2021-01-20 Nr. AB-1317-3-61-3-03109-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2539-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03109-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 17.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 2-111 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą pritarti statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektui (toliau – ir projektas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projekto suderinimo. Direkcija Sprendime nurodė, kad pritarti pateiktam projektui nėra galimybių. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

1.2. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-925-845/11 (toliau – ir 2011 m. birželio 21 d. sprendimas) ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-830-160/2012 (toliau – ir 2012 m. liepos 11 d. nutartis) konstatuota, kad statinio (namo) (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektas gali būti suderintas, todėl pareiškėjas buvo įpareigotas per 6 mėnesių laikotarpį parengti statinio, pakeitimus su tikslu pertvarkyti jį iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą (toliau – ir statinys).

1.3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylas negalima reikalauti to, kas neįmanoma. Be to, apie tai, kad dėl ginčo statinių statybos teisėtumo turi būti sprendžiama pagal teisės aktus, galiojusius šių statinių statybos metu, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Todėl negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad apskritai neįmanoma suderinti projekto, kuris atitinka jam išduotas projektavimo sąlygas, nes Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2011 m. birželio 21 d. sprendimu, įvertinęs ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. raštą, trečiojo asmens Direkcijos atstovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad padaryti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi ir negriaunant Statinio, įpareigodamas žemės sklypo, ant kurio stovi statinys, savininką (pareiškėją) per šešių mėnesių laikotarpį padaryti projekto pakeitimus, suderinti jį su Direkcija ir gauti statybos leidimą su tikslu reikiamai pertvarkyti statinį, t. y. iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą.

1.4. Aplinkybė, kad pareiškėjo pakeistas projektas gali būti derinimas, kadangi statinio statyba yra įmanoma ir leidžiama, patvirtina įsiteisėjęs teismo sprendimas, įgijęs res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas), kuriame konstatuota, kad pareiškėjo pakeistas projektas gali būti derinimas. Tad šalių ginčas dėl galimybės suderinti pakeistą projektą yra galutinai išspręstas, o minėti teismų procesiniai sprendimai turi įstatymo galią.

1.5. Direkcija Sprendime nepagrįstai nurodė, kad pritarti pateiktam projektui nėra galimybių ir nurodė, kad: „<...> žemės sklypas patenka į rekreacinės paskirties subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NRn)“. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintus Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus (toliau – ir Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai) rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų teritorijose negalima statyti su rekreacija nesusijusių pastatų ir įrenginių, bet Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi konstatuota, kad ši aplinkybė netrukdo ūkinio pastato su pirtimi pertvarkyti į tokį, kokiam buvo išduotos projektavimo sąlygos, dėl to turi būti suteikta galimybė padaryti reikiamus projekto pakeitimus ir gauti statybos leidimą. Pareiškėjas, neturėdamas Direkcijos suderinimo, negali kreiptis dėl statybos leidimo išdavimo.

2. Atsakovas Direkcija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 512 patvirtintu Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planu (toliau – ir Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planas), žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į Pavilnių regioninio parko Vilnios rekreacinę teritoriją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtintu Pavilnių regioninio parko tvarkymu planu (toliau – ir Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į rekreacinės paskirties subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką ir natūralų kraštovaizdį.

Pagal Reglamentų 29 punktą rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų teritorijose negalima statyti su rekreacija nesusijusių pastatų ir įrenginių; šioje kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (NRn) leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Direkcija savo veikloje privalo vadovautis nustatytais saugomos teritorijos specialiųjų planu naudojimo režimais, kurie nagrinėjamu atveju draudžia statinių statybą šioje kraštovaizdžio tvarkymo zonoje.

Taigi, nesutikusi derinti pateiktus pareiškėjo projektinius pasiūlymus, Direkcija, neviršydama savo kompetencijos ribų, vykdė tiesiogines funkcijas, t. y. fizinių asmenų valdomų teritorijų plėtros (planavimo, projektavimo ir statybų), ūkinės ir kitos veiklos regioniniuose parkuose kontrolę, bei priėmė tinkamą Sprendimą. Pats pareiškėjas patvirtino, kad buvęs neteisėtai pastatytas gyvenamasis pastatas nugriautas ir teismų sprendimai įvykdyti. Pareiškėjo minimoje civilinėje byloje Nr. 2-925-845/2011 teismo nustatyti terminai pasibaigė, byloje nebuvo nagrinėjamos ūkio pastato statybos galimybės, o tik savavališkai pastatyto gyvenamojo namo statybos teisėtumas ir jo įteisinimo galimybės. Teismas neįpareigojo Direkcijos pritarti būsimiems sprendimams.

Ginčo objekto – savavališkai pastatyto statinio – nėra, o nagrinėjamas norimas naujai statyti ūkio pastatas, t. y. visiškai yra kitos aplinkybės, nei buvo nagrinėtos pareiškėjo nurodytose bylose. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 12 d. kreipėsi į Direkciją dėl projekto suderinimo. Direkcija Sprendimu nepritarė pateiktam projektui. Direkcija, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, Sprendime konstatavo, kad pritarti pareiškėjo pateiktam projektui nėra galimybių.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Direkcijos Sprendimo, kuriuo nepritarta pareiškėjo pateiktam projektui, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas pažymėjo, kad, pareiškėjo manymu, pakeistas projektas gali būti derinamas ir statinio statyba yra įmanoma ir leidžiama, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris įgijęs res judicata galią. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-925-845/11. Šioje byloje Direkcija kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus (tarp jų ir pareiškėją, t. y. statinio statytoją), savo lėšomis per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pastatytą neturint nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos bei leidimo statybai, ir sutvarkyti statybvietę. Minėtame teismo sprendime nurodyta, jog tokio pobūdžio statyba parko teritorijoje yra draudžiama, tačiau, įvertinęs faktinius bylos duomenis ir Direkcijos paaiškinimus, teismas konstatavo, jog atsakovų padaryti pažeidimai gali būti ištaisomi ir negriaunant statinio, t. y. pakoregavus ginčo statinio projektą ir gavus Direkcijos pritarimą bei statybos leidimą. Taigi pareiškėjas, kaip pastato savininkas, buvo įpareigotas per šešių mėnesių laikotarpį padaryti projekto pakeitimus, suderinus jį su Direkcija ir gauti statybos leidimą su tikslu reikiamai pertvarkyti ginčo statinį, t. y. iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, papildė sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu: „A. K. neįvykdžius šio įpareigojimo, pastatytas pastatas bus nugriautas A. K. lėšomis“. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento apie aptartų teismo sprendimų privalomumą, pabrėžė, kad civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamos naujo ūkio pastato statybos galimybės ir teismas neįpareigojo Direkcijos priimti sprendimą, kuriuo privalomai turėtų būti pritarta pareiškėjo pateiktam projektui. Kaip patvirtino pats pareiškėjas, jis visgi ginčo statinį nugriovė, t. y. jis teismo sprendimą įvykdė, nes atsakovas atsisakė derinti statinio projektą.

7. Teismas pabrėžė, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas po ginčo pastato nugriovimo iš naujo kreipėsi į atsakovą su 2018 m. liepos 12 d. prašymu dėl savavališko statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taigi pareiškėjas kelia klausimą dėl norimo naujai statyti pastato, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Direkcija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. prašymą, priėmė Sprendimą, kuris, teismo vertinimu, yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, motyvų išdėstymas jame yra aiškus ir pakankamas, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Sprendime aiškiai suformuluotos nustatytos (suteikiamos) teisės ir pareigos, išdėstytas teisinis reguliavimas ir Sprendimo motyvai bei nurodyta šio akto apskundimo tvarka. Sprendime nurodoma, kad, vadovaujantis Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planu, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į Pavilnių regioninio parko Vilnios rekreacinę teritoriją. Vadovaujantis Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, žemės sklypas patenka į rekreacinės paskirties subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NRn). Reglamentų 29 punkte nustatyta, kad rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų teritorijose negalima statyti su rekreacija nesusijusių pastatų ir įrenginių. Šioje kraštovaizdžio tvarkymo zonoje leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 5 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. balandžio 30 d.) įtvirtinta nuostata, kad draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Taigi pareiškėjui paaiškinta, kodėl pritarti pateiktam projektui nėra galimybių.

8. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų.

III. 9. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Direkcijos Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti dėl pareiškėjo prašymo pritarti jo pateiktam projektui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Pareiškėjas niekada netvirtino, kad jis pats ginčo statinį nugriovė, kadangi statinį nugriovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcija (toliau – ir Inspekcija) prie Aplinkos ministerijos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartyje nebuvo nagrinėjamos naujo ūkio pastato statybos galimybės. Visiškai akivaizdu, kad minėtose byloje buvo konstatuota, kad su rekreacija nesusijusio statinio statyba pareiškėjo sklype yra galima laikantis tam tikrų reikalavimų, priešingai nei Direkcija nurodė Sprendime, t. y., kad jokiomis aplinkybėmis ginčo sklype negalima absoliučiai jokia statyba. Minėti teismai nusprendė, kad ginčo sklype gali būti įteisintas (o tai reiškia, kad gali būti ir naujai statomas) ūkinis pastatas, kuris nėra skirtas rekreacijai. Minėtų teismų nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad ginčo sklype negalima jokio statinio, nesusijusio su rekreacijos veikla, statyba, nes tai reikštų, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu ir Vilniaus miesto apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi buvo nustatyti neįmanomi įvykdyti reikalavimai, kurių pareiškėjas nebūtų galėjęs įvykdyti jokiomis aplinkybėmis.

9.2. Negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad apskritai neįmanoma suderinti projektą, kuris atitinka išduotas projektavimo sąlygas, nes Vilniaus miesto trečiasis apylinkės teismas 2011 m. birželio 21 d. sprendimu, įvertinęs ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. lapkričio 25 d. raštą, Direkcijos atstovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovų padaryti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi ir negriaunant statinio, įpareigodamas žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statinys, savininką per šešių mėnesių laikotarpį padaryti projekto pakeitimus, suderinti su Direkcija ir gauti statybos leidimą su tikslu reikiamai pertvarkyti ginčo statinį, t. y. iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo ginčo statinio, nesusijusios su rekreacijos paskirtimi, pakeistas projektas gali būti derinimas, yra įgijęs res judicata galią. Todėl darytina išvada, kad šalių ginčas dėl galimybės suderinti pakeistą namo projektą yra galutinai išspręstas.

9.3. Direkcija sprendime nepagrįstai nurodė, kad pritarti pateiktam projektui nėra galimybių (žemės sklypas patenka į rekreacinės paskirties subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NRn). Nors pagal Reglamentus rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų teritorijose negalima statyti su rekreacija nesusijusių pastatų ir įrenginių, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi konstatuota, kad ši aplinkybė netrukdo ūkinio pastato su pirtimi pertvarkyti į tokį, kokiam buvo išduotos projektavimo sąlygos, todėl turi būti suteikta galimybė padaryti reikiamus projekto pakeitimus ir gauti statybos leidimą. Pareiškėjas, neturėdamas atsakovo suderinimo, negali kreiptis dėl statybos leidimo išdavimo, todėl Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o Direkcija įpareigotina iš naujo spręsti dėl pareiškėjo prašymo pritarti jo pateiktam projektui, sprendime aiškiai nurodant, kokius reikalavimus pareiškėjas privalo įvykdyti, kad galėtų suderinti statinio, nesusijusio su rekreacijos paskirtimi, statybą ginčo sklype.

10. Pareiškėjas pateikė prie bylos pridėti duomenis: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-295-845/11, antstolio 2013 m. birželio 7 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. 1 82013 07 1644, antstolio 2017 m. kovo 28 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo Nr. S-17-8-2827, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-35638-566/2019.

11. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 26 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-35638-566/2019, kurioje pažymėjo, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas, kurio pagrindu išduotas 2013 m. gegužės 28 d. vykdomasis raštas Nr. 2-925-845/2011, panaikintas nebuvo, yra galiojantis ir privalomas vykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2-111 teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu buvo atsisakyta pritarti statinio (duomenys neskelbtini), Vilniuje projektui, nes statinys patenka į Pavilnių regioninio parko Vilnios rekreacinę teritoriją, subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną (NRn), kurioje, remiantis Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, 29 punktu, negalima statyti su rekreacija nesusijusių pastatų ir įrenginių. Šioje kraštovaizdžio zonoje leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, apeliaciniame skunde argumentavo, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas, kurio pagrindu išduotas 2013 m. gegužės 28 d. vykdomasis raštas Nr. 2-925-845/2011, panaikintas nebuvo, yra galiojantis ir privalomas vykdyti. Sprendime konstatuota, kad ginčo sklype gali būti įteisintas (o tai reiškia, kad gali būti ir naujai statomas) ūkinis pastatas, kuris nėra skirtas rekreacijai, nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, į jas būtina atsižvelgti derinant projektą.

14. Pareiškėjas pažymėjo, kad statinį nugriovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcija prie Aplinkos ministerijos, apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-295-845/11, antstolio 2013 m. birželio 7 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. 1 82013 07 1644, antstolio 2017 m. kovo 28 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo Nr. S-17-8-2827, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-35638-566/2019.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, prie nagrinėjamos bylos prideda Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-35638-566/2019, kuri buvo priimta po skundžiamo apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. vykdomasis raštas Nr. 2-295-845/11 buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl antrą kartą jo pridėti prie bylos ir tirti iš naujo nereikia; kiti pateikti dokumentai nėra pridedami prie bylos ir netiriami, nes juos pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui.

16. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-925-845/11 R. K. buvo įpareigotas per šešių mėnesių laikotarpį parengti ginčo statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projekto pakeitimus, suderinti projektą su Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija bei gauti statybos leidimą su tikslu pertvarkyti ginčo statinį iš gyvenamojo namo į ūkinį pastatą. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-830-160/2012 m. 2011 m. birželio 21 d. sprendimas iš esmės buvo paliktas nepakeistas, rezoliucinė dalis papildyta nurodymu neįvykdžius teismo įpareigojimo, pastatytą pastatą nugriauti R. K. lėšomis. Įsiteisėjus teismo sprendimui, buvo išduotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. vykdomasis raštas Nr. 2-295-845/11 (b. l. 43). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27960-934/2013 pakeitė 2011 m. birželio 21 d. sprendimo vykdymo tvarką ir leido Inspekcijai nugriauti statinį, išieškant griovimo išlaidas iš skolininko, bei skyrė R. K. 14,48 Eur (50 Lt) baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną. Inspekcijos 2016 m. gegužės 5 d. aktas Nr. 4D-1173 apie statinio nugriovimą patvirtina, kad statinys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nugriautas (v. b. l. 10–11, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-35638-566/2019).

18. Konstatavus, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-925-845/11 yra įvykdytas nugriaunant savavališkai pastatytą statinį, ginčo teisinis santykis dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pasibaigė. Aplinkybė, kad statinį nugriovė ne pareiškėjas, bet Inspekcija, ir griovimo išlaidos išieškomos iš skolininko (pareiškėjo), neturi reikšmės sprendžiant dėl teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimo įvykdymo teisinių pasekmių. Pareiškėjas, naujai teikdamas derinti statinio projektą Direkcijai, negali remtis aplinkybėmis, kurios buvo teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendime nurodytos kaip galimos teisinės prielaidos savavališkos statybos padarinių šalinimui, nes tarp šalių susiklosto iš esmės nauji teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad ginčo teisiniai santykiai yra kilę ne dėl buvusios savavališkos statybos padarinių šalinimo, bet dėl naujo statinio statybos, kuriai taikytinos šiuo metu aktualios teisės normos ir reikalavimai, o teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimu konstatuotos aplinkybės negali būti vertinamos kaip prejudicinės.

19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė savarankiškų argumentų, kuriais būtų kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2-111 atitikties galiojantiems Saugomų teritorijų įstatymo, Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų, Pavilnių regioninio tvarkymo plano reikalavimas, todėl teisėjų kolegija minėtu aspektu ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo papildomai aptarinėti neturi pagrindo.

20. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė