2016-11-29 Nr. AB-22714-3-61-3-04792-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1849-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04792-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. iki 2014 m. buvo kalinamas perpildytose kamerose, neužtikrinant minimalaus 3,6 m2 gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui ir tuo pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis. Kartais kameroje, vietoje priklausančio 3,6 m2 gyvenamojo ploto, vienam asmeniui tekdavo tik 1,8 m2. Kameroje, kurios plotas 7 m2, taip pat yra dvi dviaukštės lovos, stalas, dvi kėdės, dvi spintelės, praustuvė ir unitazas. Prie kameroje esančio staliuko įrengtos tik dvi kėdės, dėl to, kai išduodamas priklausantis maisto davinys, neįmanoma visiems kartu pavalgyti, kadangi prie stalo susėsti gali tik du asmenys, kitiems neužtenka vietos, todėl reikia laukti, kol kiti asmenys pavalgys.

Belaukiant visada atšąla maistas, todėl, norėdami pavalgyti karštą maistą, priversti valgyti lovoje, o dažniausiai – atsisėdus ant grindų, todėl tokios sąlygos labai žemina žmogaus orumą. Kalint perpildytose kamerose, sumažėja kubinė oro talpa, dėl to labai jaučiamas gryno oro (deguonies) trūkumas, ypač tai jaučiama esant blogai ventiliacijai. Kameros vėdinamos vieninteliu būdu – atidarius langus. Dėl to gaudavosi pavojingi skersvėjai, buvo daug kartų peršalęs, buvo perpūtę nugarą, teko gydytis. Kamerose dažnai būdavo drėgna, dėl to pūdavo ir pelydavo patalynė.

Drėgmė neigiamai atsiliepė ir jo pablogėjusiai sveikatai. Tualetas nuo gyvenamojo kameros ploto atitvertas ne visiškai, o tik simboline sienele, todėl visą laiką neapleisdavo jausmas, kad gyvena tualete, kuriuo naudotis tekdavo kitų kalinčių asmenų akivaizdoje. Be to, unitazas įrengtas prie pat durų, nuo kurių jis niekuo neatitvertas. Dėl to, atidarius duris, dažnai asmuo būdavo užtinkamas ant unitazo. Visą šią situaciją pablogindavo tai, kad duryse įrengtas stebėjimo langelis ir prižiūrėtojai (dažnai moterys), žiūrėdami per stebėjimo langelius, užtinka asmenis besinaudojančius tualetu.

Nei viename sanitariniame mazge nebuvo priklausančios atskiros ventiliacijos, visi kvapai ir bakterijos pasklisdavo po kamerą. Atsakovo atstovas sanitariniame mazge nebuvo įrengęs veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės. Tai labai apsunkindavo kalinimo sąlygas, kadangi skustis turėjo apčiuopomis, o higienos reikmenis laikyti ant grindų. Tokios sąlygos yra žeminančios žmogaus orumą. Atsakovo atstovas neduodavo kameroms reikiamo inventoriaus švarai palaikyti, todėl kamerose būdavo purvina, prišiukšlinta. Atsakovo atstovas dažnai elgdavosi nerūpestingai ir aplaidžiai, savarankiškai išimdavo langus, dėl to dažnai kalinami asmenys peršaldavo.

Nesutvarkydavo elektros instaliacijos, dėl to valydami langus ir prisilietę prie plikų laidų buvo purtomi elektros. Kamerų būklė avarinė, nuo lubų ir sienų byrėdavo tinkas, dažnai grindys būdavo nelygios, išlaužytos. Atsakovo atstovo paskirtas tvarkdarys netvarko karantino kamerų, jose didžiausia betvarkė, šiukšlių kalnai, praustuvas ir unitazas purvini, oras dvokia nuo murzino unitazo, ir, kas svarbiausia, karantino kameroms neišduodamas inventorius švarai palaikyti. Vieną parą pabuvęs tokioje kameroje, jis pajuto didelius išgyvenimus ir orumo pažeminimą.

Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija, nuo kurios labai sunku gydytis, kadangi yra alergiškas vaistams, todėl tenka kankintis ir daug iškęsti. Tokios sąlygos sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, būdavo ištisai emociškai prislėgtas, kadangi kalėjimas 4 metus netinkamomis sąlygomis vertintinas kaip žmogaus kankinimas.

Jautė didelę dvasinę skriaudą ir kančią, tokį atsakovo atstovo elgesį prilygintų neteisėtai vykdomai dvasinei prievartai ir orumo žeminimui. Dėl tokių kalinimo sąlygų atsirado sąnarių skausmai ir problemos su stuburu, ypač kai negalėdavo fiziškai judėti ir kamerose būdavo didesnė drėgmė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 10–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus, ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas.

Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau, pažymėtina, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ skirsnyje „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos: tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ yra nurodyta, kokie baldai ir inventorius turi būti.

Paminėtame įsakymo skirsnyje nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai.

Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (b. l. 104–115) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose netinkamomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais. Nurodė, kad atsakovo atstovas prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.131 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009. Nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2014 m. birželio 4 d., o skundą teismui išsiuntė 2014 m. spalio 30 d. Įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo pareiškėjas nepateikė, tokios aplinkybės nenustatytos ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl reikalavimų daliai, atsiradusiai nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. spalio 30 d., teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (pagal pareigas). Nagrinėjamoje administracinėje byloje, pritaikęs ieškinio senaties terminą, teismas konstatavo, kad aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. birželio 4 d., pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose buvo laikomas 981 dieną.

Teismas nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. birželio 4 d. kardomojo kalinimo vykdymo tvarką reglamentavo šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas, įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kur nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia (be kita ko), reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. birželio 4 d. minimalus plotas būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas tik 97 dienas. Vadinasi, 884 dienas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia (be kita ko), nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija, nuo kurios labai sunku gydytis, kadangi yra alergiškas vaistams, todėl tenka labai kankintis ir daug iškęsti. Tokios sąlygos sukėlė labai didelius dvasinius išgyvenimus ir didelį orumo pažeminimą, tekdavo nuolat stresuoti, dėl to būdavo ištisai emociškai prislėgtas, kadangi kalėjimas 3 metus netinkamomis sąlygomis vertintinas kaip žmogaus kankinimas. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikė teismui pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleido jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2014 m. birželio 4 d. 884 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ir suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyto nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad nors pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamai buvo laikomas nuo 2010 m. vasario 24 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 30 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams 8 mėnesiams, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, prasidėjo jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimas. Tai leido teismui padaryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokie dideli.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kameroje, kurios plotas 7 m2, taip pat yra dvi dviaukštės lovos, stalas, dvi kėdės, dvi spintelės, praustuvė ir unitazas. Teismas pažymėjo, kad, pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m2 – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog prie kameroje esančio staliuko įrengtos tik dvi kėdės, dėl to, kai išduodamas priklausantis maisto davinys, neįmanoma visiems kartu pavalgyti, kadangi prie stalo susėsti gali tik du asmenys, kitiems neužtenka vietos, todėl reikia laukti, kol vieni asmenys pavalgys. Belaukiant visada atšąla maistas, todėl, norėdami pavalgyti karštą maistą, priversti valgyti lovoje, o dažniausiai – atsisėdus ant grindų, tokios sąlygos labai žemina žmogaus orumą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą su dar dviem, trimis asmenimis, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šį pareiškėjo teiginį teismas vertino jo naudai.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog tualetas nuo gyvenamojo kameros ploto atitvertas ne visiškai, o tik simboline sienele, todėl visą laiką neapleisdavo jausmas, kad gyvena tualete, kuriuo naudotis tekdavo kitų kalinčių asmenų akivaizdoje. Be to, unitazas įrengtas prie pat durų, nuo kurių jis niekuo neatitvertas. Dėl to, atidarius duris, dažnai asmuo būdavo užtinkamas ant unitazo. Visą šią situaciją pablogindavo tai, kad duryse įrengtas stebėjimo langelis ir prižiūrėtojai (dažnai moterys), žiūrėdami per stebėjimo langelius, užtikdavo asmenis naudojantis tualetu.

Nei viename sanitariniame mazge nebuvo priklausančios atskiros ventiliacijos, visi kvapai ir bakterijos pasklisdavo po kamerą. Atsakovo atstovas sanitariniame mazge nebuvo įrengęs veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės. Tai labai apsunkindavo kalinimo sąlygas, kadangi skustis turėjo apčiuopomis, o higienos reikmenis laikyti ant grindų. Tokios sąlygos yra labai žeminančios žmogaus orumą. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Taisyklių 13 punktas nustato, kad gyvenimo ir buities sąlygos tardymo izoliatorių kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė).

Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime po Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo dienos būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų.

Tačiau teismas pažymėjo, kad veidrodžio ir higienos reikmenų lentynėlės įrengimas sanitariniame mazge nesusijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl tokį pareiškėjo argumentą vertino jo naudai.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog kalint perpildytose kamerose sumažėja kubinė oro talpa, dėl to labai jaučiamas gryno oro (deguonies) trūkumas, ypač tai jaučiama esant blogai ventiliacijai. Kameros vėdinamos vieninteliu būdu – atidarius langus. Dėl to gaudavosi pavojingi skersvėjai, buvo daug kartų peršalęs, buvo perpūtę nugarą, teko gydytis. Kamerose labai dažnai būdavo drėgna, dėl to pūdavo ir pelydavo patalynė. Drėgmė neigiamai atsiliepė ir pareiškėjo pablogėjusiai sveikatai. Atsakovo atstovas dažnai elgdavosi nerūpestingai ir aplaidžiai, savarankiškai išimdavo langus, dėl to dažnai kalinami asmenys peršaldavo, nesutvarkydavo elektros instaliacijos, dėl to valydami langus ir prisilietę prie plikų laidų buvo purtomi elektros. Kamerų būklė avarinė, nuo lubų, sienų byrėdavo tinkas, dažnai grindys būdavo nelygios, išlaužytos, tokios sąlygos yra labai žeminančios. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-368, 2013 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-13.16-03, 2010 m. lapkričio 4 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.9-A-1093, 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-584, teismas padarė išvadą, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimas, jose buvusi drėgmė ir ventiliacija atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, todėl šiuo atveju konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų nebuvo pagrindo.

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog atsakovo atstovas neduodavo kameroms reikiamo inventoriaus švarai palaikyti, todėl kamerose būdavo purvina, prišiukšlinta. Atsakovo atstovo paskirtas tvarkdarys netvarko karantino kamerų, jose didžiausia betvarkė, šiukšlių kalnai, praustuvas ir unitazas purvini, oras dvokia nuo murzino unitazo, ir, kas svarbiausia, karantino kameroms neišduodamas inventorius švarai palaikyti. Vieną parą pabuvęs tokioje kameroje pareiškėjas pajuto didelius išgyvenimus ir orumo pažeminimą. Remdamasis paminėtais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, teismas pažymėjo, jog atliekant patikrinimus nenustatyta, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų purvinos ar šiukšlinos, ar kad asmenims nebūtų išduodamas inventorius patalpoms valyti. Be to, remdamasis pareiškėjo prašymais, teiktais Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, teismas nustatė, kad jis dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją nesikreipė. 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13-3)-13.16-584 Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs operatyviąją kontrolę kameroje Nr. 113, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. gegužės 30 d., nustatė, kad kameroje surūdijęs klozetas, nėra dangčio. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas tik vieną dieną, šį pažeidimą teismas vertino kaip mažareikšmį, dėl kurio negalėjo pareiškėjui kilti jo nurodyti padariniai (žala).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad dėl skersvėjo buvo daug kartų peršalęs, buvo perpūtę nugarą, teko gydytis. Dėl blogų kalinimo sąlygų atsirado sąnarių skausmai ir problemos su stuburu, ypač kai negalėdavo fiziškai judėti ir kamerose būdavo didesnė drėgmė. Remdamasis Marijampolės pataisos namų pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorija, teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjas, prieš jį uždarant į drausmės izoliatorių, buvo apžiūrėtas gydytojo ir apžiūros metu jam buvo nustatyta nežymi sloga. Kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl kitų skunde nurodytų negalavimų, duomenų byloje nebuvo.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinei žalai atlyginti priteistina 800 Eur.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 123–124) prašo panaikinti arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad iš dalies sutinka su teismo išdėstytais argumentais, tačiau teismo sprendimas yra neteisėtas dėl neteisingai įvertintos patirtos neturtinės žalos. Teismas nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 884 paras, pažeidžiant teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą. Kartais gyvenamojo ploto tekdavo tik 1,6 m2. Tai savaime lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kalint 884 paras, kurias tenka pragulėti lovoje, daromas neigiamas poveikis sveikatai, sutrikdant širdies veiklą, virškinimą, kraujospūdį ir t. t. Be to, daromas poveikis asmens psichinei būklei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012). Jis nuolat kentėjo, tai, ką teko išgyventi, sunku išreikšti žodžiais. Kalėdamas susirgo odos liga. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5414-790/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8074-580/2014, kuriuose išsamiai išnagrinėti pažeidimai dėl netinkamo tualetų įrengimo. Tualetas bent jau turi būti atitvertas platesne sienele bei atskirtas sienele nuo durų. Praustuvė yra tiesiog gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo nuomone, priteista neturtinės žalos suma negali kompensuoti patirtų kančių, ji nėra teisinga. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-622/2014, 2014 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-464/2014, 2014 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-534/2014, kur pareiškėjams, kalėjusiems lengvesnėmis sąlygomis, priteista didesnė neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti 70 000 Lt (20 273 Eur) neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2014 m. birželio 4 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2014 m. birželio 4 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 30 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl jo nurodytos tariamai patirtos žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. spalio 30 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas senaties terminas turi būti taikomas laikotarpiui iki 2011 m. spalio 30 d., pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpis nuo 2011 m. spalio 30 d. ik 2014 m. birželio 4 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytą sumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į tai, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą. Šio pareiškėjo teiginio kontekste kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas šios specialiosios teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie jo kalinimo sąlygų netinkamumą teisės taikymo prasme iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių teigimų pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme, turėjo remtis ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tarp jų ir atsakovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus.

Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo požiūriu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms, nenustatė pagrindo šiuos įrodymus įvertinti kitaip, negu tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai dėl įrodymų įvertinimo taip pat yra iš esmės deklaratyvūs. Naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytos įrodymų įvertinimo išvados, tarp jų ir išvada, kad pirmiau aptartu bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo 884 dienas neatitinkančiomis paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo sąlygomis, yra pagrįstos. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, gali būti pripažintas pagrįstu tik iš dalies.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią.

Nustatydama pareiškėjui priteistinos sumos dydį, kolegija atsižvelgia į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati (pareiškėjui priteistina) suma yra 2 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pakeistinas, padidinant pareiškėjui teismo priteistą sumą iki 2 000 Eur.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą pakeisti, padidinant pareiškėjui K. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiamą sumą iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis