2019-08-28 Nr. AB-16258-3-61-3-04486-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4910-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04486-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-168 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjui buvo iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu su pakeitimais, padarytais (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos 2018 m. kovo 6 d. nutartimi, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso (toliau – ir (duomenys neskelbiami)BK, BK) 426 straipsnio 3 dalyje, 317 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta galutinė subendrinta 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

1.2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad paskirta bausmė ir jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo nediskriminuojantis ir proporcingas. Pareiškėjas teigė, jog teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, tariamai tarnybos metu piktnaudžiavęs valdžia, taip pat pažeidęs kelių eismo ir transporto priemonių eksploatavimo taisykles, dėl ko buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad įvykyje, dėl kurio buvo iškelta baudžiamoji byla, dalyvavo dar trys milicijos pareigūnai. Pareiškėjas taip pat dirbo milicijoje vairuotoju, turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį. Visi kiti įvykyje dalyvavę milicijos pareigūnai buvo karininkai, kurių nurodymus pagal pavaldumą pareiškėjas privalėjo vykdyti. Minėti milicijos pareigūnai dalyvavo įvykyje, sulaikant pažeidėjus, vadovavo sulaikymui ir davė pareiškėjui privalomus nurodymus. Nė vieno iš milicijos pareigūnų veiksmuose nebuvo įžvelgta nusikaltimo požymių, tačiau pareiškėjui, atlikusiam antraeilį vaidmenį, buvo iškelta baudžiamoji byla ir priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas buvo diskriminuojantis.

1.3. Pareiškėjas nurodė, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo pradėtas tautiniais ir politiniais pagrindais. Pareiškėjo motina yra lietuvė, gimusi Lietuvoje, vienas jo brolis gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas turi teisę ir Lietuvos pasiuntinybėje norėjo įgyti lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą. Kai apie tai informavo savo vadovus milicijos tarnyboje, jam buvo paaiškinta, kad įgijęs šį dokumentą bus atleistas iš tarnybos milicijoje. Dėl to atsisakė ketinimo pateikti prašymą gauti lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjo jaunesnysis brolis, taip pat tarnavęs tame pačiame milicijos skyriuje, 2015 m. gavo lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą ir buvo atleistas iš darbo. Pareiškėjas aiškino, jog po šių įvykių vadovybės elgesys jo atžvilgiu pasikeitė, jis buvo nuolatos kontroliuojamas, kviečiamas į įvairius pokalbius dėl ryšių su Lietuva, buvo reikalaujama prisipažinti, kad yra gavęs lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjo paaiškinimais, kad tokio dokumento jis neturi, nebuvo tikima, dėl to jį netgi tikrino poligrafu (vienas iš tokių patikrinimų truko virš 8 val.). Gavo nurodymą į Lietuvą važinėti ne dažniau, nei du kartus per metus, nors iki 2014 m. pareiškėjas dažnai važinėdavo į Lietuvą, beveik kas mėnesį, o kartais ir dažniau, nes Lietuvoje turi daug giminaičių. Pareiškėjui buvo nurodoma iš anksto informuoti apie keliones į Lietuvą ir pateikti ataskaitą apie kelionę sugrįžus iš jos.

1.4. Pareiškėjas nurodė, jog tarnyboje buvo varžomos jo pilietinės teisės. Pareiškėjas aiškino, kad milicijos darbuotojai paprastai gaudavo nurodymus per rinkimus į savivaldybės ar valstybės organus balsuoti už prezidento vykdomą politiką palaikančius kandidatus. Bendradarbiams buvo prasitaręs, kad nedalyvaus rinkimuose, nebalsuos, nes ne visada pritaria valstybėje vykdomai politikai. Apie tai galimai sužinojo ir jo vadovybė. Pareiškėjas teigė, jog jam nuolatos buvo daromas spaudimas ir reiškiamas nepasitikėjimas jo lojalumu. Pareiškėjas vertino, kad išdėstytos aplinkybės lėmė tai, jog, „atsiradus progai“, jo atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, nors kitų milicijos pareigūnų analogiškuose veiksmuose nebuvo nustatyta nusikaltimo požymių.

1.5. Pareiškėjas teigė, kad baudžiamosios bylos procesas buvo diskriminacinis jo atžvilgiu. Pareiškėjas aiškino, jog nors ir turėjo gynėją, tačiau buvo atmestas ne vienas gynėjo prašymas dėl ekspertizių ar eksperimentų atlikimo, dėl ko bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai ir objektyviai. Gynėjo skundai (duomenys neskelbtini) Aukščiausiajam Teismui net nebuvo priimti. Dar nesibaigus ikiteisminiam tyrimui, (duomenys neskelbtini) vyriausiasis prokuroras pareiškėjui pasakė, kad jis milicijoje nebedirbs, o „sėdės“. Iki teismo nuosprendžio priėmimo jis jau buvo informuotas, kad jam bus paskirta laisvės atėmimo bausmė, todėl teismo nuosprendžio paskelbimo nelaukė ir išvyko iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, jog procesas buvo tendencingas ir diskriminacinis, kryptingai nukreiptas pasiekti iš anksto žinomą rezultatą.

1.6. Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta 3 metų ir 9 mėnesių reali laisvės atėmimo bausmė, lyginant su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) normomis (228 straipsnio 1 dalis, 55 straipsnis, 40 straipsnis, 75 straipsnis), yra labai griežta ir neproporcinga, dėl to gali būti prilyginta persekiojimui. Pareiškėjas teigė, kad jo baimė būti persekiojamam dėl tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei, baimė būti kankinamam ar žeminamam yra pagrįsta ir yra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą.

2. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad per tą pusmetį, kai vyko tyrimas baudžiamojoje byloje, tikrinimo metu buvo sužinota, kad jo giminaičiai – mama, brolis ir sesuo, turi lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą, o kai tai tapo žinoma, jo brolis turėjo išeiti iš darbo, ką jis ir padarė 2016 m. Kai buvo nustatyta, kad jis turi lietuviškų šaknų, kaltinimas jam buvo papildytas dar vienu straipsniu, tam, kad būtų galima jį bet kokiais būdais nuteisti, o tai, pareiškėjo nuomone, įrodo, kad jo nuteisimas yra diskriminacinio pobūdžio.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė tokiomis aplinkybėmis:

3.1. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jis bijo grįžti į kilmės valstybę, nes čia reikės atlikti 5 metų bausmę griežtojo režimo kalėjime, jis yra neteisingai nuteistas, todėl atvyko ir nori likti Lietuvoje, kurioje gimė jo motina, gyvena giminaičiai, brolis yra Lietuvos Respublikos pilietis, pažymėdamas, kad (duomenys neskelbtini) 15 metų dirbo milicijoje. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas nurodė, kad nors konstatavo, kad pareiškėjo baimė, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, jis bus įkalintas, yra pagrįsta, grėsmė individualizuota, tačiau, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, teismo priimtą sprendimą, skiriant laisvės atėmimo bausmę, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad jam gręsianti bausmė yra pernelyg griežta, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui, taip pat nenustatė, kad bausmė taikoma diskriminuojant, t. y. pareiškėjui gresiančios laisvės atėmimo bausmės nelaikė „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste. Atsakovas nurodė, jog Sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje yra grėsmė, jog pareiškėjui bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; rėmėsi turima informacija apie tai, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

3.2. Vadovaudamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, atsakovas darė išvadą, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, turi būti įvykdytos visos minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos ir nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

3.3. Atsakovas nurodė, jog faktas, kad pareiškėjui yra iškelta baudžiamoji byla, negali būti vertinamas kaip persekiojimas Konvencijos prasme. Atsakovas teigė, jog vertinant, ar asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo kilmės valstybėje, kai jam yra iškelta baudžiamoji byla, svarbu atskirti persekiojimą nuo bausmės už teisės pažeidimą. Atsakovas nurodė, jog tai neturi būti bėglys, vengiantis teisingumo. Atsakovas, vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116.1.1 papunkčiu, teigė, kad vertinant, ar asmens persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, pirmiausia turi būti įvertinta, ar asmeniui gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui, arba bausmė taikoma diskriminuojant. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas 2018 m. lapkričio 26 d. išvadoje Nr. (15/6-8) 13PR-168RN (toliau – ir Išvada) ir jos pagrindu priimtame Sprendime išsamiai įvertino pareiškėjo nurodytus motyvus, pagrindė, kodėl šiuo konkrečiu atveju jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas nelaikytinas neproporcingu ir diskriminaciniu. Atsakovas teigė, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam iškelta baudžiamoji byla laikytina baudžiamuoju persekiojimu Konvencijos prasme, tačiau šių teiginių nedetalizuoja ir nepaaiškina, kokios konkrečiai Konvencijoje nurodytos priežastys sąlygojo šios baudžiamosios bylos iškėlimą. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla laikytina „persekiojimu“ Konvencijos prasme, nenustatė jokio tikėtino ryšio tarp pareiškėjo atžvilgiu vykdomo baudžiamojo persekiojimo ir jo rasės, religijos ar tautybės bei jo politinių įsitikinimų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad apklausos metu į klausimą, ar yra kokie nors diskriminaciniai elementai pareiškėjo atžvilgiu, jis nurodė, kad „greičiausiai yra“, tačiau, tikslinant klausimus, neįvardino kokie.

3.4. Atsakovas, įvertinęs BK 426 straipsnio 3 dalies ir 317 straipsnio 2 dalies sankcijose apibrėžtas bausmių ribas, nustatė, kad pareiškėjui už minėtuose straipsniuose numatytų nusikaltimų padarymą buvo skirta subendrinta 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri neviršija pagal BK 317 straipsnio 2 dalį galimos 5 metų ar pagal BK 426 straipsnio 3 dalį galimos 10 metų laisvės atėmimo bausmės. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) pateikta informacija, kad nusikalstamos veikos, už kurias (duomenys neskelbtini) nuteistas pareiškėjas, atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 281 straipsnio 3 dalyje, už kurių padarymą gali būti baudžiama laisvės atėmimu iki 5 metų. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui skirtos bausmės proporcingumo vertinimo kontekste, yra pagrįsta tikimybė, kad Lietuvoje už analogišką nusikalstamą veiką būtų uždrausta dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, nustatant terminą nuo 3 metų iki 7 metų, o naudotis specialiomis teisėmis – nuo 1 metų iki 3 metų, už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą bei vairavimą kelių transporto priemonės, pažeidžiant kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, galima bausmė Lietuvoje – iki 5 metų. Atsakovas nurodė, jog, atsižvelgęs į tai bei palyginęs bausmes – skirtą (duomenys neskelbtini) ir LR BK numatytas, prieglobsčio prašytojui skirtos bausmės neproporcingumo elemento nenustatė.

3.5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra nuteistas už du BK straipsniuose numatytus nusikaltimus, kurie yra kriminalizuoti ir Lietuvos Respublikoje. Atsakovas akcentavo, kad tiek BK straipsniuose, tiek LR BK straipsniuose už tas pačias veikas yra numatytos panašios sankcijos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) už dvi veikas pagal BK buvo paskirta apibendrinta sankcija, kuri neviršija LR BK straipsniuose už analogiškas veikas numatytų sankcijų, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) paskirta proporcinga sankcija. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog galbūt galimai jam Lietuvos Respublikoje būtų skirta švelnesnė bausmė, yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

3.6. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, kad (duomenys neskelbtini) teismo sprendimas buvo neteisingas, nurodė, kad Migracijos departamentas neturi įgaliojimų kvestionuoti kitos valstybės teismų priimtų sprendimų teisėtumo bei spręsti dėl asmens kaltumo, t. y. konstatuoti, ar asmuo yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

3.7. Atsakovas pažymėjo, kad diskriminuojantis persekiojimas būtų konstatuojamas, jei baudžiamosios teisės nuostatos taikytinos visiems, bet baudžiamosios bylos keliamos tik tam tikriems asmenims remiantis požymiais, dėl kurių gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, todėl svarbiausias dalykas pripažįstant asmenį pabėgėliu – diskriminuojantis elementas, vykdant baudžiamojo persekiojimo procedūras. Atsakovas nurodė veiksnius, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, nustatant, ar asmuo gali būti laikomas pabėgėliu: besikreipiančiojo asmenybė, jo politinės pažiūros, jo poelgio priežastis, pobūdis, baudžiamojo persekiojimo pobūdis ir motyvai, taip pat ir įstatymo, kuriuo remiantis vykdomas baudžiamasis persekiojimas, pobūdis. Atsakovas teigė, jog tai gali padėti atskleisti, ar toks asmuo bijo būti persekiojamas, ar bijo tik baudžiamojo persekiojimo ir bausmės pagal įstatymą už įvykdytus veiksmus.

3.8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui nebuvo skirta didžiausia galima bausmė, o ir ta buvo sumažinta (prokuroro prašymas skirti didesnę bausmę buvo atmestas). Atsakovas pažymėjo, kad pats pareiškėjas per apklausą nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog jam skirta bausmė ar baudžiamasis procesas vyko tendencingai dėl tam tikrų jam priskirtinų požymių. Atsakovas teigė, jog tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs baudžiamasis procesas ir jam skirta bausmė yra sąlygota jo rasės, religijos, tautybės ar jo politinių įsitikinimų. Atsakovas nurodė, jog taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad šis baudžiamasis persekiojimas galėtų būti susijęs su prieglobsčio prašytojo priklausymu tam tikrai socialinei grupei. Atsakovas darė išvadą, kad nustatyti faktai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas ar baudimas būtų diskriminuojantis. Atsakovas paaiškino, kadangi baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, kurio pagrįstai bijo pareiškėjas, neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

3.9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymo negrindė, taip pat apklausų metu neteigė, kad jis buvo tikrinamas poligrafu, kad tarnyboje buvo kokiu nors būdu varžomos jo pilietinės teisės ir pan. Atsakovas nurodė, kad apklausos metu pareiškėjo buvo klausiama, ar vedant baudžiamąją bylą, ar vėliau, jis jautė diskriminaciją ar šiaip kokį poveikį dėl lietuvio kortelės, tačiau pareiškėjas nurodė, kad kai vedė bylą, apie tai negalvojo. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nelaikė materialiu faktu pareiškėjo tautybės ir nevertino dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad jokiai politinei partijai ar organizacijai nepriklauso. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo neigiamą Sprendimą, skunde teismui nurodė naujas aplinkybes, dėl kurių jis bijo grįžti į kilmės valstybę, taip kurdamas alternatyvias versijas. Atsakovas akcentavo, kad nei dėl tautybės, nei dėl politinių įsitikinimų ar priklausymo tam tikrai politinei grupei, pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo negrindė.

4. Teismo posėdyje atsakovo atstovė pažymėjo, kad pareiškėjas apklausų metu nenurodė, jog yra diskriminuojamas dėl to, kad yra lietuvių kilmės, pareiškėjas tik skunde teismui nurodė aplinkybes dėl tautybės ir dėl politinių pažiūrų, tačiau vykdant tyrimą šios aplinkybės nebuvo nurodytos, atliekant pareiškėjo apklausą dalyvavo tas pats advokatas, kuris jį atstovavo teisme, todėl jis galėjo užduoti pareiškėjui su tuo susijusius patikslinančius klausimus. Atsakovo atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui joks dokumentas, patvirtinantis lietuvių kilmę ar teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išduotas nebuvo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas (duomenys neskelbtini) yra išdavęs C tipo daugkartinę Šengeno vizą Nr. 002804574, galiojančią nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 11 d. (buvimo laikas – 90 dienų), ir vizos išdavimo laikotarpiu pareiškėjas ne kartą buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, paskutinį kartą atvyko 2017 m. gruodžio 17 d., kirsdamas Medininkų tarptautinį pasienio kontrolės postą (prie nagrinėjamos bylos prijungta pareiškėjo asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Asmens byla), b. l. 54–60). Pareiškėjui, kaip asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 straipsnio 2 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, galiojanti iki 2018 m. birželio 30 d. (Asmens byla, b. l. 62). Įtariamasis pareiškėjas po kardomosios priemonės paskyrimo buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Įsiteisėjusiu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju teismo įsakymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 300 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta galutinė 60 parų arešto bausmė (Asmens byla, b. l. 51–53, 62–63). Būdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas pateikė laisvos formos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamente gautas 2018 m. birželio 12 d.), jame nurodydamas, jog jis gyvena (duomenys neskelbtini), kur buvo neteisingai nuteistas, todėl atvyko į Lietuvą pas savo giminaičius. Prašyme detalizavo, kad jis 15 metų dirbo milicijoje, į (duomenys neskelbtini) nenori sugrįžti, nes jam gresia 5 metų bausmė griežtojo režimo kalėjime. Teigė turintis lietuviškų šaknų, nes jo motina gimusi Lietuvoje, joje taip pat gyvena jo giminaičiai, brolis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Asmens byla, b. l. 4).

7. Teismas pažymėjo, kad 2018 m. birželio 25 d. pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) tautybės (duomenys neskelbtini) pilietis, vedęs, išsilavinimas – vidurinis, profesija – juristas, politinei partijai ar organizacijai nepriklauso. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimą apie turimus netikrus asmens dokumentus ir jų įsigijimo aplinkybes, paaiškino, kad Vilniaus geležinkelio stotyje iš taksi vairuotojo už 450 Eur įsigijo asmens tapatybės kortelę, iš kilmės valstybės išvyko 2017 m. gruodžio 17 d., nes buvo neteisėtai nuteistas baudžiamojoje byloje, kurioje paskirta 8 metų bausmė; praeityje kilmės valstybėje smurto veiksmų nebuvo patyręs; kreipėsi pagalbos į valstybės institucijas – Vidaus reikalų ministeriją, tačiau prokuroras palaikė kaltinimą teisme. Teismas nurodė, kad pareiškėjo įvardintas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – „pasislėpti nuo baudžiamosios bylos“, o kaip papildomą informaciją pareiškėjas įvardino aplinkybę, jog jis 2018 m. balandžio 30 d. buvo sulaikytas dėl dokumentų klastojimo pagal LR BK 300 straipsnį (Asmens byla, b. l. 37–45).

8. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratūra 2018 m. birželio 25 d. raštu Nr. 14.2.-2661 „Dėl informacijos pateikimo“ Migracijos departamentui pranešė, jog jos žinioje yra pareiškėjo išdavimo (duomenys neskelbtini) nuosprendžio, kuriuo jam paskirta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vykdymui byla Nr. 14.1.-1816, pateikė informaciją, kad pagal ekstradicijos byloje turimus duomenis, Alytaus rajono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta galutinė bausmė – 60 parų arešto. Teismas nurodė, jog 2018 m. birželio 7 d. pareiškėjui buvo pranešta, kad Generalinėje prokuratūroje yra gautas (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prašymas išduoti pareiškėją nuosprendžio vykdymui ir jam buvo įteiktos su šiuo prašymu dėl ekstradicijos pateikto (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir pažymos apie (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos 2018 m. kovo 6 d. priimtos nutarties kopijos. Teismas nurodė, kad Generalinė prokuratūra, be kita ko, prašė, jog Migracijos departamentas praneštų duomenis, susijusius su pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį, nagrinėjimu (Asmens byla, b. l. 69–95).

9. Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas pagal duomenis registruose nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas yra Interpolo ieškomas asmuo (Asmens byla, b. l. 46–48, 65–66), 2018 m. birželio 27 d. raštu Nr. (15/6-14) 5K-220 (RN) kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą (toliau – ir Tarptautinių ryšių valdyba), prašydamas pateikti apie pareiškėją visą turimą informaciją (Asmens byla, b. l. 68). Tarptautinių ryšių valdyba 2018 m. liepos 19 d. raštu Nr. PN/2988/56/GS/18 (Asmens byla, b. l. 115) pranešė, jog pareiškėjas yra ieškomas Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinio skyriaus sulaikymo ir ekstradicijos tikslais bei yra kaltinamas kelių eismo taisyklių pažeidimo, sukėlusio sunkų sveikatos sutrikdymą, įvykdymu, bei suteiktų įgaliojimų viršijimu minėtoje valstybėje. Taip pat pateikė informaciją, jog 2018 m. balandžio 30 d. 10 val. 15 min. kelyje Kaunas – Marijampolė – Suvalkai dokumentų kontrolei sustabdžius išvykstantį iš Lietuvos Respublikos maršrutinį autobusą buvo patikrintas ir asmuo, pateikęs A. P. vardu išduotą Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę, kuri galimai yra visiška klastotė; bendraujant su asmeniu, jis prisistatė (duomenys neskelbtini) piliečiu A. P. ir paaiškino, jog pateiktą dokumentą įsigijo Vilniaus stoties rajone iš nepažįstamo asmens už 700 Eur. Tarptautinių ryšių valdyba taip pat pranešė, kad 2018 m. balandžio 30 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-5-00038-18, pareiškus įtarimus padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 straipsnio 2 dalyje (disponavimas žinomai netikra Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele).

10. Teismas nurodė, jog atsakydami į Migracijos departamento 2018 m. liepos 16 raštą Nr. (15/6-14) 5K-240 (RN) „Dėl grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo“ (Asmens byla, b. l. 116), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2018 m. liepos 27 d. raštu pranešė, jog neturi duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti visuomenės saugumui (Asmens byla, b. l. 117); Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. liepos 23 d. raštu – jog neturi informacijos, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei (Asmens byla, b. l. 120). Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. liepos 30 d. raštu, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 16 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo baudžiamuoju teismo įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 300 straipsnio 2 dalį, į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika pagal LR BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas yra kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas, pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (Asmens byla, b. l. 118–119).

11. Teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 14.2-3269 (14.1-1816) papildomai informavo Migracijos departamentą, jog ekstradicijos byloje pareiškėjui taikoma kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, šios registracijos sąlygas bei tvarką, taip pat prašė pranešti, ar pagal atsakovo atliekamą tyrimą pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytus kriterijus tuo aspektu, ar nėra realaus pavojaus, kad dėl kalinimo sąlygų (duomenys neskelbtini) pagal nuosprendį, kuriuo jam paskirta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, su šiuo asmeniu bus nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi / jis patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojų (Asmens byla, b. l. 126). Į šį paklausimą Migracijos departamentas atsakė 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (15/6-4) 10K, be kita ko, nurodydamas, jog paminėtos tokio pobūdžio grėsmės, kaip pagrįsta baimė patirti kankinimus arba žiaurų, nežmonišką elgesį, įskaitant ir galinčias atsirasti įkalinimo įstaigoje, jeigu pats prašytojas tuo grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, privalo būti įvertintos sprendžiant klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo bei dėl galimybės jį grąžinti į kilmės valstybę (Asmens byla, b. l. 127).

12. Teismas nurodė, kad 2018 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamente vykusios apklausos, kurioje dalyvavo vertėja ir advokatas, metu pareiškėjas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) teismas jam skyrė subendrintą 3 metų ir 9 mėnesių bausmę pagal BK 317 straipsnio 2 dalį (kelių eismo taisyklių ir transporto priemonių eksploatacijos taisyklių pažeidimas, dėl ko padarytas sunkus kūno sužalojimas dėl neatsargumo) ir 426 straipsnio 3 dalį (valdžios arba tarnybinių įgaliojimų viršijimas). Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu priimtas nuosprendis yra neteisingas ir jis nėra kaltas, nes vykdė aukštesnių pagal laipsnį milicijos pareigūnų nurodymus, kurie liepė vežti į miliciją vagystę padariusius sulaikytuosius, tačiau nuteistas buvo tik jis – milicijos vairuotojas, o jam nurodymus davę pareigūnai nebuvo nuteisti, jie buvo tik liudytojai.

Atsakydamas į klausimą, ar tyrimo metu buvo pažeistos jo teisės, pareiškėjas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo suteiktas advokatas, kuris rašė skundus, kurie buvo atmesti, tačiau jo teisės buvo pažeistos dėl to, kad prokurorai norėjo kuo greičiau išsiųsti bylą į teismą, todėl pradžioje jis buvo kaltinamas pagal BK 317 straipsnį, o po metų – dar ir pagal BK 426 straipsnį dėl to, kad jis panaudojo fizinę jėgą prieš sulaikytuosius, nors tokią teisę, kaip milicijos pareigūnas, turėjo. Pareiškėjas, keletą kartų pakartotinai klausiamas, ar proceso metu buvo pažeidžiamos jo teisės, į šį klausimą aiškiai neatsakydavo, nurodė, jog neatsimena, paaiškino, kad kai buvo priimtas galutinis sprendimas, jis buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini), t. y. gruodžio 16 d. išvyko į Vilnių, o nuosprendis buvo paskelbtas gruodžio 17 d.

Pareiškėjas patvirtino, kad dėl nuosprendžio, kurio jis pats nebuvo skaitęs, advokatas pateikė skundą, kurį patenkinus, bausmė jam buvo sumažinta iki 3 metų ir 9 mėnesių. Pareiškėjo manymu, (duomenys neskelbtini) jis buvo nuteistas dėl to, kad buvo metų pabaiga, todėl prokurorams reikėjo kuo greičiau „padaryti rodiklius“, tačiau paprašius jį paaiškinti, kaip tai galima suprasti, nes nuosprendį priėmė ne prokuroras, o teismas, jis atsakė, jog nežino. Pareiškėjas taip pat pasakojo, kad dar gyvendamas (duomenys neskelbtini) norėjo pasidaryti lietuvio kortelę, kurią turi jo giminaičiai – brolis ir sesuo, bet nesugebėjo paaiškinti, kas tai yra, tačiau jam buvo žinoma, jog jam, kaip milicijos pareigūnui, negalima turėti dviejų pilietybių – tokiu atveju turėtų atsisakyti darbo.

Kuomet jo darbovietėje tapo žinoma, jog jis ketina gauti tokius dokumentus, kiekvieną kartą vykdamas į Lietuvą jis turėdavo pasirašyti pasižadėjimą, kad grįš tą pačią dieną, kurio jis laikydavosi, išskyrus tą kartą, kai išvyko į Lietuvą nepasibaigus teisminiam procesui. Pareiškėjas negalėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje nesikreipė anksčiau, vos į ją atvykęs. Pareiškėjas apklausos pabaigoje patvirtino, kad prieglobsčio Lietuvoje prašo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) jį „daro“ kaltu ir nurodė, jog jis yra parašęs atsisakymą nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės, nes nori gauti mamos pilietybę, tačiau patvirtino suprantantis, kad prieglobsčio Lietuvoje suteikimo klausimas nėra susijęs su jo pilietybės klausimo sprendimu (Asmens byla, b. l. 134–144).

13. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius surašė Išvadą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kuria, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, tyrimo metu surinktus duomenis, siūlė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo pagrindų (Asmens byla, b. l. 155–162). Migracijos departamentas, remdamasis Išvada, 2018 m. lapkričio 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes įvertinus jo pasakojimą, teismo priimtą sprendimą, skiriant jam laisvės atėmimo bausmę, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog jam gresianti bausmė yra pernelyg griežta, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui, taip pat nenustatyta, jog bausmė taikoma diskriminuojant, t. y. pareiškėjui gresianti laisvės atėmimo bausmė nelaikytina „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, konstatavus, jog jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų (b. l. 4–6; Asmens byla, b. l. 163–65). Pareiškėjas su Sprendimu buvo supažindintas 2018 m. gruodžio 6 d. (Asmens byla, b. l. 170–173).

14. Teismas nurodė, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, inicijavo teisminį ginčą, skunde teismui ir teismo posėdžio metu laikydamasis pozicijos, jog jo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo diskriminuojantis, nes buvo pradėtas tautiniais (pareiškėjas siekė įgyti lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą) ir politiniais pagrindais (jo vadovybė, sužinojusi, kad jis nedalyvaus rinkimuose ir nebalsuos, nuolatos darė spaudimą ir reiškė nepasitikėjimą jo lojalumu), o paskirta bausmė – labai griežta ir neproporcinga, todėl gali būti prilyginta persekiojimui.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo atsakovo teiktus paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus, sutiko su Migracijos departamento išvada, jog byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl jam (duomenys neskelbtini) teismo skirtos bausmės griežtumo ir neproporcingumo, prilygstančios persekiojimui, bei bausmės skyrimo jį diskriminuojant.

16. Teismas vertino Generalinės prokuratūros nutarimo, priimto 2018 m. birželio 26 d. ekstradicijos (išdavimo) byloje 14.1.–1816 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo, įvertinus teisinės pagalbos prašyme dėl pareiškėjo išdavimo (duomenys neskelbtini), siekiant įvykdyti nuosprendį, ir procesiniuose dokumentuose, gautuose iš (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros, be kita ko, nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, su pakeitimais, padarytais (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos 2018 m. kovo 6 d. nutartimi, pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 426 straipsnio 3 dalyje, 317 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta galutinė subendrinta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pripažintas kaltu viršijus valdžią, t. y. tyčiniai pareigūnų veiksmai, akivaizdžiai peržengiantys jam tarnyboje suteiktas teises ir įgaliojimus, dėl ko piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, valstybės interesams buvo padaryta didelė žala, susiję su smurtu prieš nukentėjusįjį. Pareiškėjas taip pat pripažintas kaltu, pažeidus kelių eismo ir transporto priemonių eksploatavimo asmens, vairuojančio transporto priemonę, taisykles, dėl ko buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas dėl neatsargumo (Asmens byla, b. l. 100–102). Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo baimė būti įkalintam kilmės valstybėje yra pagrįsta, kadangi jis (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, su pakeitimais, padarytais (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos 2018 m. kovo 6 d. nutartimi, nuteistas laisvės atėmimo bausme ir yra ieškomas Interpolo (duomenys neskelbtini) nacionalinio skyriaus sulaikymo ir ekstradicijos tikslu (Asmens byla, b. l. 115). Ši grėsmė yra individualizuota, nes kyla asmeniškai pareiškėjui, t. y. būtent pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra nuteistas 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme ją atliekant griežtojo režimo kalėjime.

17. Teismas darė išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis buvo nuteistas, nėra pagrindu pripažinti persekiojimą pagal Konvenciją ir / ar Įstatymą. Teismas pažymėjo, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Teismas nurodė, kad Vadovo 57 punkte nustatyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus, o vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą, yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais gali būti prilygintinas persekiojimui ir gali būti pagrindas gauti prieglobstį.

18. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 116.1.1 papunkčio nuostatomis ir nurodė, jog vertinant, ar asmens baudžiamasis persekiojimas bei baudimas gali būti prilyginamas neproporcingam ir diskriminuojančiam, būtina įvertinti, ar asmeniui gali grėsti pernelyg griežta bausmė, pagal apibrėžimą prilygstanti persekiojimui, arba bausmė taikoma diskriminuojant. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu, su pakeitimais, padarytais (duomenys neskelbtini) teismo Baudžiamųjų bylų teismo kolegijos 2018 m. kovo 6 d. nutartimi, pripažintas kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 426 straipsnio 3 dalyje (tyčiniai pareigūnų veiksmai, akivaizdžiai peržengiantys jam tarnyboje suteiktas teises ir įgaliojimus, dėl ko piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, valstybės interesams buvo padaryta didelė žala, susiję su smurtu prieš nukentėjusįjį) bei 317 straipsnio 2 dalyje (kelių eismo ir transporto priemonių eksploatavimo asmens, vairuojančio transporto priemonę, taisyklių pažeidimas, dėl ko buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas dėl neatsargumo), ir jam paskirta galutinė subendrinta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (pagal BK 426 straipsnio 3 dalį gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 10 metų su turto konfiskacija arba be konfiskacijos ir panaikinant teisę turėti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra veikla, pagal BK 317 straipsnio 2 dalį – asmuo gali būti baudžiamas pataisos darbais ne ilgiau kaip 2 metams arba laisvės apribojimu iki 5 metų arba laisvės atėmimu už tą patį laikotarpį, panaikinant teisę turėti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra veikla arba be pašalinimo).

Pagal Generalinės prokuratūros Nutarime pateiktą informaciją, nusikalstamos veikos, už kurias (duomenys neskelbtini) pareiškėjas yra nuteistas, atitinka požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 228 straipsnio 1 dalyje, už kurias gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų, ir LR BK 281 straipsnio 3 dalyje, už kurias gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pagal LR BK 46 straipsnio 6 dalį, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 681, 682, 72, 721, 722 ir 723 straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau šių baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

19. Teismas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Išvadą ir jos pagrindu Sprendimą, juos pakankamai išsamiai išanalizavo ir įvertino, todėl negalima konstatuoti, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas yra susijęs su jo pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (t. y. Konvencijoje ir / ar Įstatyme nurodytomis priežastimis). Teismas laikė svarbiu paminėti, jog pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis dėl pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2017 m. gruodžio 17 d., kirsdamas Medininkų tarptautinį pasienio kontrolės postą, tuo tarpu prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pateikė tik 2018 m. birželio 12 d., t. y. po to, kai 2018 m. birželio 7 d. jam buvo pranešta, kad Generalinėje prokuratūroje yra gautas (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros prašymas išduoti jį nuosprendžio vykdymui.

20. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, jog jo atžvilgiu priimtas (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, yra neteisingas ir neteisėtas, nes jis, būdamas pareigūnu, vykdė aukštesnių pagal rangą pareigūnų, kurie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nurodymus, nurodė, jog teismas, kaip ir Migracijos departamentas, neturi teisės kvestionuoti kitos valstybės teismų priimtų sprendimų. Teismas įvertino tai, kad, pareiškėjo teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu jo teises gynė ir jį atstovavo advokatas, kuris skundė teismo nuosprendį, kai pareiškėjas jau buvo išvykęs iš (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvoje. Teismas atsižvelgė į tai, (duomenys neskelbtini) teismas pareiškėjui neskyrė didžiausios galimos bausmės, priešingai, ji buvo sumažinta (prokuroro prašymas skirti didesnę bausmę buvo atmestas), pareiškėjas per apklausą Migracijos departamente nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių jog jam skirta bausmė ar baudžiamasis procesas vyko tendencingai dėl tam tikrų jam priskirtinų požymių (rasės, religijos, tautybės ar jo politinių įsitikinimų). Teismas darė išvadą, jog nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad Migracijos departamentas tyrimo metu pagrįstai sprendė, jog nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs baudžiamasis procesas ir jam skirta bausmė yra sąlygota jo rasės, religijos, tautybės ar jo politinių įsitikinimų, taip pat kad baudžiamasis persekiojimas galėtų būti susijęs su pareiškėjo priklausymu tam tikrai socialinei grupei, todėl nustatyti faktai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas ar baudimas būtų diskriminuojantis.

21. Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde teigė, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo pradėtas tautiniais ir politiniais pagrindais, nurodė, kad jo motina yra lietuvė, gimusi Lietuvoje, jaunesnysis brolis 2015 m. gavo lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą, dėl ko buvo atleistas iš darbo milicijoje. Pareiškėjas taip pat norėjo gauti lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą, tačiau buvo informuotas, kad tokiu atveju būtų atleistas iš darbo milicijoje (kaip buvo su jo broliu). Po šių įvykių pareiškėjo vadovybės elgesys jo atžvilgiu pasikeitė, jis buvo nuolatos kontroliuojamas, kviečiamas į pokalbius dėl ryšių su Lietuva, netgi tikrinamas poligrafu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tarnyboje buvo varžomos jo pilietinės teisės, t. y. gaudavo nurodymus už ką balsuoti; pareiškėjas nedalyvaudavo rinkimuose, nes nepritarė valstybėje vykdomai politikai, dėl ko jam buvo daromas spaudimas ir reiškiamas nepasitikėjimas jo lojalumo. Pareiškėjas manė, jog šios aplinkybės lėmė baudžiamojo persekiojimo pradėjimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas minėtomis aplinkybėmis prašymo suteikti prieglobstį negrindė. 2018 m. lapkričio 15 d. apklausos, vykusios Migracijos departamente, metu į klausimą, kodėl tik išvykęs iš (duomenys neskelbtini) iš karto nepateikė prieglobsčio prašymo, jei manė, kad jo atžvilgiu yra priimtas neteisingas sprendimas, nurodė, kad nežinojo. Teismas nurodė, jog pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2010 metų norėjo pasidaryti „lietuvio kortą“, tačiau dėl darbo milicijoje buvo uždrausta, nes, dirbant milicijoje, nėra galima turėti dviejų pilietybių, tačiau per apklausą pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kokia tai yra kortelė – greičiausiai asmens tapatybės; į advokato klausimą, ar „vedant baudžiamąją bylą ar vėliau jautė diskriminaciją ar šiaip kitokį poveikį dėl šios kortelės“, atsakė, jog apie tai negalvojo, taip pat nurodė, kad kai kurie pareigūnai turėjo „(duomenys neskelbtini) kortas“, tačiau jas turėjo grąžinti ir jų atsisakyti ambasadoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 18 d. prašyme dėl politinio prieglobsčio nurodė, kad jo brolis dirbo milicijoje, 2016 m. gavo lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, dėl ko „mums“ uždraudė įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, o brolį atleido iš darbo (Asmens byla, b. l. 150).

22. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai (turėjo Lietuvos vizą); Migracijos departamentui apie tai, kad buvo tikrinamas poligrafu, kad tarnyboje buvo varžomos jo pilietinės teisės, nenurodė nei prieglobsčio prašyme, nei apklausų metu (teismas pažymėjo, jog apklausos metu dalyvavo pareiškėjo atstovas advokatas, kuris pareiškėją atstovavo ir teisme, tačiau klausimų šiuo aspektu pareiškėjui neuždavė); pareiškėjo pateikta informacija leidžia teigti, jog dirbdami (duomenys neskelbtini) milicijoje, asmenys privalo turėti tik (duomenys neskelbtini) pilietybę; nesant objektyvių duomenų, kad dėl ketinimo įgyti dokumentą, patvirtinantį Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo inicijuota baudžiamoji byla ir skirta bausmė; pareiškėjas baudžiamosios bylos eigoje nejautė diskriminacijos ar šiaip kokio poveikio dėl lietuvio kortelės („apie tai negalvojo“), darė išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nelaikė materialiu faktu pareiškėjo tautybės ir nevertino dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo Sprendimą, skunde teismui nurodė naujas aplinkybes, dėl kurių, jo teigimu, jis bijo grįžti į kilmės valstybę, taip kurdamas alternatyvias versijas, nors pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas privalo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Su šia prievole pareiškėjas buvo supažindintas 2018 m. birželio 15 d. ir tai patvirtino savo parašu (Asmens byla, b. l. 1–2). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris, bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką, išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu, pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste, todėl pabėgėlio statusas jam nesuteiktas pagrįstai.

23. Teismas dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kitų jo kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, išskyrus tas, kurios buvo nagrinėtos vertinant jo prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, todėl tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.

24. Teismas nurodė, jog pareiškėjas pagrįstai bijo grįžti į kilmės valstybę, nes joje teks atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau teismas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad pareiškėjui skirta bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui Konvencijos ir / ar Įstatymo prasme, taip pat nenustatė, jog bausmė taikoma diskriminuojant. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Teismas nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

25. Teismas darė išvadą, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, tinkamai įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje laikytinas išvestiniu skundo reikalavimu iš reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Teismas konstatavo Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą, todėl atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą.

III. 26. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pateikia šiuos argumentus:

26.1. Aplinkybes apie tikrinimą poligrafu ir pilietinių teisių varžymą pareiškėjas pamiršo paminėti, nes apklausos metu teikė išsamius paaiškinimus, pasižymėjusius informacijos gausa, o apklausa gan ilgai truko. Pareiškėjo vertinimu, faktinių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio suteikimu, išsiaiškinimui turėtų būti suteikiama svarbesnė reikšmė, nei pareiškėjo pateiktų paaiškinimų atitikimo procedūros reikalavimams.

26.2. Teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino teisės normas, apibūdinančias bausmės griežtumą. Pareiškėjas teigia, jog teismas atsižvelgė tik į LR BK 67, 68, 681, 682, 72, 721, 722 ir 723 straipsniuose numatytą baudžiamojo poveikio priemonių taikymą, kurios iš esmės apsunkina kaltininko padėtį bei sumažina LR BK 228 straipsnio 1 dalyje ir BK 426 straipsnio 3 dalyje nustatytų bausmių griežtumo skirtumą. Pareiškėjas nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad LR BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje be laisvės atėmimo bausmės numatytos alternatyvios švelnesnės bausmės, už šią nusikalstamą veiką pirmą kartą teisiamam asmeniui paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė (LR BK 55 straipsnis), galimas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju (LR BK 38 straipsnis), atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (LR BK 40 straipsnis) arba laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (LR BK 75 straipsnis). Pareiškėjo vertinimu, esminis skirtumas yra tas, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę už minėtas nusikalstamas veikas jas padariusiam asmeniui paprastai netaikoma laisvės atėmimo bausmė arba jis gali būti visiškai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, o pagal (duomenys neskelbtini) teisę už analogiškas veikas privalomai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjo vertinimu, jam skirta reali įkalinimo bausmė griežtojo režimo kalėjime už veikas, už kurias demokratinėse šalyse netaikomas laisvės atėmimas, yra neproporcingai griežta ir prilygsta persekiojimui.

26.3. Pareiškėjo nuomone, jo baimė būti persekiojamam dėl tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei, baimė būti kankinamam ar žeminamam yra pagrįsta, todėl yra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais kaip atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikia šiuos argumentus:

27.1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) yra nuteistas už du BK straipsniuose numatytus nusikaltimus, kurie yra kriminalizuoti ir Lietuvos Respublikoje, pažymint, kad tiek BK, tiek ir LR BK straipsniuose už tas pačias veikas yra numatytos panašios sankcijos. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) už dvi veikas pagal BK buvo paskirta apibendrinta sankcija, kuri neviršija LR BK straipsniuose už analogiškas veikas numatytų sankcijų, todėl atsakovo vertinimu, pareiškėjui (duomenys neskelbtini) paskirta proporcinga sankcija. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, jog galbūt jam Lietuvos Respublikoje būtų skirta švelnesnė bausmė, yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

27.2. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo pradėtas tautiniais ir politiniais pagrindais, atsakovas pažymi, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nebuvo išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas ir baudžiamosios bylos bei jam skirtos bausmės kontekste pareiškėjas nenurodė, kad jam būtų kilusios pasekmės dėl to, jog jis yra lietuvių kilmės asmuo, todėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo kontekste tai nebuvo laikoma materialiniu faktu ir nebuvo vertinama sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo.

27.3. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pamiršo paminėti aplinkybes dėl tikrinimo poligrafu ar pilietinių teisių varžymo, derėtų vertinti kritiškai, nes apie tai apklausų metu jo buvo klausiama tiesiogiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2018 m. lapkričio 26 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui A. P. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad faktinių aplinkybių, susijusių su prieglobsčio suteikimu, išsiaiškinimui turėtų būti suteikiama svarbesnė reikšmė, nei pareiškėjo pateiktų paaiškinimų atitikimo procedūros reikalavimams. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino teisės normas, apibūdinančias bausmės griežtumą, o jo baimė būti persekiojamam dėl tautybės, politinių įsitikinimų ar priklausymo socialinei grupei, baimė būti kankinamam ar žeminamam yra pagrįsta.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

33. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

36. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo baimė būti įkalintam kilmės valstybėje yra pagrįsta ir individualizuota, nes būtent pareiškėjas (duomenys neskelbtini) už padarytą kriminalinę veiką yra nuteistas 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme ją atliekant griežtojo režimo kalėjime. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad jam skirta reali įkalinimo bausmė griežtojo režimo kalėjime yra neproporcingai griežta ir prilygsta persekiojimui, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog pareiškėjui gresianti bausmė būtų neproporcinga ar peržengtų protingumo bei žmogiškumo ribas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog galbūt jam Lietuvos Respublikoje būtų skirta švelnesnė bausmė, yra abstraktaus, hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pastebėjo, kad pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį negrindė aplinkybėmis dėl pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, per apklausą Migracijos departamente nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių jog jam skirta bausmė ar baudžiamasis procesas vyko tendencingai dėl tam tikrų jam priskirtinų aukščiau minėtų požymių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių aplinkybių taip pat nedetalizavo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, prieglobsčio prašytojas privalo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su jo tikrinimu poligrafu ir pilietinių teisių varžymu atmestinas kaip nepagrįstas.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jo baimė būti kankinamam ar žeminamam yra pagrįsta, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Pareiškėjui kilmės valstybėje skirta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina „persekiojimu“ pabėgėlio sąvokos kontekste, todėl objektyviai ir subjektyviai pagrįsta bei individualizuota pareiškėjo baimė būti įkalintam kilmės valstybėje už įvykdytas nusikalstamas veikas, nepatenka į papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė