2023-06-14 Nr. AB-12028-3-61-3-01202-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-872-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01202-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 26.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Bitė“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija, VDAI) 2022 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 3R-115 (2.13-1.E) (toliau – Sprendimas). Pareiškėjas prašė priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. 2020 m. birželio 13 d. iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Bitė Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė) gavo du SMS pranešimus, kuriuose buvo siūloma: 1) Bendrovės pagalbos paslauga, nurodant numerį (SMS išsiųsta 2020 m. birželio 13 d. 12 val. 43 min.); 2) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) paslaugos: konsulinės pagalbos paslauga ir paslaugų programėlė keliaujantiems, nurodant kur dėl šių paslaugų kreiptis. Pranešimo pabaigoje nurodyta - „Jūsų BITĖ“ (SMS pranešimas išsiųstas 2020 m. birželio 13 d. 12 val. 44 min.). Pareiškėjas, nerimaudamas, jog tai gali būti sukčiai, apie tai nedelsdamas pranešė Bendrovei, tačiau sužinojo, kad SMS pranešimus atsiuntė pati Bendrovė. Pirmąjį pranešimą - tariamai vykdydama 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Europos Sąjungoje (toliau – Reglamentas) 14 straipsnį, o antrą - be jokio oficialaus rašto (įpareigojimo). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pateikė skundą Inspekcijai, tačiau jis buvo atmestas.

2.2. Inspekcijai pareiškėjas nurodė, jog skundžiasi dėl galimų tiesioginės rinkodaros pažeidimų ir neteisėto asmens duomenų tvarkymo. Taigi, tiek dėl to, kad prieštaravo tiesioginei rinkodarai, bet ji vis tiek buvo siųsta (Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 69 straipsnio galimi pažeidimai), tiek ir dėl to, jog nesant kito teisėto pagrindo, pareiškėjo asmens duomenis (telefono numerį) tvarkyti šiems pranešimams siųsti (net, jei jie nebūtų laikomi tiesiogine rinkodara) nebuvo pagrindo remtis ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Nr. 531/2012) 14 straipsniu.

2.3. Pareiškėjas ne kartą Bendrovę informavo, jog prieštarauja, kad jo asmens duomenys būtų naudojami tiesioginės rinkodaros ar reklamos tikslais, tačiau kaip matyti Bendrovė ir toliau siunčia tokio pobūdžio žinutes. Tuo metu, kai buvo atsiųsti minėti du SMS pranešimai, jis nebuvo išvykęs ir neketino vykti į jokią kitą šalį. Taip pat nebuvo nutikusi (ir nenutiko) jokia nelaimė, dėl kurios reikėtų kokios nors pagalbos, juolab konsulinių pagalbos paslaugų ar programėlių. Informacija apie URM paslaugas yra viešai prieinama ir kitais būdais (pvz., interneto tinklalapiuose ir kt.), taigi siųsti SMS pranešimą ir tuo tikslu tvarkyti asmens duomenis (telefono numerį) nebuvo jokios būtinybės ir teisėto pagrindo.

2.4. Pareiškėjo teigimu, remiantis Reglamento 14 straipsnio 1 dalimi, tiek pirmame, tiek ir antrame SMS pranešime nurodyta informacija gali būti apibrėžta kaip paslauga. Vartotojas turi fiziškai atvykti į kitą valstybę ir tik tada, tokie SMS pranešimai (skirtingo turinio – pagal Europos Sąjungos (toliau – ir Sąjunga) arba ne Sąjungos šalį) gali būti siunčiami. Reglamente nekalbama apie prievolę kartu su SMS pranešimu siųsti kokią nors papildomą informaciją su URM paslaugų (konsulinių pagalbų ir kt.) pasiūlymais. Ten kalbama apie tai, jog atvykęs į bet kurią kitą šalį ir gavęs tokį pranešimą, vartotojas turi galimybę nemokamai ir nesudėtingai tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui pranešti, kad jam nereikia automatiškai siunčiamų trumpųjų pranešimų. Taip pat, kad atvykus į kitą Sąjungos šalį nurodomas nemokamas telefono numeris, kuriuo galima gauti išsamesnę informaciją ir informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis surenkant nemokamą Europos pagalbos telefono numerį 112.

2.5. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė neįrodė turėjusi teisėtą pagrindą siųsti abu SMS pranešimus ir tuo tikslu tvarkyti asmens duomenis (telefono numerį). Inspekcijos vertinimas, jog Bendrovė nevykdė tiesioginės rinkodaros, o tik pateikė informaciją pagal Reglamento 14 straipsnio nuostatas, taigi toks Bendrovės veiksmas atitiko teisinę prievolę pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) 6 straipsnio 1 dalies c punktą – nepagrįstas, kadangi Bendrovė nevykdė teisinės prievolės pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą, o elgėsi sąmoningai aplaidžiai siųsdama minėtus SMS pranešimus ir taip tvarkydama asmens duomenis, neturėdama tam teisėto pagrindo.

2.6. Inspekcija nevertino antrojo SMS pranešimo turinio su URM paslaugų pasiūlymu, jo siuntimo ir asmens duomenų (telefono numerio) tvarkymo teisėtumo. Pareiškėjas vadovaujasi ERĮ 69 straipsnio 3 dalimi, ir paaiškino, kad informacija buvo siunčiama URM prašymu – jos vardu, tačiau jos tapatybė buvo nenurodyta, vietoje to, SMS pranešime buvo nurodyta „Jūsų BITĖ“, nors Bendrovė yra tik siuntimo paslaugos teikėja. Taip pat SMS pranešime nebuvo nurodytas ir būdas (galiojantis adresas), kaip tokio pranešimo atsisakyti.

2.7. Pareiškėjas, 2022 m. gegužės 30 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai akcentavo, kad atsakovas atsiliepime nepateikė argumentų dėl kokių priežasčių informacija apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis nėra siūlymas ar reklama, nors tiesioginė rinkodara taip pat yra informacija, o jos teikimas – informavimas. URM yra antrojo SMS pranešimo užsakovas ir naudos gavėjas, o tiksliau – duomenų valdytojas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į BDAR 4 straipsnio 7 dalies nuostatas bei Europos duomenų apsaugos valdybos 2021 m. liepos 7 d. gairių Nr. 07/2020 dėl sąvokų „duomenų valdytojas” ir „duomenų tvarkytojas” atitinkamus punktus. Inspekcija, atsiliepime prašydama tenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu, pripažino, kad tai buvo paslaugos (antrame SMS), nors kalbėdama apie pirmąjį SMS pranešimą, kuriame taip pat kalbama apie pagalbą, tai neigė. Toks prašymas savo esme yra fiktyvus, nes Inspekcija galėjo tyrimą pradėti savo iniciatyva nepagrįstai nedelsdama, kai tik suprato, kad pareiškėjas kreipsis į teismą. Pažeidimas vyko 2020 m. birželio 13 d., tad praėjus 2 metų terminui nuo jo, Inspekcijos tyrimas ir baudos paskyrimas būtų neįmanomas, taigi prašymą, skundo dalį, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu, leisti nagrinėti dar kartą, pareiškėjas vertina kaip sąmoningą vilkinimą.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą teismui, dalyje dėl Sprendimo dalies, kuria buvo išnagrinėta pareiškėjo 2022 m. sausio 13 d. skundo dalis dėl kainodaros informacijos apie tarptinklinio ryšio kainas pateikimo, atmesti kaip nepagrįstą, o dalyje dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pateikimu, tenkinti ir šią 2022 m. sausio 13 d. skundo dalį grąžinti Inspekcijai nagrinėti iš naujo.

4. Inspekcija atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:

4.1. Įvertinusi 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo turinį nustatė, jog Bendrovė SMS pranešimu pareiškėjui, kuris yra Bendrovės klientas, suteikė informaciją apie mobiliojo ryšio paslaugų kainos dydžių tarifus prisijungus prie Baltarusijos operatoriaus tinklo ir informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis. Bendrovė neturėjo tikslo pareiškėjui siūlyti prekių ar paslaugų, todėl tiesioginės rinkodaros nevykdė.

4.2. Reglamentas nustato bendrą metodą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad viešaisiais judriojo ryšio tinklais besinaudojantys vartotojai keliaudami Sąjungoje nemokėtų pernelyg didelių kainų už tarptinklinio ryšio Sąjungos mastu paslaugas skambindami ir priimdami skambučius, siųsdami ir gaudami SMS žinutes bei naudodamiesi paketinio duomenų perdavimo paslaugomis, lyginant su konkurencingomis nacionalinėmis kainomis, ir taip padėti užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą, kartu garantuojant aukšto lygio vartotojų apsaugą, skatinant rinkos konkurenciją ir skaidrumą, taip pat skatinant naujoves bei vartotojų pasirinkimą. Atsakovas, vadovaudamasis Reglamento 14 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad ginčo byloje dėl to, jog Bendrovė yra tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas, nėra, todėl jai yra taikomos Reglamente nustatytos prievolės.

4.3. Nustačius, kad pareiškėjui 2020 m. birželio 13 d. išsiųsto SMS pranešimo turinys neatitinka tiesioginės rinkodaros apibrėžimo turinio, ir yra siunčiamas Reglamento nuostatų pagrindu, dėl tokio pranešimo siuntimo atitinkamai yra taikomos Reglamento, o ne ERĮ, nuostatos. Atsakovas, atsižvelgęs į Reglamento 14 straipsnio 1 dalies 4 pastraipą, nurodė, kad pareiškėjo argumentas, susijęs su tuo, kad SMS pranešimas buvo siųstas neturint išankstinio pareiškėjo sutikimo, turėtų būtų atmetamas kaip nepagrįstas teisės aktų nuostatomis.

4.4. Nors Reglamento 14 straipsnio 1 dalies 4 pastraipoje reglamentuota, jog kiekvieną kartą gavęs tokį pranešimą, vartotojas turi galimybę nemokamai ir nesudėtingai tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui pranešti, kad jis nepageidauja gauti automatiškai siunčiamų trumpųjų pranešimų, tačiau Reglamente nėra nuostatų, numatančių reikalavimų siuntėjo tapatybės tokiame pranešime nurodymui. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjui buvo sudarytos galimybės netrukdomai pasinaudoti teise atsisakyti minėtų pranešimų, Inspekcija pagal analogiją taikė atitinkamas ERĮ nuostatas, reglamentuojančias prievolę pranešimuose nurodyti siuntėjo pavadinimą, tačiau tai niekaip nepaneigė Inspekcijos Sprendime padarytos išvados, jog kainodaros informacijos apie tarptinklinio ryšio kainas pateikimas pareiškėjui nėra tiesioginės rinkodaros veiksmai, kadangi jie atliekami pagal Reglamento nuostatas.

4.5. Atsakovas sutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog Sprendime nepasisakė dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS žinutės dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2022 m. sausio 13 d. pateikė Inspekcijai skundą, kuriame nurodė, jog 2020 m. birželio 13 d. į jo mobilųjį telefoną Bendrovė atsiuntė du SMS pranešimus, kuriuose jo manymu buvo siūlomos paslaugos (vykdoma tiesioginė rinkodara), nors jau anksčiau pareiškėjas buvo nurodęs, kad nepageidauja gauti tokio pobūdžio SMS pranešimų. Bendrovės siųstuose SMS pranešimuose nebuvo nurodytas pilnas siuntėjo pavadinimas bei nepateikta informacija, kaip atsisakyti tiesioginės rinkodaros tikslais siunčiamų pranešimų.

6.2. Inspekcija 2022 m. sausio mėn. raštu kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti visą informaciją, susijusią su pareiškėjui išsiųstais SMS pranešimais, su jo telefono numerio naudojimu rinkodaros tikslais, nurodyti ar dėl to buvo gautas pareiškėjo sutikimas, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, paaiškinti kaip įgyvendino pareiškėjo teisę būti informuotam apie jo asmens duomenų tvarkymą. Bendrovė Inspekcijai 2022 m. sausio 31 d. pateikė rašte paaiškino, jog pareiškėjo asmens duomenis tvarko sutarties sudarymo ir paslaugų teikimo tikslu, atsižvelgiant į BDAR 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygą, kai tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas. Informavo, jog pareiškėjo išankstinio sutikimo tiesioginės rinkodaros tikslais naudoti jo telefono numerį neturi, todėl pareiškėjo duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais nenaudoja. SMS pranešimai pareiškėjo numeriu buvo automatiškai išsiųsti, kai pareiškėjas prisijungė prie Baltarusijos operatoriaus tinklo. Bendrovė neturi duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos, tačiau tokie atvejai, kuomet neišvykus iš Lietuvos teritorijos yra automatiškai išsiunčiamas informacinis pranešimas, pasitaiko, jei abonentas yra pasienio zonoje, kurioje užsienio valstybės operatoriaus tinklo signalas yra stipresnis nei Lietuvos operatoriaus. SMS pranešimai buvo išsiųsti vadovaujantis teisėto tvarkymo pagrindu – teisine prievole – pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Bendrovė nebuvo gavusi pareiškėjo prašymo iš viso nutraukti tokių pranešimų (su tarifų ir pagalbos informacija) siuntimą. Taigi, neturėdama pareiškėjo atsisakymo, kaip tai numatyta Reglamento 14 straipsnyje, Bendrovė 2020 m. birželio 13 d. išsiuntusi pranešimą veikė teisėtai, nepažeisdama pareiškėjo teisių ir Reglamento nuostatų. siųsdama SMS pranešimus pareiškėjui Bendrovė neskatino įsigyti jokių prekių ar paslaugų. Kartu su minėtu raštu Bendrovė pateikė ir atsakingo darbuotojo paaiškinimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

7. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė, išsiųsdama SMS pranešimus, atliko asmens duomenų tvarkymo veiksmus.

8. Teismas išanalizavo BDAR straipsnio 2 punktą ir 5 straipsnio 2 dalį bei nurodė, kad Bendrovė yra pareiškėjo asmens duomenų valdytojas (BDAR 4 straipsnio 7 punktas), taigi būtent Bendrovė turėjo pareigą įrodyti, kad šiuo atveju pareiškėjo asmens duomenys galėjo būti tvarkomi šiam asmeniui siunčiant nurodyto turinio SMS pranešimus.

9. Teismas pažymėjo, kad BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos šešios savarankiškos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos. Esant bent vienai iš jų, tokiu mastu, kokiu atskira sąlyga yra taikoma, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu.

10. Teismas nustatė, kad 2018 m. vasario 21 d. pareiškėjas su Bendrove sudarė sutartį dėl telekomunikacijų paslaugų teikimo. Sudarius sutartį, Bendrovė, vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies b punktu, įgijo teisę tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis (pareiškėjo vardą, pavardę, adresą, asmens kodą, asmens dokumento numerį, elektroninio pašto adresą bei telefono numerį) sudarytos sutarties vykdymo tikslu. Teismas, įvertinęs sutarties turinį, nurodė, kad byloje vertintina, ar nustatyto turinio SMS pranešimai yra susiję su Bendrovės nurodytais teisėto asmens duomenų tvarkymo teisiniais pagrindais (BDAR 6 str. 1 d. b ir c punktai). Inspekcija nustatė, kad šioje situacijoje pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi BDAR 6 str. 1 d. c punkto pagrindu vykdant teisinę prievolę, su kuo pareiškėjas nesutinka, iš esmės skundą grįsdamas tuo, jog Inspekcija nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjui išsiųstas SMS pranešimas nėra laikytinas paslaugų pasiūlymu (vykdoma tiesiogine rinkodara).

11. Pareiškėjas aiškiai išreiškė norą, kad minėti duomenys nebūtų naudojami rinkodaros tikslais, todėl Bendrovė pareiškėjo duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais negalėjo naudoti. Sprendžiant, ar Bendrovės pareiškėjui išsiųstame SMS pranešime pateikta informacija yra veiksmas priskirtinas tiesioginei rinkodarai, teismas nurodė ERĮ 3 straipsnio 85 dalį. Atsižvelgiant į tai, jog tiesioginės rinkodaros sąvoka ERĮ nėra apibrėžta, o šio įstatymo 69 straipsnis patenka į įstatymo IX skirsnį, nagrinėjamam ginčui aktuali Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (toliau - ADTAĮ) pateikta tiesioginės rinkodaros sąvoka, kuri pateikta įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Tiek pagal ADTAĮ įtvirtintą tiesioginės rinkodaros definiciją, tiek pagal įvairių ekonomikos terminų žodynus rinkodara (kartais vadinama marketingas) savo esme suprantama kaip prekės ar paslaugos pardavimo strategijos organizavimas ir vykdymas, kuomet tam tikrų rinkodaros priemonių visuma išvystoma prekės ar paslaugos kelias nuo idėjos iki vartotojo. Minėtoje ADTAĮ nuostatoje expressis verbis yra nurodoma, kad tiesiogine rinkodara suprantama tokia veikla, kurios tikslas yra siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Tokių veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir jais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas naujas prekes ar paslaugas.

12. Įvertinęs SMS pranešimų turinį (pateikiama informacija apie pareiškėjo atvykimą į kitą šalį, padidintus paslaugų tarifus ir galimą konsulinę informaciją bei jos prieinamumą), siuntimo aplinkybes, trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad aptariami SMS pranešimais siųsti rinkodaros tikslais. Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju jo asmens duomenys buvo tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais nepagrįsti. Pranešimais esamas vartotojas buvo informuotas, kad yra perjungiamas prie užsienio paslaugų teikėjo tinklo, kuriame bus taikomi padidinto tarifo mokesčiai už elektroninių ryšių paslaugas bei pateikta minimaliai informacija apie pagalbą, įskaitant konsulinę, užsienyje. Tiek atsakydama į pareiškėjo siųstus raštus, tiek ir Inspekcijai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, Bendrovė nurodė, kad SMS pranešimai pareiškėjo numeriu buvo išsiųsti automatiškai, kai pareiškėjas prisijungė prie Baltarusijos operatoriaus tinklo. Šiuo atveju pareiškėjo asmens duomenys tvarkyti papildomu BDAR 6 str. 1 dalies c punkto pagrindu, vykdant teisės aktuose numatytas teisines prievoles (Reglamento 531/2012 14 str. 1 d., ERĮ 80 str. 8 d.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau, kaip paaiškinimuose nurodė Bendrovė, tokie atvejai, kai neišvykus į kitą valstybę yra automatiškai išsiunčiamas informacinis pranešimas, pasitaiko, jei abonentas yra pasienio zonoje, kurioje užsienio valstybės operatoriaus tinkle signalas yra stipresnis nei Lietuvos operatoriaus. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo (ne)išvykimą iš Lietuvos ar (ne)lankymąsi Lietuvos pasienyje pranešimų gavimo metu. Įrodinėjimo naštos taisyklė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius.

13. Teismas, atsižvelgęs į Reglamento 14 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalies 4 pastraipą, nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2020 m. birželio 13 d. būtų atsisakęs tarptinklinio ryšio paslaugų, informacijos apie paslaugų tarifus ir pagalbos telefonus. Iš byloje pateikto susirašinėjimo tarp pareiškėjo ir Bendrovės, vienareikšmiai nematyti, jog pareiškėjas nepageidavo tokio pobūdžio pranešimų atsisakyti ir ateityje. Teismas nesutiko kad Reglamento aptariamos nuostatos aiškintinos lingvistiškai siauruoju būdu, kadangi toks aiškinimas neatitiktų visapusiškos tarptinklinio ryšio paslaugų vartotojų apsaugos ir vartotojai, nors ir neišvykę į užsienį, bet patekę į užsienio elektroninių ryšių operatoriaus veiklos diapazoną, mokėdami už elektroninių ryšių paslaugas padidintu (ar kitokiu) tarifu, nebūtų apie tai iš anksto tinkamai informuoti. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad bendrovė pažeidė draudimą be vartotojo sutikimo siųsti pranešimus pagal BDAR 21 straipsnį, kadangi aptariamų pranešimų siuntimo tikslas ir paskirtis yra kitokia nei tai atliekama siūlant prekes ar paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslais. Bet kuriuo atveju, nenustačius asmens duomenų tvarkymo šiuo atveju tiesioginės rinkodaros tikslais, netaikytina BDAR 21 str. 2 dalyje numatyta vartotojo teisė atsisakyti (nesutikti), kad su juo susiję asmens duomenys būtų tvarkomi rinkodaros tikslais, įskaitant profiliavimą, kiek jis susijęs su tokia tiesiogine rinkodara.

14. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su Inspekcijos Sprendime padaryta išvada, jog Bendrovė, neturėdama pareiškėjo atsisakymo gauti pranešimus po pirmojo pranešimo gavimo, 2020 m. birželio 13 d. išsiųsdama SMS pranešimą apie tarptinklinio ryšio paslaugos įsijungimą ir taikomus padidinto tarifo paslaugų įkainius, nepažeidė asmens duomenų tvarkymo principų, veikė pagrįstai ir teisėtai tvarkydama asmens duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu, vykdydama teisinę prievolę, įtvirtintą tiesiogiai taikomo Reglamento 14 straipsnyje.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Bendrovės siųstuose SMS pranešimuose nebuvo nurodytas pilnas siuntėjo pavadinimas. Teismas, atsižvelgęs į ERĮ 69 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad minėtame įstatyme yra pateikiami reikalavimai, užtikrinantys pranešimo siuntėjo tapatybės nustatymą. Teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir atkreipė dėmesį, kad šis straipsnis ir jo nuostatos taikytinos tvarkant asmens duomenis rinkodaros tikslais, kas šioje byloje nebuvo nustatyta. Nepaisant to, kad šioje byloje ginčui aktualios redakcijos 69 str. nuostatos tiesiogiai netaikytinos, iš viešai skelbiamos Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazės nustatyta, kad žodinis ženklas „BITĖ” 2006 m. balandžio 10 d. buvo registruotas Bendrovės vardu. Registro Nr. 51524, registracija galioja iki 2024 m. rugsėjo 16 d. Registro duomenyse pateikiamas pilnas pareiškėjo pavadinimas bei įmonės adresas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė 2018 m. vasario 21 d. tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytą sutartį dėl telekomunikacijų paslaugų teikimo. Iš sutarties ir SMS pranešimų turinio matyti, kad joje yra nurodytas sutrumpintas Bendrovės pavadinimas - „BITĖ”, kas suponuoja, jog pareiškėjui prekės ženklas „BITĖ” turėjo būti žinomas. Be to, pareiškėjo mobilaus ryšio aparatas taip pat priskyrė gautus SMS pranešimus jo elektroninio ryšių paslaugų teikėjo BITE siunčiamiems pranešimams ir iš susirašinėjo matyti, kad pareiškėjui buvo pakankamai aišku, į kokį ūkio subjektą kreiptis dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog Bendrovės pareiškėjui siųstuose pranešimuose, Bendrovė nurodė pakankamai duomenų, iš kurių galima atpažinti, jog pranešimų siuntėjas buvo Bendrovė, todėl ir dėl to ERĮ 69 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

16. Pareiškėjo su skundu pateikti kiti Inspekcijos sprendimai nekeičia šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo, kadangi jie priimti esant kitoms faktinėmis aplinkybėms, o būtent nustačius, kad buvo vykdoma neleistina pareiškėjo atžvilgiu tiesioginė rinkodara ir buvo siūlomos be vartotojo sutikimo paslaugos. Šioje byloje tokių faktinių aplinkybių nenustatyta (SMS pranešimas dėl atvykimo į kitą šalį). Pareiškėjo nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. eA-2402-629/2020 ir eA-2837-968/2020 pateikti išaiškinimai nėra tiesiogiai aktualūs šiam ginčui, kadangi nurodytose administracinėse bylose ir šioje administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa.

17. Ginčo dėl to, jog Inspekcija Sprendime išsamiai ir pakankamai motyvuotai nepasisakė dėl 2020 m. birželio 13 d. pareiškėjui išsiųsto SMS pranešimo, susijusio su informacijos apie konsulinę pagalbą pateikimu, nagrinėjamu atveju nėra. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats atsakovas, taigi yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti dalyje dėl informacijos apie konsulinę pagalbą pateikimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktai). Kadangi Inspekcija pripažįsta, jog visapusiškai, išsamiai antrojo SMS pranešimo neįvertino, tai teismas plačiau nepasisako dėl skundo argumentų ir faktinių aplinkybių, susijusių su asmens duomenų tvarkymu išimtinai siunčiant šį pranešimą dėl konsulinės pagalbos užsienyje, nes sprendimą turi pirmiausia priimti viešojo administravimo subjektas, išsamiai ir objektyviai įvertinęs visus reikšmingus skundo argumentus ir faktines aplinkybes. Teismas šioje dalyje skundą tenkino ir panaikino skundžiamo sprendimo dalį kaip pakankamai nemotyvuotą ir nepagrįstą (Viešojo administravimo įstatymo 3, 10 str.). Iš naujo nagrinėjant pareiškėjo skundo Inspekcijai dalį įvertintinos pareiškėjo nurodomos reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su asmens duomenų apsaugos taikymu elektroninių ryšių vartotojams automatizuotu būdu gaunant pagal teisinį reguliavimą informaciją apie konsulinę pagalbą užsienyje, įskaitant, bet neapsiribojant, pareiškėjo nurodomus užsienio ministerijos raštus bei Bendrovės pateiktus paaiškinimus dėl teisinės prievolės teikti konsulinės pagalbos informaciją.

18. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog patenkinta pusė pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, jam priteisė pusę jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (11,25 Eur).

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima:

20.1. Teismas pasisakė ne dėl visų pareiškėjo argumentų.

20.2. Teismas nepasisakė, kodėl dingo pareiškėjo prašymas išspręsti teisme ginčą iš esmės.

20.3. Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-2402-629/2020 pateiktus išaiškinimus.

20.4. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad prekės ženklas gavėjams leistų lengvai atpažinti pranešimo gavėją. Sutartyje su Bendrove vartojamas „Bitė“ yra tik sutartyje naudojamas žodžių junginio sutrumpinimas, naudojamas dėl rašymo patogumo. Nėra pagrindo teigti, kad sutartyje jis vartojamas ir prilygintinas - tapatus prekės ženklui ar tuo sukuriamas koks nors dar vienas teisėtu laikomas tos pačios Bendrovės - juridinio asmens pavadinimas (juridinis asmuo gali turėti tik vieną pavadinimą). Antrojo SMS (su URM paslaugų pasiūlymu) siuntėjas nėra Bendrovė, o URM, kas net nebuvo SMS nurodyta. Jei trūktų teismui žinių ir nebūtų aiškūs skundo priedai Nr. 8, 9, pareiškėjas siūlo konsultuotis su specialistais (pvz., iš NKSC ar RRT). Be to, skundo priedas Nr. 2 patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo įsitikinęs, kad jam žinutę atsiuntė būtent Bendrovė.

20.5. VDAI ir jam pritariantis teismas, galima sakyti, pataikauja ir tenkina mobilaus ryšio operatorių interesą sutaupyti, kai jie nesiima techninių ar/ir organizacinių priemonių, jog būtų teisingai vykdomos nedviprasmiškos ir visiškai aiškios Reglamento nuostatos - pranešimus gautų tik tie Reglamente apibrėžti vartotojai, kurie ir turi pranešimus gauti. Bendrovė nepateikė duomenų (neįrodė), kad tuo metu jis būtų išvykęs iš šalies, kad būtų buvęs teisėtas pagrindas vykdyti Reglamento 14 str., tuo tikslu tvarkyti jo asmens duomenį (telefono numerį), siunčiant minėtus SMS pranešimus.

20.6. Pareiškėjas paaiškina, kad tuo metu keliavo Lietuvoje ir pateikia GPS kelionės įrašą.

20.7. VDAI savo sprendime iš viso niekaip nepasisakė dėl URM SMS (ne kažkiek dar neišsamiai ar kažkiek dar nepakankamai motyvuotai) pranešimo teisėtumo ir su tuo susijusio asmens duomenų tvarkymo, tad nelabai aišku, kokią VDAI sprendimo dalį, kurios VDAI sprendime net nėra, teismas naikino. Neįmanoma naikinti to, ko net nėra VDAI sprendime.

20.8. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo šiuos argumentus:

21.1. Pareiškėjas GPS kelionės įrašo nebuvo pateikęs nei Inspekcijai, nei pirmosios instancijos teismui, todėl naujai pateikti įrodymai neturėtų būti tiriami apeliacinės instancijos teisme.

21.2. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas išsamiai nesusipažino su teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde cituoja atskiras teismo išsakytas frazes, nesusiedamas jų sistemiškai. Pažymėtina, jog teismas sprendime konstatavo, jog sprendimą turi pirmiausia priimti viešojo administravimo subjektas, išsamiai ir objektyviai įvertinęs visus reikšmingus skundo argumentus ir faktines aplinkybes. Todėl yra akivaizdu, kad Inspekcija iš naujo nagrinės pareiškėjo skundo dalį dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS žinutės dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu, teisėtumo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bitė“ atsiliepime į skundą prašo jį atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

22.1. Bendrovė, vadovaudamasi Reglamento 14 straipsniu, paaiškina, kad privalo automatiškai, nedelsdama ir nemokamai trumpuoju pranešimu pateikti pagrindinę vartotojui skirtą kainodaros informaciją apie tarpininko ryšio kainas, kurios taikomos tam vartotojui skambinant ar priimant skambučius ir siunčiant SMS žinutes lankomoje valstybėje.

22.2. Sisteminis Reglamento 14 str. 1 d. ir 2 d. nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog vartotojai, išvykę už ES ribų, privalo būti informuoti ne tik apie tarptinklinio ryšio kainas, tačiau privalo gauti ryšio paslaugų teikėjo telefono numerį, kuriuo būtų galima gauti išsamesnę informaciją (apie pasikeitusius tarifus) ir informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis. Atitinkamai, būtent toks nemokamos pagalbos telefono numeris pareiškėjui buvo pateiktas aptariamame pranešime.

22.3. Vadovaujantis ADTAĮ pateiktu tiesioginės rinkodaros apibrėžimu, pranešimas apie pasikeitusius tarifų įkainius bei Trečiojo suinteresuoto asmens pagalbos numerį negali būti traktuojamas kaip tiesioginės rinkodaros turinio pranešimas.

22.4. Pareiškėjas GPS kelionės įrašo nebuvo pateikęs nei Inspekcijai, nei pirmosios instancijos teismui, todėl naujai pateikti įrodymai neturėtų būti tiriami apeliacinės instancijos teisme.

22.5. Pareiškėjo minima vietovė yra (duomenys neskelbtini) rajone, ties Baltarusijos siena. Taigi, net ir paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu fiziškai buvo tokioje teritorijoje, kurioje jam esant pareiškėjo telefono įrenginys prisijungė (galėjo prisijungti) prie Baltarusijos operatoriaus tinklo.

22.6. Bendrovė nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-223-525/2022. Trečiasis suinteresuotas asmuo aptariamo pranešimo atžvilgiu nurodė pakankamus duomenis, iš kurių pareiškėjas galėjo nesunkiai identifikuoti pranešimo siuntėją - trečiąjį suinteresuotą asmenį.

22.7. Bendrovė prašo pareiškėjui skirti baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

22.8. Bendrovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 3R-115 (2.13-1.E), kuriuo atsakovas atmetė pareiškėjo skundą dėl UAB „Bitė Lietuva“ pareiškėjui atsiųstų SMS pranešimų, pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Sprendimo dalį dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo apie konsulinę pagalbą užsienyje nagrinėjimo (dėl antrojo SMS), o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundo dalį (dėl pirmojo SMS) sutiko su VDAI sprendime padaryta išvada, jog Bendrovė, neturėdama pareiškėjo atsisakymo gauti pranešimus po pirmojo pranešimo gavimo, 2020 m. birželio 13 d. išsiųsdama SMS pranešimą apie tarptinklinio ryšio paslaugos įsijungimą ir taikomus padidinto tarifo paslaugų įkainius, nepažeidė asmens duomenų tvarkymo principų, veikė pagrįstai ir teisėtai tvarkydama asmens duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu, vykdydama teisinę prievolę, įtvirtintą tiesiogiai taikomo Reglamento 14 straipsnyje. Tenkindamas skundą iš dalies pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimo dalį dėl pranešimo apie konsulinę pagalbą užsienyje nagrinėjimo (dėl antrojo SMS) kaip nepakankamai motyvuotą ir nepagrįstą (Viešojo administravimo įstatymo 3, 10 str.).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas pasisakė ne dėl visų jo argumentų. Nepasisakė, kodėl dingo pareiškėjo prašymas išspręsti ginčą iš esmės. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad prekės ženklas gavėjams leistų lengvai atpažinti pranešimo gavėją. Taip pat pareiškėjas akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-2402-629/2020 pateiktus išaiškinimus.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; kt.). Be to, apeliacinį skundą teikiantis asmuo apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017; kt.).

27. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodė aplinkybes ir argumentus, kurių nebuvo išdėstęs skunde ir kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, pavyzdžiui, pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai apžvelgia klausimus VDAI ir Lietuvos Respublikos vyriausybei bei į juos gautus atsakymus (LRV kanceliarijos 2022 m. spalio 5 d. raštą Nr. PAS-834, VDAI 2022 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. 2R-4880(1.38.Mr) ir 2022 m. spalio 24 d. raštą Nr. 2R-5415(1.38.Mr). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybės, atsiradusios po pareiškėjo skundo išsprendimo ginčijamu Sprendimu, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant šią administracinę bylą, todėl jos nevertinamos. Taip pat teismas nepasisakys dėl pareiškėjo apeliacinio skundo pamąstymų, kuriais yra kvestionuojama Lietuvos, kaip demokratinės ir teisinės valstybės, santvarka, kadangi šie pamąstymai ir argumentai taip pat yra nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pakankamai detaliai išanalizavo teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, iš esmės teisingai išnagrinėjo ir įvertino Sprendimo turinį, todėl teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga aptarti tik esminius apeliacinio skundo aspektus.

30. VDAI nustatė, kad šioje situacijoje pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu vykdant teisinę prievolę, įtvirtintą tiesiogiai taikomo Reglamento 14 straipsnyje.

31. Nagrinėjamu atveju, ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR)), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ), taip pat 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Europos Sąjungoje, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) 2017/920 (Reglamentas).

32. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka BDAR 5 ir 6 straipsnių nuostatas. Pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies c punktą, duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė.

33. Reglamento 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog siekiant įspėti tarptinklinio ryšio vartotojus apie tai, jog skambinant ar priimant skambutį arba siunčiant SMS žinutę jiems bus taikomi tarptinklinio ryšio mokesčiai, iš karto po vartotojo atvykimo į kitą valstybę narę nei ta, kurioje yra jo paslaugų savojoje šalyje teikėjas, kiekvienas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas automatiškai, nedelsdamas ir nemokamai trumpuoju pranešimu pateikia pagrindinę būtent jam skirtą kainodaros informaciją apie tarptinklinio ryšio kainas (su PVM), kurios taikomos tam vartotojui skambinant bei priimant skambučius ir siunčiant SMS žinutes lankomoje valstybėje narėje, nebent vartotojas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui būtų pranešęs, kad tokios paslaugos nepageidauja. Taip pat Reglamento 14 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog taip pat nurodomas ir nemokamas 2 dalyje nurodytas telefono numeris, kuriuo galima gauti išsamesnę informaciją ir informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis surenkant nemokamą Europos pagalbos telefono numerį 112. Tuo tarpu Reglamento 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog be 1 dalyje nurodytų paslaugų, vartotojai, turi teisę nemokamai judriojo ryšio skambučiu arba SMS žinute prašyti ir gauti išsamesnę būtent jiems skirtą kainodaros informaciją apie skambučiams ir SMS žinutėms lankomos šalies tinkle taikomus tarptinklinio ryšio mokesčius ir informaciją apie skaidrumo užtikrinimo priemones, taikomas pagal šį reglamentą. Tokie prašymai pateikiami nemokamu tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo šiam tikslui skirtu telefono numeriu. 1 dalyje numatyti įpareigojimai netaikomi prietaisams, kurie neturi SMS žinučių funkcijos.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Bendrovė neįrodė turėjusi teisėtą pagrindą siųsti SMS pranešimus ir tuo tikslu tvarkyti asmens duomenis (telefono numerį). Sisteminis Reglamento 14 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų aiškinimas leidžia teigti, kad vartotojai atvykę į kitą valstybę, nei ta, kurioje yra jo paslaugų teikėjas, paslaugų teikėjo turi būti automatiškai, nedelsdami ir nemokamai informuoti apie: i) pasikeitusias tarptinklinio ryšio kainas (nebent vartotojas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui būtų pranešęs, kad tokios paslaugos nepageidauja); ii) nemokamą tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjo telefono numerį, kuriuo galima gauti išsamesnę informaciją apie pasikeitusias tarptinklinio ryšio kainas; iii) informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis surenkant nemokamą Europos pagalbos telefono numerį 112.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi šioje nutartyje nurodytomis teisės aktų nuostatomis pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra pagrindo kitaip vertinti Bendrovės veiksmų, nei nurodyta VDAI Sprendime. Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2020 m. birželio 13 d. tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui būtų pranešęs, kad tokios Reglamento 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos paslaugos nepageidauja, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su VDAI Sprendime ir pirmosios instancijos prieita išvada, jog Bendrovė 2020 m. birželio 13 d. išsiųsdama SMS pranešimą apie tarptinklinio ryšio paslaugos įsijungimą ir taikomus padidinto tarifo paslaugų įkainius, taip pat ryšio paslaugų teikėjo numerį, kuriuo galima gauti išsamesnę informaciją, nepažeidė asmens duomenų tvarkymo principų, veikė pagrįstai ir teisėtai tvarkydama asmens duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu, t. y. vykdydama teisinę prievolę, įtvirtintą tiesiogiai taikomo Reglamento 14 straipsnyje.

36. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog panešimo gavimo metu nebuvo išvykęs iš Lietuvos, tačiau keliavo Lietuvoje pasienio teritorijoje, todėl pranešimai pagal Reglamento nuostatas jam negalėjo būti siunčiami. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie paaiškinimai kaip tik patvirtina, jog pareiškėjas minėto pranešimo gavimo metu buvo teritorijoje, kurioje jo telefono įrenginys galėjo prisijungti prie kitos šalies operatoriaus tinklo. Pažymėtina, jog Reglamento nuostatas paaiškinančių Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos (angliškas trumpinys – BEREC) gairių, patvirtintų 2017 m. kovo 27 d. BEREC tarybos sprendimu Nr. (BoR (17)56, 184 punktas detalizuoja, jog galimi atvejai, kai mobiliojo ryšio įrenginys užfiksuoja kitos šalies signalą, abonentui nekertant valstybės sienos, ir prisijungia prie kitos šalies ryšio tinklo, vadinamasis atsitiktinis ar netyčinis tarptinklinis ryšys (angl. inadvertent roaming), kas ypač aktualu gyvenant pasienio ruožuose, nes ryšio signalas gali sklisti už šalies teritorijos ribų. Dėl tokių atvejų Reglamento 14 straipsnio 4 dalis numato papildomą pareigą mobiliojo ryšio paslaugų teikėjams teikti informaciją, kaip išvengti tokio atsitiktinio prisijungimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo susiklosčiusi būtent tokia situacija, kai pranešimas pareiškėjui buvo išsiųstas pasienio zonoje prisijungus prie kitos šalies ryšio tinklo, todėl Reglamento 14 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjant bylą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2402-629/2020, kurioje veiksmai siunčiant pranešimą, kuriuo buvo siūloma naudotis Nacionaline elektroninių pranešimų ir elektroninių dokumentų pristatymo fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojant pašto tinklą, informacine sistema, buvo įvertinti kaip tiesioginės rinkodaros vykdymas. Nagrinėjamoje byloje siunčiant pranešimą buvo vykdomi teisės akto įpareigojimai ir pateikiama Reglamento 14 straipsnio 1 dalyje įvardinta informacija, kurią pagal Reglamento nuostatas esant atitinkamoms aplinkybėms (vartotojui atvykus į kitą valstybę, nei ta, kurioje yra jo paslaugų teikėjas) privaloma automatiškai ir nedelsiant pateikti (ji gali būti neteikiama tik esant vartotojo pranešimui, kad jis tokios paslaugos nepageidauja), todėl konstatuotina, jog pareiškėjo nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

38. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog pareiškėjui siųsto pranešimo turinys ir informacija nebuvo pakankami, kad leistų lengvai atpažinti pranešimo siuntėjo tapatybę, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi išaiškinimais pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-223-525/2022, ir įvertinęs pareiškėjo pateiktos 2018 m. vasario 21 d. tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytą sutarties dėl telekomunikacijų paslaugų teikimo ir SMS pranešimų turinį padarė pagrįstą išvadą, kad joje yra nurodytas sutrumpintas Bendrovės pavadinimas - „BITĖ”, kas suponuoja, jog pareiškėjui prekės ženklas „BITĖ” turėjo būti žinomas.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo prašymo išspręsti ginčą iš esmės.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apelianto motyvai, kad nėra aišku, ar VDAI pirmosios instancijos sprendimu įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl antro SMS pranešimo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje atsakovo Sprendimą panaikino kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3, 10 straipsnių nuostatų, nustatęs, jog atsakovas neišnagrinėjo skundo dalies dėl pranešimo apie konsulinę pagalbą užsienyje (dėl antrojo SMS). Panaikinus minėtą Sprendimo dalį, pareiškėjo VDAI inspekcijai pateiktas skundas dalyje dėl pranešimo apie konsulinę pagalbą užsienyje (dėl antrojo SMS) liko neišnagrinėtas, todėl atsakovė šią administracinę procedūrą privalės užbaigti, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertindama pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes, susijusias su asmens duomenų apsaugos taikymu elektroninių ryšių vartotojams automatizuotu būdu gaunant pagal teisinį reguliavimą informaciją apie konsulinę pagalbą užsienyje, įskaitant, bet neapsiribojant, pareiškėjo nurodomus užsienio ministerijos raštus bei Bendrovės pateiktus paaiškinimus dėl teisinės prievolės teikti konsulinės pagalbos informaciją. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo šioje dalyje bylą išnagrinėti iš esmės, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog administracinis teismas nepriima administracinio sprendimo už viešojo administravimo subjektą, o tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą (ABTĮ 3 str.).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, bei padarė pagrįstas išvadas, kad ginčijamas Sprendimas dalyje dėl pirmojo SMS yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo ir panaikino Sprendimo dalį dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo apie konsulinę pagalbą užsienyje nagrinėjimo (dėl antrojo SMS) kaip neatitinkančią Viešojo administravimo įstatymo 3, 10 straipsnių reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl teisėjų kolegija, iš esmės pritardama teismo padarytoms išvadoms, sprendime išdėstytų motyvų nekartoja iš naujo, bei neaptarinėja kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės bylos išsprendimui, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

42. Bendrovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skirti pareiškėjui 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu.

43. Administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja administraciniu procesu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimą, objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą (ABTĮ 83 str. 1 d. 6 p.).

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant šios nuostatos taikymą pažymėta, jog spręsdamas baudos skyrimo klausimą teismas šalies ir (ar) jos atstovo elgesį turi įvertinti piktnaudžiavimo aspektu ir baudą skirti tik nesąžiningai besielgiantiems ir savo veiksmais vilkinantiems bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantiems asmenims (žr. 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-555-520/2018). Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3145-756/2019, 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-15-602/2021).

45. Įvertinusi bylos medžiagą ir Bendrovės argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesutiktina, kad šiuo atveju pareiškėjas piktnaudžiavo procesu, nes byloje nenustatyta, jog proceso metu pareiškėjas būtų nesąžiningai naudojęsis savo teisėmis, vilkinęs procesą, teikęs nepagrįstus prašymus ar pan., t. y. nenustatyta, jog nuo administracinio proceso pradžios pareiškėjui padavus skundą pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas būtų nesąžiningas ar elgęsis piktavališkai. Sutikus su Bendrovės argumentais, jog pareiškėjo skundo padavimas per se gali būti pripažintinas piktnaudžiavimu procesu, iš esmės būtų apribota pareiškėjo teisė kreiptis į teismą. Be to, įstatymas įtvirtina, jog piktnaudžiavimu gali būti pripažintas akivaizdžiai nepagrįsto procesinio dokumento pateikimas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo ir kitų procesinių dokumentų pagrįstumas galėjo būti įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Atsižvelgus į tai, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atmetamas.

46. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

47. Bendrovė taip pat prašo priteisti 1411,10 Eur išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

48. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 52 str. 3 d.). Be to, teismas turi atsižvelgti į tai, kad priteistinoms bylinėjimosi išlaidoms taikomi ir bendrieji teisės principai – jos turi atitikti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, reikalaujančius, be kita ko, kad asmenys, prašantys jų atlyginimo, elgtųsi apdairiai, rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013).

50. Vertindama Bendrovės prašymą priteisti 1411,10 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, teisėjų kolegija nustatė, jog Bendrovė apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsižvelgus į tai, jog Bendrovės patirtos išlaidos susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu, sudarė 1411,10 Eur, įvertinus šią sumą taip pat protingumo kriterijumi, Bendrovei atlygintinos 700 Eur jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ iš pareiškėjo T. L. 700 Eur (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis