teiginių, kad S. Š. giminaičiai organizavo jos dabartinio vyro R. R. ir jos pačios užpuolimus, ar, kad ji kreipėsi į valstybines institucijas pagalbos, tačiau jos nesulaukė dėl S. Š. šeimos turimų ryšių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos kilmės šalyje vyko ar vyksta teisiniai procesai dėl jos sūnaus E. globos ir (arba) gyvenamosios vietos nustatymo. Be to, pagal Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo galimų konflikto su mirusio vyro giminaičiais neigiamų pasekmių. Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, bei į tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat nėra pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje pareiškėjams grėstų kankinimai, su jais galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jų orumas, ar jie tokiu būdu būtų baudžiami, ar kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui gauti, taip pat neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

44. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, jog Departamentas, nesurinkęs specifinio pobūdžio informacijos apie kilmės šalį, negalėjo objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjų prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Tvarkos aprašo 168 punktą informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, prašymo suteikti prieglobstį motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui nekilo būtinybė nagrinėjant pareiškėjų prašymą imtis priemonių, kad būtų parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje. Pareiškėjai nei atsakovui, nei teismui, be deklaratyvių teiginių, nenurodė jokių duomenų, kad jų kilmės valstybėje nėra teisinių priemonių apsiginti nuo kitų asmenų persekiojimo, taip pat jokios tikslios informacijos, ar ketinantys persekioti pareiškėją asmenys turi ryšių su teisėsauga, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio teiginiais (pagal jazidų papročius vaikas turi gyventi su vyro giminėmis, mirusio vyro artimieji turi ryšių teisėsaugos institucijose). Kad informacinės pažymos rengimas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę nėra visais atvejais privalomas, aiškindamas Aprašo 167–168 punktų nuostatas yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz. 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje eA-5326-822/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2944-442/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3157-662/2020).

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. L. (I. L.), E. Š. (E. S.) ir M. R. (M. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė