2016-05-24 Nr. AB-11297-3-61-3-02897-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-83-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02897-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. S. kreipėsi į teismą prašydama priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki skundo padavimo dienos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 47 923,15 Lt (b. l. 1–5, 28).

Paaiškino, kad Specialiųjų tyrimų tarnyboje eina statutinės valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 16 kategorijos), jai suteikta 1 kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. gegužės 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginių algų koeficientai (pareiginės algos koeficientas dar kartą sumažintas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimu, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

Teismo posėdyje 2014 m. birželio 26 d. pareiškėja patikslino skundą ir, vadovaudamasi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 36 670,25 Lt. Patikslintas skundas priimtas žodine nutartimi.

Atsakovas Specialiųjų tyrimų tarnyba, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–15, 50–52).

Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad ginčo laikotarpiu buvo vykdomi galiojantys įstatymai, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatytos pareigos nustatyti valstybės tarnautojų dėl netinkamai nustatyto teisinio reguliavimo patirtų praradimų (neišmokėtos darbo užmokesčio dalies) kompensavimo tvarką, tol atsakovas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą. Skundo tenkinimo atveju prašė taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Taip pat prašė atidėti sprendimo vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą tenkino: iš atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos priteisė 36 670,25 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., atsakovui Specialiųjų tyrimų tarnybai nustatė šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas pažymėjo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr. 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi apie nuo 2009 m. gegužės 1 d. sumažintą darbo užmokestį pareiškėja vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. birželio 8 d. (b. l. 19). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. liepos 29 d., taigi reikalavimui priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja, vadovaudamasi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, sumažino savo reikalavimų apimtį ir prašo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. neišmokėtą darbo užmokestį.

Pagal pateiktą pažymą apie pareiškėjos darbo užmokestį, pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. birelio 30 d. neišmokėta 47 923,15 Lt darbo užmokesčio (b. l. 25–26, 30–31). Teismui nėra pagrindo abejoti pažymos teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Atitinkamai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. pareiškėjai neišmokėta 36 670,25 Lt, ši suma pareiškėjai ir priteistina.

Kadangi pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijusi su Specialiųjų tyrimų tarnyba, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio – Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, atstovaujanti ir Lietuvos valstybę, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 70–71).

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Mano, kad teismas, sprendimo įvykdymą siedamas su pažeistų teisių gynimo termino pabaiga, plečiamai aiškina įvykdymo sąvoką. Pareiškėjos darbo užmokestis buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas, taigi atitinkamos normos įgyvendintos iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo. Atitinkamai, Specialiųjų tyrimų tarnyba sumažindama ir išmokėdama darbo užmokestį, veikė teisėtai. Atsakovo nuomone, įstatymų leidėjo delsimas nustatyti atitinkamų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą nelaikytinas nepagrįstu – jis vertintinas kaip pateisinamas objektyviomis aplinkybėmis, tokiomis kaip valstybės finansinės galimybės ir tarptautiniai įsipareigojimai. Šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaujantis Specialiųjų tyrimų tarnyba galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti sumą, kuri iki 2013 m. liepos 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo neišmokėta dėl darbo užmokesčio mokėjimo metu galiojusių valstybės tarnybos įstatymo bei Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymi, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba sumažindama ir išmokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, negalėjo veikti kitaip, todėl teismo sprendimo dalis, kuria neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteista būtent iš Specialiųjų tyrimų tarnybos, neatitinka teisingumo principo.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 93–95). Pareiškėja laikosi pozicijos, nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Specialiųjų tyrimų tarnybos neišmokėtą valstybės pareigūno darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis jis galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tai turėtų padaryti įstatymų leidėjas, todėl prašoma pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Specialiųjų tyrimų tarnybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Specialiųjų tyrimų tarnybos.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė