2020-01-22 Nr. AB-1389-3-61-3-02519-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-72-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02519-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos U. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja U. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai 1 573,23 Eur žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 6-24-11679 ir 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-17522 (toliau – ir Sprendimai) pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa. Minėtuose Sprendimuose pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Pareiškėjos manymu, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimą, nustatant tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, t. y. valstybei (ginčo atveju – įstatymų leidėjui) neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.).

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, laikytini nepagrįstais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nebuvo nagrinėjama, ar nustatytas maksimalus kompensuojamas uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėja atsakovo veiksmų neteisėtumą nepagrįstai siejo su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatuota, kad maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala negali būti priteista.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo remtis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes jame buvo nagrinėjama Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos, o ne šiame Įstatymo įvirtinto maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio atitiktis Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėja nepatenka į ratą asmenų, kuriems taikomos nuostatos dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, nes teisę į motinystės pašalpą ji įgijo 2014 m. liepos 21 d. Sprendimai, kuriais pareiškėjai paskirta pašalpa, yra galiojantys ir nepanaikinti. Nagrinėjamu atveju nėra nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.271 straipsnyje.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjos U. R. skundą atmetė.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą, kurią ji teigia patyrusi dėl neteisėtai sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjo dienos kompensuojamąjį uždarbį laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d.

9. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 ir 10 punktais, motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai apskaičiavo, taikydamas maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

10. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatas, motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiais 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. turėtų būti skaičiuojama kaip pagrindą imant pareiškėjos dienos kompensuojamą darbo užmokestį, t. y. 281,60 Lt, o ne maksimalų dienos kompensuojamą uždarbį. Taigi pareiškėja iš esmės siekia, kad motinystės (tėvystės) pašalpa jai būtų apskaičiuota, netaikant ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatose nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis, Nuostatų 7, 10 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 104 „Dėl einamųjų 2014 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintu einamųjų 2014 metų draudžiamųjų pajamų dydžiu – 1 488 Lt, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-693 patvirtintu 2014 metų vidutiniu mėnesio darbo dienų skaičiumi (5 darbo dienų savaitei – 21 darbo diena) ir pažymėjo, kad pareiškėja Sprendimų, kuriais motinystės (tėvystės) pašalpa jai buvo apskaičiuota, taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Taigi Sprendimai, kuriais pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo apskaičiuota ir skirta taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, nėra nuginčyti ir yra galiojantys.

12. Pareiškėja tvirtino, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad šiame nutarime nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja juo rėmėsi nepagrįstai.

13. Dėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas šiame nutarime nepasisakė dėl maksimalaus dienos kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas. Atsižvelgiant į tai, teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėja reikalauja žalos atlyginimo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktualus. Įstatymo bei Nuostatų nuostatos tiek, kiek jos aktualios ir taikytinos apskaičiuojant ir skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą (skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų) pareiškėjai, pašalpos skyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme dienai nebuvo / nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl ir pareiškėjos skundo teiginiai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo pareiškėjai buvo nustatyta motinystės (tėvystės) pašalpos maksimali riba, negalioja, bei teiginiai, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo motinystės išmokų dydis neberibojamas ir priklauso tik nuo uždirbto atlyginimo, vertinti kaip nepagrįsti.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog nurodomos motinystės (tėvystės) pašalpas reglamentuojančios nuostatos, apskaičiuojant maksimalų dienos kompensuojamąjį dydį, nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taip pat nustačius, kad Sprendimai, pritaikius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį, yra galiojantys ir nepanaikinti, teismas neturi pagrindo VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, pareiškėjai apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, vertinti kaip neteisėtus.

15. Įvertinęs nustatytas ir aptartas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad nesant vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjos reikalavimas atlyginti 1 573,23 Eur žalą, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d., negali būti tenkinamas.

III. 16. Pareiškėja U. R. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos padarymą siejo su VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą, nes pareiškėja aiškiai įvardijo, kad Ministerija yra ta institucija, kurios neteisėtais veiksmais pareiškėjai buvo padaryta žala. Būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu, ir pasakyta, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytas išaiškinimas nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai susiejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį, įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės, priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Konstitucinio Teismo nutarimai saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime ignoravo oficialiosios konstitucinės doktrinos svarbą teisėkūroje.

16.2. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą, kurią pareiškėja patyrė dėl sumažintos motinystės pašalpos, skiriamos motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu, o ne dėl motinystės (tėvystės) pašalpos. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą visiškai neįsigilinęs į nagrinėjamos bylos ginčo objektą. Reikalaudama atlyginti patirtą žalą dėl sumažintos motinystės pašalpos, pareiškėja nesirėmė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu.

16.3. Nors byloje ir nebuvo ginčijamas VSDFV teritorinio padalinio priimtų sprendimų skirti pareiškėjai motinystės pašalpą teisėtumas, teismas vertino VSDFV teritorinio padalinio veiksmus, konstatuodamas, kad Sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys.

16.4. Teismas nevertino pareiškėjos argumentų, kad Ministerijai priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo (Nuostatų 8.2.5 p., redakcija nuo 2014 m. gegužės 27 d.). Iki 2014 m. gegužės 27 d. buvusi Nuostatų redakcija numatė siūlymų teikimą dėl socialinio draudimo politikos įgyvendinimo, kas apėmė ir legislatyvinius siūlymus. Teisės aktų projektų rengimą numato ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-213 patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 71 straipsnis (vėlesnėse Darbo reglamento redakcijose – 70 straipsnis). Taigi Ministerija yra teisėkūros subjektas, rengiantis ir teikiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo.

16.5. Ministerija buvo ta valstybės institucija, kuri inicijavo Įstatymo pakeitimus, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo. Tačiau Ministerija laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo. Taip buvo nepasinaudota galimybe prevenciškai išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo konstatavimo (2016 m. kovo 15 d.), jog įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė ir Konstitucijoje įtvirtinto atsakingo valdymo (gero administravimo) principo bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, pažeidimu. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, inicijuodama Įstatymo pakeitimus, Ministerija paisė tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo rezoliucinės dalies. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoji dalis taip ir liko neįgyvendinta.

16.6. Dėl Ministerijos neveikimo kilo realios neigiamos pasekmės, t. y. pareiškėjai buvo padaryta turtinio pobūdžio žala, atitinkanti jos negautas pajamas, o šią žalą ir valstybės bei jos institucijų neveikimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys.

17. Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja neteisingą praktiką panašaus pobūdžio bylose.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Ministerija pažymi, kad pareiškėja neįrodė Ministerijos pareigos nustatyti pareiškėjos pageidaujamą teisinį reguliavimą pareiškėjos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Nuostatai ir Darbo reglamentas apibrėžia Ministerijos kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme numatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja juo remiasi nepagrįstai. Konstitucinis Teismas nutarimo konstatuojamoje dalyje pasisakė tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas, taip pat nesuformulavo išaiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas.

20. Ministerija sutinka su apeliantės argumentu, kad visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tačiau pažymi, kad Ministerija Konstitucinio Teismo išaiškinimų laikosi taip, kaip suformuluota paties Konstitucinio Teismo, ir savų interpretacijų neatlieka. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad toks teisinis reguliavimas, kai nustatomos motinystės išmokų „lubos“, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Ministerija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas pareiškėjos atžvilgiu netaikytinas, nes sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėja sprendimo dėl motinystės pašalpos neskundė, taigi jis nebuvo nuginčytas. Ministerija akcentuoja, kad pareiškėja neįrodė esant Ministerijos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus būtent jos norimu būdu ir norimu metu.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. VSDFV Vilniaus skyrius akcentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime pareiškėjos gautą motinystės pašalpą įvardijo kaip motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau, nagrinėdamas bylą, išanalizavo minėtų teisės aktų nuostatas, kurios taikomos skiriant, apskaičiuojant ir mokant tiek motinystės, tiek ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja juo remiasi nepagrįstai. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, nepaisant apsirikimo motinystės pašalpą įvardijant motinystės (tėvystės) pašalpa, Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, pakankamai motyvuotai pagrindė savo išvadas, iš esmės bylą išsprendė teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja U. R. kildina iš Ministerijos neįvykdytos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą ribojimo, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, atlyginimo.

24. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiais (nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d.) apskaičiuojant pareiškėjai motinystės pašalpą, pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatų 7 ir 10 punktais, motinystės pašalpą pareiškėjai apskaičiavo, taikydamas maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

25. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjos U. R. skundą atmetė.

26. Pareiškėja paduotame apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, manydama, kad teismas nepagrįstai žalos padarymą siejo su VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad reikalavimas atlyginti žalą susijęs su sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, nes pareiškėja kreipėsi dėl sumažintos motinystės pašalpos. Anot pareiškėjos, būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu. Ministerija yra teisėkūros subjektas, rengiantis ir teikiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Nors Ministerija parengė Įstatymo pakeitimo projektą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo dalis taip ir liko neįgyvendinta.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

28. Pirmiausia pažymėtina, kad, skirtingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas nevertino VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas tik konstatavo, kad pareiškėja Sprendimų neskundė, todėl Sprendimai, kuriais pareiškėjai motinystės pašalpa buvo apskaičiuota ir skirta taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Taigi buvo vertinamas tik faktas, kad Sprendimai nėra nuginčyti, o ne Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas.

29. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

30. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų, ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

32. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

33. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

34. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsigaliojo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (ar jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1638-552/2019; 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1793-502/2019).

36. Pripažintina pirmosios instancijos teismo padaryta klaida, nurodant, jog pareiškėja kreipėsi į teismą dėl žalos, kurią siejo su nepagrįstu motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimu. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėja reikalavimą atlyginti žalą siejo su sumažinta motinystės pašalpa, skiriama motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu, o ne su motinystės (tėvystės) pašalpa. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismui įvertinus pareiškėjos argumentus ir suformuotą vieningą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose ir atsižvelgiant į tai, kad tiek aptartas teisinis reguliavimas, tiek Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas apėmė tiek motinystės, tiek ir motinystės (tėvystės) pašalpų atvejus, pirmosios instancijos teismo padaryta klaida vertintina kaip formalus pažeidimas, kuris nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

37. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos U. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius