2025-04-23 Nr. AB-7169-3-62-3-00480-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-505-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00480-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. N. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti 2025 m. vasario 12 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Pareiškėja nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) ežeru (vandens telkinio sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės naudojimo patikrinimo metu Inspekcija nustatė, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, neturėdama visų (duomenys neskelbtini) bendrasavininkų sutikimo, (duomenys neskelbtini) ežere (vandens telkinio sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatė (įrengė) ir naudoja medinį pontoninį (gelžbetoniniai pontonai) lieptą, kurio plotas (duomenys neskelbtini) yra 30 kv. m, ilgis 17,15 m, o plotis - 1,17 m pietinėje dalyje ir 6,06 m šiaurinėje dalyje. 2025 m. vasario 13 d. pareiškėja gavo Inspekcijos 2025 m. vasario 12 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini)iki 2025 m. liepos 4 d. pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimus.

Pareiškėja nurodė, kad teikiamu skundu iš esmės siekia pripažinti vandens telkinio naudojimą teisėtu, todėl tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Privalomojo nurodymo reikalavimą pašalinti (su visomis konstrukcijomis) iš (duomenys neskelbtini) ežero (vandens telkinio sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) medinį pontoninį lieptą (su gelžbetoniniais pontonais) vykdymą. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į Skunde išdėstytus argumentus, egzistuoja pagrindas manyti, kad be prašomos reikalavimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas, beprasmis ir itin ekonomiškai nenaudingas. Pareiškėjai įvykdžius nurodymą pašalinti medinį pontoninį lieptą ir teismui vėliau panaikinus Privalomąjį nurodymą, būtų konstatuota, kad statiniai pašalinti nepagrįstai, taip sukeliant nepataisomas pasekmes pareiškėjai. Tokia situacija prieštarautų teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principams, todėl būtina užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo nebūtų atliekami neatkuriami veiksmai, galintys padaryti žalos pareiškėjai.

II. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjos A. N. skundą priėmė kaip nagrinėtiną ir netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, vertindamas argumentus, dėl kurių, pareiškėjos manymu, turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas atkreipė dėmesį, kad įvertinus situacijai aktualią Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 24 straipsnio 10 dalį, akivaizdu, kad pareiškėjai kreipusis į teismą dėl 2025 m. vasario 12 d. Privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo, privalomojo nurodymo vykdymas nėra perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui kol nėra išspręstas ginčas dėl jo teisėtumo, taigi nėra sąlygų konstatuoti, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėja A. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą.

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog apskundus privalomąjį nurodymą jo įvykdymo terminai nėra sustabdomi, už privalomojo nurodymo nevykdymą teismas gali skirti iki 300 (trijų šimtų) eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomąjį nurodymą dieną. Atskirajame skunde nurodoma, kad suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, šio termino įstatymų nustatyta tvarka ir terminais skolininkui nepratęsus, Inspekcija turi tiek įstatyme įtvirtintą pagrindą, tiek pareigą, kaip statybos valstybinę priežiūrą vykdantis subjektas, privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktu konstatuoti, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, ir perduoti jį antstoliui priverstinai vykdyti.

Pareiškėja savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžia tuo, kad atsižvelgiant į tai, jog nėra aišku, kada byloje bus priimtas galutinis teismo sprendimas, o Privalomojo nurodymo vykdymo terminas nėra sustabdytas, kyla rizika, kad teismui atmetus pareiškėjos skundą, kai Privalomojo nurodymo terminas jau bus suėjęs, Privalomojo nurodymo termino atnaujinimas taps nebeįmanomas, tai yra pareiškėjai bus atimta galimybė veiksmingai ginti savo teisėtus interesus. Privalomojo nurodymo perdavimas antstoliui ir jo skubus vykdymas gali pareikalauti iš pareiškėjos didelių finansinių išlaidų.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalį, skundžiamoje nutartyje pagrįstai sprendė, kad Pareiškėjai kreipusis į teismą dėl 2025-02-12 Privalomojo nurodymo pašalinti žemės naudojimo pažeidimus Nr. (duomenys neskelbtini)teisėtumo, privalomojo nurodymo vykdymas nėra perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui kol nėra išspręstas ginčas dėl jo teisėtumo, taigi nėra sąlygų konstatuoti, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 8 dalies 2 punkte reglamentuota, jog jeigu dėl nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Taigi, net ir esant teisminiam ginčui dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, turi galimybę pasinaudoti įstatymo nustatyta teise bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki galutinio sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo – pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal teisinį reguliavimą, privalomojo nurodymo vykdymas nėra perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui kol nėra išspręstas ginčas dėl jo teisėtumo.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra paremtas tuo, kad apskundus privalomąjį nurodymą jo įvykdymo terminai nėra sustabdomi, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teiktame procesiniame dokumente, atskirajame skunde, rašytiniuose paaiškinimuose ir atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog dėl pareiškėjos nurodytų argumentų šioje byloje turėtų būti taikoma jos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Pareiškėja prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašo sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog administracinė byla dėl Privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo šiuo metu yra Regionų administraciniame teisme, pasiruošimas bylos nagrinėjimui buvo baigtas 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi, teismo posėdis kol kas nėra paskirtas.

Pagal Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalį, jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą privalomojo nurodymo neįvykdo, įvykdo iš dalies ar netinkamai, Inspekcija privalomąjį nurodymą perduoda priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo.

Vadovaujantis minėta Priežiūros įstatymo nuostata, matyti, kad privalomasis nurodymas, kuris tinkamai per numatytą terminą yra neįvykdytas, priverstinai gali būti įgyvendintas tik perdavus jį antstoliui. Tais atvejais, kai dėl privalomojo nurodymo teisėtumo yra kilęs ginčas, kuris yra sprendžiamas iškėlus bylą teisme, privalomasis nurodymas antstoliui gali būti perduotas tik po teismo sprendimo įsiteisėjimo, kuriuo privalomasis nurodymas pripažintas teisėtu ir pagrįstu arba po teismo, nagrinėjančio privalomojo nurodymo teisėtumo bylą, nustatytų papildomų privalomojo nurodymo įvykdymo terminų, jei tokie terminai iki teismo sprendimo priėmimo jau būtų pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-645-822/2018; 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-836-492/2017).

Remiantis minėtu reguliavimu konstatuotina, kad Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalis, nustatanti administracinio sprendimo dėl privalomojo nurodymo vykdymo tvarką, įtvirtina, kad privalomojo nurodymo apskundimas teismui arba kreipimasis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, sukelia pagal įstatymą suspensyvinį efektą, tai yra administracinis sprendimas nėra vykdomas ir negali būti priverstinai vykdomas, kol byla nagrinėjama teisme. Jeigu įstatyme yra nustatyta, kad skundo padavimas teismui sustabdo sprendimo vykdymą (kaip yra šiuo atveju pagal Priežiūros įstatymo 24 straipsnio 10 dalį), klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – administracinio sprendimo vykdymo sustabdymo teismo nutartimi pagal ABTĮ 70 straipsnį neturėtų būti keliamas, proceso šalies tokiu atveju pareikštas prašymas atmetamas. Nagrinėjamu atveju, tą visiškai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjos teigimu, turi būti taikoma jų prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kadangi kol teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, Inspekcija neperduoda privalomojo nurodymo vykdymo antstoliui, be to, pareiškėjai nėra kliūčių kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. N. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan