3ea6b41d-a6e5-4f6c-a43d-e2d366d0a0d0 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1006-340/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07321-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14; 121.18; 121.21 VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 21 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovės Olgos Kitsos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės Jolantos Žilinskienės ieÅ¡kinį atsakovei Olgai Kitsai dėl teisės į atvaizdÄ pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ ,n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad 2012-04-17 atsakovės facebook profilyje be ieÅ¡kovės sutikimo buvo įkelta ieÅ¡kovės nuotrauka. Nuotraukoje tikrasis ieÅ¡kovės atvaizdas buvo iÅ¡kraipytas, nuotrauka apkirpta ir iÅ¡platinta. Atsakovė, siekdama paniekinti ieÅ¡kovę, paÅ¡aipiai komentavo nuotraukÄ :

„Į daugybę praÅ¡ymų-grožėkitės:) tik be viešų komentarų“. Atvaizdas buvo paÅ¡alintas tik 2012-05-02, ieÅ¡kovės buvusio sutuoktinio – dabartinio atsakovės sutuoktinio Arvydo Žilinsko iniciatyva. Teigė, kad atsakovei buvo žinoma, kad ieÅ¡kovė dėl neteisėtai panaudoto jos atvaizdo, siekiant iÅ¡ jos pasiÅ¡aipyti, labai iÅ¡gyvena, nes apie Å¡iÄ nuotraukÄ Å¾ino ir jÄ matė ne tik Å¡eimos nariai, draugai, bet verslo partneriai, kolegos jos pavaldiniai. Nurodė, kad po nuotraukos pavieÅ¡inimo, jÄ iÅ¡tiko emocinė depresija, sutriko miegas, pasitikėjimas savimi, sumažėjo darbingumo naÅ¡umas, bendravimo galimybės.Atsakovė su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė atmesti.

Nurodė, 2012 m. pradžioje buvo iÅ¡vykęs į turistinę kelionę į KubÄ , kuriam grįžus jo fotoaparate rado vienintelę nuotraukÄ , kurioje buvo moters atvaizdas. Norėdama pasidalinti su draugais įspÅ«džiais apie vyro kelionę į KubÄ , atsakovė savo facebook profilyje patalpino Å¡iÄ nuotraukÄ , nežinodama, kad nuotraukoje yra ieÅ¡kovės atvaizdas. Teigė, jog paaiÅ¡kėjus, kad ji vieÅ¡ojoje erdvėje patalpino nuotraukÄ su ieÅ¡kovės atvaizdu, paskambino ieÅ¡kovei ir atsiprašė, fotonuotrauka iÅ¡ Å¡ios svetainės buvo paÅ¡alinta kitÄ dienÄ , ji nesiekė pažeminti ieÅ¡kovės. II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-04 sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies – priteisė iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovės naudai 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 2961 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų; likusioje dalyje ieÅ¡kinį atmete.Nustatė, kad 2012-04-17 atsakovė savo Facebook programoje, be ieÅ¡kovės sutikimo, įkėlė jos fotonuotraukÄ Â su komentaru:

„Į daugybę praÅ¡ymų-grožėkitės:J) tik be viešų komentarų“. Teismo posėdyje atsakovė pripažino, kad be ieÅ¡kovės sutikimo savo Facebook programoje patalpino ieÅ¡kovės nuotraukÄ .Nurodė, jog LR CK 2.22 str. nuostatos numato, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali bÅ«ti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali bÅ«ti fotografuojamas tik jo sutikimu. Nurodė, jog nagrinėjamojoje byloje aplinkybė, kad atsakovė neturėjo ieÅ¡kovės sutikimo naudoti jos atvaizdÄ vieÅ¡oje erdvėje, nustatyta.

Pažymėjo, kad atsakovės argumentai dėl nežinojimo apie tai, jog į vieÅ¡Ä jÄ erdvę įkelia ieÅ¡kovės nuotraukÄ , nėra svarbÅ«s. Sprendė, kad atsakovė, kaip protingas, iÅ¡silavinęs asmuo, panaudodama nuotraukÄ iÅ¡ Å¡eimos fotoaparato, kurį jos vyras buvo iÅ¡sivežęs į kelionę, turėjo aiÅ¡kintis, kieno Å¡is atvaizdas ir ar galima jį demonstruoti be Å¡io atvaizdo savininko sutikimo, nepažeidžiant Å¡io asmens interesų į privatumÄ . Konstatavo, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė privataus gyvenimo apsaugÄ reglamentuojančias teisės normas, todėl jai kyla atsakomybė atlyginti ieÅ¡kovei padarytÄ Å¾alÄ .

IÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų – atsakovės laiÅ¡kų ieÅ¡kovei turinio, kuriuose atsakovė pabrėžė savo, kaip jauno žmogaus pirmenybę prieÅ¡ atsakovę, sprendė, jog atsakovė žinojo ieÅ¡kovės amžių, jos iÅ¡vaizdÄ , todėl prieraÅ¡as „Į daugybę praÅ¡ymų-grožėkitės:J) tik be viešų komentarų“ po ieÅ¡kovės atvaizdu vertintinas kaip paÅ¡iepiantis ieÅ¡kovę. Nurodė, kad iÅ¡ byloje esančio iÅ¡raÅ¡o iÅ¡ medicininių dokumentų, darytina iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovė įrodė, kad jos atvaizdo iÅ¡vieÅ¡inimo vieÅ¡oje erdvėje laikotarpiu, ieÅ¡kovė iÅ¡gyveno stresÄ , jos sveikata paÅ¡lijo, Å¡ias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai.

Ä®vertinus minėtas aplinkybes, sprendė, jog ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl neturtinės žalos priteisimo yra pagrindas tenkinti iÅ¡ dalies, priteisiant iÅ¡ atsakovės ieÅ¡kovės naudai 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.   III. Apeliacinio skundo argumentai Apeliaciniu skundu atsakovė praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-04 sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti; perskirstyti bylinėjimosi iÅ¡laidas; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Nurodo, jog ieÅ¡kovė nepaisė teismo nustatyto ieÅ¡kinio trÅ«kumų Å¡alinimo termino –įpareigota pateikti ieÅ¡kinio vertimÄ Ä¯ rusų kalbÄ iki 2012-12-27, šį įpareigojimÄ Ä¯vykdė tik tik 2013-01-04. Nepaisant to, kad buvo praleistas nustatytas terminas trÅ«kumams paÅ¡alinti, kurio ieÅ¡kovė neprašė atnaujinti ar pratęsti, teismas tęsė bylos nagrinėjimÄ , neatsižvelgdamas į tai, kad pateiktas ieÅ¡kinio vertimas neatitiko byloje esančio ieÅ¡kinio teksto.Teigia, jog pirmos instancijos teismas be pagrindo liudytoju apklausė ArvydÄ Å½ilinskÄ , nors nei CPK, nei kiti įstatymai nenumato teismo teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus.IeÅ¡kovės pateikta medicininė pažyma greičiau paneigia, nei įrodo, kad atsakovės veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala, nes minėta pažyma tik patvirtina, kad ieÅ¡kovė mėnesį prieÅ¡ nuotraukos patalpinimÄ Ä¯ vieÅ¡Ä erdvę turėjo problemų – įtemptų situacijų, kurios nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pažymi, jog medicininėje pažymoje nurodyta, jog ieÅ¡kovei buvo paskirti vaistai, tačiau teismo posėdžio metu ji vaistų pavadinimo negalėjo nurodyti. Pažymi ir tai, kad byloje apklausti liudytojai – žentas bei bendradarbė, yra artimai susiję su ieÅ¡kove. Nurodė, kad ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimai nesutampa su liudytoju parodymais dėl ieÅ¡kovės sužinojimo apie vieÅ¡oje erdvėje patalpintÄ jos nuotraukÄ momento.Pažymi, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad tam tikrÄ laikotarpį ieÅ¡kovė negalėjo bendrauti su bendradarbiais ir verslo partneriais, tačiau nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remdamasis nustatė tokiÄ aplinkybę.

Vien liudytojos M. Å midaitės, kuri yra artima ieÅ¡kovės draugė, parodymai Å¡iuo atveju vertintini kritiÅ¡kai. Teigia, pirmos instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, nustatė akivaizdžiai per didelį neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į apeliantės turtinę padėtį, t.y. jog jai, gaunančiai 1 380 Lt darbo užmokesčio, auginančiai mažametį vaikÄ , 2 000 Lt žalos atlyginimo suma yra didelė.Nurodo, jog ieÅ¡kovės nuotrauka atsakovės Å¡eimai priklausančiame fotoaparate atsirado neatsitiktinai, o dėl pačios ieÅ¡kovės veiksmų.

Pažymi, jog ieÅ¡kovė nesiėmė jokių priemonių, kad nuotraukos skelbimas bÅ«tų nutrauktas, vietoj to, pasinaudodama situacija, jau 2012-05-09 ar netgi anksčiau parengė ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, jog ieÅ¡kinį tenkinęs iÅ¡ dalies, pirmos instancijos teismas atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės nepriteisė jokių bylinėjimosi iÅ¡laidų. Pažymi, jog priteisdamas bylinėjimosi iÅ¡laidas ieÅ¡kovei, teismas nesilaikė CPK 93 str. 2 d. reikalavimų.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė praÅ¡o skundÄ atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-04 sprendimÄ palikti nepakeistÄ ; priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodo Å¡iuos atsikritimus apeliaciniam skundui:Faktas, kad atsakovė naudojo ieÅ¡kovės nuotraukÄ jÄ vieÅ¡indamas be ieÅ¡kovės sutikimo yra pagrindinė ir esminė sÄ lyga atsakovės atsakomybei atsirasi, tuo tarpu pažeidus teisę į atvaizdÄ , fizinis asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalÄ . Pažymi, jog Å¡iuo atveju kaltė yra preziumuojama, todėl pareigÄ jÄ paneigti turi atsakovė. Priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimu – teisės į atvaizdÄ ir privatų gyvenimÄ pažeidimu, pavieÅ¡inant iÅ¡kraipytÄ ieÅ¡kovės atvaizdÄ .

Iki momento, kol pamatė vieÅ¡inamÄ , savo atvaizdÄ negatyviai parodančiÄ nuotraukÄ , sveikata nesiskundė ir panaÅ¡ių sveikatos sutrikimų neturėjo. Pažymi, jog nerimÄ , miego stygių, susijusius su stresu ir įtampa, nustatė gydytojas, diagnozė buvo pagrįsta objektyviu paciento bÅ«klės vertinimu ir pagrįsta gydytojo specialisto kompetencija. Nurodo, jog vadovauja dideliam ratui darbuotojų, yra reprezentatyvi darbdavio atstovė, todėl neigiama įtaka jos darbui, bendravimui su verslo partneriais, darbuotojais, akivaizdi.

Apeliantė, nurodydama pirmos instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimu, nenurodė, kaip minėti pažeidimai susiję su teismo sprendimo teisėtumu. Apeliantės iÅ¡dėstyti argumentai dėl teismo noro liudytoju apklausti A. ŽilinskÄ , pavėluoto ieÅ¡kinio vertimo pateikimo yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi. Teismo sprendimas priteisti visas ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas yra pagrįstas teismų praktika, bendraisiais teisės ir civilinės teisės principais, taip pat atsižvelgiant į Å¡alių elgesį nagrinėjant bylÄ teisme.

Anot ieÅ¡kovės, atsakovė piktnaudžiaudama savo teisėmis, vilkino bylos nagrinėjimÄ . IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai. Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimÄ reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė socialiniame tinklapyje facebook savo profilio paskyroje be ieÅ¡kovės sutikimo patalpino ieÅ¡kovės nuotraukÄ , po kuria atsakovė pakomentavo:

„Į daugybę praÅ¡ymų – grožėkitės:) tik be viešų komentarų“. IeÅ¡kovė teigė, jog nuotraukoje tikrasis jos atvaizdas buvo iÅ¡kraipytas, nuotrauka apkirpta ir iÅ¡platinta, toks ieÅ¡kovės atvaizdas buvo vieÅ¡ai prieinamas ir matomas beveik mėnesį. Dėl tokių neteisėtų atsakovės veiksmų, kuriais, anot ieÅ¡kovės pastaroji siekė jÄ pažeminti, ieÅ¡kovė patyrė dvasinių iÅ¡gyvenimų, sveikatos sutrikimų, Å¡is įvykis paveikė jos darbinius santykius.

Neturtinę žalÄ Ä¯vertino 10 000 Lt suma. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės neteisėtus veiksmus be ieÅ¡kovės sutikimo patalpinant jos nuotraukÄ Ä¯ internetinę svetainę, įvertinęs tokių atsakovės veiksmų tikslÄ bei dėl to kilusius padarinius ieÅ¡kovei, priteisė jai 2 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimÄ . Nesutikdama su tokia pirmos instancijos teismo pozicija apeliantė nurodo argumentus, susijusius su pirmos instancijos teismo padarytais procesiniais pažeidimais, netinkamai atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimais.

Atmestinas apeliantės argumentas dėl pirmos instancijos teismo netinkamai pritaikytų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų. Anot apeliantės, Å¡iuo atveju teismui neužteko nustatyti vien neteisėtus veiksmus, buvo bÅ«tina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygas – kaltę, žalos faktÄ bei priežastinį ryšį. Pažymėtina, jog asmens teisė į atvaizdÄ yra asmeninė neturtinė teisė (CK 1.114 straipsnis). Galiojančio CK 2.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bÅ«tina sÄ lyga kitiems asmenims naudotis konkretaus fizinio asmens atvaizdu – tam bÅ«tinas to fizinio asmens sutikimas tiek jį fotografuojant, tiek jo nuotraukÄ , portretÄ ar kitokį atvaizdÄ atgaminant, parduodant, demonstruojant ar spausdinant.

Å ioje teisės normoje nustatyti asmens atvaizdo naudojimo bÅ«dai neabejotinai apima ir nuotraukos, kurioje yra asmens atvaizdas, pavieÅ¡inimÄ interneto puslapyje. CK 2.22 str. 3 d. reglamentuoja, jog fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdÄ buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalÄ . Sutiktina su apeliantės argumentu, jog neturtinė žala yra sietina su visomis civilinės atsakomybės sÄ lygomis, tačiau pažymėtina, jog nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus – ieÅ¡kovės nuotraukos be jos sutikimo pavieÅ¡inimÄ interneto puslapyje, atsakovės kaltė preziumuotina, tuo tarpu pareiga jÄ paneigti teko pačiai atsakovei (b.l.6.248 str. 1 d.).

Kaip matyti iÅ¡ byloje esančių procesinių dokumentų, apeliacinio skundo argumentų, tiek neteisėtų veiksmų, tiek ir savo valios neteisėtų veiksmų atlikimo metu apeliantė neneigia ir iÅ¡ esmės nesutinka su dėl ieÅ¡kovės nurodytos jai atsiradusios žalos ir priežastinio ryÅ¡io. Anot apeliantės, pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į liudytojų parodymų prieÅ¡taravimus, neatitikimus, dėl ko padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės dėl jos veiksmų iÅ¡gyveno stresÄ , jos sveika paÅ¡lijo.

Pagal CK 2.22 straipsnyje nustatytÄ reglamentavimÄ atsakingas už asmens teisės į atvaizdÄ pažeidimÄ yra asmuo, kuris atliko neteisėtus veiksmus: panaudojo asmens atvaizdÄ be jo sutikimo arba neleistinu bÅ«du.Sutiktina, kad vien tik nuotraukos įdėjimas interneto erdvėje nebÅ«tų sukėlęs tokių pasekmių kaip garbės ir orumo pažeminimas, jei ne T. Ž. Å¡alia nuotraukos paraÅ¡yti komentarai, kurie buvo susiję ir su asmeniniu gyvenimu, ir su apeliantų dalykine veikla, juolab kad minėta nuotrauka ir komentarai, nurodant tiksliai pareigas ir pavardes, apie apeliantų asmeninį gyvenimÄ buvo publikuojami vieÅ¡ai interneto erdvėje, todėl buvo matomi visiems asmenims, kurie tiek internetinėje erdvėje, tiek darbo aplinkoje pareiÅ¡kė nuomonę, dėl to negalima nesutikti su tuo, kad apeliantai patyrė dvasinių iÅ¡gyvenimų ir nepatogumų (CPK 12 straipsnis, CPK 185 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kompensuotinos neturtinės žalos dydžio klausimui spręsti reikÅ¡minga įvertinti ir paties nukentėjusiojo kaltę ir prisidėjimÄ prie žalos atsiradimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos dydis gali bÅ«ti mažinamas tik jei žala atsiranda dėl nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo, tačiau nukentėjusiojo kaltė, prieÅ¡ingai žalÄ padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama, todėl jÄ turi įrodyti žalÄ padaręs asmuo. Kasatorės pateikti argumentai dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo vykdant darbines funkcijas, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti,Kasatorė nurodo, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, neanalizavo atsakovės finansinės bÅ«klės, finansavimo Å¡altinių, turimo turto ir lėšų, darbuotojų kiekio, įsipareigojimų ir pan., t. y. neatsižvelgė į kasatorės turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, o Å¡iuo atveju, kasatorė neteikė jokių įrodymų apie savo sunkiÄ turtinę padėtį bylÄ nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl ir kasacinis teismas atsižvelgti į Å¡ias aplinkybes neturi teisinio pagrindo.Visiems žinoma aplinkybė, kad „Facebook“ svetainėje sukurto profilio autorius turi galimybę nuotraukas ar kitÄ informacijÄ rodyti (skleisti) neribotam žmonių ratui arba pažymėtam draugų ratui, ar kitiems autoriaus nurodytiems asmenims.

Tokiu bÅ«du apylinkės teismas negalėjo konstatuoti, kad teisės pažeidimas nutrauktas, nes tam nėra faktinių duomenų (CPK 178 straipsnis).Kalbant apie CK 6.250 straipsnio taikymÄ ir neturtinės žalos priteisimÄ , pažymėtina, jog neturtinė žala, kaip jau minėta, taip pat yra sietina su visomis civilinės atsakomybės sÄ lygomis (taigi ir pačios žalos buvimu). Visgi žala, kaip civilinės atsakomybės sÄ lyga, ir jos įrodinėjimas, Å¡iuo atveju turi savitÄ specifikÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Ž. v.

SP UAB “Vilniaus troleibusai” ir kt., bylos Nr. 3K-3-371/2003 (nutartis paskelbta biuletenyje “Teismų praktika” Nr. 19, psl. 93-101) iÅ¡aiÅ¡kino, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Ä®statymas numato piniginę satisfakcijÄ , kuria siekiama kiek įmanomai teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinį, fizinį skausmÄ ir kt.

Teismo funkcija yra nustatyti teisingÄ piniginę kompensacijÄ už patirtÄ skriaudÄ (dvasinius, fizinius iÅ¡gyvenimus, praradimus). Kita vertus, įrodinėjant patirtÄ neturtinę žalÄ , svarbu turėti omenyje tai, jog Å¡iuo atveju, inter alia yra kalbama ir apie konkretaus žmogaus vidinę subjektyviÄ bÅ«senÄ , kuriÄ jis iÅ¡gyvena dėl patirto jo teisių pažeidimo. Tai bÅ«tina turėti omenyje vertinant padarytÄ neturtinę žalÄ visų aplinkybių kontekste. Bandymas vertinti ir analizuoti kito asmens vidinę bÅ«senÄ , jo vidinius iÅ¡gyvenimus, kaip nors hipotetiÅ¡kai lyginti juos su galimais kitų asmenų iÅ¡gyvenimais tokioje pat situacijoje, bÅ«tų neetiÅ¡kas ir nekorektiÅ¡kas.

Kita vertus, konkrečioje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumos kontekste gali bÅ«ti ir tam tikri objektyvÅ«s faktoriai, jau patys savaime bylojantys apie asmeniui padarytÄ neturtinę žalÄ , kÄ pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamojo sprendimo motyvuose nors ir nurodydamas, kad ieÅ¡kovė nepateikė konkrečių įrodymų dėl jai padarytos žalos, tačiau, kaip matyti iÅ¡ procesinio dokumento turinio visumos, spręsdamas dėl konkrečios priteistinos neturtinės žalos dydžio, savo iÅ¡vadÄ motyvavo, atsižvelgdamas į visas reikÅ¡mingas aplinkybes.

Todėl nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog teismas Å¡iuo atveju neteisingai iÅ¡aiÅ¡kino ir taikė CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, juo labiau, kad didžioji dalis kasacinio skundo argumentų Å¡iuo aspektu yra susiję bÅ«tent su faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, ieÅ¡kovės vidinė bÅ«sena bei vidiniai iÅ¡gyvenimai atsakovui publikavus ginčo fotonuotraukÄ , matyti tiek iÅ¡ bylos nagrinėjimo eigoje jos pačios pateiktų paaiÅ¡kinimų, tiek ir iÅ¡ liudytojų parodymų (b.l. 14-15, 17-18, 22, 39, 41, 42, 59, kt.).

Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas siekė 21 018,57 Lt skolos už suteiktas prekes, kurias tiekė atsakovui 2011-02-10 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, priteisimo. Sutarties 5.1 p. numatė, jog atsakovas už prekes privalo atsiskaityti per 30 dienų nuo sÄ skaitos – faktÅ«ros iÅ¡raÅ¡ymo dienos. IeÅ¡kovas nurodė pateikęs atsakovui PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras, kurios buvo atsakovo pasiraÅ¡ytos, pretenzijų dėl prekių kokybės Sutartyje nustatytu terminu atsakovas nepareiÅ¡kė, todėl turi pareigÄ atsiskaityti su suteiktas prekes, tačiau jos nevykdo.

Taip pat reikalavo Sutarties 8.3 p. nustatyto 0,2 proc. dydžio delspinigių už kiekvienÄ pavėluotÄ atsiskaityti dienÄ nuo neapmokėtos sumos – iÅ¡ viso 5 161,27 Lt delspinigių. Pirmos instancijos teismas į bylÄ ieÅ¡kovo pateiktų PVM sÄ skaitų – faktÅ«rų pagrindu sprendė, kad ieÅ¡kovas savo reikalavimus įrodė, todėl ieÅ¡kinį tenkino. Atsakovas apeliacinį skundÄ grindžia argumentais dėl PVM sÄ skaitų – faktÅ«rų pasiraÅ¡ymo neįgaliotų asmenų, netinkamu pirmos instancijos teismo materialinių teisės normų, reglamentuojančių per atstovÄ sudaryto sandorio pasekmes bei netesybų priteisimÄ , taikymu.

Apeliantas nurodo, jog 2011-02-09 buvo pasiraÅ¡ytas įgaliojimas, kuriame konkrečiai nurodyti atsakovo darbuotojai, turintys įgaliojimus atlikti įmonės vardu visus veiksmus, susijusius su prekių atsiėmimu iÅ¡ ieÅ¡kovo. Kadangi dalis ieÅ¡kovo pateiktų PVM sÄ skaitų – faktÅ«rų buvo pasiraÅ¡ytos ne minėtame įgaliojime nurodytų asmenų, teigia, jog ieÅ¡kovas neįrodė, kad prekės buvo įteiktos tinkamai įgaliotiems asmenims. Atsižvelgdama į Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimo – pardavimo sutartis yra dviÅ¡alė sutartis, kuria viena Å¡alis įsipareigoja perduoti prekę kitai Å¡aliai, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekę ir sumokėti už jÄ nustatytÄ sumÄ (CK 6.305 str.).

Nagrinėjamo ginčo atveju Å¡alys 2011-02-10 sutartimi susitarė, jog už ieÅ¡kovo pateiktas prekes atsakovas atsiskaitys per 30 dienų nuo sÄ skaitos – faktÅ«ros iÅ¡raÅ¡ymo dienos (Sutarties 5.1 p.). Nors apeliantas teigia, jog pasiraÅ¡yti ieÅ¡kovo iÅ¡raÅ¡ytas PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras, 2011-02-09 įgaliojimu įgaliojo konkrečius bendrovės darbuotojus, tuo tarpu dalis minėtų dokumentų buvo pasiraÅ¡yti asmenų, neturinčių įgaliojimų veikti atsakovo vardu, tačiau Å¡i aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pareigos mokėti už jam suteiktas prekes nepaneigia.

Pažymėtina, jog minėta Å¡alių sutarties nuostata, atsakovo pareigÄ , sumokėti už pateiktas prekes, siejo su ieÅ¡kovo iÅ¡raÅ¡yta PVM sÄ skaitos – faktÅ«ra, kuriÄ prekių priėmimo – perdavimo metu turėjo pasiraÅ¡yti ir atsakovas, tačiau įpareigojimo minėtÄ dokumentÄ pasiraÅ¡yti konkretiems atsakovo darbuotojams sutartis nenumatė, todėl ieÅ¡kovas turėjo pagrindÄ manyti, jog teikiant prekes atsakovui, jas gali priimti ne tik 2011-02-09 įgaliojime nurodyti, bet ir kiti atsakovo darbuotojai.

Tuo labiau, kad prekių priėmimas, kaip nurodė ieÅ¡kovas vyko įvairiai – dalis prekių buvo atsiimama iÅ¡ ieÅ¡kovo parduotuvių atsakovo darbuotojų, kita dalis – vežama į atsakovo nurodomus objektus (b.l.141, 1 t.). Å ios aplinkybės pastarasis neginčijo. Ir nors apeliaciniame skunde teigia, jog galimai ieÅ¡kovo teiktas prekes priėmė asmenys, kurie iÅ¡ viso nebuvo bendrovės darbuotojai, tačiau kaip nustatė pirmos instancijos teismas iÅ¡ byloje esančių PVM sÄ skaitų – faktÅ«rų, visi minėtus dokumentus pasirašę asmenys buvo atsakovo darbuotojai, tik dalis jų nebuvo įvardinti 2011-02-09 atsakovo iÅ¡duotame įgaliojime.

Atsižvelgiant į tai, jog prekes iÅ¡ ieÅ¡kovo laikotarpiu nuo 2011-09-30 iki 2011-12-06 (b.l.48-96, 1 t.) priiminėjo atsakovo darbuotojai, kurių dalis nors ir nebuvo paminėti 2011-02-09 įgaliojime, tačiau jie kaip darbuotojai atliko darbdavio jiems nustatytas funkcijas, veikė jo vardu ir interesais, laikytina, jog darbdaviui, t.y. atsakovui, buvo žinoma apie tokiu bÅ«du, t.y. kitų, nei 2011-02-09 įgaliojime nurodyti, darbuotojų priimamas prekes iÅ¡ ieÅ¡kovo. Tuo tarpu pretenzijų, susijusių su prekių netinkamu pristatymu, prekių kokybe, kiekiu ar kitais trÅ«kumais per minėtÄ Å¡alių pirkimo – pardavimo teisinių santykių laikotarpį atsakovas nepareiÅ¡kė.

Kolegijos manymu, vertinant ieÅ¡kovo pateiktus įrodymus – PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras, pasiraÅ¡ytas atsakovo darbuotojų, pastarojo pozicijos dėl jam kylančios pareigos mokėti už suteiktas prekes kontekste, atsižvelgiant į jo pasyvų elgesį teigiant, jog ieÅ¡kovas netinkamai teikė prekes, atsakovas negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾ininga sutarties Å¡alimi. Pažymėtina, jog sÄ Å¾iningumo principas yra vienas iÅ¡ esminių Civiliniame kodekse numatytų principų, kurio privalo laikytis civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas (CK 1.5 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas turėjo pagrindÄ spręsti, kad ieÅ¡kovo į bylÄ pateikti įrodymai patvirtina atsakovo pareigÄ atsiskaityti už suteiktas prekes, tuo tarpu pastarasis Å¡ios pareigos nepaneigė.Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog pirmos instancijos teismas pažeidė CK 2.133 str. 6 d. reikalavimus, nes byloje nėra įrodymų, iÅ¡ kurių matytųsi, kad atsakovas bÅ«tų pritaręs prekių priėmimui tais atvejais, kai sÄ skaitas pasirašė neįgalioti bendrovės darbuotojai, ar asmenys, kurie iÅ¡ viso nebuvo bendrovės darbuotojais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju minėta teisės norma netaikytina, kadangi susiklosčiusi teisinė situacija vertintina kaip numanomas atstovavimas, t.y. atsakovo darbuotojai, nenurodyti 2011-02-09 įgaliojime, pasiraÅ¡ydami PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras savo elgesiu davė rimtÄ pagrindÄ ieÅ¡kovui manyti, kad Å¡iuos asmenis atsakovas paskyrė savo atstovais, todėl tokių asmenų atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam (CK 2.133 str.2 d.). Taigi ieÅ¡kovas pagrįstai manė, jog sandorį sudaro su atsakovo įgaliotu atstovu, todėl CK 2.133 str. nustatytos pareigos per nustatytÄ terminÄ gauti atsakovo sandorio patvirtinimÄ ieÅ¡kovas neturėjo.

Tuo labiau, jog atsakovas per visÄ prekių teikimo laikÄ jokių pretenzijų dėl netinkamo prekių pristatymo, jų trÅ«kumų ieÅ¡kovui nereiÅ¡kė. Apelianto argumentas, jog ieÅ¡kovo pateiktas PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras galimai pasirašė ne atsakovo darbuotojai atmestinas byloje esančių įrodymų pagrindu. Apeliaciniame skunde keliamas ir priteistų delspinigių dydžio klausimas. Pažymėtina, jog argumentų dėl Å¡alių sutartyje nustatyto delspinigių dydžio atsakovas pirmos instancijos teismui nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo juos vertinti ir dėl jų pasisakyti.

Pažymėtina tik tai, jog Å¡alių sutartyje sutartos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sÄ lyga, kuri saisto Å¡alis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali bÅ«ti mažesnės už nuostolius. Teismas, spręsdamas Å¡alių ginÄÄ dėl sutartinių netesybų sumažinimo neturėtų iÅ¡ esmės paneigti Å¡alių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymÄ .

Ir prieÅ¡ingai, nei teigia apeliantas, įstatymas ir teismų praktika nenumato įprastinio protingo dydžio delspinigių – 0,02 proc. už pradelstÄ dienÄ , kas atitiktų įstatyminių palÅ«kanų dydį. Nors Å¡alys turi teisę susitarti dėl netesybų dydžio, o sutartos netesybos laikomos minimaliais kreditoriais nuostoliais, kurių skolininkui pažeidus prievolę nereikia įrodinėti, tai neatleidžia teismo nuo pareigos užtikrinti, kad praÅ¡omos priteisti netesybos nebÅ«tų neprotingai didelės (CK 6.258 str. 3 d.).

Kita vertus, skundžiamame teismo sprendime pirmos instancijos teismas konstatavo atsakovo netinkamÄ Sutarties vykdymÄ â€“ vėlavimÄ atsiskaityti už pristatytas prekes, tuo tarpu Sutarties 7.1 p. numatė 0, 5 proc. dydžio delspinigius už kiekvienÄ pavėluotÄ atsiskaityti dienÄ nuo neapmokėtos sumos, todėl pirmos instancijos teismas priteisė ieÅ¡kovo paskaičiuotus 3 228, 69 Lt sumos delspinigius. Taigi pirmos instancijos teismas iÅ¡ esmės spendimo dalį dėl delspinigių dydžio grindė Sutarties nuostatomis.

Nagrinėjamoje byloje abi nuomos sutarties Å¡alys – privatÅ«s verslo subjektai, t. y. sutarties sÄ lygos parinktos laisva valia, per derybas; abu galėjo numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Pažymėtina, jog teismas neturėtų iÅ¡ esmės paneigti Å¡alių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymÄ , todėl minėta teismo pareiga vertinti praÅ¡omų priteisti netesybų dydį kyla tik tuomet, kai sutartos netesybos yra akivaizdžiai per didelės. Nagrinėjamu gi atveju, ieÅ¡kovas reiÅ¡kė reikalavimÄ dėl 3 228,69 Lt delspinigių sumos priteisimo, kuri palyginus jÄ su ieÅ¡kovo reikalaujamo pagrindinio įsiskolinimo suma - 20 460, 95 Lt, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytina neprotingai didele.

Duomenų, kad atsakovas padengtų dalį skolos, byloje nėra, prievolė nevykdoma nuo 2012 m. spalio mėnesio. Apeliantas nenurodė jokių konkrečių motyvų, kodėl teismo priteistų delspinigių suma yra neprotingai didelė atsakovui, prieÅ¡tarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems principams ir leidžia ieÅ¡kovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sÄ skaita. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (paÅ¡to) iÅ¡laidos nagrinėjamoje byloje nevirÅ¡ija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamosTeismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r ė: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

             Teisėjai                                                                                           Neringa Švedienė                                                                                                                      Vytautas Zelianka                                                                                                                     Tatjana Žukauskienė