2020-09-30 Nr. AB-17959-3-62-3-02433-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2050-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02433-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. B. (J. B.) (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. spalio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 160 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti už 2010 m. balandžio 10 d.–2018 m. birželio 4 d. laikotarpį.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. balandžio 10 d.–2018 m. birželio 4 d. laikotarpiu bausmę atliko Alytaus PN netinkamomis kalinimo sąlygomis. Apie metus laiko pareiškėjas atliko bausmę BI-KTP (kamerų) sąlygomis. Kamerose nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, buvo netinkamas apšvietimas, nepakankama temperatūra šaltuoju metų sezonu, nebuvo ventiliacijos. Pareiškėjui atliekant bausmę 8 ir 9 lokaliniuose sektoriuose, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, neužtikrinta pakankama temperatūra šaltuoju metų sezonu, apšvietimas buvo nepakankamas, veisėsi tarakonai, dušuose nebuvo persirengimo kabinų, sanitariniuose mazguose netinkamai atitverti tualetai. Dalį bausmės pareiškėjas atliko 1 ir 2 lokaliniuose sektoriuose, esančiuose bendrabutyje Nr. 2. Šis pastatas buvo avarinės būklės, patalpų dieninė ir naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų, o šaltuoju metų sezonu oro temperatūra neatitiko higienos normų reikalavimų, patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo tarakonų, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas.

3. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, sumažėjo bendravimo galimybės.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime (b. l. 11–17) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje atliko periodiškai nuo 2010 m. gegužės 4 d. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kuriose patalpose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjui tekdavo nuo 3,69 kv. m gyvenamojo ploto. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras), atlikęs Alytaus PN patikrinimus, higienos normos pažeidimų nėra nustatęs. Alytaus PN tvirtino, kad pataisos įstaigoje užtikrinama teisės aktų nustatyta patalpų temperatūra ir 200 lx dirbtinė apšvieta. Patalpos vėdinamos per langus, patalpas valo ir tvarko patys nuteistieji. Bendrabutis Nr. 2 buvo ne avarinės, o tik blogos būklės; bendrabučio tipo patalpose sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio pertvaromis; dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai atliekami nuolat, pagal poreikį.

6. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjui reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas privalo konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų pasekmes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Šiuo atveju pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių jo nurodytas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą ir nenurodė, kuo grindžiamas prašomo priteisti žalos atlyginimo dydis.

7. Alytaus PN prašė 2010 m. gegužės 4 d.–2015 m. spalio 12 d. laikotarpiui taikyti trejų metų senaties terminą ir tuo pagrindu skundo dalį dėl reikalavimo už šį laikotarpį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Pareiškėjas 2019 m. vasario 5 d. pateikė papildomus paaiškinimus (atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą) (b. l. 45), kuriuose akcentavo, kad atsakovo atstovas atsiliepime pateikė melagingą informaciją dėl miegamų vietų Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2. Pareiškėjas nurodė, kad šiame bendrabutyje nuo 2016 m. iki 2017 m. vasario mėn. buvo ne po 12 miegamų vietų, o po 16 vietų, iki 2016 m. buvo po 20 miegamų vietų ir daugiau. Nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo ne 3 būryje, o BI-KTP 3 kameroje, joje buvo ne 8, kaip priklauso, o 13 asmenų. Kartu su paaiškinimais pateikė 11 būrio 3 miegamojo planą bei bendrabučio Nr. 2 sanitarinio mazgo patalpos fotonuotrauką.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu (b. l. 54–61) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad J. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2018 m. birželio 4 d. buvo pažeista. Pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, darė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2010 m. juto skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir depresiją, galbūt sukeltus dėl kalinimo sąlygų, todėl turėjo suvokti galimus įvairaus pobūdžio teisių į nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimus, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2018 m. spalio 17 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių nustatytu terminu kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises, tokių svarbiomis pripažintinų aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Esant atsakovo atstovo reikalavimui, skundo daliai dėl neturtinės žalos už 2010 m. balandžio 10 d.–2015 m. spalio 17 d. laikotarpį atlyginimo teismas taikė ieškinio senatį ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

12. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 18 d.–2018 m. birželio 4 d. laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose.

13. Teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

14. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl ploto trūkumo, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punkte (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustatytas minimalus 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie patalpos plotą ir joje laikomų asmenų skaičių, teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Teismas, atmesdamas pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodytus argumentus, kad iki 2016 m. bendrabutyje Nr. 2 miegamajame buvo po 20 lovų, o nuo 2016 m. iki 2017 m. vasario mėn. – po 16 miegamų vietų, nurodė, kad šioms aplinkybėms patvirtinti pareiškėjas objektyvių įrodymų nepateikė, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo.

15. Įvertinęs Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) duomenis apie tai, kad 2008 m. vasario mėn. nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, teismas sprendė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skundo teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos dėl blogos bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklės.

16. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo apšvietimo ir nepakankamos oro temperatūros šaltuoju metų laiku, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą ir jo skundo pagrindu būtų atliktas patikrinimas. Kadangi nurodydamas šiuos higienos normų reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas apsiribojo itin trumpu ir apibendrintu apibūdinimu, teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip deklaratyvius ir nekonkretizuotus. Teismas, įvertinęs Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.31.12) užfiksuotus patikrinimo rezultatus, pareiškėjo argumentus dėl nepakankamos ventiliacijos ir pelėsio atmetė kaip nepagrįstus.

17. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.). 2004 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad dvylikai asmenų turi būti klozetas arba unitazas ir pisuaras, tačiau šis aktas sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų nedetalizuoja. 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad sanitariniuose mazguose įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės ir durys, todėl sprendė, kad naudotis tualetu pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dušo patalpose nėra įrengta persirengimo kabinų, teismas pažymėjo, kad dušo patalpų įrengimo teisės aktai nereglamentuoja. Teismas nurodė, kad Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte PA.1-309(22.14.31.12) užfiksuoti patikrinimo rezultatai patvirtina, kad šalia dušinių yra persirengimo patalpa. Teismo vertinimu, toks dušo patalpų įrengimas užtikrino pareiškėjui tinkamas sąlygas pasinaudoti dušu.

19. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 20 punkto nuostatas, kuriose įtvirtina pareiga laisvės atėmimo vietų administracijai organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kad gyvenamosiose patalpose buvo pilna buitinių parazitų, tai, kad atsakovo atstovas duomenų apie suteiktas dezinfekcijos, deratizacijos paslaugas į bylą nepateikė, darė išvadą, kad Alytaus PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatytų bausmės atlikimo sąlygų.

20. Apibendrindamas teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau, įvertinęs byloje nustatytus pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų pažeidimus, jų pobūdį, trukmę, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

21. Spręsdamas dėl pareiškėjo teisių apgynimo būdo, teismas darė išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė, konstatuodamas, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą.

III. 22. Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde (b. l. 66) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

23. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pateikė melagingą atsiliepimą dėl miegamų vietų skaičiaus. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2010 m. iki 2016 m. 1, 2, 3 lokaliniuose miegamuosiuose buvo po 20 ar 22 miegamų vietų, todėl, patalpų plotą padalinus iš miegamų vietų skaičiaus, minimalus asmeniui tenkantis plotas neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad skunde buvo nurodęs Alytaus PN pažeidimus, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio ir nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo išsamiai išnagrinėti pareiškėjo skundą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo manymu, sutrumpintas ieškinio senaties terminas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį negali būti taikomas, o pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį turi būti atnaujintas.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime (b. l. 71–73) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra abstraktūs ir neparemti jokiais objektyviais įrodymais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimo 2010 m. balandžio 10 d.–2018 m. birželio 4 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už 2010 m. balandžio 10 d.–2015 m. spalio 17 d. atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas 2015 m. spalio 18 d.–2018 m. birželio 4 d. laikotarpiu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, kad bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos dėl blogos bendrabučio Nr. 2 patalpų būklės, pasitvirtino, taip pat Alytaus PN netinkamai vykdė HN 134:2015 20 punkto reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatytų bausmės atlikimo sąlygų (byloje nepateikti duomenys apie vykdytą dezinfekciją ir deratizaciją). Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai kompensuoti, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad teismas rėmėsi melagingais atsakovo pateiktais duomenimis dėl miegamų vietų skaičiaus, neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus. Pareiškėjo manymu, sutrumpintas ieškinio senaties terminas pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį negali būti taikomas, o pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį turi būti atnaujintas.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

30. Pažymėtina, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

31. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) 2018 m. spalio 17 d. (b. l. 5), nors patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN prašo atlyginti 2010 m. balandžio 10 d.–2018 m. birželio 4 d. laikotarpiu.

33. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas Alytaus PN prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

34. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

35. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų įstaigoje metu. Pažymėtina, kad tuo momentu pareiškėjas galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, tačiau turėjo suvokti patį žalos faktą.

36. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nesant įrodymų dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. spalio 17 d. pareikšti.

38. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. spalio 17 d. Pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas rėmėsi melagingais atsakovo pateiktais duomenimis dėl miegamų vietų skaičiaus, neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

40. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų.

41. Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo ploto gyvenamosiose patalpose, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose ir nurodė, kad nėra pagrindo šiais duomenimis abejoti. Teismas nustatė, kad atitinkamomis dienomis 2015 m. spalio 18 d.–2018 m. birželio 4 d. laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 4,38 kv. m ploto gyvenamosiose patalpose, todėl sprendė, kad Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta. Pareiškėjas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl nėra pagrindo nurodytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

42. Kitų pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėjas apeliaciniame skunde nekritikuoja, t. y. konkrečių argumentų nenurodo, todėl, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, plačiau dėl to nepasisakytina.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

44. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

45. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai (bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų būklė, Alytaus PN netinkamai vykdyti HN 134:2015 20 punkto reikalavimai) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė