2017-02-20 Nr. AB-3979-3-62-3-01803-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-526-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01803-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 23 d., nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas teigė, kad jam kalint laisvės atėmimo įstaigoje buvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m). Gyvenamosiose patalpose buvo dviejų aukštų lovos, stalas, kėdės, spintelės, kurios taip pat užimdavo patalpų plotą, todėl laisvo ploto patalpose likdavo vos keli kvadratiniai metrai, o jose buvo laikoma mažiausiai 10 nuteistųjų. Patalpose buvo silpnas apšvietimas, natūralaus apšvietimo nebuvo dėl langų grotų. Kalinimo patalpose buvo didelė drėgmė, o šaltuoju sezonu būdavo šalta. Tokios sąlygos pareiškėjui sukėlė nepatogumus, stresą, jautėsi pažemintas, padarė ilgametę moralinę žalą. Pareiškėjas taip pat patikslino, kad buvo laikomas 10 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. bausmę atlikinėjo 10 nuteistųjų būryje, kurio bendras gyvenamųjų patalpų plotas 195,77 kv. m. Kurioje patalpoje gyveno nuteistasis, Marijampolės PN nurodyti negalėjo, nes duomenys apie tai nebuvo kaupiami. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Kadangi Marijampolės pataisos namuose nuteistieji nuolat laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, miegojimo patalpoje privalo būti tik miego metu, todėl, Marijampolės PN teigimu, kamerų perpildymas nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Marijampolės PN vertinimu, 10 būrio gyvenamosiose patalpose pagal jo užimamą plotą galėjo gyventi 63 nuteistieji. 2012 m. trečią ketvirtį 10 būrio gyvenamosiose patalpose vienam nuteistajam teko 3,435 kv. m, 2012 m. ketvirtą ketvirtį – 3,837 kv. m gyvenamojo ploto, todėl buvo užtikrinama teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui. Marijampolės PN prašė, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo skundo reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2009 m. birželio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos ir teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teismas daliai skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teismas atkreipė dėmesį, kad, pritaikius ieškinio senatį, vertinant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. (daugiausiai 90 dienų) pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos, todėl pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista ir dėl to jis patyrė nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, temperatūros ir drėgmės jose yra nepagrįsti.

Atsižvelgęs į pareiškėjui tekusį kalinimo plotą bendrabučio tipo patalpose (Marijampolės PN nepaneigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui trūko iki 0,62 kv. m ploto) bei šio pažeidimo trukmę (90 parų), teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo tenkinti skundą. Pabrėžia, kad kalinimo Marijampolės PN metu jam nebuvo užtikrinta teisė bent į 3,1 kv. m plotą, turėjusį tekti vienam asmeniui. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukentėjusiems asmenims nuo pareigūnų veiksmų priteisia nuo 5 iki 9 Eur už dieną.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kurioje minėtas teismas aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir bendrabučio tipo patalpose kaip visiškai skirtingus, kadangi kalinami asmenys pataisos namuose savo nuožiūra naudojasi daug didesnėmis patalpomis ir teritorijomis nei vien miegui skirta patalpa. Pareiškėjo atveju žala jam negalėjo būti padaryta, nes sanitarinės sąlygos pataisos namuose yra tinkamos ir užtikrinančios higienos normų reikalavimų laikymąsi, o kalinimo ploto trūkumas buvo kompensuojamas teise laisvai judėti po kalinimo įstaigos patalpas ir teritoriją.

Pareiškėjas padavė atsiliepimą į atsakovo atstovo Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas teigia, kad Marijampolės PN nurodoma Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nagrinėjamai bylai yra neaktuali. Kalinimo metu nuolat buvo pažeidinėjama jo teisė kalėti tinkamo ploto sąlygomis. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis norėdavo leisti laiką savo gyvenamojoje (miegamojoje patalpoje), o ne judėti po kitas įstaigos patalpas ir teritoriją. Be to, dėl ploto trūkumo naktimis būdavo karšta, kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais aiškinantis dėl vietos daiktams pasidėti. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturi teisinio išprusimo, todėl kreiptis į atitinkamas institucijas neturėjo galimybių.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Visų pirma pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galimai neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo Marijampolės PN sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 7). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį Marijampolės PN prašė taikyti.

Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie jam daromus pažeidimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios galėjo jam objektyviai sutrukdyti laiku kreiptis į teismą. Tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, nepaneigia jo galimybės kreiptis ir ginti savo teises teisme. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2012 m. rugsėjo 13 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senatį. Kadangi pareiškėjas pagal bylos duomenis (b. l. 8–12, 13) 2012 m. gruodžio 13 d. išvyko iš Marijampolės PN, sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo aktualus pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN laikotarpis nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Pirmosios instancijos teismas, Marijampolės PN nepateikus tikslių duomenų dėl pareiškėjui tekusio miegamųjų patalpų ploto ginčo laikotarpiu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui dėl jo kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje surinkti įrodymus šioje byloje pačiam būtų sudėtinga, pateiktus duomenis (b. l. 13, 32) pagrįstai vertino pareiškėjo naudai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 90 dienų pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, t. y. neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 3.1 punkto nuostatos, jog vienam asmeniui tenkantis plotas bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 21–30, 44–47) ir apšvietos bei šiluminės aplinkos matavimo protokolus (b. l. 41–43), nekartodama ginčijamame teismo sprendime dėl to pateiktų motyvų, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skunde (b. l. 5–6) nurodytos aplinkybės dėl netinkamo bendrabučio tipo patalpų apšvietimo, netinkamos temperatūros ir per didelės drėgmės jose yra nepagrįsti.

Pripažinus, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 3.1 punktą, t. y. 90 dienų buvo laikomas mažesnėmis nei 3,1 kv. m ploto sąlygomis bendrabučio tipo patalpose, konstatuotina, jog Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygas, matyti, kad pareiškėjas galėjo visą dieną laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Taigi, įvertinus, kad pareiškėjas visą dieną turėjo teisę būti už gyvenamosios (miegamosios) patalpos ribų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Tačiau, įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo, t. y. laikymo per mažo ploto sąlygomis miegamųjų patalpose trukmę (90 dienų), mastą ir intensyvumą, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas ir pirmosios instancijos teismo nuspręsta pareiškėjui atlyginti 50 Eur suma yra proporcinga jo patirtai žalai kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o Marijampolės PN ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė