2013-07-16 Nr. AB-3595-3-61-3-01663-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-767/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01663-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. dėl sprendimo dalių panaikinimo ir pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1. panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir sprendimas Nr. SPR-48, Sprendimas) dalis, kuriomis Inspektorius: 1.1. pripažino D. P. skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009 m. spalio 27 d.) (toliau – ir Laida) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 1.2. įspėjo viešosios informacijos skleidėją – UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas, VIĮ) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo; 2. pakeisti Inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 rezoliucinės dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1. Pripažinti D. P. skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos nepagrįstu“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sprendime Nr. SPR-48 inter alia pripažintas Inspektoriaus gautas skundas iš dalies pagrįstu ir įspėtas viešosios informacijos skleidėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, Sprendimo dalis, kuria skundas pripažintas iš dalies pagrįstu bei taikyta administracinė nuobauda – įspėjimas, yra neteisėta, nepagrįsta ir dėl šios priežasties naikintina.

Pareiškėjas teigė, jog Sprendime netinkamai taikytas Įstatymo 54 straipsnis, t. y. be pagrindo atsisakyta taikyti skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusią straipsnio redakciją. Remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 23 straipsnyje (LVAT 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012). Inspektoriaus sprendimo dalys negali būti vertinamos atskirai, nes sprendimas yra vientisas administracinis aktas, t. y. tam, kad būtų galima teigti, jog sprendime nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, turi būti vertinamas visas sprendimas, neapsiribojant tik rezoliucine dalimi, o vertinant ir kitas, neatsiejamai susijusias sprendimo dalis; šia praktika turėtų būti vadovaujamasi ir nagrinėjant sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų nurodytai administracinių teismų praktikai, bet ir būtų nesuderinamas su teisingumo ir protingumo reikalavimais (LVAT 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-259/2012).

Vertindamas skundžiamą Sprendimą kaip visumą, pareiškėjas pažymėjo, jog tose Sprendime nagrinėtų epizodų dalyse, dėl kurių pareiškėjui taikyta administracinė sankcija, Bendrovė buvo pripažinta pasielgusi sąžiningai, „sąžiningai klydusi“ (Sprendimo 5 punktas), teiginiais nepažeidė asmens garbės ir orumo (Sprendimo 5 punktas). Vis dėlto, net ir sąžiningai besielgusiai, garbės ir orumo nepažeidusiai Bendrovei taikyta administracinė sankcija už paskleistos informacijos netikslumus. Nors Bendrovė atskleidė šaltinius, pateikė Inspektoriui įrodymus, jog visa informacija jau buvo paskleista anksčiau daugelyje pagrindinių visuomenės informavimo priemonių ir nepaneigta, Inspektorius atmetė pareiškėjo argumentą, kad pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą visuomenės informavimo priemonei netaikytina redakcinė atsakomybė. Sprendime Nr. SPR-48 motyvuota, jog turi būti taikoma televizijos laidos paskelbimo metu galiojusi straipsnio redakcija, kuri viso labo atleisdavo visuomenės informavimo priemonę nuo civilinės atsakomybės – žalos atlyginimo (skirtingai negu Sprendimo priėmimo metu galiojusi aptariamo straipsnio redakcija, kuri atleidžia visuomenės informavimo priemonę ir nuo redakcinės atsakomybės) (Sprendimo 6 punktas). Inspektorius skundžiamame sprendime netaikė Įstatymo normos redakcijos, eliminuojančios pareiškėjo atsakomybę, remdamasis principu lex retro non agit, tačiau šis principas aptariamoje situacijoje negali būti taikomas, nes vėliau įsigaliojusi Įstatymo norma yra administracinę atsakomybę šalinanti (lengvinanti), taigi privalėjo būti pritaikyta. Pažymėjo, jog šis klausimas yra išspręstas naujausioje LVAT praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012).

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigė, kad atsakovas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, visiškai atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus, todėl Sprendimas yra teisėtas ir turi būti paliktas galioti.

Atsakovas nurodė, jog 2012 m. sausio 20 d. gavo trečiojo suinteresuoto asmens D. P. skundą dėl Laidoje paskelbtos informacijos, kuriame jis nurodė, kad Laidoje paskelbtuose teiginiuose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Inspektorius Sprendime skundą pripažino iš dalies pagrįstu ir įspėjo pareiškėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, padaryto Laidos teiginiuose: „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“, paskelbus netikslią (neteisingą) informaciją.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad ginčo situacijoje jis turėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teigė, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas teiginiuose „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbė netikslią (neteisingą), t. y. tikrovės neatitinkančią, bet D. P. garbės ir orumo nežeminančią, informaciją. Atsakovas nurodė, jog Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktui taikyti imperatyviai nustatyta šių sąlygų visuma: informacija anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones;

šios visuomenės informavimo priemonės (pirminiai informacijos šaltiniai) nurodytos jų informaciją pakartotinai paskelbusioje visuomenės informavimo priemonėje; pakartotinai visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija nebuvo paneigta per ją anksčiau paskelbusias visuomenės informavimo priemones (pirminius informacijos šaltinius). Pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikęs paaiškinimus atsakovui, informavo, jog ginčo objektu esantys teiginiai buvo anksčiau paskelbti kitose visuomenės informavimo priemonėse, buvo paskelbta informacija, atitinkanti ginčo objektu esančiuose teiginiuose pateiktus duomenis; publikacijose paskelbta, jog „D.

P. bus apklausiamas kaip galimas įtariamasis, atliekant ikiteisminį tyrimą sukčiavimo byloje, kurią iškėlė Kauno miesto apylinkės prokuratūra“, tokiu būdu nurodant, kad D. P. dar nėra įgijęs įtariamojo statuso. Nagrinėjamu atveju ginčo teiginyje „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“ paskelbta informacija aiškiai skyrėsi nuo pareiškėjo nurodytų pirminių informacijos šaltinių pateiktos informacijos, kadangi šiuo atveju buvo konstatuota, kad D. P. yra įtariamas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Dėl trečiosios sąlygos, būtinos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktui taikyti (pakartotinai visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija nebuvo paneigta per ją anksčiau paskelbusias visuomenės informavimo priemones (pirminius informacijos šaltinius)), nurodė, kad įvertinus televizijos laidos turinį ir ginčo objektu esančius teiginius paskelbusį Laidos epizodą nustatyta, jog Laidoje nebuvo pateikta jokios nuorodos nė į vieną iš minėtų visuomenės informavimo priemonių (pirminių informacijos šaltinių).

Laidos epizode paskelbti ginčo objektu esantys teiginiai ir su jais susijusi kita informacija apie D. P., tačiau nei žodine, nei rašytine forma nenurodyta, jog yra skelbiama kitose visuomenės informavimo priemonėse anksčiau pateikta informacija. Tai reiškia, kad ginčo objektu esančių teiginių paskelbimas netenkino vienos iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų sąlygų – nebuvo nurodytas pirminis informacijos šaltinis, todėl šiuo atveju visuomenė nebuvo informuota, kad skelbiamą informaciją parengė kitos visuomenės informavimo priemonės ir jos turėtų užtikrinti tos informacijos tikrumą, todėl pareiškėjas negalėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal minėtą nuostatą.

Pareiškėjas, užtikrindamas tinkamą Įstatymo reikalavimų laikymąsi ir siekdamas elgtis sąžiningai prieš „informacijos adresatą“, privalėjo patikrinti ketinamą viešai skelbti informaciją ir negalėjo visuomenei pateikti klaidingos informacijos apie D. P. suteiktą įtariamojo statusą. Pažymėjo, kad D. P. ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00475-09 metu apskritai nebuvo pareikšta jokių įtarimų dėl nusikalstamos veikos atlikimo, todėl tokios informacijos paskelbimas ir jos papildomas nepatikrinimas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Atsakovas pažymėjo, jog teiginio „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbimo metu pareiškėjas disponavo konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais, jog D. P. dirbo Vaistų gamintojų asociacijoje bei Etinių farmacijos kampanijų asociacijoje ir tokią teisingą informaciją paskelbė ankstesnėse televizijos laidose „Žinios“ (2009 m. rugpjūčio 25 d., LNK) ir „Kakadu“ (2009 m. rugpjūčio 26 d., LNK). Nagrinėjamos bylos atveju minėta informacija buvo ignoruojama ir Laidoje paskelbta, kad D. P. dirbo trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose. Tokiais veiksmais pareiškėjas Laidoje, nesant jokio pagrindo, paskelbė didesnį D. P. darboviečių asociacijose skaičių ir tokiu būdu paskleidė neteisingą informaciją, pažeisdamas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, Laidoje skelbdamas ginčo objektu esančius teiginius, nevykdė nustatytų pareigų, aplaidžiai rinko Laidoje skelbtinus duomenis, nepaisė savo žinioje turėtos ir paties anksčiau paskelbtos tikros informacijos, todėl netinkamai įgyvendino minėtas Įstatymo nuostatas. Tokių veiksmų atlikimas negalėjo būti pateisintas tariamu pareiškėjo sąžiningumu, šaltinių atskleidimu, įrodymų atsakovui pateikimu, nežeminančio pobūdžio informacijos paskelbimu ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pritaikymu, kadangi visuomenė negavo teisingos ir tikslios informacijos apie D. P., todėl Inspektorius pagrįstai konstatavo minėtus Įstatymo pažeidimus ir dėl jų įspėjo pareiškėją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. 2012 m. spalio 24 d. pareiškime nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, kad jis sutinka su atsakovo atsiliepime pateiktais argumentais ir pozicija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ kvestionuoja Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos“ 1, 2 punktų teisėtumą tik tuo aspektu, jog atsakovas netinkamai pritaikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio nuostatas. Sprendė, jog šioje byloje dėl faktinių aplinkybių ginčo nėra, o ginčas kyla dėl teisės taikymo ir aiškinimo.

Teismas nustatė, kad konstitucinė asmens (D. P.) teisė į orumą bei garbę nebuvo pažeista: tai konstatuota skundžiamame Sprendime. Darė išvadą, kad visuomenės teisė būti informuotai nebuvo pažeista skundžiamame Sprendime, nes teisė skleisti informaciją turi būti derinama su teisingos (atitinkančios tikrovę) informacijos skleidimu, o šiuo atveju pareiškėjas paskleidė netikslią informaciją, parodė „įtariamojo“ D. P. atvaizdą (jokioje žiniasklaidos priemonėje tai nebuvo padaryta), nenurodė jokių informacijos šaltinių, be to, informacija paskleista laidoje „Žinios“, kur informacija turi būti tik atitinkanti tikrovę (tokio pobūdžio laidoms keltini aukštesni standartai negu kitoms laidoms ir apskritai žiniasklaidos priemonėms).

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktui taikyti imperatyviai nustatyta šių sąlygų visuma: informacija anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones; šios visuomenės informavimo priemonės (pirminiai informacijos šaltiniai) nurodytos jų informaciją pakartotinai paskelbusioje visuomenės informavimo priemonėje; pakartotinai visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija nebuvo paneigta per ją anksčiau paskelbusias visuomenės informavimo priemones (pirminius informacijos šaltinius). Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė informacijos šaltinių, be to, nepaisė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų.

Teismas pabrėžė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas nesietinas su pažeista kokio nors asmens garbe ir orumu: šio straipsnio esmė yra tokia, kad negalima taikyti redakcinės atsakomybės viešosios informacijos skleidėjui tik tuomet, kai viešosios informacijos skleidėjas pateikia nuorodą į informacijos šaltinius, kuriuose jau buvo paskleista informacija. Kitoks Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas būtų iracionalus, neatitinkantis konstitucinės visuomenės ir žmogaus teisės būti teisingai informuotiems.

III. Pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo:

1) Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino bei pritaikė teisės normas, reglamentuojančias saviraiškos (informacijos) laisvės ribojimus. Teismas teisingai pažymėjo, jog saviraiškos laisvė galėjo būti apribota saugant kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, kurios šiuo atveju buvo trečiojo suinteresuoto asmens garbė ir orumas. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „konstitucinė asmens (D. P.) teisė į orumą bei garbę nebuvo pažeista“ pateisino už informacijos netikslumus pareiškėjui pritaikytą administracinę sankciją.

2) Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnį. Pareiškėjas pažymi, jog teismas netaikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindo, remdamasis šiais argumentais: tam tikruose iš pirminių informacijos šaltinių buvo pavartota „švelnesnė“ formuluotė; informacija buvo paskleista „Žinių“ laidoje; buvo parodytas trečiojo suinteresuoto asmens atvaizdas; pačiame reportaže nebuvo nurodytas informacijos šaltinis. Mano, jog tai lėmė netinkamą Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą. Pažymi, jog pareiškėjo paskleista informacija buvo anksčiau identiškai paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones ir apie tai buvo pateikti įrodymai byloje. Tai, kad vienoje žiniasklaidos priemonėje iš daugelio (kurią selektyviai pasirinko teismas) buvo įvardyta „švelnesnė“ formuluotė, nepaneigia juridinio fakto, kad apskritai kitose priemonėse buvo paskleista griežtesnė formuluotė (t. y. identiška kaip ir pareiškėjo). Taip pat nurodo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis nedaro skirtumo tarp laidų žanro. Teigia, jog suinteresuoto asmens atvaizdo parodymas visiškai nesusijęs su nagrinėjamo įstatymo straipsnio taikymu. Be to, pažymi, jog Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalis nenustato reikalavimo, kad informacijos šaltinis privalo būti nurodytas pačiame reportaže. Remiasi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-907-467/2011.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime be argumentų, išdėstytų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodoma, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis turėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teigia, jog teismas pagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-907-467/2011, pateikiančia akivaizdžiai VIĮ 54 straipsnio normoms prieštaraujantį išaiškinimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodė, jog VIĮ 54 straipsnis gali būti taikomas nepriklausomai nuo laidos žanro. Konkrečiu atveju „reportažas“ tai pat yra spaudos, televizijos, radijo žurnalistikos informacinis žanras, glaustai, vaizdžiai, panaudojant būdingiausias detales, perteikiantis skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui įvykių raidą taip, tarsi jis būtų buvęs stebėtojas. Daro išvadą, jog pareiškėjo argumentas apie tai, kad VIĮ 54 straipsnio 1 dalis nenustato reikalavimo nurodyti informacijos šaltinio pačiame reportaže, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad LNK televizijos 2009 m. spalio 27 d. transliuotoje laidoje „Žinios“ buvo skelbiama informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį D. P.. Viešasis laidos transliuotojas – pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2012 m. sausio 20 d. atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui pateikė skundą dėl Laidoje paskelbtų teiginių: „Prokurorai susidomėjo kauniečiu teisininku D. P., įsidarbinusiu devyniose darbovietėse“, „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo keturiose Kauno savivaldybei pavaldžiose sveikatos priežiūros įstaigose, dviejų kitų savivaldybių įstaigose ir trijose farmacininkų įsteigtose asociacijoje“. Skunde D. P. nurodė, kad šiuose teiginiuose buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. SPR-48 nustatė, jog teiginiuose: „P. ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijoje“, paskelbta netiksli (neteisinga) informacija. Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 3 dalies 1 punktu ir 16 dalimi, nusprendė: 1) pripažinti D. P. skundą dėl Laidoje paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos skleidėją – UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo (2000, Žin., 75-2272; 2009, Žin., 89-3804) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Pažymėtina, kad atsakovas nustatė, jog minėtuose teiginiuose buvo paskelbtos žinios, o ne nuomonė, bei nepripažino pagrįstais trečiojo suinteresuoto asmens skundo argumentų, jog minėtuose teiginiuose paskelbta informacija žemina jo (trečiojo suinteresuoto asmens) garbę ir orumą.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Taip pat Visuomenės informavimo įstatymo 1 dalies 5 punktas nustato atsakovo funkciją vertinti, kaip pareiškėjas informuodamas visuomenę laikėsi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų. Pažymėtina, kad atsakovas Sprendime nurodė, jog trečiojo suinteresuoto asmens skundas iš dalies yra pagrįstas dėl to, kad pirmiau nurodytuose teiginiuose paskelbta netiksli (neteisinga) informacija, ir šiuo pagrindu konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo (2000, Žin., 75-2272; 2009, Žin., 89-3804) 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Taigi atsakovas, pripažinęs, kad trečiojo suinteresuoto asmens skundas iš dalies yra pagrįstas, pareiškėjui Sprendimu paskyrė administracinę sankciją, numatytą Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte, t. y. pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo (2000, Žin., 75-2272; 2009, Žin., 89-3804) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 23 straipsnyje, įtvirtinančiame, jog įspėjimas kaip administracinė nuobauda pareiškiamas raštu arba įstatymų nustatytais atvejais įforminamas kitokiu nustatytu būdu. Skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012; kt.).

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius priėmė Sprendimą, atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatymo (2009 m. liepos 15 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri įpareigoja viešąją informaciją skelbti teisingai, tiksliai ir nešališkai; 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto nuostatą, kuri nurodo, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus; bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, kuri nurodo, jog žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Atsakovo Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas buvo viešosios informacijos skleidėjas. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų papildomų įrodymų, iš jų ir proceso šalių rašytinių paaiškinimų, matyti, kad pareiškėjas buvo ir minėtos viešosios informacijos rengėjas. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad viešosios informacijos rengėjas buvo kitas asmuo. Be to, pareiškėjas ir nenurodė kito asmens, kuris buvo viešosios informacijos rengėjas. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių paaiškinimus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjui administracinė sankcija paskirta ne tik kaip viešosios informacijos skleidėjui, bet ir kaip šios informacijos rengėjui, nors Sprendime nenurodoma tokia aplinkybė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas skundu prašė panaikinti Sprendimo 1 ir 2 dalis bei pakeisti Sprendimo 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1. Pripažinti D. P. skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos nepagrįstu“. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas paskelbė netikslią (neteisingą) informaciją apie D. P., turėjo taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio redakciją, kuri įsigaliojo po Laidos ir galiojo Sprendimo priėmimo metu, nes ji yra švelnesnė ir šalinanti pareiškėjo redakcinę ir administracinę atsakomybę už informacijos paskleidimo netikslumus. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikęs paaiškinimus atsakovui, informavo, jog ginčo objektu esantys teiginiai buvo anksčiau paskelbti kitose visuomenės informavimo priemonėse. Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2010 m. rugsėjo 30 d. įstatymo redakcija) nustato, jog viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir buvo: anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtojoje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, pateiktais išaiškinimais, pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo vadovautis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio redakcija, galiojusia Sprendimo priėmimo metu, nustatančia atvejus, kai viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytus faktinius ir teisinius argumentus, kurių pagrindu pareiškėjas teigė, jog jis turi būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. dėl to, jog jis paskelbė informaciją, kuri jau buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, o ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones, pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo atsikirtimus, jog tam, kad būtų taikomas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas, imperatyviai nustatyta šių sąlygų visuma: informacija anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones; šios visuomenės informavimo priemonės (pirminiai informacijos šaltiniai) nurodytos jų informaciją pakartotinai paskelbusioje visuomenės informavimo priemonėje; pakartotinai visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija nebuvo paneigta per ją anksčiau paskelbusias visuomenės informavimo priemones (pirminius informacijos šaltinius), o nagrinėjamu atveju skelbiant informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį pirminiai informacijos šaltiniai nebuvo nurodyti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo motyvacija nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju jis turėjo būti atleistas nuo redakcinės atsakomybės pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, akcentuoja, jog Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje nėra reglamentuota, kad tam, jog nebūtų taikyta atsakomybė yra būtina sąlyga, jog visuomenės informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas informacijos šaltinius būtų nurodęs reportažo, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią, metu.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui paskirta administracinė sankcija, yra neteisėta, nes buvo praleistas imperatyvus įstatymo nustatytas šešių mėnesių terminas administracinei sankcijai skirti. Šiuos argumentus pareiškėjas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, pateiktu išaiškinimu, jog tai, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti paskiriama administracinė sankcija (įspėjimas), yra teisės spraga, kuri užpildytina taikant įstatymo analogiją ir taikytina ATPK 35 straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundo negrindė aplinkybe, jog administracinė sankcija paskirta pažeidžiant ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytą nuobaudos skyrimo terminą. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino šios aplinkybės. Kaip jau buvo minėta, Laida transliuota 2009 m. spalio 27 d., tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pažeidimą padarė 2009 m. spalio 27 d., o Sprendimas priimtas 2012 m. gegužės 22 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis), teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikydamas teisę, taip pat gali kitais motyvais padaryti tokias pačias ar skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas bei priimti naują, t. y. visiškai kitokį sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vienas iš svarbiausių administracinio proceso tikslų yra operatyvus iškilusio teisinio ginčo išsprendimas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, nagrinėja aplinkybes, ar atsakovas galėjo 2012 m. gegužės 22 d. priimti Sprendimą dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimą, kai Sprendimo priėmimo metu buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriama administracinė sankcija yra analogiška administracinei nuobaudai, numatytai ATPK 23 straipsnyje, todėl atsakovo taikomos administracinės sankcijos skyrimo terminų skaičiavimui pagal analogiją taikytinos ATPK 35 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų skyrimo terminų skaičiavimo taisyklės. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Ši norma pagal įstatymo analogiją yra taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėjamu atveju informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, dėl kurios paskelbimo pareiškėjui atsakovas taikė administracinę atsakomybę, paskelbta 2009 m. spalio 27 d. Tai reiškia, kad net ir jei pareiškėjas būtų padaręs atsakovo nustatytą teisės pažeidimą, atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl pareiškėjo įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimą, nes skundžiamo Sprendimo priėmimo metu (2012 m. gegužės 22 d.) buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas nuobaudos skyrimo terminas.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties termino pasibaigimo atsakovas, ištyręs trečiojo suinteresuoto asmens skundą, negalėjo pareiškėjui taikyti administracinės sankcijos, daro išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrįstumo dėl galimo Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Nustačius, kad pareiškėjui negalėjo būti skirta administracinė sankcija, konstatuotina, jog yra pagrindas panaikinti Sprendimo 2 punktą, kuriuo pareiškėjas įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo. Sprendimo 2 punktas yra neatsiejamai susijęs su Sprendimo 1 punktu, kuriame nurodyta, kad pripažįstama, jog D. P. skundas iš dalies pagrįstas, todėl pripažinus, jog pareiškėjas nepagrįstai buvo įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo, nėra pagrindo vertinti, ar D. P. skundas yra pagrįstas, todėl panaikintinas ir Sprendimo 1 punktas, nespręstinas klausimas dėl šiame punkte išdėstytos formuluotės pakeitimo į tai, kad D. P. skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame sprendime nurodytus argumentus, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas iš esmės tenkintinas, t. y. panaikinamas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą iš esmės tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą iš esmės tenkinti.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. SPR-48 „Dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė