2021-11-10 Nr. AB-23795-3-61-3-01620-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3989-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01620-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (8.1MR)TP-21-NT-855-3875 „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. balandžio 23 d. prašymą (toliau – ir Prašymas) bei priimti naują sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba neįsigilino į Prašymą bei klaidingai suprato civilinės bylos, kurioje buvo prašoma teisinio atstovavimo, esmę, taip pat kam priklauso turtas, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą. Pareiškėjas teisinės pagalbos prašė ne Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje jo individualios įmonės bankroto byloje, o Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje sprendžiamas varžytynių akto, kurio pagrindu buvo atimta pareiškėjo nuosavybė į gyvenamąjį turtą, teisėtumo klausimas, taip pat klausimas dėl iškeldinimo iš šio gyvenamojo būsto.

3. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba netinkamai, nesąžiningai bei formaliai taikė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą. Civilinėje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo turto (asmeninis), o ne pareiškėjo individualios įmonės turto pardavimo teisėtumo klausimas. Pareiškėjo reikalavimai civilinėje byloje nebuvo tiesiogiai susiję su jo individualios įmonės, kuri ūkinę ekonominę veiklą vykdė prieš 15 metų, bankroto byla, joje sprendžiamas pareiškėjo asmeninio pobūdžio klausimas, t. y. dėl turto pardavimo ir perdavimo varžytinių aktu teisėtumo ir dėl pareiškėjo iškeldinimo iš nekilnojamojo turto, kuris asmenine nuosavybe priklauso pareiškėjui, o ne jo individualiai įmonei. Vadinasi, jokio priežastinio ryšio nėra.

4. Pareiškėjo nuomone, atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą galima tik tada, kai egzistuoja tik tiesioginis ryšys tarp vykdytos (vykdomos) ūkinės ekonominės veiklos ir reikalavimo teismui. Šiuo atveju patvirtinus tokį plečiamąjį minėtos normos aiškinimą ir taikymą, būtų patvirtinta ir diskriminacija asmenų, kurie praeityje vykdė bet kokią ūkinę ekonominę veiklą, iš esmės tokiu aiškinimu sudarant galimybę antrinę teisinę pagalbą gauti tik darbo santykių pagrindu pajamas gavusiems ir (ar) gaunantiems asmenims.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Tarnyba paaiškino, kad ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu – pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Teisė į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra užtikrinama visiems asmenims visose bylose ir be jokių sąlygų. Ši teisinė pagalba užtikrinama tik asmenims, kurie dėl savo turtinės padėties neturi galimybių tinkamai ginti savo teisių ir įstatymų saugomų interesų (t. y. jų turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti) arba kurie atitinka kitas Įstatyme nustatytas sąlygas (t. y. kreipiasi dėl teisinės pagalbos tokiose bylose, kuriose pagalbai teikti netaikomas finansinis kriterijus). Tokia pagalba, kad ir koks būtų asmens turimo turto ir gaunamų pajamų lygis, paprastai neteikiama tam tikrų kategorijų civilinėse bylose, dėl tam tikrų aplinkybių arba, kai asmenys, pageidaujantys gauti antrinę teisinę pagalbą, nesilaiko Įstatyme įtvirtintų pareigų.

7. Antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei nustatoma, kad prašymas suteikti pagalbą yra susijęs su ūkine komercine veikla, ar asmens, prašančio suteikti antrinę teisinę pagalbą, savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra (buvo) priežastinis ryšys. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktas ieškinys civilinėje byloje ir kilo iš bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo individualiai įmonei, dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, kurios steigėjas, vadovas ir savininkas yra pareiškėjas. Įvertinus tai, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo teisėtai ir pagrįstai atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 28 d. Tarnyba gavo Prašymą, kuriuo pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Pareiškėjui, kaip individualios įmonės savininkui, Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta bankroto byla pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą išieškant mokėtinas sumas į valstybės biudžetą, kai buvo išduoti vykdomieji dokumentai. Tarnyba, įvertinusi visas šias aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame nusprendė atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, nes jo reikalavimas kyla iš bankroto bylos iškėlimo jo bankrutavusiai individualiai įmonei bei dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Sprendime pažymėta, kad Prašymas susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra (buvo) priežastinis ryšys.

10. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Įstatymą, jo nuostatas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnį, padarė išvadą, kad individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. Taip pat, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo praktika, teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis 4 punktas ir yra vienas iš įtvirtintų apribojimų, kodėl negali būti teikiama antrinė teisinė pagalba. Antrinės teisinės pagalbos teikimas negalimas, jei nustatoma, kad prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla, ar jo savarankiška profesine veikla, t. y. tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra (buvo) priežastinis ryšys. Teismas priėjo prie išvados, kad šios bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog civilinėje byloje ginčas kilęs iš bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo individualiai įmonei, dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, kurios steigėjas, vadovas ir savininkas yra pareiškėjas. Teismas pripažino, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, o aplinkybė, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs ar ji vykdoma, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Teismo vertinimu, įstatymo leidėjas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla.

11. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybės ir nustatęs, kad Sprendime aiškiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai ir priežastys, išaiškinta jų apskundimo tvarka, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, dėl ko jam nepagrįstai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, padarė išvadą, kad naikinti ar peržiūrėti Sprendimo nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

III. 12. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

12.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, iš esmės, dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui paduotame skunde.

12.2. Nesutikdamas su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik perrašė Tarnybos argumentus, neįsigilino į ginčo esmę, neanalizavo pareiškėjo individualios įmonės daugiau nei prieš 15 metų vykdytos veiklos ir civilinėje byloje pateiktų reikalavimų ryšio, nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų (dėl Sprendime padarytos fakto klaidos dėl to, kokiam teisminiam ginčui pareiškėjas prašė antrinės teisinės pagalbos, dėl civilinėje byloje pareiškėjui keliamo priešieškinio argumentų), pagrindžiančių Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, juos ignoravo, jų motyvuotai nepaneigė ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

12.3. Teismas formaliai išaiškino ir pritaikė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Sprendimo, kuriuo Tarnyba pareiškėjui atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą.

14. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko, pabrėžė, kad suteikti antrinę teisinę pagalbą prašė ne Vilniaus apygardos teisme ir ne jo individualios įmonės bankroto byloje, o byloje, kurioje sprendžiamas varžytynių akto, kurio pagrindu buvo atimta jo nuosavybė, teisėtumo klausimas.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas negalimas, jei nustatoma, jog prašymas susijęs su pareiškėjo ūkine komercine veikla, ar jo savarankiška profesine veikla. Kadangi pareiškėjo pateiktas ieškinys susijęs su bankroto bylos iškėlimu pareiškėjo individualiai įmonei, teismas nurodė, kad Sprendimas yra pagrįstas.

16. Pareiškėjo kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo galiojusios redakcijos Įstatymas, be kita ko, nustatė, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti: Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių (Įstatymo 11 str. 2 d. 1 p.). Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos (Įstatymo 11 str. 7 d. 4 p.).

17. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių bei jų (procesinių dokumentų) priedų (Tarnyboje 2021 m. balandžio 28 d. gauto pareiškėjo prašymo suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, įstaigoje suteiktas Nr. (8.1) VTP-855), pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad pagalba reikalinga dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teigė, kad „Varžytynėse dėl bankroto mano individualios įmonės parduotas mano vienintelis būstas“. Savo ruožtu Tarnyba Sprendime nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl bankrutavusios pareiškėjo individualiai įmonei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo. Kadangi pareiškėjo reikalavimas atstovauti jį Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje kyla iš bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo bankrutavusios individualios įmonės bei dėl jos vykdytos ūkinės komercinės veiklos, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 7 punktu, atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

18. Administracinių teismų praktikoje Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 7 punkte įstatymų leidėjo įtvirtinta taisyklė aiškinama kaip reiškianti, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas yra negalimas, jei tarp konkretaus reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos ar pareiškėjo savarankiškos profesinės veiklos yra / buvo priežastinis ryšys. Jo nenustačius antrinė teisinė pagalba, nesant kitų ją paneigiančių aplinkybių, turėtų būti teikiama. Ir priešingai, jei reikalavimas, kuriam išdėstyti bei pagrįsti reikalinga antrinė teisinė pagalba, susijęs su ūkine komercine veikla ar savarankiška profesine veikla, tokią pagalbą teikti turi būti atsisakoma. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014, aiškindama analogišką nuostatą (pagal tuo metu galiojusią Įstatymo redakciją, ši nuostata buvo įtvirtinta 11 straipsnio 6 dalies 4 punkte), pažymėjo, kad neturi teisinės reikšmės, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs, ar ji vykdoma; teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai tiesiogiai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla. Vertintina, kad teisėkūros subjektas yra išreiškęs valią neteikti antrinės teisinės pagalbos tais atvejais, kai tai betarpiškai susiję su vykdyta ar vykdoma ūkine komercine veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1060/2014).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, spręsdamas dėl Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto (dabartinės Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto) taikymo, nurodė, kad analizuojant Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, pirmiausia būtina atskleisti sąvokos „ūkinė komercinė veikla“ reikšmę bei turinį. Teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibrėžiama kaip nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, asmens veikla siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Aiškinant paminėtą ūkinės komercinės veiklos sąvoką lingvistiškai, išskirtini tokie pagrindiniai ūkinei komercinei veiklai būdingi požymiai: pirma, tęstinumas, nuolatinis veikos pobūdis; antra, savarankiškumas, t. y. veikimas savo rizika ir savo vardu; trečia, atlygintinumas, t. y. veikla siekiama pelno, tam tikros ekonominės naudos.

20. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvęs Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal ieškovo R. G. patikslintą ieškinį, kuriame buvo prašoma pripažinti negaliojančiu tarp bankrutavusios R. G. individualios įmonės bankroto administratoriaus ir S. N. sudarytą 2020 m. rugpjūčio 26 d. varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2020 m. rugsėjo 17 d. varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją, t. y. grąžinti ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį jame esančių Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių, 1/240 dalį inžinerinių tinklų ieškovo nuosavybėn, atsakovui S. N. grąžinant už šį turtą sumokėtą sumą.

21. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės, pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. Ši nuostata nurodyta, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A‑534/2008 pažymėjo, kad „pabaigus bankroto procedūras, baigiasi ir bankrutavusio subjekto turtinės prievolės kreditoriams, tačiau įmonės savininkų – fizinių asmenų, kaip civilinių teisinių santykių subjektų, teisinis statusas nesikeičia, jų asmeninės prievolės, skirtingai nei likviduotos individualios įmonės prievolės, nesibaigia ir pasibaigus bankroto procedūrai, o įmonės savininkų kreditoriai turi teisę reikalauti jas vykdyti teismo sprendimų vykdymo proceso nustatyta tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-229/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2‑116/2006). <...> Individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, o pagal CK 2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui kyla pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles“.

22. Taigi, atsižvelgus į teismų praktikoje nurodytus išaiškinimus ir įvertinus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą nuostatą, nėra pagrindo nesutikti su Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad, šiuo atveju, pareiškėjui antrinė teisinė pagalba negalėjo būti teikiama. Pareiškėjo vykdyta veikla, susijusi su individualia įmone (kuriai iškeltas bankrotas), laikytina ūkine komercine veikla. Kadangi bankrutavusios individualios įmonės savininkas atsako už įmonės prievoles, konstatuotina, kad civilinė byla, kurioje antrinės teisinės pagalbos prašė pareiškėjas (reikalavimas), yra susijusi su jo vykdyta ūkine komercine veikla. Šiuo atveju šios išvados nekeičia pareiškėjo atskirajame skunde dėstomi argumentai dėl nuosavybės, kadangi šiuo atveju svarbu tai, kad už individualios įmonės prievoles atsako būtent pareiškėjas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjo siekį, kreipiantis į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje civilinėje byloje, apginti turtinius interesus, atsiradusius dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Pareiškėjas nepaneigė (nepateikė konkrečių įrodymų ir (ar) pagrįstų argumentų), kad neigiamos pasekmės, kurių pasėkoje buvo inicijuotos varžytynės, atsirado ne dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, konkrečiai – jo individualios įmonės bankroto. Būtent todėl bylos (byla dėl įmonės bankroto, taip pat byla dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, dėl kurios antrinės teisinės pagalbos prašė pareiškėjas) Tarnybos buvo vertinamos kartu. Taigi, tarp reikalavimo ir ūkinės komercinės veiklos yra priežastinis ryšys. Be to, šių išaiškinimų kontekste paminėtina, kad šiuo atveju aplinkybė, ar ūkinės komercinės veiklos vykdymas yra nutrūkęs, ar ji vykdoma, neturi teisinės reikšmės.

23. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad teisinės pagalbos prašė ne byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl jo individualios įmonės bankroto, tačiau šiuo atveju turėjo būti įvertinta ir ši byla, ypač atsižvelgiant į tai, kad aplinkybę dėl individualios įmonės bankroto pareiškėjas minėjo savo prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Taip pat pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl reikalavimų ir (ar) argumentų civilinėje byloje (ne)pagrįstumo, kadangi nagrinėjo būtent Tarnybos Sprendimo teisėtumą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto normos turinį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios Įstatymo nuostatos taikymo aspektu, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui atsisakė teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nustatęs, jog pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimais, tiesiogiai atsirandančiais dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos, nes šios aplinkybės nustatymas yra pakankamas pagrindas Tarnybai priimti sprendimą atsisakyti besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

25. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan