2016-09-28 Nr. AB-18390-3-61-3-01584-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-594-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01584-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. J. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja K. J. (toliau – ir pareiškėja) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydama panaikinti atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (7.2)S2-19592 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (1.45)I-637.

Pareiškėja skunde taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėja paaiškino, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Krokuvoje, Lenkijos Respublikoje. Pareiškėja pažymėjo, kad ji nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo, mokančio lenkiškai, teisinės pagalbos sutartį pareiškėja sudarė tik 2016 m. balandžio 18 d. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose tenkino asmenų prašymus atnaujinti terminą skundams paduoti (administracinės bylos Nr. I-11213-789/2015 ir Nr. I-11645-426/2015). Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 pateiktais išaiškinimais, nes jie, pareiškėjos teigimu, pateikti esant identiškoms faktinėms aplinkybėms.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad VSDFV 2016 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (1.45)I-637, kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-19592 teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. kovo 22 d. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame Valdybos sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundas teismui dėl VSDFV 2016 m. vasario 2 d. sprendimo ir Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo galėjo būti paduotas (išsiųstas) ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 11 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėja daugiau nei 20 dienų praleido terminą skundui paduoti, nes pareiškėjos atstovas advokatas Algis Tursas skundą teismui išsiuntė 2016 m. balandžio 19 d.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad ji teisinių paslaugų sutartį su advokatu sudarė tik 2016 m. balandžio 18 d., pažymėjo, jog pareiškėja 2015 m. gruodžio 23 d. su skundu kreipėsi į VSDFV dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-19592 teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dar 2015 m. gruodžio 23 d. pareiškėja žinojo apie vykstančią administracinę procedūrą, tačiau teisinės pagalbos neieškojo ir joje savo teises gynė pati. Faktą, kad pareiškėja nuo 2015 m. gruodžio 23 d. neieškojo teisinės pagalbos, teismas vertino subjektyvia, nuo pareiškėjos valios priklausančia aplinkybe. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja tik 2016 m. balandžio 18 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, negali būti laikoma objektyvia, nuo jos valios nepriklausančia aplinkybe. Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta Lenkijoje, teismas pažymėjo, jog žinodama, kad VSDFV vyksta administracinė procedūra, pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga ir atidi, galėjo pasirūpinti sprendimo išvertimu į jai suprantamą kalbą, tačiau to nedarė. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis ir svarbiomis.

II. Pareiškėja K. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neatitinkanti nei suformuluotos administracinių teismų praktikos, nei fundamentalios asmens teisės kreiptis į teismą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji yra Lenkijos Respublikos pilietė, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Krokuvoje, Lenkijos Respublikoje. Pareiškėja nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo ne tik žinančio ir kalbančio lenkiškai, bet ir gebančio išaiškinti skundžiamų sprendimų turinį, esmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjos galimybė susirasti kvalifikuotą atstovą buvo ribota. Pareiškėja pažymi, kad skundas teismui buvo paduotas nedelsiant po to, kai buvo sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose situacijose, kuriose terminas skundui paduoti buvo praleistas nežymiai, tenkino asmenų prašymus ir terminą atnaujino (Nr. I-11213-789/2015 ir Nr. I-11645-426/2015). Atsižvelgusi į tai, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtos bylos bei tenkinti asmenų prašymai dėl termino atnaujinimo esant analogiškoms aplinkybėms, pareiškėja tvirtina, kad jos nurodytos priežastys dėl termino praleidimo yra svarios ir pakankamos terminui dėl skundo padavimo atnaujinti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje nurodytas priežastis (lietuvių kalbos nemokėjimą, gyvenamosios vietos buvimą užsienio valstybėje) pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis (nutartis administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016). Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų, tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų. Pirmosios instancijos teismas ne realiai, o formaliai išsprendė skundo priėmimo klausimą ir atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti, ir taip pažeidė pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis, kuria neatnaujinus skundo padavimo termino, atsisakyta priimti pareiškėjos K. J. skundą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėja skunde ir atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad ji į teismą kreipėsi praleidusi skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino dėl svarbių priežasčių praleisto skundo padavimo termino.

Kaip teisingai pažymi pareiškėja atskirajame skunde, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu; tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (ABTĮ 34 str. 1 d.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėja atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad skundžiamas VSDFV 2016 m. vasario 2 d. sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas 2016 m. kovo 22 d., ir padarytos išvados, jog skundas teismui dėl VSDFV 2016 m. vasario 2 d. sprendimo ir Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo galėjo būti paduotas (išsiųstas) ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 11 d. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad skundas pirmosios instancijos teismui buvo paduotas 2016 m. balandžio 19 d. (b. l. 1), tačiau nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja daugiau nei 20 dienų praleido terminą skundui paduoti, nes iš tikrųjų terminas skundui paduoti buvo praleistas 8 dienomis.

Pažymėtina, kad pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, dėl kurių terminas turėtų būti atnaujintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, su kuriomis ji sieja termino paduoti skundą praleidimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja termino praleidimo priežastimis nurodė tai, kad ji yra Lenkijos pilietė, kuri gyvena Lenkijoje, ir lietuvių kalbos nežino, todėl pareiškėja susidūrė su sunkumais Lietuvoje ieškodama kvalifikuoto atstovo – advokato. Pareiškėja tiek skunde, tiek atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-11213-789/2015 bei Nr. I-11645-426/2015.

Šiame kontekste akcentuotina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Pareiškėja, teigdama, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje nurodytas priežastis (lietuvių kalbos nemokėjimą, gyvenamosios vietos buvimą užsienio valstybėje) pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis (nutartis administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 asmens prašymą tenkino ir atnaujino terminą skundui paduoti, nes, nustatęs, jog sutartis dėl teisinės pagalbos su advokatu sudaryta jau pasibaigus ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytam skundo padavimo terminui, jog skundas teismui išsiųstas ilgai nedelsiant po teisinės pagalbos sutarties sudarymo, jog asmuo, veikdamas pagal susiklosčiusias aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir jis nemoka valstybinės (lietuvių) kalbos, stengėsi kuo įmanoma greičiau paduoti skundą teismui, konstatavo, kad asmuo terminą skundui paduoti praleido dėl svarbios priežasties (skundo pateikimo terminas buvo praleistas 11 dienų).

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl atsisako vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 suformuota praktika dėl praleisto termino atnaujinimo, nors šioje byloje susiklostė labai panaši faktinė situacija kaip ir pareiškėjos atveju, t. y. sutartis dėl teisinės pagalbos su advokatu sudaryta jau pasibaigus ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytam skundo padavimo terminui, skundas teismui paduotas jau kitą dieną po teisinės pagalbos sutarties sudarymo, pareiškėja nurodo, jog jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir ji nemoka valstybinės (lietuvių) kalbos. Kaip jau minėta, pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas asmens prašymą tenkino ir atnaujino terminą skundui paduoti, nes konstatavo, kad asmuo terminą skundui paduoti praleido dėl svarbios priežasties. Šiuo atveju svarbu tai, kad nagrinėjamu atveju terminas kreiptis į teismą praleistas netgi mažiau negu administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo, kad pareiškėja dar 2015 m. gruodžio 23 d. žinojo apie vykstančią administracinę procedūrą, nes tą dieną su skundu kreipėsi į VSDFV dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-19592 teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau teisinės pagalbos neieškojo ir joje savo teises gynė pati. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja terminą paduoti skundą teismui praleido ne dėl svarbių priežasčių. Šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, elgėsi nepakankamai rūpestingai, sąžiningai ar atidžiai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl pareiškėjos atskirojo skundo prašymas atnaujinti praleistą terminą yra tenkinamas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl panaikinama. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, t. y. pareiškėjos atskirojo skundo prašymas atnaujinti praleistą terminą yra tenkinamas ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti.

Tenkinti pareiškėjos K. J. prašymą dėl termino skundui paduoti. Atnaujinti pareiškėjai terminą skundui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-19592 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (1.45)I-637 panaikinimo paduoti.

Pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė