2019-04-10 Nr. AB-9205-3-62-3-01644-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-460-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01644-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus vedėjui V. G. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) išieškoti iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija, VDI) Alytaus skyriaus vedėjo V. G. pareiškėjo naudai ne mažesnę kaip vieno mėnesio algos dydžio kompensaciją už tris mėnesius (160 x 3= 480 Eur); 2) priteisti iš atsakovo Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. pareiškėjui 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. pareiškėjui 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 4,22 Eur pašto išlaidų (I t., b. l. 146–154).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. rugpjūčio 6 d. gavo atsakovo sprendimą Nr. SD-9-9963, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. prašymas, siųstas VDI Alytaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK) ir šios komisijos perduotas nagrinėti atsakovui. Atsakovas minėtame sprendime nusprendė, jog pareiškėjo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lorem“ neturėjo pareigos nuo 2016 m. liepos 1 d. padidinti pareiškėjo darbo užmokestį. Pareiškėjas manė, kad darbo užmokestis turėjo būti didinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei padidinus minimalų darbo užmokestį.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Lorem“ dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi, jo darbas buvo susijęs su komandiruotėmis į užsienio šalis. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. SD-9-9963 nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo darbdavys atšaukdamas pareiškėją iš komandiruotės nuo 2016 m. liepos 2 d. teisės aktų nepažeidė. Atsakovas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas savo 2016 m. liepos 5 d. prašyme prašė paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis buvo netikėtai atšauktas iš komandiruotės, netyrė pareiškėjo darbo laiko apskaitos pažeidimų.

Už darbą nakties metu pareiškėjui nebuvo skaičiuojamas padidintas darbo užmokestis, todėl jis yra išieškotinas iš atsakovo. DGK nustatė, kad viengubu tarifu ieškovui priskaičiuotas darbo užmokestis už visas dirbtas valandas (112 val.), tačiau darbdavys nepriskaičiavo naktinio apmokėjimo 0,5 karto už 9 darbo valandas (0,5 karto x 2,73 Eur x 9 val.), viso 12,28 Eur, nors atsakovas darbo laiko apskaitos pažeidimų nenustatė. Pareiškėjui darbdavys nepateikė darbo grafiko, tačiau atsakovas to nepripažino pažeidimu. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. SD-9-10155 netyrė pareiškėjo darbdavio UAB „Lorem“ darbo tvarkos taisyklių atitikimo pareiškėjo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, darbo pobūdžiui, neišsiaiškino pareiškėjo supažindinimo su minėtomis taisyklėmis aplinkybių.

Atsakovas nevertino įsakymų dėl komandiruočių teisėtumo, be to, jis privalėjo išanalizuoti darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų taikymo praktiką. Atsakovas pareiškėjo prašymus išnagrinėjo atsainiai, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl darbo santykius reguliuojančių įstatymų taikymo. Atsakovas tirdamas pareiškėjo prašymus priėmė nepagrįstus sprendimus, todėl savo funkcijas atliko netinkamai, dėl to pareiškėjas teigė patyręs 480 Eur dydžio turtinę ir 1300 Eur dydžio neturtinę žalą.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 131–134) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. skundą priėmė 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SD-9-9963, kuriame konstatavo, kad atlikus pareiškėjo darbdavio UAB „Loren“ inspektavimą pažeidimų nenustatė. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo darbo sutartyje su UAB „Loren“ buvo numatytas 457 Eur darbo užmokestis, t. y. didesnis už nuo 2016 m. liepos 1 d. patvirtintą minimalų 380 Eur darbo užmokestį, todėl darbdaviui neatsirado prievolė didinti pareiškėjo darbo užmokestį. Pareiškėjas su darbdaviu UAB „Lorem“ 2016 m. birželio 10 d. sudarydamas darbo sutartį Nr. 33 sutarė dėl sumažintų dienpinigių, bet ne mažiau nei 50 proc. nuo nustatytos sumos, tuo teisės aktai nebuvo pažeisti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su dokumentais dėl siuntimo į komandiruotę ir atšaukimo iš jos. Atsakovas neturėjo įgalinimų svarstyti darbdavio priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, juos naikinti, vertinti skirtingų darbo teisinių santykių šalių paaiškinimų teisingumą. Dėl pareiškėjo darbo laiko apskaitos pažeidimų pasisakė VDI Alytaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija, todėl atsakovas nevertino DGK procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumo. Pareiškėjas su UAB „Lorem“ darbo tvarkos taisyklėmis buvo supažindintas pasirašytinai. Atsakovo 2016 m. rugpjūčio 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimai teisėti, todėl nėra civilinės atsakomybės pagrindų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti, nes atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ir nepriėmė neteisėtų sprendimų.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. liepos 5 d. prašymu (skundu) kreipėsi į DGK dėl atšaukimo iš komandiruotės ir darbo sutarties papildymo, prašydamas įvertinti pareiškėjo darbdavio UAB „Lorem“ vedamą apskaitą bei dokumentus, susijusius su darbo santykiais, ir priimti sprendimą dėl pareiškėjo darbo sutartyje numatyto atlyginimo dydžio, kuris padidėjus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytam minimaliam atlyginimui nebuvo didinamas (I t., b. l. 57–58). Taip pat pareiškėjas prašė įvertinti aplaidžiai sudaromus darbo grafikus, įsakymų, susijusių su komandiruotėmis, teisėtumą, bei už teisės pažeidimus skirti darbdaviui 500 eurų baudą. DGK perdavė šį pareiškėjo prašymą tirti VDI Alytaus skyriui, kuris išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SD-9-9963, kuriame konstatavo, kad pareiškėjo darbdaviui neatsirado pareiga didinti pareiškėjo darbo užmokestį, nes darbo sutartyje buvo numatytas didesnis pareiškėjo darbo užmokestis, t. y. 457 eurai, nei nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė (I t., b. l. 60). Atsakovas taip pat nurodė, kad darbdavys atšaukdamas pareiškėją iš komandiruotės teisės aktų nepažeidė ir kad mobiliems darbuotojams Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 3 dalis dėl darbo grafikų paskelbimo viešai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jų įsigaliojimo, netaikoma.

9. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 25 d. pateikė atsakovui dar vieną pranešimą (skundą), prašydamas išaiškinti, ar UAB „Lorem“ darbo tvarkos taisyklės atitinka pareiškėjo darbo pobūdį, ar darbdavio darbuotojas galėjo pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu pateikti pasirašyti įmonės darbo tvarkos taisykles, ar tai buvo daroma žinant UAB „Lorem“ vadovui (I t., b. l. 61). Atsakovas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo pranešimą (skundą), priėmė 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. SD-9-10155, kuriame konstatavo, kad darbdavio darbo tvarko taisyklės pareiškėjui privalomos, tačiau taisyklėse nurodytas įmonės darbo laikas nėra privalomas, kadangi vairuotojams darbo laiko režimą nustato 2006 m. kovo 15 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006, taip pat nurodė, kad atsakovo kompetencijai nepriskirta tirti aplinkybių, susijusius su pareiškėjo supažindinimu su darbo tvarkos taisyklėmis (I t., b. l. 62).

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundai, susiję su darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų laikymosi kontrole, buvo tiriami atsakovo specialisto, kuris atlikęs pareiškėjo darbdavio inspektavimą surašė 2016 m. liepos 28 d. išvadą Nr. 9VD-39 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. iš vadą Nr. 91D-40 (II t., b.l. 23–26), kurių pagrindu buvo priimti sprendimai dėl pareiškėjo skundų.

11. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas pripažino pagrįstomis atsakovo išvadas dėl pareiškėjo atlyginimo nedidinimo teisėtumo, dėl to, kad 2016 m. birželio 11 d. siųsdamas pareiškėją į komandiruotę Danijoje ir 2016 m. liepos 30 d. atšaukdamas pareiškėją iš jos, pareiškėjo darbdavys teisės aktų nepažeidė. Vertindamas pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. skunde išdėstytą prašymą įpareigoti UAB „Lorem“ pateikti raštišką paaiškinimą, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atšauktas iš komandiruotės, teismas sprendė, kad tarp pareiškėjo ir darbdavio kilo individualus darbo ginčas, kurio sprendimas nepriskirtas atsakovo kompetencijai. Teismas taip pat sutiko su atsakovo išvadomis, kad įmonės UAB „Lorem“ darbo laikas, nurodytas darbo tvarkos taisyklėse, nėra privalomas pareiškėjui, kaip dirbančiam mobilų vairuotojo darbą darbuotojui, ir kad VDI kompetencijai nepriskirta tirti supažindinimo su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis aplinkybių.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios su individualiu darbo ginču. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundų turinį, nustatytos kompetencijos ribose tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. ir 2016 m. liepos 25 d. skundus, ištyrė ir teisiškai pagrįstai įvertino skunduose nurodytas visas reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstus 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SD-9-9963 ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. SD-9-10155, atsakovas nepadarė jokių procedūrinių ir materialios teisės pažeidimų, todėl nėra pagrindo atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

13. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, taip pat pažymėjęs, kad pareiškėjo skundas paduotas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko su teismo pasiūlymu įtraukti į bylą tinkamu atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III. 14. Pareiškėjas S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išskyrus dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, ir priimti kitą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymus, teismo posėdyje netinkamai ištyrė šalių pateiktus įrodymus.

14.2. Už apskaičiuotą dienpinigių dalį, viršijančią 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, darbdavys privalėjo sumokėti socialinio draudimo įmokas. Teismas vadovavosi senos redakcijos teisės aktais. Darbdavys pareiškėjo komandiruotės metu nepaliko pareiškėjo darbo užmokesčio, nes jo nepakėlė Vyriausybei padidinus minimalų darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo darbo sutartyje nurodytas 456 Eur atlyginimas yra didesnis už minimalų darbo užmokestį, nes yra žinoma, jog darbo sutartyje nurodytas atlyginimas yra sudarytas iš darbo sutarties dieną galiojusio minimalaus darbo užmokesčio, padauginto iš 1,3 koeficiento, pridedant 1 Eur.

14.3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturėjo įgalinimų svarstyti darbdavio sprendimų dėl siuntimo ir atšaukimo iš komandiruotės, apeliantas remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir VDI nuostatais teigia, kad atsakovas netinkamai atliko savo funkcijas, susijusias su darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymu ir laikymusi.

14.4. Teismas nemotyvavo savo išvados, kad atsakovo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. SD-9-9963 ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. SD-9-10155 teisėti. Pareiškėjas savo 2016 m. liepos 25 d. skunde atsakovui nurodė aplinkybes dėl darbo tvarkos taisyklių pasirašymo pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu, Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo nedarbingumą patvirtinančius įrodymus, todėl apeliantas juos teikia kartu su apeliaciniu skundu. Teismas netyrė atsakovo argumentų, kad atsakovo kompetencijai nepriskirta tirti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo supažindinimu su darbo tvarkos taisyklėmis, nors supažindinimo tvarka susijusi su darbo santykiais, ir šios srities kontrolė priskirtina atsakovo kompetencijai.

14.5. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nurodo netinkamą atsakovą, klaidina proceso dalyvius bei netinkamai taiko ABTĮ.

14.6. Teismas peržengė skundo ribas vertindamas VDI 2016 m. liepos 28 d. išvadą Nr. 9VD-39 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. išvadą Nr. 9VD-40, kurių pareiškėjas neskundė, taip pat nurodydamas, kad nebuvo pažeistos asmenų aptarnavimo taisyklėse įtvirtintos procedūros.

14.7. Atsakomybė dėl tinkamo komandiruotės įforminimo tenka darbdaviui, UAB „Lorem“ nenurodė komandiruotės trukmės, nors pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį privalėjo tai padaryti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad darbdavys priimdamas įsakymus dėl pareiškėjo komandiruotės formalių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

14.8. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčas dėl atšaukimo iš komandiruotės yra subjektyvaus pobūdžio, nurodant, kad pareiškėjas turėtų turėtų kreiptis į DGK, pareiškėjas pažymi, kad savo 2016 m. liepos 5 d. prašymą jis teikė DGK, kuri jį persiuntė atsakovui. Atsakovas, manydamas, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas nepriskirtinas jo kompetencijai, turėjo pareigą įpareigoti DGK išnagrinėti šį prašymą, tačiau to nepadarė.

14.9. Teismas, spręsdamas, jog teisės aktai nebuvo pažeisti, nes pareiškėjas buvo supažindintas su įsakymais dėl jo komandiruotės ir darbo tvarkos taisyklėmis, o atsakovas darbo laiko apskaitos pažeidimų nenustatė, neatkreipė dėmesio į tai, kad DGK, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundą, nustatė, kad darbdavys nevykdo naktinio darbo apskaitos.

14.10. Atsakovas neištyrė, ar darbdavys laikosi teisės aktų, kurių laikymosi kontrolė priskirta atsakovo kompetencijai, darbdavys pareiškėją su darbo tvarkos taisyklėmis supažindino ne jo priėmimo į darbą dieną, o jo nedarbingumo laikotarpiu. Darbdavys pažeidė darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančius teisės aktus, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi išgalvotais įstatymais. Apelianto manymu, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. patikslintą skundą, teigiama, kad VDI veiksmai buvo atlikti pagal teisės aktų nustatytą VDI kompetenciją ir negali būti vertinami kaip neteisėti pareigūnų veiksmai, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą. VDI nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl VDI pritaria ir palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus ir išvadas. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi Pareiškėjas, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamasis tais pačiais argumentais, kaip atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo reikalavimai priteisti jam iš atsakovo Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. turtinę ir neturtinę žalą, kildinamą iš jo veiksmų vykdant Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo funkcijas, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų, taip pat pažymėjęs, kad pareiškėjo skundas paduotas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko su teismo pasiūlymu įtraukti į bylą tinkamu atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtinė administracinių teismų kompetencija spręsti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Taigi bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, atsakovu, iš kurio gali būti priteisiamas žalos atlyginimas, gali ir turi būti valstybė, bet ne konkretus valdžios institucijos tarnautojas / darbuotojas.

21. Netinkamos šalies pakeitimą teismo procese reglamentuoja ABTĮ 53 straipsnis, kuriame nurodyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Taigi, pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas.

22. Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas pareiškėjui išaiškino, kad skundas pateiktas netinkamam atsakovui, ir pasiūlė atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, tačiau pareiškėjas su tokiu siūlymu nesutiko ir išreiškė poziciją, kad atsakovu byloje turėtų būti paliekamas Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjas V. G. Taigi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas, kad realiai būtų apgintos galimai pažeistos besikreipusio teisminės gynybos asmens teisės, buvo pakankamai aktyvus ir veikė taip, kaip numatyta ABTĮ 12 straipsnyje – išaiškino pareiškėjui jo procesines teises ir pareigas, įspėjo dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir stengėsi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu pareiškėjas nesutinka pakeisti atsakovo, tai yra pakankamas pagrindas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą atmesti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-481/2007; 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-96-261/2017).

24. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas atsakovas negali atsakyti CK 6.271 išdėstytais pagrindais, kadangi nepatenka į šiame straipsnyje nurodytų subjektų, kurie atsako už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, sąrašą (valstybė arba savivaldybė), pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos, taip pat pareiškėjo nurodytos aplinkybės, iš kurių jis kildina savo reikalavimus, nagrinėjamu atveju pripažintinos perteklinėmis, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dalia Višinskienė Virginija Volskienė