2022-12-21 Nr. AB-31163-3-61-3-01230-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-787-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01230-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 5.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2021 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. SP-99 „Dėl išsikėlusio kandidato (duomenys neskelbtini) 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis lėšomis“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1, 1.2 ir 3 punktus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, priimdama Sprendimą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį, tačiau nevertino visos dalies. Pareiškėjas nepažeidė Įstatymo nuostatų, jos jam buvo taikytos ne visa apimtimi, neteisingai, selektyviai ir subjektyviai.

3. Pareiškėjas teigė, jog politinei kampanijai finansuoti naudojo savo asmenines lėšas, apie tai buvo žinoma politinės kampanijos iždininkui, visos lėšos buvo pervedamos iš pareiškėjo asmeninės sąskaitos į rinkiminę sąskaitą ir jos negali būti vertinamos kaip auka. Komisija buvo gavusi pareiškėjo ir kampanijos iždininko paaiškinimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos paaiškinimą, kad pareiškėjas neviršija 20 procentų savo deklaruotų pajamų ir turimų lėšų, tačiau pareiškėjo asmenines lėšas priskyrė prie nepriimtinų aukų. Pareiškėjas, kaip kandidatas, nėra gavęs piniginių aukų iš trečiųjų fizinių asmenų, o taip pat negalėjo skirti savo politinei kampanijai aukos, nes pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą naudojo nuosavas asmenines lėšas, finansuodamas savo politinę kampaniją panaudojo 10 procentų deklaruotų pajamų, o tai yra leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, ir neviršijo 20 procentų, kas yra leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas paaiškino, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, jis siekė neturėti įsiskolinimų, manė, kad iš jo asmeninės sąskaitos pervedamos lėšos yra asmeninės kandidato lėšos, o ne auka, ir kad neviršijo Įstatymo numatytų leistinų ribų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pavedimas tirti, parengti išvadą ir pateikti ją Komisijai svarstyti buvo skirtas Komisijos narei G. M., kuri 2020 m. vasario 27 d. oficialiai į Komisijos narius buvo deleguota (duomenys neskelbtini) partijos ir kuri šios partijos frakcijoje iki paskyrimo dirbo aštuonerius metus. Pareiškėjas vertino, jog ši narė galėjo subjektyviai vykdyti pareigas ir viršyti tarnybinės etikos ribas, nes antrajame rinkimų ture (duomenys neskelbtini) pareiškėjas konkuravo su šios partijos nariu M. M. ir prieš jį laimėjo. Tiesioginis šios narės suinteresuotumas galėjo turėti tiesioginės reikšmės vertinant pareiškėjo politinės kampanijos finansavimą, siūlymą Komisijai dėl Sprendimo formuluotės.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 10, 12 straipsniais, 23 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į Komisijos narės G. M. ir Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2021 m. kovo 25 d. išvadą Nr. 3-57 (1.2) „Dėl išsikėlusio kandidato (duomenys neskelbtini) V. V. 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis lėšomis“ (toliau – ir Išvada). Išvada yra sudėtinė Sprendimo dalis, kurios 8 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) išsikėlusio kandidato V. V. politinė kampanija buvo finansuota tik paties kandidato nuosavomis (asmeninėmis) lėšomis – 36 950,73 Eur. Ši suma viršija Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytą 20 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) dydžio kandidato lėšų limitą, kuris yra 27 180 Eur. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad Įstatyme aiškiai nustatyta, kad kandidato nuosavos (asmeninės) lėšos finansuoti savo rinkimų kampaniją taip pat yra laikomos aukomis ir skirtumas tarp kandidato nuosavų (asmeninių) lėšų ir kitų fizinių asmenų aukų yra aukos dydis – kandidatas savo politinei kampanijai gali paaukoti 20 VMDU (27 180 Eur), o fizinis asmuo – 10 VMDU (13 590 Eur). Pareiškėjas privalėjo laikytis jam Įstatymo nustatyto 20 VMDU (27 180 Eur) limito, tačiau šio apribojimo nesilaikė ir savo politinei kampanijai finansuoti paaukojo 36 950,73 Eur, tuo būdu pažeisdamas Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą apribojimą.

7. Atsakovas vertino, jog tiek Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies pirmame, tiek antrame sakinyje nustatyti apribojimai nėra alternatyvūs ir pareiškėjui yra privalomi, t. y. kandidato auka savo politinei kampanijai finansuoti turi neviršyti 20 VMDU (27 180 Eur) ir 20 procentų paskutinių praėjusių kalendorinių metų deklaruotų metinių pajamų ir deklaruotų turimų lėšų. Pagal Išvados 16 punktą registruojant šias lėšas Komisijos informacinėje sistemoje įrašo išsaugojimo metu iždininkui buvo rodomas pranešimas: „Aptiktos nekritinės klaidos: Kandidato aukojama suma savo politinei kampanijai viršija leistiną ribą (20 VMDU). Ar norite tęsti?“; įrašus išsaugojus, pastabų skiltyje nurodyta: „Aukos suma, paaukota kandidato savo politinei kampanijai, viršija leistiną ribą“, atitinkamos eilutės išskirtos raudona spalva. Todėl iždininkui turėjo būti suprantami Įstatymo reikalavimai.

8. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas nustato specialią jos sudarymo tvarką, kai dalis komisijos narių gali būti deleguoti politinių partijų (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 7 str. 3 d.). Vien pats delegavimo ir komisijos nario pareigų vykdymo faktas negali būti laikomas asmeniniu suinteresuotumu. Komisija yra kolegiali institucija ir vieno jos nario tariamas suinteresuotumas neturi įtakos sprendimui priimti. Komisijos 2021 m. kovo 26 d. posėdyje Sprendimo 1 punktas priimtas bendru Komisijos sutarimu, o už 3 punktą balsavo 10 iš 12 Komisijos narių. Atsakovas vadovavosi Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad Sprendimo priėmimo metu įstatymas nenumatė prievolės nedalyvauti Komisijos posėdyje narei G. M..

9. Kadangi pareiškėjo lėšų limitą viršijanti lėšų suma (9 770,73 Eur) nebuvo grąžinta kandidatui ar pervesta į valstybės biudžetą pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovas paaiškino, jog pareiškėjui buvo pritaikyta Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti įpareigojimą politinės kampanijos dalyviui pervesti įstatymo reikalavimų neatitinkančią aukų sumą į valstybės biudžetą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

11.1. Komisijos 2021 m. kovo 13 d. posėdyje svarstant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus 2021 m. kovo 16 d. pažymą „Dėl 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitų pateikimo ir patikrinimo“ buvo pasiūlyta įvertinti, ar pažymoje nurodyti išsikėlusio kandidato (duomenys neskelbtini) V. V. politinės kampanijos finansavimo pažeidimai nėra laikytini šiurkščiais Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimais. Komisijos narei G. M. ir Komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui buvo pavesta įvertinti ir parengti išvadą.

11.2. Komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriaus ir G. M. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas į politinės kampanijos sąskaitą 6 pavedimais pervedė 36 950,73 Eur: 2020 m. liepos 3 d. – 1 000 Eur, spalio 1 d. – 3 000 Eur, spalio 13 d. – 6 000 Eur, spalio 23 d. – 15 000 Eur, spalio 24 d. – 6 700 Eur, lapkričio 5 d. – 5 250,73 Eur. Atsižvelgiant į tai, Išvadoje pasiūlyta: pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, savo politinei kampanijai finansuoti skyręs 9 770,73 Eur didesnę, negu numatyta, lėšų sumą; 12 straipsnio 1 dalį, politinei kampanijai panaudojęs įstatymo reikalavimų neatitinkančią auką (nuosavas lėšas, viršijančias leistiną sumą); šiurkščiai pažeidė Įstatymą; įpareigoti pareiškėją per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą 9 770,73 Eur Įstatymo reikalavimų neatitinkančių aukų sumą; spręsti klausimą dėl administracinės atsakomybės už politinių kampanijų finansavimo tvarkos pažeidimus taikymo atsakingiems asmenims.

11.3. Komisijos 2021 m. kovo 26 d. posėdyje buvo svarstomas sprendimo „Dėl išsikėlusio kandidato (duomenys neskelbtini) V. V. 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis lėšomis“ projektas.

11.4. Iš Komisijos 2021 m. kovo 26 d. posėdžio protokolo Nr. P-11 matyti, kad dėl kiekvieno Sprendimo punkto Komisijos nariai turėjo galimybę pasisakyti ir už kiekvieną punktą buvo balsuojama atskirai. Už Sprendimo 1 punktą (pripažinti, kad išsikėlęs kandidatas (duomenys neskelbtini) pažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, savo politinei kampanijai finansuoti skyręs 9 770,73 Eur didesnę, negu numatyta, lėšų sumą, ir 12 straipsnio 1 dalį, politinei kampanijai panaudojęs įstatymo reikalavimų neatitinkančią auką (nuosavas lėšas, viršijančias leistiną sumą) pritarta bendru dalyvavusių 12 Komisijos narių sutarimu. Sprendimo projekto 2 punktui (pripažinti, kad išsikėlęs kandidatas (duomenys neskelbtini) šiurkščiai pažeidė Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą pagal 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, finansavęs savo politinę kampaniją nepriimtinomis aukomis, tai yra viršydamas didžiausią leistiną kandidato auką (27 180 Eur) nebuvo pritarta. Sprendimo 3 punktui (įpareigoti V. V. per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo reikalavimų neatitinkančių aukų sumą (9 770,73 Eur) buvo pritarta Komisijos narių balsams pasiskirsčius taip: už – 10 balsų (O. K., J. L., G. M., S. M., A. P., M. R., T. R., G. V., V. V., A. Ž.), prieš – 0, susilaikė – 2 (L. M., V. U.).

11.5. Komisija posėdyje priėmė Sprendimą.

12. Teismas vadovavosi Įstatymo 10 straipsnio 2–3 dalimis ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas savo politinei kampanijai finansuoti galėjo suteikti auką, neviršijančią 20 VMDU dydžių, t. y. 27 180 Eur, tačiau į politinės kampanijos sąskaitą pervedė 36 950,73 Eur ir 9 770,73 Eur viršijo Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą dydį.

13. Teismas vadovavosi Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą dydį viršijusi 9 770,73 Eur suma nebuvo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nei pervesta aukotojui, nei į valstybės biudžetą.

14. Teismas vadovavosi Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad Sprendimo 3 punktu Komisija nusprendė įpareigoti pareiškėją per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą Įstatymo reikalavimų neatitinkančių 9 770,73 Eur aukų sumą.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Komisijos narės G. M. tiesioginio suinteresuotumo siūlymu dėl Sprendimo formuluotės, nes pareiškėjo politinės kampanijos finansavimo pažeidimams įvertinti ir išvadą parengti buvo pavesta ne tik šiai Komisijos narei, bet ir Komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyriui, kurio vedėja kartu su šia Komisijos nare pasirašė Išvadą, o byloje nėra jokių šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių dokumentų. Teismas pažymėjo, kad dėl kiekvieno Sprendimo punkto Komisijos nariai turėjo galimybę pasisakyti ir balsavo atskirai ir ne visi Išvados siūlymai balsavimo metu buvo priimti.

16. Teismas nusprendė, kad Komisijos Sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines aplinkybes, jas suderinus su galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindų panaikinti Sprendimo 1.1, 1.2 ir 3 punktų nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 17. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimu ir prašo panaikinti Komisijos Sprendimo 1.1, 1.2 ir 3 punktus.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui argumentus, susijusius su Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies taikymu, politinei kampanijai finansuoti skirta 36 950,73 Eur nuosavų lėšų suma, negautomis lėšomis iš trečiųjų asmenų ir teigia, kad Komisija vertino kitą dydį – 20 VMDU, nors Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis aiškiai numato kelias finansavimo dydžio alternatyvas, t. y. 20 VMDU arba 20 procentų užpraeitų kalendorinių metų deklaruotinų metinių pajamų. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija nepagrįstai sprendė, kad jis viršijo leistiną sumą savo politinei kampanijai finansuoti ir įpareigojo 9 770,73 Eur pervesti į valstybės biudžetą. Pareiškėjas pažymi, jog Komisija posėdžio metu nurodė, jog jeigu viršijančius mokėjimus jis būtų įvykdęs kaip įsiskolinimus jau po rinkiminės kampanijos pasibaigimo, tai nebūtų įskaitoma į visą rinkiminės kampanijos išlaidų biudžetą, nebūtų susidaręs perviršis.

19. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 12 straipsnis apibrėžia „nepriimtinas aukas“, o jis, finansuodamas savo politinę kampaniją panaudojo asmenines lėšas, todėl nėra aišku, kodėl Komisija asmenines lėšas priskiria prie „nepriimtinų aukų“ ir Sprendime taiko Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies normą.

20. Pareiškėjas vadovaujasi Komisijos 2021 m. kovo 18 d. posėdžio garso įrašu ir akcentuoja, kad Komisijos prašė grąžinti jo įmokėtą mokestį, kaip nustatyta Įstatyme, kad rinkimų kampaniją finansavo nuosavomis (asmeninėmis) lėšomis, kurios pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali būti laikomos „aukomis”, pareiškėjas finansuodamas politinę kampaniją panaudojo 10 procentų savo deklaruotų metinių pajamų, kas leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, ir neviršijo 20 procentų, kas yra leistina pagal 10 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjo įsitikinimu, jis Įstatymo normų nepažeidė, jos buvo netinkamai, selektyviai ir subjektyviai pritaikytos.

21. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog pareiškėjas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują, nenurodo jokių teismo sprendimo panaikinimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 ir 147 straipsniuose, o savo reikalavimus grindžia skundo teismui argumentais dėl Komisijos netinkamai taikyto Įstatymo nuostatų. Atsakovo vertinimu, teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, skundžiamas sprendimas yra tinkamai argumentuotas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas skirtingai nei Komisija ar teismas supranta Įstatymo nuostatas dėl leistinų finansavimo šaltinių, finansavimo dydžių, finansinės aukos sampratos, tačiau vien tik kitaip suprantamas Įstatymo normų aiškinimas nėra pagrindas panaikinti teismo sprendimą.

23. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo, kaip savarankiško politinės kampanijos dalyvio, politinė kampanija gali būti finansuojama iš nuosavų (asmeninių) lėšų, tačiau draudžiama naudoti politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka Įstatymo reikalavimų. Įstatymas pateikia aukos ir aukotojo sąvokas, taigi pareiškėjas, finansuodamas savo politinę kampaniją iš nuosavų (asmeninių) lėšų, laikytinas aukotoju, o jo pervesta į savo rinkiminę sąskaitą pinigų suma – finansinė auka. Įstatyme nurodyta, kad kandidatai savo kampanijai suteikia auką (Įstatymo 10 str. 3 d., 12 str. 5 d. 2 p.). Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis nelaikytinas „aukotoju“, nes politinę kampaniją finansavo iš savo asmeninių lėšų, kurios nelaikytinos „aukomis“, yra nepagrįsti ir neteisingi.

24. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo politinė kampanija buvo finansuota iš jo asmeninių lėšų, viso 36 950,73 Eur. Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis numato du finansavimo dydžio apribojimo rodiklius, o žodelis „arba“ reiškia tik numatyto leistino santykinio finansavimo dydžio limito (20 procentų) vertinimo tvarką, atsižvelgiant į pajamų ir turto deklaravimo terminą (iki gegužės 1 d.), numatytą Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, t. y. nurodo, su kurių metų deklaruotomis pajamomis lyginama gauta auka: jei auka teikiama po gegužės 1 d., tuomet vertinamos praėjusių kalendorinių metų deklaruotos metinės pajamos ir deklaruotos turimos lėšos, o kuomet auka teikiama iki gegužės 1 d. – vertinamos užpraėjusių kalendorinių metų deklaruotos metinės pajamos ir deklaruotos turimos lėšos. Pareiškėjas savo politinei kampanijai panaudojo 36 950,73 Eur savo asmeninių lėšų, o ši suma 9 770,73 Eur viršija Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytą leistiną absoliutaus dydžio kandidato lėšų limitą (20 VMDU dydžio sumą, tai yra 27 180 Eur), todėl teismas tinkamai aiškino Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį ir pripažino, kad Komisija pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas, savo politinei kampanijai skyręs 9 770,73 Eur didesnę, negu numatyta, lėšų sumą, pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį. Kadangi Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą dydį viršijusi 9 770,73 Eur suma nebuvo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nei pervesta aukotojui, nei į valstybės biudžetą (ginčo dėl to nėra), todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija turėjo teisinį pagrindą pritaikyti Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį.

25. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo nurodomi Komisijos 2021 m. kovo 18 d. posėdyje, svarstant Sprendimo priėmimą, Komisijos narių pasisakymai dėl (1) pareiškėjo suklaidinimo dėl leistino aukos dydžio, (2) dėl VMI teiktos informacijos, kad lėšos pagal kandidato pajamas yra tinkamos, turtas deklaruotas, šios lėšos neviršija 20 procentų kandidato deklaruotų ir turimų lėšų, (3) dėl šios Įstatymo 12 straipsnio 2 d. nuostatos taikymo pirmą kartą, (4) dėl to, kad tokių atvejų yra buvę ir anksčiau, tačiau Komisija sankcijų netaikydavo, neturi teisinės reikšmės priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2021 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. Sp-99 „Dėl išsikėlusio kandidato (duomenys neskelbtini) 2020 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo įstatymo reikalavimų neatitinkančiomis lėšomis“ dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs bylos duomenis, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Komisijos Sprendimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 1 dalį ir įpareigotas pervesti į valstybės biudžetą Įstatymo reikalavimų neatitinkančią aukų sumą, priimtas tinkamai nustačius faktines aplinkybes, jas suderinus su galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

28. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad rinkimų kampaniją jis finansavo nuosavomis (asmeninėmis) lėšomis, kurios negali būti laikomos „aukomis” ir Įstatymo normų nepažeidė, nes finansuodamas politinę kampaniją panaudojo 10 procentų savo deklaruotų metinių pajamų, kas leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, ir neviršijo 20 procentų, kas yra leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; ir kt.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis rinkimų kampaniją finansavo nuosavomis (asmeninėmis) lėšomis, kurios pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali būti laikomos aukomis.

31. Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad aukos – aukų gavėjams neatlygintinai perduoti pinigai, kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, informacija, turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės, neatlygintinai atlikti veiksmai ir savanoriški darbai, veiksmų rezultatai, skirti savarankiško politinės kampanijos dalyvio politinei kampanijai finansuoti, o aukotojas – asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę aukoti ir paaukojęs savarankiško politinės kampanijos dalyvio naudai (Įstatymo 2 str. 4 d.). Įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja kitų savarankiškų politinės kampanijos dalyvių politinių kampanijų finansavimo šaltinius, vienas kurių yra nuosavos (asmeninės) lėšos (Įstatymo 8 str. 1 d. 2 p.), o priimti šiame įstatyme nurodytas aukas turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti savarankiški politinės kampanijos dalyviai (Įstatymo 10 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, prieina prie išvados, jog kuomet savarankiškas politinės kampanijos dalyvis savo politinę kampaniją finansuoja iš leistinų finansavimo šaltinių, be kita ko, nuosavų (asmeninių) lėšų, jis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme laikytinas aukotoju, o jo pervesta į rinkiminę sąskaitą pinigų suma – finansine auka, skirta politinei kampanijai finansuoti, todėl nepagrįstais pripažintini pareiškėjo teiginiai, kad jo nuosavos (asmeninės) lėšos nelaikytinos aukomis.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja Įstatymo 10 straipsnio 2–3 dalių taikymą, teigdamas, kad finansuodamas politinę kampaniją panaudojo 10 procentų savo deklaruotų metinių pajamų, kas leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, ir neviršijo 20 procentų, kas yra leistina pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį.

34. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog vienas fizinis asmuo, nurodytas šio įstatymo 13 straipsnyje, per politinę kampaniją kiekvienam savarankiškam politinės kampanijos dalyviui gali suteikti auką, neviršijančią 10 paskelbto praėjusių kalendorinių metų ketvirto ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžių. Bendra vieno fizinio asmens aukų savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams suma per kalendorinius metus negali viršyti 10 procentų fizinio asmens už paskutinius praėjusius kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama po gegužės 1 dienos) arba už užpraeitus kalendorinius metus deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama iki gegužės 1 dienos). Į šiuos dydžius neįskaičiuojamos šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytos aukos.

35. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį kandidatas vienmandatėje rinkimų apygardoje ir referendumo iniciatoriai savo politinei kampanijai finansuoti gali suteikti auką, neviršijančią 20 VMDU dydžių. Bendra kandidato vienmandatėje rinkimų apygardoje ir referendumo iniciatorių auka savo politinei kampanijai finansuoti per kalendorinius metus negali viršyti 20 procentų tokių asmenų paskutinių praėjusių kalendorinių metų deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama po gegužės 1 dienos) arba užpraeitų kalendorinių metų deklaruotų metinių pajamų (kai auka teikiama iki gegužės 1 dienos) ir deklaruotų turimų lėšų.

36. Įstatymo 12 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad nepriimtinomis aukomis nelaikomos ir gali būti naudojamos politinei kampanijai finansuoti aukos, viršijančios šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytą įstatymų nustatyta tvarka deklaruotų metinių pajamų ir turimų lėšų dalį, jeigu pagal politinės kampanijos iždininko užklausos metu Vyriausiosios rinkimų komisijos informacinėje sistemoje turimus duomenis bendra to aukotojo, kandidato ar referendumo iniciatoriaus aukų suma (įskaitant savarankiškam politinės kampanijos dalyviui siūlomą suteikti auką) savarankiškiems politinės kampanijos dalyviams nurodyto dydžio neviršija.

37. Pagal bylos aplinkybes pareiškėjo, kandidato (Įstatymo 10 str. 3 d.), politinė kampanija buvo finansuota nuosavomis (asmeninėmis) lėšomis, kurių panaudota 36 950,73 Eur. Komisija nustatė, jog ši suma viršija Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytą kandidato lėšų limitą (20 VMDU, konkretus dydis 2020 metų Seimo rinkimuose sudarė 27 180 Eur). Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, finansuodamas savo politinę kampaniją, neviršijo 20 procentų paskutinių praėjusių kalendorinių metų deklaruotų metinių pajamų.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas ne tik kandidato aukos dydis, nustatomas pagal VMDU (t. y. 20 VMDU), bet ir aukos dydis, nustatomas procentais nuo deklaruotų metinių pajamų ir deklaruotų turimų lėšų (t. y. 20 proc.). Pagal aptariamos teisės normos konstrukciją darytina išvada, kad kandidatas, finansuodamas savo politinę kampaniją, negali viršyti nei vieno iš nustatyto finansavimo dydžių apribojimų (t. y. nei 20 VMDU, nei 20 proc.), išimtis yra numatyta tik Įstatymo 12 straipsnio 5 dalies 2 punkte (žr. nutarties 36 p.).

39. Kadangi Įstatymas nenumato galimybės politinei kampanijai panaudoti aukas, kurios viršija Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą dydį pagal VMDU, Komisija Sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėjas, savo politinei kampanijai skyręs 9 770,73 Eur didesnę, negu numatyta, lėšų sumą, pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nėra aišku, kodėl Komisija asmenines lėšas priskiria prie nepriimtinų aukų ir Sprendime taiko Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies normą.

41. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog draudžiama naudoti politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Jeigu tokios aukos buvo gautos ir aukotojas yra žinomas, politinės kampanijos iždininkas per 5 darbo dienas nuo tokios aukos gavimo dienos turi auką grąžinti aukotojui, nurodydamas atsisakymo priimti auką priežastis. Jeigu aukotojas per 10 darbo dienų nenustatomas, politinės kampanijos iždininkas auką perveda į valstybės biudžetą. Jeigu nustatoma, kad politinės kampanijos dalyvis priėmė ir panaudojo lėšas ar nepiniginę auką iš kitų, šiame įstatyme nenurodytų, finansavimo šaltinių ar šio įstatymo reikalavimų neatitinkančias aukas, kurių suma viršija mažos aukos sumą, Vyriausioji rinkimų komisija priima sprendimą įpareigoti politinės kampanijos dalyvį panaudotų lėšų ar nepiniginės aukos dydžio sumą per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą, išskyrus atvejus, kai dėl šiurkščių šio įstatymo pažeidimų politinei partijai nebuvo skirti valstybės biudžeto asignavimai (Įstatymo 12 str. 2 d.).

42. Šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartos teisės akto nuostatos (Įstatymo 12 str. 1 ir 2 d.) yra aiškios: įtvirtintas akivaizdus draudimas naudoti politinėms kampanijoms aukas, kurios neatitinka Įstatymo reikalavimo, pareigos iždininkui, nustačius lėšų nepriimtinumą, bei konkreti elgesio taisyklė Vyriausiajai rinkimų komisijai, užfiksavus Įstatymo pažeidimus.

43. Kadangi pareiškėjas priėmė ir panaudojo Įstatymo reikalavimų neatitinkančią auką (Įstatymo 12 str. 1 d. pažeidimas), Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatytą dydį viršijusi 9 770,73 Eur suma nebuvo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nei pervesta aukotojui, nei į valstybės biudžetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija turėjo teisinį pagrindą pritaikyti Įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir Įpareigoti pareiškėją per 20 darbo dienų pervesti į valstybės biudžetą Įstatymo reikalavimų neatitinkančių aukų sumą (9 770,73 Eur).

44. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų (Komisijos narių pasisakymų Komisijos 2021 m. kovo 18 d. posėdžio metu), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog jie neturi teisinės reikšmės priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti.

45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius