2024-07-10 Nr. AB-10544-3-61-3-00271-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1814-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00271-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. N. (T. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. 23S233592 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10161 (toliau – ir Sprendimas 2); 3) pareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2024 m. sausio 10 d. gavo Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 26 d. Sprendimą 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėja 2024 m. sausio 22 d. gavo Migracijos departamento pranešimą apie tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2029 m. sausio 8 d.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad nors ji dirbo (duomenys neskelbtini) vardo skraidymo tiriamajame institute (toliau – ir Institutas), tačiau Sprendime 1 ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. lapkričio 27 d. išvadoje Nr. 18-12401 (toliau – ir Išvada) padaryta išvada, kad pareiškėja yra lojali valstybei-agresorei, neatitinka tikrovės, kadangi grindžiama tik samprotavimais, o ne konkrečiais faktiniais duomenimis.

4. Pareiškėja teigė, kad buvo paprasta vertėja, kuriai nebuvo suteikti jokie įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slapta informacija. Pareiškėja šiuos darbo teisinius santykius užbaigė 2006 m., t. y., apytikriai prieš 18 metų. Nors pareiškėja Lietuvoje niekada nedirbo (pareiškėjai šiuo metu yra (duomenys neskelbtini) metai ir ji jau seniausiai yra sukakusi pensinį amžių, todėl natūralu, kad Lietuvoje ji niekada nedirbo) bei leidimo gyventi Lietuvoje neturėjo, tačiau pareiškėja Lietuvos sieną kirto net 78 kartus, turėdama Lietuvos išduotas Šengeno vizas. Pažymėjo, jog iki šiol nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių ji keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, nors išduodant Šengeno vizas neabejotinai buvo atliktas jos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas.

5. Pareiškėja Sprendimą 1 laiko visiškai nepagrįstu, nes jame nenurodoma, kaip ir kuo konkrečiai remiantis buvo nustatytas pareiškėjos lojalumas Rusijai. VSD vertinimas, kad pareiškėja, dirbdama Institute, privalėjo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra visiškai nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėja dirbo elementarų darbą ir apytikriai 18 metų ji neturi jokių ryšių su Institutu, gyvena kaip paprasta, eilinė pilietė, senjorė. VSD vertinimas, kad pareiškėja yra lojali Rusijai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei, kad ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, yra visiškai niekuo nepagrįstas bei neįrodytas. Pažymėjo, kad neteisinga teigti, jog jos prieš apytikriai 18 metų užbaigto darbo Institute faktas pats savaime identifikuoja jos lojalumą Rusijos vykdomam režimui bei leidžia spręsti apie jos keliamą pavojų Lietuvos saugumui.

6. Pareiškėja akcentavo, kad Sprendimas 1 grindžiamas tik VSD išvada, jokio išsamesnio tyrimo Migracijos departamentas savarankiškai neatliko, jokių aplinkybių netyrė, neiškvietė į apklausą, neleido apsiginti nuo iškeltų įtarimų, nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimų ir/ar įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento įtarimus.

7. Paaiškino, kad pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė išsamius bei teisingus faktus apie jos praeityje dirbtą darbą Rusijoje ir šio fakto niekaip nesiekė nuslėpti. Pareiškėja į 10 klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė „Ne“, o į 11 klausimą – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ atsakė, kad Ukrainai. Teigė, kad pastaraisiais atsakymais pareiškėja išreiškė savo aiškią poziciją dėl vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, vienareikšmiškai pažymėdama, jog jai nepritaria bei jos nepalaiko. Migracijos departamentas šią pareiškėjos deklaruotą asmeninę nuomonę nepagrįstai nuvertino ir kaip esminę priežastį netenkinti jos prašymo nurodė pareiškėjos darbą Institute. Pareiškėjos vertinimu, vien formaliai, neatlikus jokio papildomo aplinkybių tyrimo, nesuteikus jai galimybės duoti išsamesnius paaiškinimus dėl jos praeityje dirbto darbo Institute, juo labiau, kai ji buvo išreiškusi asmeninę poziciją dėl nepritarimo Rusijos vykdomai agresijai, pareiškėja buvo deklaratyviai pripažinta lojali Rusijos režimui.

8. Pareiškėja pažymėjo, kad ji buvo ir yra lojali Lietuvai, juo labiau, jog Lietuvoje gyvena jai artimiausi žmonės – vienintelis sūnus su žmona bei anūke ir pareiškėjos sutuoktinis. Pareiškėja nekėlė jokios grėsmės viešajai tvarkai, jokių pažeidimų Lietuvoje nėra padariusi, nepalaiko Rusijos vykdomo režimo, nevengia, esant progai, viešai reikšti tam nepritarimo, todėl Sprendimo 1 motyvai apie jos pritarimą bei Rusijos ir Baltarusijos Respublikos agresyvių veiksmų Ukrainos atžvilgiu palaikymą yra akivaizdžiai nepagrįsti, deklaratyvūs bei formalūs.

9. Pareiškėja nurodė, kad nors jos biografijos faktas apie darbą Institute 1982–2006 m. gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta aplinkybė, kad ji apie 18 metų neturi nieko bendro su Institutu, taip pat, jog ji apie tolesnį darbą (tarnybą) kokiose nors Rusijos valdžios institucijose nenurodė, bei tai, kad nei Migracijos departamentas, nei VSD nenustatė jokių jos ryšių su Rusijos valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis. Pareiškėjos nuomone, nors Lietuvai priešiškų autoritarinių Rusijos ir Baltarusijos režimų keliamos provokacijos nesuderinamos su interesu užtikrinti Lietuvos saugumą, tačiau nėra teisinga suabsoliutinti tokią aplinkybę. Migracijos departamentas nepagrįstai neįvertino to, jog nuo 2006 m. pareiškėja Rusijoje neturėjo jokių darbo santykių, yra pensinio amžiaus moteris (senjorė), kurios patys artimiausi žmonės gyvena būtent Lietuvoje, taip pat nepagrįstai nuvertino tai, kad pareiškėja net 78 kartus kirto Lietuvos sieną, turėdama Lietuvos išduotą Šengeno vizą, išreiškė aiškią poziciją dėl kilmės valstybės režimo, taip pat ir klausimyne nurodydama nepritarimą Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą bei Krymo priklausymą Ukrainai.

10. Pareiškėjos vertinimu, Sprendimas 1 riboja jos teisę į šeimos susijungimą. Nesutiko su Migracijos departamento teiginiais, kad pareiškėjos sutuoktinis gali atskristi pas ją į Rusiją bei, jog aplinkybė, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus su šeima yra nesvarbi lyginant su jos keliama grėsme nacionaliniam saugumui. Akcentavo, kad ji jau yra tokio amžiaus, kai jai reikalinga kitų asmenų pagalba. Rusijoje pareiškėja neturi jokių jai artimų asmenų, todėl atsižvelgiant į jos amžių bei tai, kad jos visi patys artimiausi asmenys gyvena Lietuvoje, pareiškėjai yra itin svarbu turėti galimybę būti kartu su savo šeima. Tariama, išgalvota jos keliama grėsmė, neturinti jokio objektyvaus pagrindo, negali būti vertinama kaip svarbesnė pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą atžvilgiu.

11. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka ir su Sprendimu 2. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 2, turėjo atlikti savarankišką vertinimą, o ne automatiškai perkelti į jį VSD Išvadą. Migracijos departamento priimti Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra administraciniai aktai, kuriuos priimdamas Migracijos departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais bei tarptautiniais dokumentais, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Teigė, kad skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Migracijos departamentas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir abiejų sprendimų pagrįstumą.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2023 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 1982–2006 m. dirbo Institute.

14. Migracijos departamentas gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu pareiškėja, dirbdama Institute, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

15. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, 2023 m. gruodžio 26 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2024 m. sausio 9 d. Sprendimą 2, kuriuo uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.

16. Atkreipė dėmesį, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD Išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos VSD Išvada. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Teigė, jog VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši Išvada nėra nemotyvuota.

17. Atsakovas pabrėžė, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

18. Tvirtino, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

19. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad išvada apie jos keliamą grėsmę grindžiama tik samprotavimais. Pabrėžė, kad išvada yra pagrįsta darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y., remiantis asmeniškai su pareiškėjos susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos darbine veikla). Atsakovo nuomone, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Teigė, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui.

20. Atsižvelgiant į pareiškėjos darbą Rusijos institucijoje nepertraukiamai 24 metus, tikėtina, kad ji gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę darbo draugai, kolegos) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad darbas Rusijos institucijoje gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

21. Atsakovas vertino, kad ginčijamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

22. Nurodė, kad įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko pareiškėjos individualaus ir savarankiško tyrimo. Teigė, jog vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi ar nacionalinė viza. Pareiškėja turėjo Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, galiojusias nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2018 m. birželio 19 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 12 d. iki 2020 m. liepos 5 d. ir nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki 2023 m. lapkričio 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėja nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje. Vertindamas pareiškėjos šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, Migracijos departamentas nustatė, jog nuo 2023 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą yra deklaravęs jos vyras (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą 2023 m. liepos 26 d., galiojantį iki 2024 m. lapkričio 9 d. Kitų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.

23. Akcentavo, kad įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, jog sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pabrėžė, kad apklausa nėra savitikslė, o pati pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Migracijos departamento sprendimų neteisėtumą ar nepagrįstumą.

24. Pareiškėjos argumentus dėl neva Lietuvoje gyvenančių jos artimųjų žmonių ir lojalumo Lietuvai atsakovas vertino kaip deklaratyvius, nes pareiškėja nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų.

25. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, taigi sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

26. Nesutiko su skundo argumentais, kad ginčijami sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo yra formalūs dėl to, kad jų turinyje atsispindi VSD Išvada. Pažymėjo, kad iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

II. 27. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. 23S233592 bei 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10161 ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 966,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2308-LLG-3525 išduoti leidimą laikinai gyventi. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad 1982–2006 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vertėja, darbas su (duomenys neskelbtini). Atsakydama į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ pareiškėja atsakė „Ukrainai“. Abu ginčijami sprendimai priimti remiantis Išvada. VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, jog 1982–2006 m. dirbo Institute. Institutas, kaip kuriantis inovacijas Rusijos karo pramonei, yra Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamas objektas. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Institute, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgiant į tai, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

29. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

30. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų analizės ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, jog pareiškėjos tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta tik atsižvelgus į pareiškėjos klausimyne pateiktą informaciją, jog ji 1982–2006 m. dirbo Institute, bei VSD Išvadoje pateiktą vertinimą. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumui realumo, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu, nes būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė.

31. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus (išskyrus darbą Institute), jų pobūdį, kurie pagrįstų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant skundžiamus sprendimus. Skundžiamuose sprendimuose nebuvo vertintos nei pareiškėjos vykdytos funkcijos Institute, nei darbo pobūdis. Teismas pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumo realumo vertinimo kontekste yra svarbus ne tik pareiškėjos buvusio darbdavio pobūdis, t. y. faktas, kad Institutas kuria inovacijas Rusijos karo pramonei, taigi yra Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamas objektas, tačiau ir pats darbo pobūdis bei darbo laikotarpis. Pareiškėja teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad Institute ji buvo paprasta vertėja, kurios darbas buvo ribotas, jai nebuvo suteikti jokie įgaliojimai, nebuvo leista dirbti su slaptais dokumentais, technine informacija. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja su Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų kontroliuojamu darbdaviu darbo santykius nutraukė seniai – dar 2006 metais (prieš beveik 18 metų). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja palaikytų ryšius su kolegomis iš Instituto. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad tokių ryšių nepalaiko, be to nurodė, kad dauguma buvusių kolegų jau mirę.

32. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD Išvados tiesiog perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD Išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti (atsisakyti pakeisti) išduotą leidimą gyventi.

33. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai, kurio 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, jog kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja 2013–2023 metais turėjo 7 Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, kurių pagrindu pareiškėja Lietuvos sieną kirto net 78 kartus (buvimo Lietuvoje trukmė – nuo 7 iki 90 dienų). Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su pareiškėjos teiginiu, jog iki šiol nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėja keltų grėsmę nacionaliniam saugumui, nors išduodant Šengeno vizas neabejotinai buvo atliktas pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas.

35. Proporcingumo aspektu teismas vertino ir pareiškėjos argumentą, jog pareiškėjai esant garbaus amžiaus, jai reikalinga kitų asmenų pagalba. Lietuvos Respublikoje su leidimais nuolat gyventi gyvena pareiškėjos sūnus, sūnaus sutuoktinė ir jų dukra, esantys (duomenys neskelbtini) piliečiai, gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravę nuo 2015 m. Lietuvos Respublikoje gyvena ir užsienietės sutuoktinis, (duomenys neskelbtini) pilietis, taip pat turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą 3 metams. Pareiškėjos sutuoktinis nuo 2023 m. vasario 4 d. yra mažosios bendrijos Lietuvoje vadovas, o nuo 2023 m. spalio 30 d. jis įregistravo individualią veiklą. Sprendime 1 minėtos faktinės aplinkybės įvardijamos, tačiau pabrėžiama, kad šios aplinkybės nenusveria pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, tačiau jokių pačios grėsmės objektyvių įrodymų neįvardijama.

36. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Sprendime 1 nurodoma, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, sūnus, sūnaus sutuoktinė ir jų dukra – pareiškėjos anūkė. Tuo tarpu Sprendime 2 nurodyta, kad be pareiškėjos sutuoktinio, gyvenančio Lietuvoje, kitų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Ši aplinkybė rodo Migracijos departamento atlikto vertinimo nenuoseklumą.

37. Teismas konstatavo, kad iš ginčijamų sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo tinkamai atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių (aplinkybių) (pareigybės, kurią užėmė pareiškėja Institute, statusas (valstybės tarnautojas, statutinis pareigūnas ir pan.), funkcijos ir su jų vykdymu susijusios aplinkybės (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), laikotarpis, kada pareiškėja dirbo Institute, šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimas, kaip to reikalaujama pagal Įstatymo reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką. Nesant kitų duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos galbūt keliamą grėsmę, išvada, kad dėl 1982–2006 m. užimtų pareigų Institute pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija. Byloje nėra duomenų, kaip VSD Išvadoje pateikiama informacija, kad pareiškėjai „išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo“, yra reikšminga šiuo individualiu atveju. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju ypač svarbu atsižvelgti į proporcingumo principą, įvertinant, ar pareiškėjos keliamos grėsmės pasireiškimo rizikos tikimybė (ypač įvertinant pareiškėjos amžių bei tai, kad jau 18 metų pareiškėja Institute nebedirba, yra pensininkė) nusvers pareiškėjai ginčijamais sprendimais sukeliamas teisines pasekmes. Teismas taip pat sprendė, kad skundžiami sprendimai neatitinka ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

38. Teismas skundžiamus sprendimus panaikino kaip neteisėtus dėl to, jog juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 966,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 40. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teismas, panaikindamas Migracijos departamento sprendimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vienos (duomenys neskelbtini) pilietės teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

42. Teigia, kad teismo išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija, esą grėsmės realumas neįrodytas. Tokią išvadą teismas padarė netinkamai aiškindamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

43. Pažymi, kad realumo ir akivaizdumo grėsmės valstybės saugumui reikalavimai yra įtvirtinti Įstatymo 981 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog būtent Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu, kuris turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra nei ES narės pilietė, nei ES piliečio (-tės) šeimos narys, taigi, negali būti reikalaujama įrodyti jos grėsmės, kaip to reikalauja Įstatymo 981 straipsnio 1 dalis.

44. Nagrinėjamu atveju taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris numato žemiausią grėsmės lygmenį – asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Visiškai pagrįsta, kad užsieniečiams, trečiųjų šalių piliečiams (išskyrus prieglobsčio prašytojus), reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę valstybės saugumui. Lygiai taip pat pagrįsta, kad norint taikyti teisių ir laisvių ribojimus ES valstybių narių piliečiams (ir prieglobsčio prašytojams) reikalaujama nustatyti rimtą arba labai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai turėtų būti traktuojamas ir įrodinėjimo standartas, aukščiausius įrodymų ir įrodinėjimo reikalavimus keliant labai rimtos grėsmės pagrindimui, žemesnius – rimtos grėsmės pagrindimui, ir pačius žemiausius – grėsmės pagrindimui. Užsieniečių, trečiųjų šalių piliečių (išskyrus prieglobsčio prašytojus), dėl kurių pagal Įstatymą reikalaujama nustatyti tik pačio žemiausio lygmens grėsmę, keliamos grėsmės vertinimas gali būti grindžiamas ne tik jų konkrečiai atliktais ar ketinamais atlikti veiksmais (egzistuojančia grėsme „čia ir dabar“) ir pan. Ypač tais atvejais, kai šios priemonės (užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje apribojimas), skirtos egzistenciniams, gyvybiniams ir pirmaeiliams Lietuvos valstybės saugumo interesams apsaugoti, yra taikomos Lietuvai priešiškumą akivaizdžiai reiškiančių valstybių piliečiams.

45. Nurodo, kad priimant ginčijamus sprendimus, buvo nustatyta konkreti, reali ir pakankamo lygmens pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė. Teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui nėra pakankama sprendimams priimti.

46. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, jog Rusijos Federacijos valdžios institucijose dirbančių / dirbusių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir, kad pareiškėja, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo.

47. Teismas nepagrįstai laikė reikšminga aplinkybe faktą, kad nuo pareiškėjos darbo Institute yra praėjęs tam tikras laiko tarpas. Pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos Federacijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėja dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Rusijos Federacijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas privalėjo įvertinti, kokias konkrečias pareigas ėjo ir kokias funkcijas vykdė pareiškėja, 1982–2006 metais dirbdama Institute.

48. Teismas nepagrįstai ignoravo tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių reikšmingų pareiškėjos šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjos teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.

49. Teismas be pagrindo nurodo, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo individualią situaciją. Iš Sprendimo 1 turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja iš esmės nėra pasiekusi jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui likti Lietuvos Respublikoje, kad jos sūnus, turintis leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir sutuoktinis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėtų ja rūpintis, negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Todėl Sprendimas 1 yra pagrįstas ir šiuo aspektu.

50. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą MD klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą 1 neteisėtu. Pareiškėją daug metų tenkino turėta Šengeno viza (2013–2023 metai), net Rusijos Federacijai 2022 m. vasario mėnesį pradėjus Ukrainos puolimą.

51. VSD vertina, kad surinkti duomenys leidžia teigti, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą 1, nes Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjos asmeninis interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

52. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir vertindamas, kad VSD Išvada, kuria remiantis buvo priimtas ginčijamas Sprendimas 1, nėra pakankama konstatuoti pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes. Ginčijamas Sprendimas 1 laikytinas adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

53. Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

54. Nurodo, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

55. Ginčijamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Šiuo atveju pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvoje nėra vertintinas aukščiau nei nacionalinio saugumo užtikrinimas, todėl nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

56. Atsakovo vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

57. Pareiškėja atsiliepime į VSD apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Priteisti iš VSD bylinėjimosi išlaidas.

58. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su VSD apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog priimant sprendimus, buvo nustatyta konkreti, reali ir pakankamo lygmens pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė, kadangi bylos nagrinėjimo metu nei atsakovas, nei VSD jokių konkrečių duomenų apie jos keliamą grėsmę nepateikė, išskyrus faktą, kad ji 24 metus dirbo Institute. Vien šis faktas savaime nėra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumo realumo, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu, nes būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas, priimdamas sprendimus, vertino tik patį darbo Institute faktą, ignoruodamas, kad šis santykis baigėsi prieš 18 metų, jog pareiškėja šiuo metu jau yra sulaukusi garbingo amžiaus, nesiaiškindamas, kokie ryšiai ją sieja (ir ar apskritai sieja) su buvusiais Instituto darbuotojais, kolegomis, kokios būtų jos galimybės atlikti Lietuvai priešingus veiksmus, atsižvelgiant į pareiškėjos padėtį, ar egzistuoja kokios nors aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip reali tikimybė (grėsmė) jos priešiškiems veiksmams prieš Lietuvą atlikti (pvz., ar Rusijos institucijos galėtų grasinimų ar terorizavimo būdu paveikti pareiškėją atlikti jai palankius veiksmus).

59. Vien tai, kad pareiškėja 24 metus dirbo Institute savaime nėra reali grėsmė. Sutinka, kad toks faktas gali paskatinti numanyti, nuspėti ar įsivaizduoti menamą grėsmę, bet to nepakanka konstatuoti grėsmės realumą. Atsakovas nurodytų aplinkybių nevertino ir jų apskritai nesiaiškino, todėl ir nebuvo nustatyta konkreti, reali bei pakankamo lygmens pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje valstybei keliama grėsmė, dėl to sprendimai panaikinti visiškai pagrįstai.

60. Pareiškėja teigia, kad neturi galimybės pateikti įrodymų, kurie paneigtų VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, jog Rusijos valdžios institucijose dirbančių / dirbusių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėja nors ir dirbo Institute, bet jos patikimumas ar lojalumas valstybei nėra ir nebuvo kontroliuojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Tokia išvada tėra VSD nuomonė, spėjimas, bet ne konkretus faktas. Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu paaiškino aplinkybes, susijusias su jos darbu Institute. Jos paaiškinimai nedavė jokio pagrindo apie kokį nors patikimumą ar lojalumą valstybei. VSD apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kurie konkrečiai pareiškėjos paaiškinimai be jos darbo Institute fakto patvirtina VSD spėjimą, manymą apie jos patikimumą ir lojalumą Rusijai. Atsižvelgiant į tai, kad jau 18 metų nieko bendro su Institutu pareiškėja neturi, pateikti kokius nors įrodymus, paneigiančius VSD minimas išvadas yra neįmanoma ir bet kuriuo atveju teikdama savo paaiškinimus pareiškėja VSD išvadų nepatvirtino. Be to, siekiant tokias išvadas paneigti, išeitų, kad ji turėtų kreiptis į Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybas su prašymu patvirtinti ar paneigti, ar ji buvo, o gal vis dar yra kontroliuojama Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, tai vertintina kaip visiškas argumentum adabsurdum (absurdiškas argumentas).

61. VSD argumentai apie pareiškėjos ryšių su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) palaikymą bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Pareiškėja sutinka, kad minimų ryšių palaikymas galėtų suponuoti asmens pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, tačiau pareiškėja bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jokių ryšių su buvusiais kolegomis nepalaiko. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai jau yra beveik (duomenys neskelbtini) metai, nemažai jos kolegų, kurie buvo panašaus amžiaus, yra mirę, dalies kolegų ji nepažįsta, o jei kada ir buvo atsitiktinai gatvėje kažką sutikusi, tai tik pasisveikino, tačiau jokių santykių ir ryšių su nė vienų jų nepalaiko. Taigi jokios realios tikimybės apie ryšius su kolegomis ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis šiuo konkrečiu atveju nėra.

62. VSD nepagrindė, o ir byloje tokių įrodymų ar duomenų nėra, kurie patvirtintų, kad ji yra ar gali būti palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis. Pareiškėja nesutinka su VSD nuomone, kad vien dėl ankstesnio darbo ji galėtų būti lengviau palenkiama vykdyti specialiųjų tarnybų užduotis. Pareiškėja jau 18 metų neturi jokių ryšių nei su Institutu, nei su Rusijos valdžios institucijomis, todėl jokių sentimentų nei minėtai įstaigai, nei Rusijos valdžios institucijoms nejaučia, o jos dalyvavimas Aleksejaus Navalno laidotuvėse yra patvirtinimas, kad ji nėra lojali Rusijos valdžiai. Taip pat pareiškėja neturi jokių artimųjų asmenų Rusijoje, kuriais pasinaudojant jai galėtų būti daromas koks nors spaudimas. Be to, pareiškėja turi sveikatos problemų, jokių įgūdžių vykdyti kokias nors specialiųjų tarnybų užduotis ji neturi ir dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės negalėtų jų įgyti. Taigi bylos duomenys sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad pareiškėjos pažeidžiamumo tikimybei realaus pagrindo nėra.

63. Pareiškėja nurodo, kad vadovaujantis tiek suformuota praktika, tiek atsižvelgiant į gero administravimo principą, vien jos darbo Institute faktas, nevertinant kitų aplinkybių, nėra pakankamas Sprendimui 1 pagrįsti. Jeigu šis faktas būtų savaime pakankamas, o visos kitos aplinkybės neturėtų būti vertinamos, tai iš esmės atitiktų siauro formalaus nagrinėjimo koncepciją, kas yra nesuderinama su gero administravimo principu bei proporcingumo principu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog Atsakovė privalėjo įvertinti, kokias konkrečias pareigas ėjo ir kokias funkcijas vykdė pareiškėja 1982–2006 metais dirbdama Institute.

64. Pažymi, kad turi itin glaudžius šeimyninius ryšius Lietuvoje. Būtent Lietuvoje gyvena jos vienintelis sūnus su šeima, anūkė, Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis. Taigi visi artimiausi šeimos nariai gyvena būtent Lietuvoje, todėl pareiškėją su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis sieja itin stiprūs šeiminiai ryšiai, kurių atsakovas nevertino. Tačiau tai nereiškia, kad tokie ryšiai neegzistuoja ir jie nėra svarbūs sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.

65. Nors pareiškėja nėra turėjusi leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau vien ši aplinkybė savaime nesuponuoja jos grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėja Lietuvos sieną kirto net 78 kartus, turėdama Lietuvos išduotas Šengeno vizas. Ir nors ji nėra gyvenusi Lietuvoje, bet, atsižvelgiant į jos amžių, jos siekis šiuo metu gyventi kartu su savo šeima yra visiškai suprantamas bei pateisinamas. Teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovas netinkamai įvertino jos situaciją, nes suabsoliutino jos darbo Institute faktą. Proporcingumo aspektu vertintinos ir kitos aplinkybės, juo labiau, kai jokių konkrečių įrodymų ar argumentų apie pareiškėjos (ne Rusijos) keliamą grėsmę nepateikta ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet ir apeliaciniame skunde. Nei atsakovas, nei VSD nepateikė jokių konkrečių įrodymų ar duomenų, kurie leistų vertinti, kad pareiškėja yra lojali Rusijos oficialiosios valdžios politikai. Atsakovas tik mechaniškai perkėlė VSD Išvadą į Sprendimą 1 ir kompleksinio visų pareiškėją charakterizuojančių savybių (aplinkybių) (jos užimtų pareigų, statuso, funkcijų ir su jų vykdymu susijusių aplinkybių, laikotarpio, kada dirbo Institute, jos šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimas, kaip to reikalaujama pagal Įstatymą ir formuojamą teismų praktiką.

66. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų jos keliamą grėsmę, todėl išvada, kad dėl 1982–2006 m. užimtų pareigų Institute jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, jog tam egzistuoja reikalingos sąlygos, įskaitant pareiškėjos galimybes ir gebėjimus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu, todėl atsižvelgiant į proporcingumo principą, įvertinant, ar pareiškėjos keliamos grėsmės pasireiškimo rizikos tikimybė (ypač įvertinant pareiškėjos amžių bei tai, kad jau 18 metų Institute nebedirba, yra pensininkė) nusvers jai ginčijamais sprendimais sukeliamas teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 67. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo 2, kuriais pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei uždrausta atvykti į Lietuvą 5 metams, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 priėmimo pagrindas – grėsmė valstybės saugumui.

68. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

69. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

71. Gautoje patikrinti administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja ilgą laiko tarpą dirbo karinės struktūros vienete (Institute), socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika menki ir dabartinių aplinkybių kontekste negali atsverti potencialios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Asmenys, dirbę darbą, nepaisant net ir praėjusio gana nemažo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, susijusį su karinėmis priešiškos valstybės struktūromis, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patvirtina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

72. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl jos buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, teisėjų kolegija pažymi, kad asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).

73. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).

74. Pareiškėjos buvęs darbas Institute, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio rėžimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

75. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytas jos situaciją apibūdinančias aplinkybes, sprendžia, kad jų visuma, šiuo konkrečiu atveju, nepagrindžia pareiškėjos asmeninio intereso laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prioriteto prieš siekį užtikrinti valstybės saugumą. Minimas šeiminis aspektas taip pat niekaip nesuponuoja kitokio pobūdžio sprendimo. Visi jos nurodomi asmenys, su kuriais siejamas galimas gyvenimas Lietuvos Respublikoje, čia gyvena turėdami tik laikinus leidimus.

76. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

77. Vertindama pareiškėjai nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

78. Sprendime 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjai uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą 2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 dėl draudimo atvykti pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčios kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.

79. Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

80. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, atsakovas individualų pareiškėjos situacijos vertinimą vis tik atliko, paisė VAĮ reikalavimų.

81. Neginčytina, kad visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai. Šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 ir kt.).

82. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taip pat taikomi VAĮ reikalavimai, tarp kurių ir VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatantis, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.).

83. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, nepritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Sprendimai 1 ir 2 yra tinkamai motyvuoti, juose nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, kitos administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės. Asmeniui, dėl kurio yra /buvo priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikavo savo teises, pareigas bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, efektyviai bei kvalifikuotai realizavo teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjai buvo aiškus priimtų sprendimų teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Migracijos departamento Sprendime 1 įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs bei pakankami.

84. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.) bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o pareiškėjos skundas atmetamas.

85. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos T. N. (T. N.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius