N-575-574-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-574/2012

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-05880-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarimo A. D. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. nutarimu pripažino A. D. (toliau – ir A. D.) kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, bei skyrė jam galutinę nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog administracinėn atsakomybėn A. D. patrauktas už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 21 val. 45 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mitsubishi Carisma“ ir pravažiuodamas stovintį automobilį „Toyota Yaris“, nepaliko tarpo iš šono, kliudė jį ir abu automobilius apgadino, be to, iš eismo įvykio vietos jis pasišalino, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Nurodė, jog nors A. D. savo kaltės dėl inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų neprisipažino, teigdamas, jog tą penktadienį jis grįžo iš darbo ir, apie 17 val., pastatė automobilį „Mitsubishi Carisma“, priklausantį (duomenys neskelbtini), aikštelėje, šalia namo, pažymėto (duomenys neskelbtini), pavalgė, susiruošė ir išėjo po 19 val. pasivaikščiodamas pas draugės mamą išsiskalbti skalbinius, tačiau jo kaltė buvo įrodyta eismo įvykio schemoje, fotolentelėse, transporto priemonės apžiūros akte, liudytojo I.

J. paliktame raštelyje užfiksuotais duomenimis, taip pat – liudytojų I. J. bei D. A. parodymais. Pažymėjo, jog šių liudytojų parodymus patvirtina liudytojo J. M. parodymai ir tarnybinio pranešimo duomenys bei liudytojų E. R. ir R. K. parodymai. Nurodė, jog liudytoja N. K., pas kurią, kaip tikino A. D., jis įvykio vakarą skalbėsi drabužius, teigė, jog jis 2010 m. rugsėjo 24 d. iš jos namų išėjo prieš dešimtą valandą vakaro, gyvena per vieną stotelę nuo jos namų, ji dar spėjo į prekybos centrą, o I. J. taip pat nenurodė tikslaus eismo įvykio laiko.

Konstatavo, jog šie liudytojų parodymai neprieštarauja tarpusavyje, nes konkretus eismo įvykio laikas nenustatytas. Tuo tarpu liudytojos O. P. parodymai vertintini kaip nesusiję su 2009 m. rugsėjo 24 d. įvykiais, nes ji nurodė, jog rugsėjo 26 d. automobilis „Mitsubishi Carisma“ stovėjo kieme. Pridūrė, jog liudytojai V. A. ir G. Z. pateikė savo nuomonę dėl automobilio „Mitsubishi Carisma“ išvaizdos, būklės, paminėjo, jog ant automobilio „Mitsubishi Carisma“ buvo įvairių įbrėžimų ir jų parodymai taip pat neprieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Nurodė, jog atmeta traukiamo atsakomybėn asmens paaiškinimus, kad minimo eismo įvykio jis su automobiliu „Mitshubishi Carisma“, nepadarė kaip prieštaraujančius kitiems, nustatytiems įrodymams, jų nuosekliai grandinei. Teismas A. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas taip pat atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį: apgadinti abu automobiliai, pasišalinta iš įvykio vietos, bei į A. D. asmenybę ir asmens duomenis.

II. A. D., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 120 – 121), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog liudytojo I. J. parodymai, kuriais teismas vadovavosi pagrįsdamas jo kaltę, yra prieštaringi. Teigia, jog šis liudytojas nėra nurodęs, kokie automobiliai dalyvavo susidūrime. Pastebi, jog jis visur akcentavo pažeidėjo automobilį, tačiau nieko neužsiminė apie nukentėjusį automobilį. Taip pat nurodo, jog liudytojas I. J. teisme aiškino, iš kokios pozicijos jis matė įvykusį susidūrimą, o jis savo ruožtu pateikė nuotraukas, kurios įrodo, kad iš tos vietos neįmanoma matyti susidūrimo, apie kurį pasakojo liudytojas. Priduria, jog liudytojas taip pat nieko neatsakė į tai, kokiomis dalimis automobiliai kontaktavo, be to, jo parodymai prieštarauja kito liudytojo parodymams, t. y. pareigūnas E. R. paliudijo, jog liudytojas I. J. jam sakė, kad matė įvykį važiuodamas iš galo. Taip pat nurodo, jog eismo įvykio schemoje užfiksuoti jo automobilio apgadinimai nuo 0,4 iki 0,7 m, tuo tarpu nukentėjusio automobilio – nuo 0,4 iki 0,95 m. Mano, jog byloje nebuvo išaiškinta aplinkybė, kaip jo automobilis galėjo apgadinti „Toyota Yaris“, jei jo automobilyje „Mitsubishi Carisma“ nėra apgadinimų bent 20 cm aukštyje. Pažymi, jog nebuvo tirta, kokiame aukštyje yra apgadinimai ant automobilių, nėra tiksliai parašyti šių automobilių aukščiai. Teigia, jog nuotraukose paprasčiausiai nufotografuoti du pastatyti automobiliai, o tie apgadinimai, kurie paneigia susidūrimo galimybę tarp automobilių, liko išvis neįvertinti. Mano, jog įtarimą kelia ta aplinkybė, kad nukentėjęs D. A. policijai apie įvykusį eismo įvykį pranešė tik po dienos.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į A. D. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, jog byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad bylos baigtimi nesuinteresuotas eismo įvykio liudytojas I. J. įsidėmėjo iš eismo įvykio vietos pasišalinusios transporto „Mitsubishi Carisma“ valstybinį numerį, automobilių susidūrimą matė stovėdamas 10 m atstumu. Mano, jog nebuvo pagrindo netikėti šio liudytojo, nesuinteresuoto bylos baigtimi, bei nukentėjusiojo D. A. parodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantui A. D. skirta administracinė nuobauda už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą.

A. D. kaltę dėl inkriminuotų pažeidimų neigia, argumentuodamas, jog liudytojo I. J. parodymai apie eismo įvykio aplinkybes buvo prieštaringi, be to, nebuvo išsamiai ištirti automobilių „Mitsubishi Carisma“ ir „Toyota Yaris“ apgadinimai, netirtos susidūrimą paneigiančios versijos.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nors apeliantas neigia padaręs inkriminuotus pažeidimus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad apylinkės teismo išvados dėl A. D. kaltės padarius inkriminuotus pažeidimus pagrįstos ir teisėtos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apklausė eilę liudytojų bei padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, todėl jų išsamiau nebekartoja. Akcentuotina, jog A. D. nepagrįstai teigia, kad liudytojo I. J. parodymai buvo prieštaringi bei neatskleidė svarbių eismo įvykio aplinkybių. Patikrinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog šio liudytojo parodymai buvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, sutapo su pirminiame paaiškinime liudytojo teiktais paaiškinimais (b. l. 12). Pridurtina, jog esminių prieštaravimų tarp šio liudytojų parodymų ir kitų bylos rašytinių duomenų taip pat nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad šis liudytojas būtų suinteresuotas bylos baigtimi ar siektų melagingai apkalbėti apeliantą, priešingai – matyti, kad su nukentėjusiuoju D. A. jo nesiejo jokie išankstiniai ryšiai, jie buvo susitikę vien tam, kad išsiaiškintų eismo įvykio aplinkybes (b. l. 104). Taip pat pažymėtina, jog minėtasis liudytojas patvirtino tiek aiškiai matęs, tiek girdėjęs automobilių susidūrimą ne daugiau kaip 10 m atstumu bei apibūdino susidūrimo mechanizmą (b. l. 12; 83 – 84). Tuo tarpu A. D., nors ir teigia, kad liudytojas I. J. negalėjo matyti automobilių susidūrimo, ką turėtų įrodyti jo pateiktos nuotraukos, šio savo teiginio visiškai nedetalizuoja bei nepagrindžia, kodėl akivaizdu, kad iš I. J. pozicijos susidūrimo objektyviai matyti nebuvo įmanoma.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog nesutinka su A. D. teiginiais, kad automobilių „Mitsubishi Carisma“ ir „Toyota Yaris“ apgadinimai buvo ištirti neišsamiai. Pažymėtina, jog iš byloje esančių fotolentelių (b. l. 16 – 21) matyti šių apgadinimų aukštis, jų išsidėstymas, kryptingumas ir galimas apgadinimo mechanizmas, be to, automobiliai buvo sulyginti, o jiems padaryti apgadinimai – detaliai aprašyti. Pridurtina, jog fotolentelėse taip pat daroma išvada, kad tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, jog kontaktas tarp automobilių buvo, todėl daryti lyginamų ekspertizę nėra tikslo, juolab, kad apžiūrint automobilius jokių pašalinių dalelių (dažų) nebuvo matyti (b. l. 21). Aplinkybių, leidžiančių abejoti šių duomenų objektyvumu nėra, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo jais nesivadovauti. Iš apeliacinio skundo taip pat suprastina, jog, A. D. nuomone, susidūrimo faktą paneigia ir aukščių, ties kuriais užfiksuoti automobilių „Mitsubishi Carisma“ ir „Toyota Yaris“ apgadinimai, skirtumas, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog byloje policijos pareigūnas paliudijo, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo automobilį remontavo, t. y. sumažino apgadinimų mastą (b. l. 66 – 67), todėl ši aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintina jo naudai. Tuo tarpu tai, kad nukentėjusysis policiją kvietė ne iš karto sužinojęs apie eismo įvykį, bet tik, atsižvelgiant į liudytojo I. J. paaiškinimus, suradęs jo kaltininką, A. D. kaltės jam inkriminuotų pažeidimų padarymu nepaneigia. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patraukto A. D. kelta versija, esą jis eismo įvykio metu pas draugės motiną skalbėsi drabužius ir automobilio nevairavo, atmesta kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje esantiems objektyviems rašytiniams įrodymams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius