P-438-204-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1685/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01693-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Liucijai Jankoitė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Mambo Gedimino“ (toliau – ir UAB „Mambo Gedimino“) su skundu (T 1, b. l. 1-12) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 69-175, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-194 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jam nurodyta sumokėti 20 598 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 2 484,86 Lt PVM delspinigių ir 6 179 Lt PVM baudos.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, jog bendrovė negalėjo taikyti 50 - 90 procentų nuolaidų nuo klientams suteiktų paslaugų ir parduotų prekių. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius gali nustatyti mokesčių bazę netiesioginiu būdu tik nustatęs tam pagrindą ir įrodęs, jog mokesčio neįmanoma apskaičiuoti tiesioginiu būdu. Patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nepakanka, kad galima būtų padaryti išvadą, jog bendrovė klientams atitinkamų nuolaidų netaikė, t. y. mokesčių administratorius nenustatė VMI prie FM viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte apibrėžtų faktų ir aplinkybių (Taisyklių 6.1 p.).

Todėl mokesčių administratorius neturėjo teisės taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio ir nustatyti bendrovei mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Nurodė, kad apskaičiuodamas bendrovei mokesčius mokesčių administratorius remiasi tik prielaidomis, todėl skundžiami sprendimai negali būti laikomi pagrįstais. Vienintelis akcininkas UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, veikimo, poveikio pajamoms, nes jis neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimu. 2009-03-27 įsakymu patvirtinta bendrovės valdomoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema.

Visos nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo perduotas bendrovei ir jos administracijai. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnį visi akcininkai turi teisę susipažinti su dokumentais, susijusiais su akcininkų susirinkimais, metinėmis finansinėmis ataskaitomis, kitais pagal įstatymą viešais dokumentais, tačiau susipažinimui su konkrečiais dokumentais gali būti taikomi ribojimai, susiję su komercine paslaptimi bei konfidencialios informacijos neskleidimu. Akcininkas neturi pareigos tikrinti ir domėtis kiekvienu įmonės priimamu sprendimu, susijusiu su jos vykdoma ūkine veikla, t. y. neprivalo kontroliuoti visų įmonės atliekamų mokėjimų, sudaromų sandorių ir pan.

Bendrovės darbuotojai taip pat negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, nes už jos taikymą bendrovės direktorės įsakymu buvo atsakinga bendrovės administratorė. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog realus pinigų kiekis nesutampa su kasos aparatu, nes, vertindamas subjekto konkretų veiksmą kaip reikalingą ar nereikalingą jo ūkinėje veikloje, atlieka jo kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Bendrovės nuolaidų sistemos taikymas yra verslo prasme logiškas – reikėjo išlaikyti senuosius klientus ir pritraukti naujų, išlikti konkurencinga rinkoje ir uždirbti daugiau pajamų.

Kadangi mokesčių administratorius nustatė, kad bendrovė, sudarydama ir vykdydama sandorius su UAB „Foodmaster“, buvo nesąžininga, todėl ji praranda teisę į PVM atskaitą. Tačiau bendrovė viso ginčo nagrinėjimo metu teigė, jog kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinių sunkumų. Tais atvejais, kai kontrahentas dėl finansinio neišgalėjimo nesumoka į biudžetą PVM, mokesčių administratorius turi nustatyti asmens veiksmuose mokesčių vengimo, siekiant mokestinės naudos, požymius, t. y. sukčiavimą šio mokesčio atžvilgiu ir mokėtojo nesąžiningumą.

Nenustačius mokėtojo veiksmuose minėtų aplinkybių egzistavimo ar kitų neteisėtų veikų PVM prievolių vykdymo srityje, asmens teisė į PVM atskaitą yra nepaneigiama ir išlieka. Bendrovė iš sandorių gavo tiesioginę naudą – įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos. Teisė į atskaitą gali būti paneigta tik nustačius nesąžiningumą, sudarant ir vykdant atitinkamus ūkinius sandorius, kurių pagrindu atsiranda teisė į PVM atskaitą. Bendrovė neneigia sąsajų su UAB „Foodmaster“, tačiau, mano, kad tokia sąsaja negali paneigti jos teisės į PVM atskaitą, kadangi ji yra įvykdžiusi visas sąlygas, kurių reikalauja įstatymas, suteikdamas asmenims teisę naudotis PVM atskaita, o jos nesąžiningumas nėra įrodytas.

Be to, bendrovė nėra atsakinga už kito juridinio asmens galimus sunkumus, vykdant savo prievoles, ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais, nes sandoriai buvo vykdomi laiku ir tinkamai, juos vykdė pats kontrahentas. Papildomai paaiškino, kad mokesčių administratorius iki šiol nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kodėl neatsižvelgė į bendrovės pateiktus dokumentus ir nenurodė, kokiais dar įrodymais ji turėtų ir galėtų pagrįsti nuolaidų faktinį taikymą. Teigė, kad mokesčių administratorius, negalėdamas remtis bendrovės darbuotojų paaiškinimais, kuriais patvirtinamas nuolaidų sistemos egzistavimas, rėmėsi anonimiškai gautais paaiškinimais ir kitų mokesčių mokėtojų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis.

Pažymėjo, kad nuolaidos buvo apskaitomos su administratoriaus kortele siekiant išvengti darbuotojų piktnaudžiavimo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 84-91) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad bendrovė, apskaičiuodama mokesčius, į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, t. y. fiksavo tariamai taikytas klientams 50 ir 90 procentų nuolaidas, nors realiai jos nebuvo taikytos, todėl patikrinimo metu už 2009 m. kovo - rugpjūčio mėnesius bendrovės mokesčių bazė buvo apskaičiuota MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių nustatyta tvarka. Be to, bendrovė neturi teisės atskaityti 2 277 Lt PVM pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes ji buvo nesąžininga, t. y.

žinojo ar turėjo žinoti, kad jos kontrahentas nuo ginčo ūkinių operacijų pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų sąmoningai, t. y. vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų ūkio naujai įsteigtus subjektus veiksmai, į bendrovę perėjo iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, ji ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose, buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri ėmė dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro food“, pareiškėjas perėmė UAB „M.

Foodmaster“ įsiskolinimus. Tai patvirtina, kad bendrovė ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M. Foodmaster“ PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Tokie pareiškėjo veiksmai vertinti kaip piktnaudžiavimas ir sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl to jis negali būti laikomas sąžiningu. Nurodė, kad bendrovė nepateikė jokių duomenų, kad apskaitos dokumentuose nurodomų PVM sumų jos kontrahentas nesumokėjo dėl objektyvių finansinių sunkumų. Jokių veiksmų, kurie rodytų jo siekimą padengti mokestines nepriemokas, nėra nustatyta, priešingai, buvo steigiami nauji ūkio subjektai, kuriuose buvo ketinama vykdyti tokio pat pobūdžio veiklą, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip sąžiningi.

Pabrėžė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas bendrovės vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009-03-27 sprendimas, kuriame yra patvirtinta bendrovės valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Tačiau UAB „Makrogrupė“ direktorius ir akcininkas A. P. negalėjo nurodyti kriterijų, kuriais remdamasis nusprendė taikyti 50 ir 90 procentų nuolaidų kuponus. 2009-04-27 tarp visų viešojo maitinimo tinklo įmonių sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl bendros nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo.

Susitarimu patvirtintos nuolaidų kortelių formos (pasinaudojant jomis taikomos nuolaidos) ir dovanų kuponų pavyzdinės formos, t. y. šiame susitarime nėra patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, bei su šiuo kuponu taikomos nuolaidos. Todėl akivaizdu, kad visų tinklui priklausančių įmonių pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje dėl bendros nuolaidų sistemos nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (50-90 proc.) įvedimo ar jų taikymo. Nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009-07-15 UAB „GG7“ sukurtą maketą.

Kortelės su 90 procentų nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 procentų nuolaida minėta bendrovė nėra gaminusi, kas pagamino minėtuosius kuponus, bendrovė mokestinio patikrinimo metu nenurodė. Apie tai, jog kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 ar 50 procentų nuolaida, nebuvo realiai dalijami, galima spręsti ir iš bendrovės darbuotojų pateikiamų paaiškinimų. Pagal bendrovės direktorės įsakymu patvirtintiną nuolaidų kuponų dalijimo tvarką, tokius kuponus galėjo dalyti tik direktorė ar administratorė ir tik tvarkoje nurodytiems asmenims.

Nuolaidų kuponai, kurių pavyzdžiai nurodomi bendrovės 2009 m. balandžio mėnesio dokumentuose ir kurie suteikė teisę pasinaudoti nuolaidomis, buvo atspausdinti tik 2009 m. liepos mėnesį. Duomenų apie tai, kas atspausdino nuolaidų kuponus, pagal kurios tariamai buvo suteikiamos 50 procentų nuolaidos, nėra. Nėra pagrindo teigti, kad bendrovė neva taikydama 90 arba 50 procentų nuolaidas siekė reklamai būdingų tikslų, nes pareiškėjas turėjo pakankamai rinkodaros priemonių, kuriomis galėjo skatinti ir skatino savo paslaugų teikimą.

Be to, tariamos nuolaidos išimtinai buvo taikomos tik tiems klientams, kurie atsiskaitydavo grynaisiais pinigais ir kuriems nebūdavo apskaičiuojama grąža. Šių aplinkybių bendrovė neginčija, tačiau ir nepagrindžia bei nemotyvuoja, kodėl nuolaidos būdavo taikomos tik šioms klientų kategorijoms, atsižvelgiant į tai, jog nėra jokių nuostatų, kad tokio dydžio nuolaidos būtų taikomos tik tokiu būdu atsiskaitantiems klientams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 3, b. l. 198) prašė pareiškėjo skundą atmesti VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu (T 4, b. l. 34-40) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl to, ar pagrįstai pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė 2 357 pirkimo PVM, ar pareiškėjo apskaitoje fiksuotos 50 ir 90 procentų nuolaidos realiai buvo taikomos, ir atsižvelgiant į taikytas nuolaidas papildomai apskaičiuoto 18 103 Lt pardavimo PVM. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl ūkinių operacijų, įvykusių tarp pareiškėjo ir UAB „M. Foodmaster“, realumo. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką, todėl pareiškėjas žinojo apie UAB „M.

Foodmaster“ finansinius įsipareigojimus, taip pat ir tai, kad UAB „M. Foodmaster“ mokėtino PVM į biudžetą nesumokės. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „M. Foodmaster“ buvo vykdytos sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus, kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai, į UAB „Mambo Gedimino“ perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, pareiškėjo buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri pradėjo dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makro food“, pareiškėjas perėmė UAB „M.

Foodmaster“ įsipareigojimus. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nesąžiningu mokesčių mokėtoju ir nepripažino jam teisės į PVM atskaitą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriui buvo iškilusi abejonė dėl pareiškėjo taikytų 50 ir 90 procentų nuolaidų, t. y. mokesčių administratorius nustatė, jog į apskaitą nebuvo įtrauktos visos iš pirkėjų gautos sumos, o nuolaidos klientams realiai nebuvo taikomos, kas buvo pagrindu taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog 50 ir 90 procentų nuolaidos pareiškėjo klientams realiai nebuvo taikomos.

Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir mokesčių administratorius, padidinęs pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas jo tariamai taikytų nuolaidų (50 ir 90 proc.) suma, pagrįstai nustatė pareiškėjo neįtrauktų į apskaitą pajamų dalį, nuo kurios papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM. Tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 4, b. l. 43-55) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjas sukūrė atitinkamą nuolaidų sistemą, ją reglamentavo, pritaikė ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas visapusiškai įgyvendino pareigą pagrįsti savo poziciją pateikdamas konkrečius dokumentus, reglamentuojančius 50 ir 90 procentų nuolaidų taikymą picerijoje. Šiuo atveju buvo pateikti ne vien kuponai, bet ir nuolaidų taikymo sukūrimo bei įgyvendinimo dokumentacija, todėl pareiškėjui neaišku, kokių dar įrodymų reikia jo pozicijos pagrįstumui patvirtinti.

Pareiškėjas nurodo, kad nei viena iš ginčą nagrinėjusių institucijų neįvertino to, jog iš pradžių nuolaidų kuponai buvo gaminami paties pareiškėjo patalpose (UAB „Makro food“) esančiu spausdintuvu ir tik įvertinus tai, kad spausdinimo kaštai nuolaidų kuponus gaminant patiems buvo per dideli, buvo nuspręsta kreiptis į profesionalią reklamos paslaugas teikiančią įmonę UAB „GG7“. Pareiškėjas nurodo, kad neaišku, kaip aplinkybė, jog nuolaidos taikomos tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, gali įrodyti, buvo taikomos nuolaidos ar ne.

Toks apribojimas buvo įvestas siekiant išvengti papildomų išlaidų, nes, asmeniui atsiskaitant elektroniniu būdu, pareiškėjas patirdavo papildomų išlaidų dėl privalomo banko mokesčio. Todėl nuo pat pradžių buvo priimtas sprendimas 50 – 90 procentų nuolaidas pagal kuponus taikyti tik asmenims, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais. Ši aplinkybė negali įrodyti nuolaidų sistemos taikymo fiktyvumo. Pareiškėjas nurodo, kad faktinis stalų „neuždarymas“ ilgesnį laikotarpį susidarė dėl būtinybės kontroliuoti padavėjų darbą, nes 90 bei 50 procentų nuolaidos galėjo būti pritaikomos tik panaudojant administratorės, kuri ne visada būdavo salėje dėl kitų darbinių funkcijų atlikimo, kortelę.

Taigi, administratorei dėl laiko stokos neturint galimybės atsiskaitymo su klientais metu pritaikyti nuolaidų, stalas buvo paliekamas atviras ir uždaromas iškart, jai turint galimybę tai padaryti bei su savo kortele apskaitoje užfiksuoti nuolaidas, kurios faktiškai klientams jau būdavo pritaikytos. Pirkėjui atsiskaitant už maistą ir pateikiant padavėjai turimą nuolaidų kuponą, ši jam faktiškai pritaikydavo nuolaidą ir, atsiradus galimybei, administratorei pateikdavo iš klientų gautą kuponą bei pinigų sumą, o administratorė užfiksuodavo pritaikytą nuolaidą „R-keeper“ sistemoje.

Lygiai taip pat yra paaiškinama ir aplinkybė dėl to, jog keliasdešimt patiekalų buvo įtraukiama į vieną sąskaitą. Pareiškėjas nurodo, kad išvada, jog atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamas, yra klaidinga. Norint gauti realią per tam tikrą dieną pritaikytų nuolaidų sumą, nuolaidos procento skaičiavimas turi būti atliktas nuo dienos apyvartos sumos. Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo pat pradžių įvertino atitinkamo dydžio nuolaidų taikymo naudą. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius, neigdamas jo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „M.

Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, neįrodė, jog jis buvo nesąžiningas, jog sandorių vienintelis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą, t. y. įsigijo maisto produktų, gėrimų (alaus), jam buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos, o jo kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius remiasi vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas ir UAB „M.

Foodmaster“ yra susijusios įmonės. Tačiau joks įmonių sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nes jis yra įvykdęs visas sąlygas teisei pasinaudoti PVM atskaita. Pareiškėjas nėra atsakingas už kito juridinio asmens prievolių vykdymą ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ir Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) ne sykį savo praktikoje yra pažymėjęs, kad iš mokesčių mokėtojo negali būti reikalaujama imtis specialiosios tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymo, siekiant įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu (LVAT 2009-12-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1365/2009, ETT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries).

Šiuo atveju pareiškėjo rūpestingumas buvo pakankamai protingas ir versliškas - bendravimas su asmeniu, tinkamai atliktos paslaugos, pateiktos prekės, suteiktos paslaugos. Todėl išvados, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti ar numanyti, jog jo kontrahentas nesumokės atitinkamų PVM sumų į biudžetą, yra tik nepagrįstos prielaidos. Pareiškėjas šiuo atveju buvo sąžiningas, todėl jos teisė atskaityti 2 357 Lt pirkimo PVM išlieka. Pažymi, kad LVAT 2011-02-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-342/2011 nurodė, jog toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas.

Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 63-72) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 61) prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydama, kad palaiko atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paskelbtas 2011-11-24 (4 T, b.l. 34). Apeliacinis skundas dėl šio sprendimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme registruotas 2011-12-08 ir pirmosios instancijos teismo 2011-12-09 nutartimi priimtas, kaip iš esmės atitinkantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 130 straipsnio reikalavimus bei perduotas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (4 T, b.l. 58). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai padaryta nepagrįstai, kadangi apeliacinis skundas, kuris paduotas UAB „Mambo Gedimino“ atstovės advokatės Redos Kurlavičienės vardu, pastarosios nepasirašytas.

ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Šiuo atveju apeliacinis skundas neatitiko ABTĮ 130 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nuostatų ir negalėjo būti priimtas iki, per teismo nustatytą laiko tarpą, nebus pasirašytas bendrovės įgaliotos atstovės, o įpareigojimo neįvykdžius apeliacinį skundą turėjo būti atsisakyta priimti. Aptariamo trūkumo ištaisyti nebeįmanoma, nes advokatės įgalinimai atstovauti uždarąją akcinę bendrovę „Mambo Gedimino“ yra nutrūkę. Atstovavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2010 m. gruodžio 8 d. Šios sutarties pagrindu juridinis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mambo Gedimino“ įgaliojo advokatę R. Kurlavičienę atstovauti bendrovės interesus dėl mokesčių administratoriaus surašyto 2010-05-10 patikrinimo akto. Būtent jai suteikta teisė atlikti veiksmų daugetą, kur numatyta ir teisė pateikti skundus.

Civilinio kodekso 2.142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Įgaliojimas (šiuo atveju Atstovavimo sutartis) datuotas 2010-12-08. Galiojimo terminas nenurodytas. Vadinasi, advokatei suteikti įgalinimai atstovauti įmonę nebegalioja. Suteikus galimybę šalinti trūkumą su advokate turėtų būti sudaroma nauja atstovavimo sutartis, kuri negalėtų būti pažymėta atgaline data, o tai reiškia, kad net ir pasirašius skundą šiai advokatei dabartiniu laiku būtų praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti.

Dėl išdėstytų priežasčių taikytina ABTĮ 134 straipsnio 7 dalis tvirtinant, jog skundas paduotas įgaliojimų neturinčio atstovo, t.y. plečiamai, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, aiškinant ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 7 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gedimino“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė