3ec9127077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-2621/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02475-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Servico“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos direktorių (toliau – ir Administracijos direktorius) nustatyti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą šiuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose: 2011 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-40), 2011 m. kovo 8 d.

įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-326) (b. l. 1-4). Skunde paaiškino, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių.

Vyriausybės atstovas, vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams. Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose, savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės“ administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Nuo 2010 kovo mėn. 19 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybės) 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto pakeitimas numatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.“ Nuo 2011 m. spalio 19 d. taip pat galioja analogiška (tik su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata dėl sprendime skirti administratorių mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymo būtinybės. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu, t. y., savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktorius, Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 ir teikimo Nr. 1T-39 prieduose išvardintuose įsakymuose, nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė LR Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl minėtų teikimų prieduose išvardinti administracijos direktoriaus įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo nuostata, t.y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu Vyriausybės atstovas pateikė 2011 m. spalio 20 d. teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Šie teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos.

Suėjus įstatymo nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl šio savivaldybės administracijos direktoriaus neveikimo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 22-28) su prašymu nesutinka, nurodo, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603.

Pažymi, jog skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis nustato, jog savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą.

Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pažymėtina, jog Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai).

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Nurodo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir, be kita ko, tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą.

Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Prašyme pareiškėjas teigia, jog atsakovas įsakymu skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘2.2 punktą ir šiuo pagrindu reikalauja įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį įsakyme.

Pažymi, jog įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 p.). Pirmiausia, tai reiškia, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja, kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją -nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta. Antra, vertinant pareiškėjo reikalavimo formuluotę (įpareigoti atsakovą nustatyti įsakyme administravimo mokestį), galima spręsti, kad jeigu teismas tokį reikalavimą patenkintų ir atsakovas jį įvykdytų, skundžiamas Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis.

Tačiau vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuojant mokestį vadovautis ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be kita ko, tais atvejais, kai administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas.

Pažymi, jog pareiškėjas šioje byloje reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl būtų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ nereiškia. Remiantis išdėstytu manytina, kad atsakovui įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijoj direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d.

įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena - numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita - nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad teismo sprendimo, kuriuo būtų patenkintas toks pareiškėjo reikalavimas, įvykdymas nebūtų realaus teisingumo vykdymo pavyzdys.

Pažymi, kad nei CK, nei Vyriausybės Nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais, ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Jokie įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus.

Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami (juo labiau pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas).

Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracijos direktoriaus Įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui). Meras artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje privalo su šia informacija supažindinti savivaldybės tarybos narius. Atsižvelgdami į tai, mano, kad Vyriausybės atstovas į bylą turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą.

Nepateikus tokios informacijos į bylą, teismas neturėtų tenkinti Vyriausybės atstovo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeistos „ikiteisminės“ procedūros pagrindu.

4. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymą įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme nustatyti konkretų tarifą/mokestį grindžia Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Pažymime, jog kyla abejonių, ar Vyriausybės Nutarimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Vyriausybės Nutarimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams (CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai) atskleidžia šių teisės aktų ir Vyriausybės Nutarimo nuostatų sisteminė analizė. Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnį matyti, jog išimtinai savivaldybės (mero, valdybos) kompetencijai numatyta ne tik pareiga skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 4.84 straipsnio 2 dalis), bet ir patvirtinti imperatyvius nuostatus, kuriais privalomai vadovaujasi visi bendrojo naudojimo objektų administratoriai.

Taigi įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ bei ginčijamo Įsakymo nuostatos atitinka Civiliniame kodekse savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises.

Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) nuostatų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus.

Pažymėtina, jog Vyriausybės Nutarimo preambulėje nurodyta, jog nutarimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4.84 straipsnio 3 dalimi. Tačiau Vyriausybė Nutarimu ne tik patvirtino pavyzdinius nuostatus, bet ir Nutarimo 2 punkte papildomai imperatyviai nustatė, jog „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (fizinio asmens vardas ir pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, adresas korespondencijai siųsti; juridinio asmens -pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Administravimo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre ir nurodomas administratorius“. Taigi sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams.

Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 30 d. nutarimu išaiškino, jog „Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis“. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų;

Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams; jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 d., kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

Atsižvelgdami į tai, mano, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktui galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos valstybės teritorijos administraciniams vienetams yra laiduojama savivaldos teisė (Konstitucijos 119 str.). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.

Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybės veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir valstybės interesų derinimo (Konstitucinio teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2011 m. birželio 21 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Taigi vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84) veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Vadovaujantis išdėstytu, Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo įsakymo turinys, tiesiogiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir įstatymų nustatytai savivaldybių sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvei vykdant savarankiškąsias savivaldybės funkcijas.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektams nustato pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Taigi, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai nustatoma šių aplinkybių visuma: institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Pažymi, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami busto administravimo paslaugas iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/m ). Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą. Vadovaujantis įsakymu, administratoriai negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko būtų nekonkurencingi.

Pažymėtina, jog administratoriai paskiriami laikui, kol bus įsteigta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrija arba kol sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Vadinasi administratorius turėtų taikyti įsakyme nurodytą tarifą nepaisant tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pvz.. infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Tokiu būdu savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Pažymime, jog šių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas, dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo‘‘ 2.2 punkto nuostatos gali būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu.

Pažymi, jog konkretaus administravimo paslaugos mokesčio dydžio nustatymas nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Atkreipia dėmesį, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Kaip jau minėta, CK 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifo, jo apskaičiavimo ar taikymo metodikos, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį Įsakyme, išreikštą Lt/m2, o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus.

CK 4.84 straipsnio 3 dalis taip pat nenustato Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo apribojimų. Taigi, nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas teigti, jog Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 ..Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame imperatyviai nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimo skirti bendrųjų patalpų administratorių turinys (tame tarpe ir reikalavimas nurodyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą), neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta prašo teismo: kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai. 120 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2011 m. lapkričio 14 d. prašymą Nr. 3-422 atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Vyriausybės atstovo prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus bei nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose: 2011 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“, 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“.

Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 2.2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika - 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, konstatavo, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu pripažino, kad Pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas atsakovui. Atsižvelgiant į tai, atmetė atsakovo argumentus, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nėra pagrįsti.

Pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų (konkrečiam butui) bendrosios nuosavybės daliai, jie neturėtų viršyti Vilniaus miesto administratoriaus nustatyto bendrojo namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai, nei teigia atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra.

Remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, įvertinęs, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, siūlydama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti teikimų prieduose nurodytų įsakymų pakeitimo klausimus ir nustatyti juose priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 7–9), Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą pripažino, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių - nustatyti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą šiuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose: 2011 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“, 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“ yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 59–69) prašo: 1) Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1367-562/2012, kurioje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; 2) Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir Nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ yra kitos administracinės bylos, nagrinėjamos Vilniaus apygardos administraciniame teisme dalykas. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-1355-365/2012 (Proc. Nr. 3-61-3-02463-2011-2), pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį Administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 19 d.

įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Komentuojamoje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartimi nutarta sustabdyti administracinę bylą Nr. 1-1355-365/2012 (Proc. Nr. 3-61-3-02463-2011-2) iki įsiteisės sprendimai administracinėse bylose Nr. 1-2029/2012 ir Nr. 1-2361/2012. Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d.

įsakymas Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ yra Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos bylos Nr. 1-1357-189/2012 dalykas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. 1-1357-189/2012, kurioje Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašė įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį(-čius) Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d.

įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, išnagrinėjo ir 2012 m. kovo 31 d. sprendimu patenkino Vyriausybės atstovo prašymą. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime bylos objekto neanalizavo ir netyrė bei sprendimu nusprendė dėl reikalavimų, kurie nebuvo nagrinėtos bylos dalyku. Faktiškai teismas Sprendimu nusprendė dėl kitų Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamų/išnagrinėtų bylų.

Atkreipia dėmesį, jog proceso šalys išnagrinėtoje byloje neprašė teismo įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį(-čių) už administravimą Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 bei 2011 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 30-40, todėl laikytina, jog pirmos instancijos teismas išėjo už nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, todėl yra naikintinas. Pažymi, jog byloje nenagrinėtas proceso šalies prašymas įvykdyti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus.

Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytų pareigų, išskyrus įpareigojimą nustatyti mokesčio dydį sprendime, kuriuo paskiriamas administratorius, atlikimas ar nevykdymas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku.

2. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau - ir Nutarimas) 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, todėl priėmė iš esmės neteisingą sprendimą. Pažymime, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. I- 1381-815/2012, 1-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei tuo pačiu nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas privalėjo patenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje. Antra, kadangi nagrinėjant šią administracinę bylą kilo abejonės dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo ir kitoje analogiškoje byloje esant kreipimuisi į Konstitucinį Teismą dėl nuostatų, taikytinų nagrinėjamoje byloje, konstitucingumo, buvo reikalinga šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl reikalingumo pradėti norminio akto tyrimą ar nutarimas konstitucinės justicijos byloje (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

3. Nurodo, kad buvo būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą (2011 m. balandžio 18 d. redakciją). Pažymi, jog Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo klausimo byloje nekėlė ir Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Todėl Administracijos direktorius, veikdamas pagal Nuostatus, veikė teisėtai, t. y., pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme, tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, administracijos direktorius vadovavosi galiojusiomis norminių teisės aktų nuostatomis, kurių prieštaravimas Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. Nutarimui Nr. 603 nebuvo nustatytas, taigi Administracijos direktoriaus veiksmai, skiriant administratorius, buvo teisėti, kylantys iš galiojusių norminių administracinių aktų nuostatų, o tai žinodamas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje neturėjo teisės ne tik teikti reikalavimų Administracijos direktoriui bet ir kreiptis su prašymu į teismą.

Pažymi, jog pirmos instancijos teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą ir nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, nagrinėjamose administracinėse bylose Nr. 1-2029/2012, Nr. 1-2361/2012 kuriose pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, bei Nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė Sprendimą. Pažymi, jog tik Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje administracinė byloje Nr. 2029/2012 nustatys ar norminis administracinis aktas (Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas), kuriuo vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas, yra teisėtas ir neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Taigi tik įsiteisėjus teismo sprendimui nurodytoje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo galima spręsti ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių administracinių aktų nuostatas.

4. Mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriant pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Servico“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų, namų, nurodytų ginčijamo įsakymo priede (pridedama) bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal ABTĮ 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra trečiasis suinteresuotas asmuo byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą.

5. Mano, jog Vyriausybės atstovo prašymas pakeisti Įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką.

6. Mano, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 14 d. prašyme Nr. 3-422 kėlė ne tik individualaus teisės akto, Įsakymo, atitikimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatoms klausimą bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Atkreipia dėmesį, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų 1T-36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios administravimo nuostatų 8.1 punktui. Mano, kad Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeltus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, principams.

Teigia, kad Vyriausybės atstovas prašymą įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymą gali reikšti tik po to kai:

1) Vyriausybės atstovas pateikia teismui prašymą ištirti ginčijamo įsakymo teisėtumą - atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui;

2) Teismas patenkino tokį Vyriausybės atstovo prašymą ir nustatė, kad atitinkama ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui;

3) Įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamo Įsakymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamam punktui, Vyriausybės atstovas su reikalavimu įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ginčijamame Įsakyme, kurio atitinkamas punktas neteko galios teismui pripažinus jo prieštaravimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, nustatyti konkretų administravimo mokesčio dydį kreipiasi į Savivaldybės administracijos direktorių, kuris tokio reikalavimo per Vyriausybės atstovo nustatytą terminą neįgyvendina arba atsisako jį įgyvendinti. Mano, jog vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti administracijos direktorių pakeisti Įsakymo nuostatas, teismas privalėtų ištirti prašyme nurodyto Įsakymo atitiktį Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktu įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, t. y., iš esmės ištirti norminio akto teisėtumą, todėl vadovaujantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimo praktika pirmos instancijos teismas, privalėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

6. Pabrėžia, kad bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą, todėl įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai.

7. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas netaikė ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą.

8. Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą nurodo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 22–28). Taip pat mano, kad nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo punktų nutartimi administracinėje byloje Nr. A218-916/2007, ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais ir nagrinėjamai bylai ji netaikytina. Atkreipia, jog Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A218-916/2007 nebuvo nagrinėjamas Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto, Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto bei Nutarimo 2.2 punktų nuostatos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nustatytas Vyriausybės Nutarimo privalomumas savivaldybėms tvirtinant tarifus/mokesčio apskaičiavimo metodikas už atliekų tvarkymą o ne dėl Administracijos direktoriaus sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas yra priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybės funkcija, o savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas).

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92–101) prašo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir, pirmosios instancijos teismui pataisius rašymo apsirikimo klaidas, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1372-281/2012, o rašymo apsirikimo klaidų nepataisius – šį sprendimą panaikinti ir perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Informuoja, kad kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl 2012 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1367-562/2012 rašymo apsirikimo klaidų ištaisymo.

1. Nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamoje byloje teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžia, kad, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas, apelianto nurodomose administracinėse bylose Nr. I-1380-15/2012 ir Nr. I-1381-815/2012) kreipėsi į Konstitucinį teismą, buvo atsisakyta priimti ir nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus.

2. Nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje būtina taikyti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Mano, kad ši nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pažymi, kad kitoje byloje ir kitais pagrindais, priešingai nei teigia atsakovas, Vyriausybės atstovas ginčijo ir minimus Nuostatus, tačiau, savivaldybės administracijos direktoriui 2012-02-29 įsakymu Nr. 30-454 „Dėl administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30- 2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitus ginčijamas nuostatas (tame tarpe ir 8.1 punktą) suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintais pavyzdiniais nuostatais, ginčo dalyko byloje neliko, todėl byla buvo nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius prašymo teismui. Taigi, atsakovo nurodyta priežastis, dėl kurių jis „negali“ vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimo nustatyti mokestį(-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą yra išnykusi.

Pabrėžia, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš Civilinio kodekso ir Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau - Vyriausybės nutarimas) nuostatų. Todėl atsakovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą, nesulaukus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012, ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas.

3. Mano, jog atsakovo teiginiai, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų yra visiškai nepagrįsti, nes ginčijamas įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams.

4. Nurodo, kad atsakovas neteisingai teigia, jog Vyriausybės atstovas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų (norminio administracinio akto), kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo klausimą. "

Pabrėžia, kad teigdamas, jog Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr.1T- 36, 1T-39, kadangi jie prieštaravo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui“, taip pat, kad teigdamas, jog Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aklų reikalavimų, priešingu atveju Administracijos direktoriui grėstų tarnybinė atsakomybė, atsakovas elgiasi neatsakingai ir nepavyzdingai. Nes jei atsakovas mato, kad jo priimtas norminio pobūdžio teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (konkrečiu atveju - Vyriausybės nutarimui), tokiu atveju atsakovui kyla pareiga pakeisti savo priimtus teisės aktus taip, kad jie būtų suderinti su aukštesnės galios teisės aktais. Todėl negali būti laikomas tinkamu toks atsakovo argumentas, nuo kurio nepavyzdingo ir neatsakingo elgesio - neveikimo, susidaro tokia situacija, kuri kelia jam pačiam ar kitiems asmenims (savivaldybės paskirtiems administratoriams) abejonių. Pažymi, kad Vyriausybės atstovas, nustatęs savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimus aukštesnės galios teisės aktams, neturi teisės nereaguoti į tokį teisės pažeidimą, tačiau turi, vadovaujantis numatytais SAPĮ įgaliojimais, teikti savivaldybės administravimo subjektui teikimą pašalinti nustatytus pažeidimus administracine tvarka. Pažymi, jog kad atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchijos esmę, to paties administravimo subjekto priimtą vieną - norminio pobūdžio teisės aktą laiko viršesnių kito – individualaus teisės akto, atžvilgiu. Pažymime, kad šiuo atveju, to paties subjekto priimti teisės aktai – įsakymai – nėra skirstomi pagal hierarchiją, todėl to paties subjekto priimtas vienas teisės aktas nėra aukštesnės galios nei kitas.

5. Nurodo, kad apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad „Ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, taip pat neturės galimybės derėtis dėl administravimo mokesčio sumažinimo su administratoriumi“. Tačiau toks atsakovo teiginys yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų nuostatų. Pažymi, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymime, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nagrinėjamu atveju pastebi, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

6. Mano, kad atsakovo nurodyti prieštaravimai dėl kurių prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįsti. Pastebi, kad atsakovas nevertina tos aplinkybės, kad turto administravimą reglamentuoja ne tik Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalies nuostata, bet ir kitos Civilinio kodekso nuostatos. Atsakovas visiškai atsietai nuo kitų Civilinio kodekso normų, remiasi tik Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatoms. Mano, kad Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civilinio kodekso įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Teigia, kad atsakovas visiškai nepagrindžia savo teiginių dėl skirtingų konkurencijos sąlygų.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais (t. y. savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 kuriuo pakeitė Nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. Įsakymo Nr. 30-2073 Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, kuriuo papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį, 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2011 m. sausio 19 d. įsakyme Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“, 2011 m. kovo 8 d. įsakyme Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“ nustatyti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su teikimu Nr. 1T-36 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šio Teikimo priede išvardytų įsakymų, tarp jų dėl Įsakymo Nr. 30-326 ir Įsakymo Nr. 30-40, pakeitimo, t.y. pasiūlė pašalinti šių Įsakymų neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui, tačiau atsakovas Teikime išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p.), pasinaudojo SAPĮ 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą.

Vyriausybės atstovas Teikime Nr. 1T-36 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymų Nr. 30-326 ir Nr. 30-40 neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai – Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui.

Vyriausybės Nutarimas Nr. 603 priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 30-40 ir 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 30-326 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad atsakovo kompetencija paskirti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, esant įstatymu nustatytoms sąlygoms, nustatyta specialioje šiuos teisinius santykius reglamentuojančioje teisės normoje – CK 4.84 straipsnyje – ir su šios įstatymo normos įgyvendinimu susijusio poįstatyminiame teisės akto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, kuris, be kita ko, nustato ir sprendimo skirti bendrosios nuosavybės administratorių turinio būtinuosius elementus. Pagal Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, vienas iš tokių elementų – mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, nurodymas. Nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšminga CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata, kad sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, negali būti vertinama kaip neatitinkanti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų ar perteklinė.

Atsakovas Įsakymais Nr. 30-40 ir Nr. 30-326 paskirdamas atitinkamų bendrosios nuosavybės objektų (daugiabučių namų bendro naudojimo patalpų) administratorių UAB „Servico“, šiuose administraciniuose aktuose nenurodė mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, kaip to reikalauja Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, o tik nurodė nuosavybės administratoriui neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio (Įsakymo Nr. 30-40 2.2.2 punktas, Įsakymo Nr. 30-326 2.2 punktas). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus Įsakymus, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Administracijos direktorius, priimdamas Įsakymus Nr. 30-40 ir Nr. 30-326 vadovavosi 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, teisėjų kolegija pažymi, kad šis, pagal teisės aktų hierarchiją žemiausios teisinės galios norminis aktas, negali paneigti tų pareigų, kurios kyla iš aukštesnės teisinės galios aktų.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603, įgyvendinančio CK 4.84 straipsnio nuostatas, 2 punktas nustato savivaldybės administratoriaus atitinkamas teises bei pareigas skiriant bendrosios nuosavybės administratorių. Be to, pagal šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 2 punktą atitinkamos savivaldybės administratorius turi patvirtinti tos savivaldybės Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Pagal Pavyzdinius nuostatus, šiame norminiame teisės akte savivaldybės administracijos direktorius turi nustatyti nuosavybės administratoriaus uždavinius ir funkcijas (II skyrius), teises ir pareigas (III skyrius), patalpų savininkų mėnesinių mokesčių apskaičiavimo tvarką (IV skyrius) ir kt. Pagal Pavyzdinių nuostatų IV skyriaus 8.1 punktą administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors Pavyzdiniai nuostatų 8.1 punktas nustato atitinkamas pareigas nuosavybės administratoriui, tačiau jis yra susijęs su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu ta prasme, kad tiek vienoje, tiek kitoje teisės normoje įtvirtintas ta pati nuostata – savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto atstovo) sprendime skirti bendrosios nuosavybės administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija dėl Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų, yra pažymėjusi, kad savivaldybės institucijos patvirtinti nuostatai neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams (administracinė byla Nr. A248-916/2007) .

Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (b. l. 39-41) yra pakeitęs Įsakymų Nr. 30-40 ir Nr. 30-326 priėmimo metu galiojusių 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2011 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 30-637 (žr.www.vilnius.lt)) 8.1 punktą, kuris nustatė, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį vadovaudamasi Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas nukreipia į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (žr.www.vilnius.lt).

Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“.

Nors Įsakymų Nr. 30-40 ir Nr. 30-326 priėmimo metu galiojusius Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus (2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) atsakovas pakeitė vėliau (2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454) nei priėmė skundžiamus administracinius aktus, tačiau šis pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2010 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pagal 2010 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.3 punktą bendrosios nuosavybės administratorius turi teisę dalyvauti kitų asmenų pradėtose bylose, susijusiose su administruojamu turtu. UAB „Servico“ į nagrinėjamą bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 straipsnio2 dalies 2 punktas), atmeta kaip nepagrįstus.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 straipsnis) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos pagrįstai nusprendė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymus Nr. 30-40 ir Nr. 30-326, neįvykdė minėto Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo. Pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 ar 2 dalies bei 143 straipsnio nuostatas byloje nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Šių įsakymų priėmimo metu galiojusios redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės akto normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija).

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą – šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti 2011 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 30-40 ir 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 30-326, neturi sudaryti atsakovui kliūčių, sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 1194. Kuriuo iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymus Nr. 30-40 ir Nr. 30-326 nurodant šiuose įsakymuose mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2011 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 30-40 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“, 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 30-326 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore papildymo“ nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius