2026-01-28 Nr. AB-2065-3-65-3-00523-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-566-1047/2026

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00523-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2024 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-5472 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (10.16E) DV_S-30575 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir 2024 m. gegužės 31 d. sprendimas), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Panevėžio skyrius) 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (10.16E) DV_S-30575 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, kuriuo atsisakyta pakeisti VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-553 „Dėl atsisakymo H. P. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą jo prašymą dėl sprendimo pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. VSDFV Panevėžio skyrius priėmė Sprendimą, kurį pareiškėjas apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o pastaroji pareiškėjo skundą atmetė. Tokiu būdu buvo netinkamai taikoma ir aiškinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 bei 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis byloje Nr. eA-248-502/2023).

2.2. Pareiškėjas tarnybą (darbą) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje (duomenys neskelbtini) pradėjo 1984 m. birželio 26 d. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu „Dėl vidaus tarnybos (duomenys neskelbtini) H. P. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai vidaus tarnybos pareigūnui sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius) ir 2 dalimi, 78 straipsniu. Pareiškėjo bendras nepertraukiamas tarnybos (duomenys neskelbtini) stažas yra 35 metai 1 mėnuo ir 28 dienos. VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta skirti valstybinę pensiją, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. nuosprendžiu ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Pareiškėjas po jo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus iš tarnybos nebuvo atleistas, o visą tarnybos laikotarpį nuo pat pradžios toliau ėjo pareigas bei, atlikdamas dažnai rizikingą ir pavojingą tarnybą valstybei, turėjo teisėtą lūkestį, kad jis, dirbdamas iki sueis atitinkamas tarnybos pasibaigimo laikas, gaus užtarnautas socialines garantijas ir jam bus skirta valstybinė pensija.

2.3. Pareiškėjui negalėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) esantis ribojimas neskirti valstybinės pensijos. Valstybė sukūrė šią teisiškai negatyvią ir netoleruotiną situaciją, t. y. žinodama, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus 1995 ir 1999 metais, leido įstatyme nustatytą laiką tarnauti valstybei, tačiau ištarnavus įstatyme numatytą laiką, atsisakė suteikti socialinę apsaugą. Įstatyme numatytas ribojimas skirti valstybinę pensiją dėl teistumo ir Statute numatyti pagrindai dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos dėl teistumo suponuoja išvadą, kad šie teisės aktai yra neatsiejami ir pareiškėjo atveju turi būti teismo taikomi ir aiškinami kartu. Statute įtvirtintas pagrindas atleisti pareigūną iš tarnybos už nusikalstamos veikos padarymą (72 str. 1 d. 9 p.) reiškia, kad pritaikius tokį atleidimo pagrindą, pareigūnas savaime netenka ir socialinių garantijų, kylančių iš vidaus tarnybos, įskaitant ir valstybinės pensijos, kurios skyrimą reguliuoja Įstatymas. Pareiškėjui nebuvo taikomos nurodytos Statuto nuostatos dėl atleidimo iš tarnybos. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad valstybė, leisdama pareiškėjui tęsti vidaus tarnybą (duomenys neskelbtini) daugiau nei 20 metų po nuteisimo, nenustatė jokių sąlygų ir pagrindų, kad pareiškėjas negalėtų jai tarnauti, todėl valstybei tenka pareiga suteikti pareiškėjui socialinę apsaugą ir skirti jam valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies prasme konstitucinius proporcingumo ir lygiateisiškumo principus atitiktų toks Statuto ir Įstatymo nuostatų aiškinimas, pagal kurį iki tarnybos įvykę pareiškėjo biografijos faktai būtų siejami su jo priėmimo į profesinę karo tarnybą pagrindais, o sąlygos pareiškėjui įgyti teisę į valstybinę pensiją – tik su jo veikla vidaus tarnybos laikotarpiu.

2.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 metais suformavo praktiką valstybinių pareigūnų ir karių pensijos skyrimo bylose, kas ir lėmė pareiškėjo valią kreiptis į atsakovą su prašymu skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, pakeičiant ankstesnį VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyti skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją.

3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Įstatymu bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 (toliau – ir Nuostatai). Nagrinėjamo ginčo atveju aktuali Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui sąlyga imperatyviai susieta su reikalavimu, kad pensijos skyrimo siekiantis asmuo nebūtų nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą.

4.2. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pateikė 2019 m. rugpjūčio 13 d. Prašymo 6 punkte pareiškėjas pažymėjo, kad nėra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 9 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 9.4-7-1529 (11.7.79) įrašyta, kad Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) 1986 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 45a/s pareiškėjui suteiktas vidaus tarnybos (duomenys neskelbtini) laipsnis, o tarnybą pareiškėjas pradėjo 1986 m. birželio 12 d. LTSR Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pareigose. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2019 m. rugpjūčio 9 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų 2019 m. rugsėjo 13 d. ir 2024 m. balandžio 11 d. išrašais nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. nuosprendžiu ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu buvo teistas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (10.12E) VPE_SP6E-553 nuspręsta neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, nes pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

4.3. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 3 d. pateikė pareiškimą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos skyrimo, kuriame, be kita ko nurodė, kad yra neteistas, ir atsižvelgiant į naujai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo klausimu, prašė skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymą, buvo išplėsta, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir tam tikru klausimu pateikti išaiškinimai taikytini, kai atitinka konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Pateikdamas 2024 m. balandžio 3 d. pareiškimą, pareiškėjas pateikė Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 19 d. pažymą Nr. 14R-216, kurioje nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2024 m. kovo 19 d. duomenimis pareiškėjas neteistas. Pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 6 dalies nuostata. Ši pažyma patvirtina, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs ir asmuo laikomas neteistu BK 97 straipsnio prasme.

4.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų šiai pensijai skirti atitikimą. Tiek Įstatymas, tiek Įstatymo aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje valstybinės pensijos už tarnybą neskyrimą sieja su tyčinio nusikaltimo padarymu, o ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu. Tai, kad pareiškėjas dėl jo nuteisimo už tyčinius nusikaltimus 1995 ir 1999 m. kitų viešojo administravimo subjektų neveikimu nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas įgijo iš Konstitucijos ir Įstatymo kylančius ir teismo tvarka ginamus teisėtus lūkesčius dėl valstybinės pensijos skyrimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nepateikė atsiliepimo į skundą.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 13 straipsnio 3 dalimi, nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių su prašymu skirti pareigūno valstybinę pensiją, kuriame nurodė, kad nebuvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (10.12E) VPE SP6E-553 nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiais buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, o nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

7.2. Pareiškėjas su analogišku 2024 m. balandžio 3 d. pareiškimu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių, kuris Sprendimu informavo pareiškėją, jog skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, kurio 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų pensija neskiriama, o, remiantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašais, pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiais buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl, nepaisant teistumo išnykimo, VSDFV Utenos skyrius pagrįstai atsisakė skirti jam pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų. Įstatyme nenumatyta jokių išimčių 13 straipsnio 3 dalies normai taikyti, todėl VSDFV Panevėžio skyrius neturi teisinio pagrindo keisti Utenos skyriaus spendimą.

7.3. Nesutikdamas su šiuo VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2024 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo atsisakė nagrinėti kaip pakartotinį, nes pareiškėjas skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių ir nepateikė naujų dokumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio sprendimo pagrįstumu, o dėl VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimo nurodė, kad VSDFV Panevėžio skyrius teisingai išaiškino Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų reikalavimus H. P. atžvilgiu, nes jis buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą tarnybos vidaus reikalų sistemoje metu, būnant statutiniu pareigūnu, ir padarė teisingą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo keisti VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimą.

7.4. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį nurodyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą: Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. nuosprendžiu pagal BK 312 straipsnio 2 dalį ir BK 82 straipsnio 1 dalį, Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir BK 82 straipsnio 1 dalį.

8. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 bei 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-248-502/2023 pateiktus išaiškinimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsniu ir pažymėjo, kad remiantis konkrečiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ar nutartimi turi būti įsitikinta, kad šio teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės būtų tapačios nagrinėjamoje byloje esančioms faktinėms aplinkybėms.

9. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas tyčines nusikalstamas veikas padarė būtent vidaus tarnybos laikotarpiu, todėl sprendė, jog pareiškėjo nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nustatytos faktinės aplinkybės (tyčiniai nusikaltimai buvo padaryti iki priėmimo į vidaus tarnybą) nėra tapačios šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taigi nurodyta teismo praktika šioje byloje nėra aktuali ir ja remtis nėra pagrindo. Aplinkybę, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs, teismas vertino kaip nereiškiančią, kad išnyko pats asmens nuteisimo faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą valstybinės pensijos skyrimo reikalavimams. Teismas sprendė, jog taip pat neturi teisinės reikšmės tas faktas, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas sukakus nustatytam amžiui, t. y. ne dėl tarnybai keliamų reikalavimų pažeidimo, piktnaudžiavimo tarnyba, už pareigūno vardo pažeminimą ar pan. Teismas pažymėjo, kad valstybinė pareigūno pensija Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pagrindu neskiriama ne dėl pritaikyto atleidimo pagrindo, o dėl nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą fakto buvimo.

10. Aptaręs Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1200-1188/2024 pateiktus išaiškinimus, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, teismas pripažino atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus, kuriais atsisakyta pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teisėtais ir pagrįstais, netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pareiškėjo skundą atmetė, nenagrinėjęs likusių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kurie nekeistų teismo sprendime padarytos išvados.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus Sprendimą, VSDFV 2024 m. gegužės 31 d. sprendimą bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimo pakeitimo ir valstybinės pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su konstituciniais principais, be kita ko, teisėtų lūkesčių, jo priėmimu į tarnybą (1986 m. birželio 12 d.), nuteisimu už tyčinius nusikaltimus, kurie nebuvo jo atleidimo iš tarnybos (2019 m. rugpjūčio 9 d.) pagrindas, valstybės pareiga suteikti pareiškėjui socialinę apsaugą ir skirti valstybinę pensiją, Statuto ir Įstatymo nuostatų aiškinimu, pagal kurį iki tarnybos įvykę pareiškėjo biografijos faktai būtų siejami su jo priėmimo į profesinę tarnybą pagrindais, o sąlygos pareiškėjui įgyti teisę į valstybinę pensiją – tik su jo veikla vidaus tarnybos laikotarpiu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. suformuota praktika ir nurodo, jog:

12.1. Tiek atsakovui, priimant Sprendimą, tiek teismui, atmetant pareiškėjo skundą, buvo netinkamai taikomos ir aiškinamos teisės normos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą (Įstatymo 3 str. 1 d. 1 p., 16 str. 3 d. 3 p. (pareiškėjo stažas vidaus tarnyboje yra didesnis nei 25 m.)), netinkamai buvo taikoma ir aiškinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose. Atsakovas privalėjo nustatyti, kad pareiškėjas turi konstitucinę teisę būti vienodai vertinamas kartu su kitais į vidaus tarnybą įstojusiais ir ją dėl sukakusio amžiaus baigusiais pareigūnais, bei teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą tokiems asmenims mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimai, taip pat skundžiamas teismo sprendimas savo prasme yra neteisingi, neatitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir galiausiai teisinės valstybės principo, kurio esminiai elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

12.2. Naujas teisinis reguliavimas pablogino pareiškėjo padėtį, todėl negalėjo ir neturėjo būti taikomas atgal. Lex retro non agit principas grindžiamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė jokių motyvų ir argumentų dėl tokio teisės normų taikymo ir aiškinimo bei nesiaiškino, ar pareiškėjo atveju, jam pradėjus tarnybą iki teisinio reguliavimo pasikeitimo, Įstatymas galėjo būti taikomas.

12.3. Pareiškėjui negalėjo būti taikomas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme esantis ribojimas neskirti valstybinę pensiją ir dėl to, kad po nuteisimo už tyčinius nusikaltimus jis nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statute numatytais atvejais. Aptarus Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktą, laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas tarnybos (darbo) metu, kuomet dirbo (duomenys neskelbtini), nebuvo laikomas pareigūnu ir negalėjo žinoti bei numatyti, kad po 1995 m. sausio 1 d. tęsdamas ir toliau atlikdamas tarnybą, ją baigus negaus socialinio aprūpinimo.

13. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, pakartoja Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bylose ir prieitas išvadas (pareiškėjo nurodyta praktika nėra aktuali, išnykęs pareiškėjo teistumas nereiškia, kad išnyko pats asmens nuteisimo faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą valstybinės pensijos skyrimo reikalavimams, valstybinė pareigūno pensija Įstatymo 13 str. 3 d. pagrindu neskiriama ne dėl pritaikyto atleidimo pagrindo, o dėl nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą fakto buvimo) ir akcentuoja, kad:

14.1. Apeliaciniame skunde papildomai nurodoma aplinkybė, kad „naujas teisinis reguliavimas pablogino pareiškėjo padėtį, todėl neturėjo ir negalėjo būti taikomas atgal“, teigiama, jog tokiu būdu neva pažeistas principas lex retro non agit. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas buvo priimtas ir įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Nuo pat šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo galiojo teisinis reguliavimas, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2019 m. rugpjūčio 9 d., t. y. Įstatymui galiojant daugiau nei 20 metų.

14.2. Apeliacinio skundo teiginius dėl neva pažeistų pareiškėjo teisėtų lūkesčių, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1200-1188/2024 pateiktas išaiškinimas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir nurodo pritariantis visiems skundžiamo teismo sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (10.16E) DV_S-30575 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-5472 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (10.16E) DV_S-30575 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ bei reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1200-1188/2024 pateiktais išaiškinimais, skundžiami Sprendimas ir 2024 m. gegužės 31 d. sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo nurodomais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 bei 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi byloje Nr. eA-248-502/2023 nėra pagrindo vadovautis, nes faktinės bylos aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamoje byloje esančioms faktinėms aplinkybėms.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti Sprendimą bei 2024 m. gegužės 31 d. sprendimą, įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. spalio 11 d. sprendimo pakeitimo ir valstybinės pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo, nes buvo netinkamai aiškinamos ir taikomos teisės normos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių pensijų skyrimą, netinkamai taikoma ir aiškinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą tikrinamo sprendimo panaikinimui, ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Sutinkant su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, jie nebekartojami, tik papildomi, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

22. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. <...>.

23. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

24. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina ginčo situaciją, nedaro teismo sprendimo neišsamiu, neteisėtu ar nepagrįstu. Nagrinėjamu atveju, remiantis į bylą pateiktais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, t. y. Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 312 straipsnio 2 dalį ir BK 82 straipsnio 1 dalį, Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu – pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir BK 82 straipsnio 1 dalį. Taigi skundžiamuose Sprendime ir 2024 m. gegužės 31 d. sprendime pagrįstai vadovaujamasi Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi. Tokia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką šiuo aspektu (žr., pvz., 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1200-1188/2024), kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aktualumą nagrinėjamai bylai.

25. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; ir kt.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1200-1188/2024 pateikė tokius išaiškinimus:

26.1. Dėl pareiškėjo argumentų dėl pareiškėjo neatleidimo iš tarnybos, pažymėtina, kad teismo nuosprendžio įsiteisėjimo padariniai pagal pareiškėjo tarnybą reglamentuojantį įstatymą „nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas“. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad „tyčinio nusikaltimo, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas <...>, fakto nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad po nuteisimo jis nebuvo atleistas“ iš tarnybos.

26.2. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis turėjo ar buvo įgijęs teisėtus lūkesčius gauti baigus tarnybą skiriamą valstybinę pensiją, „pažymėtina, kad tarnybą baigusio pareiškėjo viltys gauti už tarnybą skiriamą valstybinę pensiją turi atitikti įstatymu nustatytas tokios pensijos skyrimo sąlygas. <...> Konstitucinio Teismo doktrinoje atitinkamai pažymima, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija gali būti skiriama galiojant bendriesiems visų pensijų skyrimo konstituciniams reikalavimams dėl valstybės atitinkamu įstatymu prisiimto įsipareigojimo paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją įstatyme nustatytas jos skyrimo sąlygas atitinkančiam asmeniui ir tokio asmens teisės reikalauti šio valstybės prisiimto įsipareigojimo įvykdymo (žr., pvz., ir plg.

Konstitucinio Teismo, be kita ko, 2021 m. liepos 16 d. nutarimą, taip pat 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimus). Tai, kad pareiškėjas už praeityje įvykusį jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn <...> kitų viešojo administravimo subjektų neveikimu nebuvo atleistas iš tarnybos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo įgijęs iš Konstitucijos ir įstatymo kylančius ir teismo tvarka ginamus teisėtus lūkesčius dėl valstybinės pensijos skyrimo galiojant imperatyviai Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Priešingu atveju susidarytų situacija, kai pareigūnams ir kariams, nuteistiems už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, pavyktų gauti valstybinę pensiją nepaisant tai kategoriškai draudžiančios įstatymo nuostatos. Tokia galimybė ir jos aiškinimas prieštarautų minėtos įstatymo imperatyvios normos tikslams. Akcentuotina, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu ar kariu šiurkščiai pažeidė baudžiamąjį įstatymą ir buvo teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kuri baudžiamajame įstatyme ir kasacinio teismo jurisprudencijoje priskiriama tyčinėms nusikalstamoms veikoms, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (žr., pvz., plg.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, be kita ko, 2015 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-120-756/2022).“

27. Įvertinus tai, kad byloje nenustatyta pagrindų nesivadovauti šios nutarties 26 punkte pateiktomis byloje taikytinos teisės aiškinimo taisyklėmis, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ar kitų nuostatų aiškinimu ir taikymu.

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 bei 2023 m. gruodžio 13 d. nutartimi byloje Nr. eA-248-502/2023, pažymėtina, kad byloje vadovaujamasi minėtuose teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais tiek, kiek aktualu pareiškėjo situacijai, kuri skiriasi nuo nurodytose administracinėse bylose buvusių faktinių aplinkybių (kada padaryta atitinkama nusikalstama veika, priimtas apkaltinamasis nuosprendis). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tarnybą pradėjo 1986 m. birželio 12 d., buvo nuteistas Vilniaus apygardos teismo 1995 m. spalio 26 d. nuosprendžiu ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu, buvo atleistas iš tarnybos nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. Taigi nagrinėjamu atveju yra pagrindas vadovautis:

i) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 pateiktais išaiškinimais, kad „iki tarnybos įvykę pareiškėjo biografijos faktai būtų siejami su jo priėmimo į profesinę karo tarnybą pagrindais, o sąlygos pareiškėjui įgyti teisę į valstybinę pensiją – tik su jo veikla profesinės karo tarnybos laikotarpiu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 37 p.); ii) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-248-502/2023 nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą (šiuo atveju vidaus tarnybą), be kita ko, apimančios į tokią tarnybą jau įstojusio asmens teisę būti vertinamam vienodai su kitais į vidaus tarnybą įstojusiais asmenimis, kurių teisinė padėtis yra vienoda, požiūriu asmens nuteisimo už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą faktas svarbus tiek, kiek tokia tyčinė nusikalstama veika yra padaryta vidaus tarnybos laikotarpiu <...>, yra aktuali ir sprendžiant dėl vidaus tarnybą baigusio asmens teisės į valstybinę pensiją įgijimo.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-248-502/2023 32 p.).

Taigi atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl vienodoje padėtyje esančių asmenų skirtingo traktavimo, nes nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas tyčines nusikalstamas veikas padarė ir už jas buvo nuteistas vidaus tarnybos laikotarpiu, kas lemia pagrįstą ir teisėtą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus atitinkantį Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą pareiškėjo situacijai palyginti su pareiškėjo situacija, analizuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-627-624/2023 (pareiškėjas už tyčinio nusikaltimo padarymą nuteistas 1991 m. balandžio 17 d., t. y. iki pradedant tarnybą) bei 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje byloje Nr. eA-248-502/2023 (pareiškėjas tyčinį nusikaltimą padarė iki pradedant tarnybą 1994 m. balandžio 14 d., nors nuteistas 1994 m. birželio 21 d.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl lex retro non agit (lot. įstatymas neturi grįžtamosios galios) taisyklės pažeidimo atmetami, nes jie nėra aktualūs pareiškėjo situacijai (nustatytos faktinės aplinkybės ir jų metu galiojusio teisės aktų nuostatos paneigia lex retro non agit taisyklės pažeidimą pareiškėjo atveju).

30. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino administracinėje byloje nustatytus faktus, atskleidė bylos esmę, teismo sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pasisakė dėl pareiškėjo keltų reikalavimų, esminių proceso dalyvių argumentų, nurodė teisės normas, jas susiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis.

32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nustatytų aplinkybių, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą .

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis