2020-11-03 Nr. AB-20422-3-61-3-02110-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4804-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02110-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 13VR-4478 „Dėl M. K., kuris naudojasi bendrijos laisvo judėjimo teise neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ (toliau – ir VSAT sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti; 2) pripažinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-332 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir 2019 m. gegužės 28 d. atvyko į Lietuvos Respubliką iš Maskvos per tarptautinį Vilniaus oro uostą. Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte jis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, nes pasienio tikrinimo metu buvo nustatyta, kad egzistuoja pareiškėjo, kuris naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teise, neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastys. Pareiškėjui šios priežastys paaiškintos nebuvo, buvo įteiktas VSAT 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas ir nurodyta išvykti iš Lietuvos. Vėliau pareiškėjas gavo Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą, kurio pagrindu buvo priimtas VSAT sprendimas.

3. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas iš skundžiamų sprendimų turinio sprendė, kad nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją išimtinai tik dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 6, 8 ir 10 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Įstatymas nedetalizuoja, kokių vertybių pažeidimas būtų suprantamas kaip grėsmė valstybės saugumui, pabrėžė, kad Migracijos departamentas turėjo motyvuotai nustatyti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Iš Migracijos departamento sprendimo nėra aišku, kokie pareiškėjo veiksmai buvo pagrindas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Vien faktas, kad pareiškėjas gali būti siejamas su tam tikru informaciniu portalu, nėra pakankamas pagrindas jam uždrausti atvykti į Lietuvą. VSAT sprendime apskritai nenurodomi jo priėmimo motyvai. Skundžiamų sprendimų motyvų išdėstymas neadekvatus taikomos priemonės griežtumui, motyvai nepakankami ir neaiškūs, faktinis sprendimų priėmimo pagrindas nesuprantamas.

4. Pareiškėjas teigė, kad jis nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų, jam niekad nebuvo pareikšti jokie įtarimai ir nepaskirtos jokios poveikio priemonės. Neegzistavo jokie įstatyme ar tarptautiniuose teisės aktuose numatyti pagrindai uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas nesiėmė jokių protingų priemonių išklausyti pareiškėją.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad prieš atvykstant į Lietuvą jam ne tik nebuvo žinoma apie priimtą Migracijos departamento sprendimą, bet ir atvykus į Lietuvą ir priėmus VSAT sprendimą, tokio sprendimo motyvai nebuvo paaiškinti ir Migracijos departamento sprendimas, kurio pagrindu priimtas VSAT sprendimas, jam nebuvo įteiktas.

6. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo atliktas arba atliktas neišsamiai individualus jo situacijos tyrimas ir vertinimas bei atsakomybės individualizavimas. Iš skundžiamų sprendimų nematyti, kad būtų vertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuva ir priimtų sprendimų poveikis jo asmeniniam gyvenimui. Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas tą pačią dieną, kai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu įvertinti informaciją apie pareiškėją. Migracijos departamento sprendimas priimtas prieš vieną dieną iki pareiškėjui atvykstant į Lietuvą, kas leidžia manyti, kad Migracijos departamentas pats niekaip nevertino ir netikrino pateiktos informacijos, o paskubomis uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką tiesiog automatiškai tenkindamas VSD prašymą.

7. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo proporcingumo principu. Migracijos departamentas nustatė maksimalų 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, nenurodydamas jokių motyvų, kuriais remiantis buvo nustatytas toks terminas. Valstybės institucijų elgesys ypatingos skubos tvarka uždraudžiant Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiui naudotis jam garantuojama laisvo judėjimo teise gali būti pateisinamas tik esant labai realiam ir labai rimtam pavojui valstybės saugumui, kas nebuvo nustatyta. Skundžiamas sprendimas priimtas ne dėl realaus gresiančio pavojaus, kuris kiltų tuo atveju, jeigu pareiškėjas atvyktų į Lietuvos Respubliką, o dėl to, kad praeityje atitinkamame interneto tinklalapyje buvo paskelbti valstybės įstaigų neigiamai vertinami straipsniai. Skundžiamame sprendime niekaip nemotyvuojama, kaip draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką užkirs kelią sprendime nurodomų straipsnių publikacijai, kas valstybės įstaigų vertinama kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Migracijos departamento sprendime nurodomi straipsniai galėjo ir galės būti skelbiami, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas galės atvykti į Lietuvą, ar ne, taigi taikomos poveikio priemonės tikslas yra nesuprantamas. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra niekaip nesusijęs su valstybės įstaigų deklaruojamu siekiu užtikrinti valstybės saugumą.

8. Pareiškėjas nurodė, kad jis vien dėl savo ryšio su atitinkamu interneto portalu vertinamas kaip keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, nors nėra jokių duomenų apie tai, kad jis gali atlikti veiksmus, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui. Bendrijos teisėje draudžiama priimti ribojamąsias priemones bendrosios prevencijos sumetimais. Asmens galima neįleisti tik tuomet, jei asmuo savo asmeniniu elgesiu iš tikrųjų padarytų visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos pažeidimus. Nors, atsakovų vertinimu, skundžiamuose sprendimuose nurodyto informacinio portalo veikla kelia grėsmę Lietuvos saugumui, Lietuvoje šio portalo veikla yra neribojama ir jis yra laisvai prieinamas bet kuriam Lietuvos gyventojui. Šiuo metu Lietuvos valstybė nesiima visiškai jokių veiksmų Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu, kuriais būtų siekiama kovoti su tokiu elgesiu, kuriuo yra kaltinamas pareiškėjas. Pareiškėjas yra diskriminuojamas Lietuvos piliečių atžvilgiu.

9. Atsakovas VSAT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. VSAT, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (ES) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 8 straipsnio ir Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad tarnybos pareigūnai privalo patikrinti, ar asmuo, kuris naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Sąjungos teisę, nėra laikomas keliančiu grėsmę bet kurios iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, be kita ko, patikrinant Šengeno informacinę sistemą ir kitas atitinkamas Sąjungos duomenų bazes.

11. VSAT paaiškino, kad patikrinus pareiškėjo pasienio kontrolei pateiktus kelionės dokumentus paaiškėjo, jog jam vadovaujantis skundžiamu Migracijos departamento sprendimu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. VSAT pareigūnai, vykdydami savo veiklą, privalo vykdyti Migracijos departamento priimtus sprendimus ir nedisponuoja informacija, kokia informacijos apimtimi remiantis ši institucija priima sprendimus dėl uždraudimo užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas neatitiko vienos iš būtinų atvykimo sąlygų, nustatytų Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalies b) punkte. Skundžiamas VSAT sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Migracijos departamentas nurodė, jog įvertinus aplinkybę, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas gavus įslaptintą informaciją, jame nurodyto pareiškėjo veiksmų aprašymo detalumas yra pakankamas, buvo vertinama jų visuma, taip pat kita susijusi informacija.

14. Migracijos departamentas paaiškino, kad grėsmė valstybės saugumui grindžiama ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis – pareiškėjas kuruoja ir vykdo vyriausiojo redaktoriaus funkcijas informaciniame portale, sistemingai skleidžiančiame propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą. Įvertinus duomenų visumą, prieita pagrįsta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ateityje. Skundžiamas sprendimas priimtas nešališkai, pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

15. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, remiasi VSD, kuris yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pateiktais duomenimis ir išvadomis.

16. Migracijos departamentas pažymėjo, kad skundžiamą sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Todėl skundo teiginiai, kad pareiškėjui nebuvo skirtos jokios sankcijos, yra teisiškai nepagristi, šios aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

17. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti laikotarpis (5 metai) yra proporcingas, buvo nustatytas atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 40.3 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą. Skundžiamame Migracijos departamento sprendime yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, motyvai pakankami, įvertintas sprendimo proporcingumas. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo poreikį atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitus teisinius gėrius – valstybės ir visuomenės interesus ir saugumą, galimą grėsmę šiems interesams.

18. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatyme, nei Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančiose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) nėra numatyta pareiga apklausti užsienietį prieš priimant sprendimą uždrausti atvykti. Taisyklių 6 ir 10 punkto nuostatos paneigia pareiškėjo argumentus dėl paskubomis priimto sprendimo.

19. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjo asmeninis elgesys buvo įvertintas kaip keliantis realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniams visuomenės interesams, o taikoma priemonė būtina siekiamiems tikslams (užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą), todėl skundo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo laisvės judėti ES atmestini.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

21. VSD paaiškino, kad įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2019 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 19-677S Migracijos departamentui pateikė informaciją, reikšmingą priimant skundžiamus sprendimus. Migracijos departamento sprendime aiškiai įtvirtintas jo priėmimo faktinis pagrindas – pareiškėjo veikla, susijusi su jo, kaip atitinkamo informacinio portalo kuratoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus veikla, sistemingai skleidžiant propagandinę informaciją, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Skundžiamuose sprendimuose nurodytas aiškus jų priėmimo teisinis pagrindas.

22. VSD teigimu, Migracijos departamento draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimtas atžvelgiant į VSD 2019 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 19-677S pateiktus duomenis, įvertinus pareiškėjo nuoseklią nacionaliniam saugumui grėsmę keliančią propagandinę veiklą. Nurodytame rašte pateikta informacija patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui tiek šiuo metu, tiek ateityje. Skundžiami sprendimai priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo elgesį, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

24. Teismas sprendė, jog skundžiami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo elgesį, duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi, atitinkantys Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Atsakovai išsamiai, detaliai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 10 d. nutartimi iš dalies tenkino pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl visų pareiškėjo pagrindinių argumentų.

27. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog Migracijos departamentas viršijo jam įstatymu suteiktas kompetencijos ribas, nustatydamas draudimo Europos Sąjungos piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, kuris yra ilgesnis nei Įstatymu nustatytas maksimalus 5 metų laikotarpis. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl VSD rašto, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas Migracijos departamento sprendimas, nors pareiškėjas teigė, kad šis raštas buvo svarbiausias ir iš esmės vienintelis įrodymas byloje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nors pareiškėjas nesutiko su apibendrinančio pobūdžio VSD išvada, kad jo redaguojamame portale „sputniknews.lt“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką, pirmosios instancijos teismas, vertindamas VSD pateiktą apibendrinančiąją išvadą, neįvertino, ar ji atitinka pradinius dokumentus, t. y. portalo publikacijas. Byloje nėra nė vienos „sputniknews.lt“ publikacijos, kurios pagrindu tokios išvados galėtų būti daromos. Teismas nepasisakė dėl VSD apibendrinančiojo pobūdžio išvadų teisingumo.

28. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad kai kurios VSD rašto aplinkybės neatitinka tikrovės, pvz., kad pareiškėjas yra dirbęs su Rusija siejamame radijuje „Avtoradio“ Latvijoje. Pareiškėjas nurodė, kad jis niekada nėra dirbęs nurodytoje darbovietėje. Pirmosios instancijos teismas tokių pareiškėjo argumentų netyrė ir nevertino, ar faktai atitinka realybę, ar jie turi reikšmės. Pirmosios instancijos teismas tik apsiribojo konstatavimu, kad Migracijos departamento sprendimas yra priimtas VSD rašto pagrindu bei pacitavo beveik visą VSD raštą, neanalizuodamas jame nurodytų aplinkybių, jų teisingumo ir patikimumo bei ryšio su nagrinėjama byla.

IV. 29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

30. Teismas nurodė, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas turi teisę (ir pareigą) remtis VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

31. Teismas, pasisakydamas dėl VSD rašte pateiktos išvados, jog pareiškėjo redaguojamame portale „sputniknews.lt“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką, pagrįstumo, įvertinęs į bylą pateiktas portalo „sputniknews.lt“, kurio vyriausiasis redaktorius yra pareiškėjas, publikacijas, skelbtas nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., nustatė, jog priešingai nei teigia pareiškėjas, jo redaguojamame portale „sputniknews.lt“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Migracijos departamentas pagrįstai ginčijamame sprendime konstatavo, jog portale „sputniknews.lt“ jau keletą metų sistemingai platinami straipsniai, kuriuose siekiama paneigti Sovietų Rusijos Lietuvos atžvilgiu įvykdytą okupaciją 1945 metais bei diskredituoti pasipriešinimo okupacijai dalyvius, kaltinant juos simpatijomis nacizmui, civilių gyventojų terorizavimu ir žudymu. Portale „sputniknews.lt“ siekiama diskredituoti Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11d. bei menkinti Sausio 13-osios aukų atminimą (portale „sputniknews.lt“ Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. vadinamas „maištu“). Portale „sputniknews.lt“ sistemingai platinami straipsniai, kuriais siekiama silpninti Lietuvos visuomenės ryžtą priešintis galimai Rusijos karinei agresijai. Tuo pat metu siekiama skatinti abejones dėl NATO bloko šalių paramos Rusijos agresijos atveju.

32. Teismo vertinimu, vyriausiasis redaktorius pagal savo darbo pobūdį formuoja minėto portalo politiką, kas leidžia daryti išvadą, jog būtent jis sprendžia, kokio turinio straipsniai portale bus publikuojami. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui padaryti kitokias išvadas. Be to, vadovaujantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi (http://www.profesijuklasifikatorius.lt) vyriausiojo redaktoriaus profesija yra priskiriama vadovų grupei. Taigi, nors byloje nėra išslaptintos informacijos apie pareiškėjo, kaip individualaus asmens veiklą ir jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau faktas, jog pareiškėjas yra portalo „sputniknews.lt“ vyriausiasis redaktorius, t. y. asmuo neabejotinai pagal savo darbo pobūdį aktyviai veikiantis portalo veikloje, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog jo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Teismas priėjo prie išvados, jog, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi, Migracijos departamentas nepažeidė proporcingumo principo nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas viršijo jam įstatymu suteiktas kompetencijos ribas, nustatydamas draudimo ES piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, kuris yra ilgesnis nei įstatymu nustatytas maksimalus 5 metų laikotarpis, t. y. 5 metai ir 1 diena, teismas nurodė, kad pagal ginčijamą Migracijos departamento sprendimą draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką galioja nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. Atsižvelgiant į procesinių terminų skaičiavimo taisykles, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog paskutinė diena, taikant 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, terminą yra 2024 m. gegužės 27 d.

34. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo galimo darbo radijuje „Avtoradio“ ar jo studijų Rusijos tautų draugystės universitete Maskvoje, nurodydamas, kad į bylą pateiktų duomenų visiškai pakanka išvadai dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

35. Teismas pažymėjo, kad VSAT pareigūnai vykdydami savo veiklą privalo vykdyti Migracijos departamento sprendimus. Šiuo atveju VSAT pareigūnai, vadovaujantis teisės aktais, vykdydami Migracijos departamento sprendimą, teisėtai užtikrino, jog pareiškėjas nepatektų į Lietuvos Respublikos teritoriją.

36. Apibendrindamas teismas nurodė, kad skundžiami Migracijos departamento ir VSAT sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

V. 37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

38. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1. Migracijos departamentas, nustatydamas 5 metų ir 1 dienos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, kuris viršija Įstatyme nustatytą maksimalų 5 metų terminą, viršijo jam teisės aktais nustatytas kompetencijas ribas. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, koks šiuo atveju yra bendras nustatyto draudimo terminas. Byloje nėra ginčo, kad paskutinė draudimo galiojimo diena yra 2024 m. gegužės 27 d., tačiau teismas niekaip nemotyvavo, kodėl teismas priėjo išvados, kad terminas nuo (įskaitytinai) 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d. sudaro 5 metus, o ne 5 metus ir 1 dieną. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamento sprendime draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas ne kitą dieną po tam tikros kalendorinės datos, kuria žymima termino pradžia, o tą pačią dieną – 2019 m. gegužės 27 d.. Todėl 5 metų terminas pasibaigia 2024 m. gegužės 26 d., o ne 2024 m. gegužės 27 d. Taigi akivaizdu, kad Migracijos departamento nustatytas terminas faktiškai yra 5 metai ir 1 diena. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus) ir ribojant šias teises daugiau nei leidžia įstatymai turi būti pripažįstami neteisėtais. Pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė nenumatyta jokiame Lietuvos Respublikos įstatyme, todėl jos taikymas nesuderinamas tiek su konstituciniu teisėtumo principu, tiek su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis.

38.2. Nei skundžiamame Migracijos departamento sprendime, nei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nėra jokių motyvų, kodėl turėtų būti taikoma maksimalaus termino poveikio priemonė. Pritaikyta poveikio priemonė neatitinka proporcingumo principo. Argumentai, kuriais teismas grindė išvadą, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas nepažeidžia proporcingumo principo, nepateisina, kodėl šiuo atveju buvo būtina taikyti maksimalų (arba net ilgesnį nei maksimalų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ir kodėl siekiamų tikslų negalima buvo pasiekti taikant, pavyzdžiui, perpus trumpesnį draudimo terminą. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamento sprendime nėra jokių motyvų, kuriais remiantis buvo nustatytas maksimalus, o ne trumpesnis draudimo terminas ar apskritai nuspręsta taikyti kitas poveikio priemones.

38.3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo advokatai nurodė, kad pareiškėjas „nustato bendrą politiką“. Pareiškėjo advokatai teisme nenurodė pareiškėjo atliekamų funkcijų. Vieno iš advokatų bendro pobūdžio pasvarstymai teismo posėdžio metu apie tai, kokios paprastai yra žiniasklaidos priemonės redaktoriaus funkcijos, negali būti įrodymas byloje, įrodantis pareiškėjo neva atliktus netinkamus veiksmus. Jei, teismo vertinimu, klausimas, kokios yra pareiškėjo atliekamos funkcijos, yra svarbus šiai bylai išnagrinėti, teismas privalėjo nustatyti privalomą pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje arba išreikalauti iš atsakovo atitinkamus įrodymus. Byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors nederamus veiksmus. Migracijos departamento sprendimas yra priimtas bendrosios prevencijos tikslais, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas pagrįstas spėjimu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos profesijų klasifikatoriumi, tik spėjo, kokias funkcijas galėtų atlikti pareiškėjas, nors tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas nedirba Lietuvos Respublikoje ir jo pareigybei netaikytinas Lietuvos Respublikos profesijų klasifikatorius.

38.4. Teismas nevertino, kaip skundžiamais sprendimais yra pasiekiamas juose deklaruojamas tikslas, pavyzdžiui, kaip draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką užkirs kelią straipsnių publikavimui. Taikoma poveikio priemonė apskritai nėra susijusi su deklaruojamu tikslu. Interneto portalo „sputniknews.lt“ publikacijas skaito labai nedaug žmonių, todėl į bylą pateiktos publikacijos ir tuo labiau pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nesukėlė ir nesukels realios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi taikomos poveikio priemonės neproporcingos. Byloje nėra įrodymų, kad: į bylą pateiktos publikacijos būtų rengtos ar išleistos pareiškėjui būnant Lietuvos Respublikoje arba kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje lėmė byloje esančių publikacijų turinį; kad pareiškėjui pritaikius poveikio priemonę grėsmė valstybės saugumui sumažėjo ar kaip nors pakito; kad pareiškėjo teisė atvykti į Lietuvos Respubliką lemia naujų publikacijų kiekį ar turinį; kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje ateityje keltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ar kad pareiškėjas ateityje atliks kokius nors netinkamus ar nederamus veiksmus.

38.5. Tuo atveju, kai taikomos sankcijos už netinkamą naudojimąsi saviraiškos laisve, atsakovai privalo įrodyti, o teismas – konstatuoti konkrečius pareiškėjo veiksmus, o ne organizacijos, kuriai pareiškėjas galimai net nepriklausė, kuomet buvo atlikti Lietuvos valstybei nepriimtini veiksmai. Nagrinėjamu atveju yra pažeidžiama Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis, kadangi pritaikoma priemonė, kuri nėra numatyta įstatyme Konvencijos prasme ne tik dėl to, kad nustatytas draudimas atvykti yra ilgesnis nei 5 metai, bet ir dėl to, kad galiojantys įstatymai neatitinka kokybinių reikalavimų, nes įstatymai nėra suformuluoti pakankamai tiksliai, kad asmenys galėtų kontroliuoti savo elgesį ir nei pareiškėjas, nei jokie kiti asmenys Lietuvoje negali numatyti, kad tokių veiksmų, kurių atlikimu yra kaltinamas pareiškėjas, pasekmė gali būti uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ilgiau nei 5 metams. Nagrinėjamu atveju valstybės institucijos įtikinamai nepagrindė būtinumo riboti pareiškėjo saviraiškos laisvę, kadangi nei skundžiamuose sprendimuose, nei į bylą pateiktuose dokumentuose nenurodė, kokių veiksmų atlikimu pareiškėjas yra kaltinamas, kodėl šie veiksmai gali būti vertinami kaip grėsmė nacionaliniam saugumui ir kodėl pareiškėjo atžvilgiu yra būtina taikyti poveikio priemonę ribojant pareiškėjo teisę laisvai judėti, teisę laisvai rinkti, gauti ir skleisti informaciją ilgiau nei maksimalus įstatyme nustatytas terminą. Taigi pritaikyta poveikio priemonė yra ne tik nenumatyta įstatyme Konvencijos prasme, bet ir nėra būtina demokratinėje visuomenėje.

38.6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl pažeistos pareiškėjo teisės laisvai judėti ES ir diskriminacinio pobūdžio priemonės ES piliečiui taikymo yra neesminiai, ir jų nenagrinėjo. Skundžiami sprendimai iš esmės yra grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, t. y. vien dėl savo ryšio su „sputniknews.lt“ pareiškėjas vertinamas kaip pavojingas nacionaliniam saugumui, nors nėra jokių duomenų apie tai, kad jis gali ateityje atlikti veiksmus, keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui. Bendrijos teisėje draudžiama priimti ribojamąsias priemones bendrosios prevencijos sumetimais. Neįleisti asmens į ES valstybės narės teritoriją galima tik tuomet, jei asmuo savo asmeniniu elgesiu iš tikrųjų padarytų visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos pažeidimus. Lietuvos Respublikoje „sputniknews.lt“ portalo veikla yra neribojama. Pareiškėjas diskriminuojamas Lietuvos piliečių atžvilgiu.

38.7. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė tik dėl dviejų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytų pareiškėjo argumentų, kuriuos aukštesnės instancijos teismas nurodė kaip esminius, dėl kurių privalu pasisakyti, o kitus pareiškėjo argumentus automatiškai laikė neesminiais. Toks bylos išnagrinėjimas nėra teisingumo vykdymas – pirmosios instancijos teismas privalėjo bylą išnagrinėti iš naujo ir iš esmės, o ne apsiriboti vien Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytų trūkumų ištaisymu.

39. Atsakovas VSAT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

40. VSAT, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas nuodugniai ištyrė faktines aplinkybes ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

41. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

42.1. Nustatytas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, t. y. nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2024 m. gegužės 27 d., atitinka tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), tiek ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse numatytas terminų skaičiavimo taisykles. Pareiškėjas, manydamas, kad Migracijos departamentas nustatė jam per ilgą draudimo atvykti terminą, turi teisę kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu sutrumpinti jam nustatytą draudimo laikotarpį. Pareiškėjo teiginiai, jog jam nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra viena diena ilgesnis nei leidžia teisės aktai, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

42.2. Įvertinus teisinių santykių specifiką, taikomos priemonės tikslus, ginčijamo sprendimo turinį (nurodyta sprendimo motyvų esmė), laikytina, kad sprendimo motyvų išdėstymas yra pakankamas. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs pareiškėjo poreikį atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitus teisinius gėrius – valstybės ir visuomenės interesus ir saugumą, galimą grėsmę šiems interesams. Ginčijamas sprendimas kaip ribojanti priemonė yra pateisinama, kadangi jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, o ginčijamu sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.

42.3. Pareiškėjo redaguojamame portale „sputniknews.lt“ sistemingai skleidžiama propagandinė informacija, kuria siekiama menkinti Lietuvos valstybingumą, tarptautinį prestižą, diskredituoti aukščiausias valstybės valdžios institucijas, valstybės ekonominę bei socialinę politiką, kurstyti tautinę nesantaiką. Pareiškėjas yra portalo „sputniknews.lt“ kuratorius ir vyriausiasis redaktorius nuo 2017 m., t. y. jo veiksmai kuruojant ir redaguojant portalo, sprendžiant dėl to, kokie straipsniai turi būti skelbiami, negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar atsitiktiniai. Esant tokiai informacijai, įvertinus aplinkybę, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas gavus ir įslaptintą informaciją, ginčijamame sprendime nurodyto pareiškėjo veiksmų aprašymo detalumas yra pakankamas, priimant ginčijamą sprendimą buvo vertinama jų visuma, taip pat kita susijusi informacija.

42.4. Pagal ginčui aktualų ES teisinį reglamentavimą valstybės narės teisė užtikrinti savo bei savo visuomenės saugumą ir sveikatos apsaugą yra aukštesnė už ES piliečio teisę laisvai judėti. Atsakovas, akcentuodamas ESTT išaiškinimus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo asmeninis elgesys buvo įvertintas kaip keliantis realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniams visuomenės interesams, o taikoma priemonė – kaip būtina siekiamiems tikslams (užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą), todėl skundo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo laisvės judėti ES nepagrįsti.

42.5. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos piliečiams teisė atvykti į Lietuvos Respubliką yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tuo tarpu pareiškėjas, kaip ir kiti ES valstybių narių ar trečiųjų šalių piliečiai, norėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką, privalo atitikti teisės aktų reikalavimus.

42.6. Pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo atliktas vertinimas, ar pareiškėjo keliama grėsmė sumažėjo ar kaip nors pakito, neturi įtakos Migracijos departamento sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

42.7. Pareiškėjas neginčija, kad jo kuruojamas portalas tendencingai skleidžia propagandinę informaciją, menkina Lietuvos valstybingumą, tačiau šią veiklą sieja su savo saviraiškos laisve. Migracijos departamento vertinimu, byloje esanti informacija, įskaitant ir neviešą VSD pateiktą informaciją, patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja jokie ryšiai, todėl priimta priemonė yra proporcinga siekiam tikslui pasiekti.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

43. VSD nurodo, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teisinį vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės institucijų sprendimų, kuriais (duomenys neskelbtini) piliečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat jis neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją.

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

47. Atsakovas Migracijos departamentas šioje byloje ginčijamu 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. (15/5-9) 4U-332 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2024 m. gegužės 27 d., tai yra nustatė draudimo laikotarpį 5 metus ir 1 dieną ir tuo viršijo maksimalų draudimo laikotarpį nustatyta Įstatymo 133 straipsnio 6 dalyje.

48. Migracijos departamento sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, kurio skelbti teisės aktų registre neprivaloma, todėl jis įsigalioja nuo akto priėmimo momento. Esant šioms aplinkybėms 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, skaičiuojant nuo sprendimo priėmimo datos (2019 m. gegužės 27 d.), baigiasi 2024 m. gegužės 26 d. Todėl Migracijos departamento sprendimo pirmame punkte nurodyta draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pabaigos data keistina į 2024 m. gegužės 26 d.

49. Migracijos departamentas, nustatydamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpį rėmėsi Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 4.3 punktu, kuriuo nustatyta, kad 5 metų draudimo laikotarpis taikomas, jei ES pilietis arba jo šeimos narys gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, aiškindamas panašioje byloje grėsmės valstybės saugumui arba viešajai tvarkai apibrėžimą, yra pažymėjęs, kad užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atveju Įstatymas nedetalizuoja, kas laikytina grėsme valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinė byla Nr. eA-4603-629/2019 ir joje nurodytas EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07).

51. Migracijos departamentas skundžiamą sprendimą grindė Valstybės saugumo departamento 2019 m. gegužės 24 d. rašte nurodytomis pareiškėjo veiklos faktinėmis aplinkybėmis ir pateikė savo vertinimą dėl pareiškėjo veiklos keliamos grėsmės valstybės saugumui bei taikomos priemonės proporcingumo.

52. Šioje byloje dalis įrodymų, pateiktų atsakovui, yra VSD įslaptinti ir su jais teismas susipažino. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir su neįslaptintais VSD 2019 m. gegužės 24 d. rašte, adresuotame Migracijos departamentui, pateiktais įrodymais. Taip pat VSD 2020 m. balandžio 28 d. rašte pirmosios instancijos teismui pateikė 2019 m. gegužės 24 d. rašte nurodytų faktinių aplinkybių šaltinius bei paaiškino pareiškėjo veiksmų keliamą grėsmę valstybei (II t., b. l. 1–3). Todėl daroma išvada, jog įslaptinta informacija neturėjo lemiamos reikšmės teismui priimant sprendimą, o buvo remtasi visuma bylos įrodymų.

53. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad remiantis nacionaline teise teismai turėdami neribotą prieigą prie įslaptintos informacijos gali įgyvendinti priežiūros galias (žr. LVAT 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020 ir joje nurodyto EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Regner prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 35289/11) 152 p.).

54. Todėl pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą įrodymų leistinumo principo bei įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių, numatytų ABTĮ 57 straipsnyje nepažeidė.

55. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis apie pareiškėjo veiklą bei jo pareigas interneto portale „sputniknews.lt“ bei šio portalo publikacijų turinį Įstatymo normų taikymo kontekste turėjo pagrindą pripažinti, jog pareiškėjo veiksmų pobūdis sudarė pagrindą konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje dalyje sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Migracijos departamento sprendimo vertinimu ir neturėdama įrodymų, paneigiančių tokio vertinimo teisėtumą daro išvadą, jog pareiškėjui nustatytas draudimas ir jo trukmė atitinka siekiamą tikslą šalinti grėsmes valstybės saugumui ir yra būtina viešojo intereso apsaugai. Teismui nekyla abejonių dėl paskirto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei jo trukmės ir nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad siekiamas tikslas vengti grėsmių gali būti pasiektas kitomis priemonėmis, mažiau ribojančiomis privačias teises ir interesus, kadangi pareiškėjo veikla interneto tinklalapyje „sputniknews.lt“ bei jo fizinis buvimas Lietuvos Respublikoje yra susiję su nurodyto portalo veiklos užtikrinimu ir tuo didina grėsmes valstybės saugumui.

57. Migracijos departamento sprendimu nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas Įstatymu ir pritaikytas siekiant teisėto tikslo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalies prasme, kaip būtina priemonė valstybės saugumui užtikrinti.

58. Remiantis Migracijos departamento sprendimu VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 13VR-4478 „Dėl M. K., kuris naudojasi bendrijos laisvo judėjimo teise neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją“ pareiškėjas teisėtai nebuvo įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją.

59. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka jam keliamus procesinius turinio reikalavimus. Teismas sprendime nurodė, kodėl nepasisako dėl visų pareiškėjo skundo argumentų ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimu atsakė į visus bylai aktualius argumentus, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui.

60. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisingą sprendimą ir jo naikinti nėra pagrindo, tačiau keistina sprendimo dalis dėl Migracijos departamento sprendime nustatytos draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pabaigos datos (žr. nutarties 48 p.).

61. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nurodyto išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl šis jo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 14 d. sprendimą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-332 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K. atvykti į Lietuvos Respubliką“ 1 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pabaigos datą į 2024 m. gegužės 26 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė