2015-10-19 Nr. AB-20523-3-64-3-00658-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1300-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00658-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 40-S-3702 „Dėl prašymo atleisti iš vidaus tarnybos“, kuriuo buvo nuspręsta nepatenkinti 2014 m. sausio 21 d. prašymo atleisti jį iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio viršilos pareigų; 2) įpareigoti atsakovą atleisti jį nuo 2014 m. sausio 18 d. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio viršilos pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir Centrinė medicinos ekspertizės komisija, CMEK) 2014 m. sausio 17 d. pažyma Nr. 135, kurioje nurodyta, jog jis negali eiti vidaus tarnybos pareigų, kur tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-380/V-618 patvirtinto Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo siuntimu, bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado (toliau – ir Sąvadas) I–II skiltis, ir jog dėl to neatitinka savo pareigybei keliamų sveikatos reikalavimų, 2014 m. sausio 21 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, numatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, atleisti jį iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio viršilos pareigų.

Pareiškėjas nurodė, jog šis atleidimo pagrindas yra absoliutus ir nesiejamas su jokiomis papildomomis aplinkybėmis – Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytam pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Atleidimas šiuo pagrindu nepriklauso nei nuo pareigūno, nei nuo darbdavio valios, jį lemia objektyvi priežastis – CMEK išvadoje nustatyta pareigūno sveikatos būklė, dėl kurios jis negali tarnauti vidaus tarnyboje.

Taigi statutinės įstaigos vadovas, gavęs CMEK išvadą, kad pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, pagal Statutą neturi diskrecijos teisės spręsti dėl tolesnės tokio pareigūno tarnybos, jis turi atleisti tokį pareigūną iš tarnybos per Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Be to, nušalinimas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra tik laikinas darbo (tarnybos) funkcijų vykdymo sustabdymas, o ne darbo (tarnybos) santykių pasibaigimas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teigė, kad jo nušalinimas nuo pareigų nesudaro pagrindo jo neatleisti.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 13–15) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad gali atleisti policijos pareigūną tik tuomet, kai vidaus tarnybos santykiai yra nenutrūkę ar nesustabdyti, t. y. kai asmuo turi vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusą. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros būrio vyresniojo patrulio pareigų 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. sausio 8 d., t. y. ginčo nagrinėjimo laikotarpiu pareiškėjas neturėjo vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso.

Pažymėjo, kad 2010 m. rugpjūčio 5 d. pagal gautą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko K. D. tarnybinį pranešimą buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2010 m. rugpjūčio 5 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 40-1-00280-10 dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, kurios padarymu įtariamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros būrio vyresnysis patrulis K.

J. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10 punktu, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2011 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ 1.4 punktu įpareigojo policijos įstaigų vadovus užtikrinti, kad policijos pareigūnai, pažeminę pareigūno vardą, nebūtų atleisti iš tarnybos kitais pagrindais, nepatikrinus jiems iškeltų kaltinimų ir neišsprendus jų tarnybinės atsakomybės klausimo.

Pareiškėjo 2014 m. sausio 21 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą buvo pateiktas po to, kai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 40-1-00280-10 jam buvo pareikšti įtarimai dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo elgesys dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos sudarė pakankamai pagrįstą pagrindą atsakovui vertinti pareiškėjo elgesį kaip galimą pareigūno vardo pažeminimą, kuris yra savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagrįstai neatleido pareiškėjo iš tarnybos pagal vėliau, nei buvo pradėta baudžiamojo persekiojimo procedūra, pareiškėjo pateiktą prašymą atleisti iš vidaus tarnybos.

Šiuo atveju galbūt padaryta pareiškėjo neteisėta veika laiko atžvilgiu buvo pirmesnė, todėl pareiškėjo veiksmai dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo turi būti teisiškai įvertinti ir kvalifikuoti pirmiau, nei pareiškėjo vėlesnis prašymas atleisti jį iš tarnybos jo paties prašymu dėl sveikatos būklės pagal CMEK išvadą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu (b. l. 116–119) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 40-S-3702 „Dėl prašymo atleisti iš vidaus tarnybos“, kuriuo atsakovas atsisakė atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas tuo, jog pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį pareigūnas, negalintis tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai, turi būti atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ir nustatomas faktas, dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Pareiškėjo nuomone, jokios kitos faktinės aplinkybės tam neturėtų kliudyti. CMEK 2014 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. 135 nurodyta, jog, vadovaujantis Sąvado 27.2, 20.3, 11.3, 37.3, 16.3, 34.2 punktais, priimtas sprendimas, kad pareiškėjas yra tinkamas vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytus tinkamumo sveikatos būklės reikalavimus. Negali eiti pareigų vidaus tarnyboje, kur tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sąvado I–II skiltis; gali eiti pareigas vidaus tarnyboje, kurioms tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sąvado III skiltį. 2014 m. sausio 21 d. pareiškėjas pateikė Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui prašymą atleisti jį iš tarnybos policijos sistemoje vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 ir 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012.

Teismas pažymėjo, jog specializuotos medicininės ekspertizės komisijos sprendimas dėl pareiškėjo tinkamumo statutinei tarnybai atsirado (ir ekspertinis medicininis pareiškėjo sveikatos būklės patikrinimas buvo pradėtas) po tarnybinio patikrinimo pradėjimo, kuomet pareiškėjas jau buvo laikinai nušalintas nuo pareigų. Pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininko K. D. tarnybinį pranešimą 2010 m. rugpjūčio 5 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. 2010 m. rugpjūčio 5 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 40-1-00280-10 dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, kurios padarymu įtariamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros būrio vyresnysis patrulis K. J. Vadovaujantis Tvarkos 10 punktu, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra buvo sustabdyta iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-88/2014 buvo laikinai nušalintas nuo pareigų 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2014 m. sausio 8 d. Teismas nurodė, kad ginčo šalys šių faktinių aplinkybių nekvestionuoja, taigi chronologiškai pirmiausia dėl pareiškėjo veiksmų buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, jis sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje, pareiškėjas buvo nušalintas nuo tarnybos ir tik vėliau buvo nustatytas jo netinkamumas tarnybai dėl sveikatos būklės.

Teismas sutiko su atsakovo išsakyta pozicija, jog Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gali atleisti policijos pareigūną tik tuomet, kai vidaus tarnybos santykiai nėra nutrūkę ir nesustabdyti, t. y. kai asmuo turi vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusą. Vadovaujantis Statuto 28 straipsnio 3, 4 dalimis, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas, nušalintas nuo pareigų pareigūnas nuo nušalinimo momento grąžina pareigūno pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ir sprogmenis vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, arba jo įgaliotam pareigūnui, taip pat perduoda jam patikėtus tarnybinius dokumentus, inventorių, kitas darbo priemones. Taigi, nušalinus pareiškėją nuo pareigų, jis laikinai prarado policijos pareigūno statusą.

Teismas, remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normų nuostatomis, padarė išvadą, negali būti taikytinas pareiškėjo nurodomas Statuto 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, jog, esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Šiuo atveju laikytina, jog, nušalinus pareiškėją nuo pareigų ir dėl to jam laikinai praradus policijos pareigūno statusą, negali būti sprendžiami klausimai dėl tarnybos tęsimo galimumo net ir tuo atveju, kai yra nustatyta, jog asmuo yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvado I ir II skiltis. Teismo manymu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą aktą, kuriuo atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punktu.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo atstovo argumento, jog pareiškėjas buvo nušalintas nuo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Magistralinių kelių priežiūros biuro vyresniojo patrulio pareigų, o prašymo padavimo metu jo pareigos buvo kitos, pažymėjo, kad byloje pateikti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. 5-V-123 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų, steigiamų ir perkeliamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. 40-TE-62 „Dėl tarnybos eigos“, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. 5-V-353 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų, steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. 40-TE-193 „Dėl tarnybos eigos“ patvirtina pareiškėjo pareigybės pervadinimą, tačiau įtakos ginčo esmei – atsisakymui atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos – neturi, todėl plačiau dėl šio argumento nepasisakė.

Teismas, atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 40-S-3702 atsisakyti atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją nuo 2014 m. sausio 18 d. iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio viršilos pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra atmestini kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 121–133) prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) dėl Statuto 53 straipsnio konstitucingumo; 2) panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad įstatymų leidėjas Statuto 28 straipsnyje įtvirtino laikinai nušalintų nuo tarnybos statutinių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisių apsaugos garantijas. Teismo nutartimi laikinai nušalinus pareigūną nuo pareigų, tarnybos teisiniai santykiai su darbdaviu savaime nenutrūksta, tačiau šios procesinės prievartos priemonės taikymas darbdaviui yra privalomas ir teismo nustatytą laiką nušalintas pareigūnas negali vykdyti savo pareigų. Tačiau neišspręstas klausimas dėl pareigūno teisės nutraukti teisinius santykius su darbdaviu bet kuriuo iš Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų bei Statuto 55 straipsnio pagrindu.

Laikinai nušalintam nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui taip yra ribojama galimybė realizuoti savo teisę į darbą. Laikinai nušalintas nuo pareigų pareigūnas nežino, kiek laiko truks jo nušalinimas nuo pareigų ir ar prokuroras bet kuriuo metu nenuspręs panaikinti šią procesinę prievartos priemonę. Prokurorui ar teisėjui panaikinus laikiną nušalinimą nuo pareigų, pareigūnas kitą dieną turi atvykti į darbą ir pradėti vykdyti savo pareigas. Todėl laikinai nušalintas nuo pareigų pareigūnas negali realizuoti savo teisės laisvai susirasti kitą darbą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Statute nenumatyta atleidimo iš pareigų procedūra, kai pareigūnas yra laikinai nušalintas nuo pareigų, nes yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Asmuo, kaip ir darbdavys, nežino, kuo baigsis atliekamas ikiteisminis tyrimas, teisminis procesas, tačiau laikino nušalinimo laikotarpiu dėl paminėtų priežasčių negali realizuoti savo konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą. Asmuo, prieš tapdamas statutiniu pareigūnu, turi teisę žinoti visas su pareigūnu susijusias sąlygas, t. y. tiek teises, tiek pareigas, todėl Statuto 53 straipsnyje turėtų būti numatytos asmens teisės nutraukti darbo santykius pačiam prašant pagal bet kurį Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1–12 punktą.

Dėl to kyla pagrįstų abejonių, ar Statuto 53 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai „konstitucinis teisinės valstybės principas“. Statute nenumatyta, kokia Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1–12 punktuose numatytų pagrindų atleisti iš vidaus tarnybos seka taikytina esant visoms ar kelioms sąlygoms vienu metu. Tokiu atveju diskrecijos teisė, kuriuo iš Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1–12 punktuose numatytų pagrindu atleisti iš vidaus tarnybos esant visoms ar keletui iš Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1–12 punktuose numatytų sąlygų, tenka darbdaviui.

Kyla pagrįstų abejonių, ar Statuto 53 straipsnio 1 dalis tiek, kiek iš vidaus tarnybos atleidžiamas „pareigūnas“ ir kad nenustatyta šios dalies 1–12 punktų hierarchijos seka esant visoms ar kelioms iš šiuose punktuose numatytų sąlygų bei palikta diskrecijos teisė darbdaviui tokiu atveju spręsti, kuriuo iš pagrindų atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai „konstitucinis teisinės valstybės principas“. Be to, teismas nepagrįstai plečiamai aiškino ginčijamą atsakovo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą.

Tai, kad jis buvo nušalintas nuo pareigų ir kad jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neturi ir negali turėti kokios nors reikšmės sprendžiant šią bylą. Pats nušalinimas nuo pareigų nereiškia, jog jis neteko pareigūno statuso.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamas administracinis (tarnybinis) ginčas kilo dėl 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 40-S-3702 įforminto atsakovo atsisakymo patenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 14 d. prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Iš šio atsakovo sprendimo matyti, kad toks atsisakymas buvo grindžiamas tik aplinkybe, jog pareiškėjas (kurio atžvilgiu buvo nagrinėjama baudžiamoji byla) šią bylą nagrinėjančio Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi buvo nušalintas nuo užimamų pareigų nuo 2014 m. sausio 8 d. Pagal šiame sprendime atsakovo išdėstytą poziciją, pareiškėjas, būdamas nušalintas nuo pareigų, neturėjo vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso, todėl klausimas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos negalėjo būti sprendžiamas. Taigi konstatuotina, kad, nagrinėjant šią administracinio ginčo dalį dėl reikalavimo panaikinti paminėtą atsakovo sprendimą, neperžengiant šios ginčo dalies nagrinėjimo ribų, būtina atsakyti į klausimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d. taikymo požiūriu būtina išaiškinti), ar paminėti atsakovo argumentai teisės taikymo požiūriu yra pagrįsti, t. y. laikinai nuo pareigų nušalintas pareigūnas (pareiškėjas) gali būti pripažintas neturinčiu pareigūno statuso asmeniu Statuto taikymo prasme.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pripažįsta būtina aptarti faktines šios bylos aplinkybes. Tai darydama, kolegija pažymi, kad (kaip neginčijamai nustatyta šioje administracinėje byloje) 2010 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo ir tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kuri šio ginčo atsiradimo metu apeliacine tvarka buvo nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme (kuris buvo priėmęs paminėtą 2014-01-08 nutartį dėl pareiškėjo laikinojo nušalinimo nuo pareigų). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad prieš tai pareiškėjo atžvilgiu teismo kelis kartus buvo taikomas nušalinimas nuo pareigų, kuris, suėjus nustatytam nušalinimo terminui, kiekvieną kartą teismo buvo pratęsiamas. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs paminėtą baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2014 m. vasario 28 d. nutartimi paliko pareiškėjo atžvilgiu priimtą Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį (kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 1992 str. 1 d. ir BK 253 str. 1 d.) nepakeistą, o atsakovas 2014 m. kovo 5 d. įsakymu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą). Pastebėtina, kad (kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO) pareiškėjas yra apskundęs pastarąjį atsakovo įsakymą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris sustabdė savo bylą (administracinę bylą Nr. I-1649-394/2014), kol bus išnagrinėta ši administracinė byla. Kalbant apie nagrinėjamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pažymėtina, kad kartu su paminėtu 2014 m. sausio 21 d. prašymu pareiškėjas pateikė atsakovui CMEK 2014 m. sausio 17 d. pažymą Nr. 135, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas negali eiti pareigų vidaus tarnyboje, kur tinkamumo sveikatos būklės reikalavimai nustatyti pagal Sąvado I-II skiltis (b. l. 6).

Grįždama prie skundžiamame atsakovo 2014 m. sausio 24 d. sprendime nurodytos atsisakymą patenkinti pareiškėjo prašymą grindžiančios aplinkybės (pareiškėjo laikinojo nušalinimo nuo pareigų fakto) teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija nesutinka su atsakovo nurodyta bei pirmosios instancijos teismo atkartota pozicija, kad pareigūno laikinas nušalinimas nuo pareigų laikytinas jo (pareigūno) statuso laikinu netekimu. Tokia (priešinga, negu padaryta pirmosios instancijos teismo) išvada, kolegijos manymu, darytina iš sisteminės Statuto nuostatų dėl vidaus tarnybos pareigūno teisinės padėties analizės.

Statuto 2 straipsnio 1 dalis apibūdina vidaus tarnybą kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visumą. Pagal šio straipsnio 5 dalį, pareigūno statusas – pareigūno teisinė padėtis. Aiškindama šias Statuto nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad pareigūno laikinas nušalinimas nuo pareigų (jo statuso tokio nušalinimo metu nustatymo prasme) turi būti suprantamas ir aiškinamas kaip pareigūno teisinės padėties pakeitimas, kuris pasireiškia jo, tam tikrų viešojo administravimo funkcijoms vykdyti turėtų teisių laikinu atėmimu. Toks teisių atėmimas paminėto vidaus tarnybos sąvokos (pateiktos Statuto 2 str. 1 d.) apibūdinimo kontekste laikytinas tik tam tikru su pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visumos pakeitimu, o ne paties pareigūno statuso netekimu. Tai reiškia, kad laikinojo nušalinimo nuo pareigų metu pareigūnas ir toliau lieka vidaus tarnybos sistemos teisinių santykių subjektas. Tokios nušalinimo reikšmės aiškinimo išvados pagrįstumą, kolegijos manymu, patvirtina ir Statuto 53 straipsnio nuostatos dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų, iš kurių matyti, kad pareigūno statuso pasibaigimas (neišskiriant laikino pasibaigimo) yra siejamas tik su vienokio ar kitokio pagrindo atleisti jį iš vidaus tarnybos atsiradimu ir jo pritaikymu.

Statute nėra nustatyta, kad pareigūno laikinas nušalinimas nuo pareigų yra kliūtis atleisti jį iš vidaus tarnybos vienokiu ar kitokiu Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Viena vertus, tai reiškia, kad vienų iš pagrindinių teisės taikymo principų – teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principų – taikymo požiūriu pareigūno laikinas nušalinimas nuo pareigų negali būti laikomas tokia kliūtimi. Kita vertus, Statuto 3 straipsnio nustatytas ir vidaus tarnybos sistemoje privalomas paisyti įstatymo viršenybės principas draudžia atsakovui keisti pareigūno statusą kitaip negu tai numatyta įstatymu. Todėl darytina išvada, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nespręsti iš esmės pareiškėjo paminėto prašymo dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y., atsisakydamas spręsti šį pareiškėjo prašymą iš esmės, jis (atsakovas) pažeidė aptartus teisės taikymo principus bei imperatyviu būdu Statuto 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurios pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos administracinių teismų praktikos, kolegija, viena vertus, pažymi, kad teismas, remdamasis jo nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (2005-10-05 nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 ir 2012-09-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012), išėjo iš šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų, nes pareiškėjo skundžiamame atsakovo sprendime nebuvo nurodyti aplinkybės (argumentai), dėl kurių buvo pasisakyta šiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Kita vertus, kolegija pažymi, kad šiuo metu formuojamoje administracinių teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-287/2014, 2014-12-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2149/2014) laikomasi nuostatos, kad pareigūno atžvilgiu pradėtas ir nebaigtas tarnybinis patikrinimas nėra kliūtis atleisti jį iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. panašaus pobūdžio teisinė problema yra sprendžiama kitaip, negu ji buvo sprendžiama pirmosios instancijos teismo paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės (Statuto) normas. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas (ABTĮ 143 str.). Pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo panaikinimo pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 p., 89 str. 1 d. 1 p.).

Pasisakydama dėl antrojo pareiškėjo skundo reikalavimo (reikalavimo įpareigoti atsakovą atleisti jį nuo 2014-01-18 iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio viršilos pareigų pagal Statuto 53 str. 1 d. 4 p.), kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo paminėta, atsakovas nesprendė šio pareiškėjo prašymo iš esmės, t. y. neatliko pareiškėjo jam pateiktos CMEK 2014 m. sausio 17 d. pažymos Nr. 135 (jos turinio) tinkamumo vertinimo Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija negali šioje administracinėje byloje atlikti atsakovui (viešojo administravimo subjektui) nustatytos funkcijos ir patenkinti šį pareiškėjo reikalavimą. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmiau paminėta aplinkybė, jog pareiškėjas atsakovo 2014 m. kovo 5 d. įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, negali daryti įtakos šioje administracinėje byloje, nes, pirma, šioje administracinėje byloje yra nagrinėjama ir teisės taikymo požiūriu vertinama situacija susiklostė iki pastarojo atsakovo įsakymo priėmimo, antra, pastarasis įsakymas yra teisminio nagrinėjimo dalykas ir iki šiol nėra įsigaliojęs. Todėl šioje situacijoje kolegija neturi teisinių kliūčių įpareigoti atsakovą išnagrinėti paminėtą pareiškėjo 2014 m. sausio 21 d. prašymą iš esmės ir priimti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 56 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariato 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 40-S-3702 „Dėl prašymo atleisti iš vidaus tarnybos“.

Įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariatą išnagrinėti iš esmės pareiškėjo K. J. 2014 m. sausio 21 d. prašymą „Dėl atleidimo iš tarnybos“ ir priimti sprendimą dėl šio prašymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė