2019-10-09 Nr. AB-19407-3-61-3-00687-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1898-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00687-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. (S.) R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., taip pat nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2018 m. vasario 22 d. Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, daug vietos užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose neveikė vėdinimo sistema, langą buvo sunku atsidaryti dėl įrengtų grotų, dalyje kamerų buvo nesandarūs, seni arba išdaužyti langai, kameros buvo labai blogos būklės, nuo sienų byrėjo tinkas, kuris patekdavo į maistą. Žiemą kamerose būdavo šalta, todėl pareiškėjas turėjo miegoti apsirengęs. Kamerų tipo patalpose nebuvo įrengtos sanitarinio mazgo kabinos, nuo likusio kameros ploto sanitarinius mazgus skyrė tik pertvaros, kurių aukštis kai kur nesiekė net 1,5 m. Sanitarinio mazgo patalpos plotas kai kuriose kamerose buvo mažesnis negu 100 x 140 cm. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė laikotarpius, kada pareiškėjas buvo Lukiškių TI-K (nuo 2016 m. birželio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2018 m. vasario 22 d.), ir pažymėjo, kad visą laiką kamerų plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Kamerų langų angose yra sumontuotos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskiriamas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele, be to, asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, todėl reguliariai kameras vėdinantiems asmenims neiškyla problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo S. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,68 kv. m iki 8,22 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, – nuo 3,40 kv. m iki 7,66 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų (įrašyti teisės aktą) nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 110, Nr. 112A, Nr. 300, Nr. 303, Nr. 328, Nr. 336 ir Nr. 338, be to, 2017 metais pareiškėjas taip pat buvo laikomas kamerose Nr. 277, Nr. 278, Nr. 279, Nr. 280, Nr. 282, Nr. 285, Nr. 286, Nr. 287, Nr. 290, Nr. 291, Nr. 292, Nr. 293, Nr. 294, Nr. 300, Nr. 303, Nr. 306 ir Nr. 307. Šiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, jose taip pat nebuvo įrengta užuolaidų, uždengiančių matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgęs į byloje pateiktą medžiagą, teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad 190 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kadangi dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido kartu su kitu asmeniu, buvo stebimas pareigūnų. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris sukėlė jam neigiamų išgyvenimų bei turėjo įtakos suėmimo sąlygų bloginimui, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dalį laiko (46 dienas) Lukiškių TI-K kamerose praleido vienas, todėl šiuo laikotarpiu pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu vėdinimu ir grotomis ant langų, teismas pažymėjo, kad nustatyta, jog kamera Nr. 110, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio 17 d., kamera Nr. 112A, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio 17 d., kamera Nr. 166, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. spalio 2 d., kamera Nr. 216, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. gegužės 5 d.–2017 m. gegužės 8 d., kamera Nr. 285, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. spalio 3 d., kamera Nr. 292, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. balandžio 18 d., kamera Nr. 300, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. liepos 28 d.–2016 m. rugsėjo 6 d., kamera Nr. 328, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. birželio 18 d.–2016 m. birželio 30 d., kamera Nr. 329, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. birželio 10 d.–2017 m. birželio 18 d., kamera Nr. 338, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. liepos 21 d.–2016 m. liepos 27 d., gali būti vėdinamos per atidaromus langus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimai šiose kamerose nėra pažeisti. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K kameros negali būti vėdinamos, nedetalizuoja šių teiginių ir nenurodo konkrečių kamerų, kurių jis negalėjo išvėdinti, be to, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kamerose esantys langai yra sudaužyti, nesandarūs ar dėl kokių nors kitų priežasčių nebetinkami naudoti ir keistini. Pareiškėjas skunde taip pat šių aplinkybių pakankamai nedetalizavo ir nepagrindė (nenurodė konkrečių kamerų, laikotarpių), apsiribodamas tik abstraktaus teiginio išdėstymu. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų (sudaužytų, nesandarių) langų atmestini kaip neįrodyti.

11. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros yra remontuojamos, pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kurių kamerų sienų dažai yra nutrupėję, taip pat nenurodė laikotarpių, kada jis buvo laikomas šiose kamerose, nesikreipė dėl minėtų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, kad žiemą kamerose buvo šalta, teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 5 d. pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali oro temperatūra. Oro temperatūra Lukiškių TI-K kamerose atitinka Higienos normos 16 punkto reikalavimus. Vilniaus visuomenės sveikatos centro ar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, priešingai, iš patikrinimo aktų matyti, kad oro temperatūra kamerose atitiko Higienos normos reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog kamerose žiemą būdavo šalta ir jis turėdavo naktį miegoti apsirengęs, šių aplinkybių nedetalizuoja, t. y. nenurodo konkrečių įvykių, datų, be to, pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamos oro temperatūros kamerose, todėl šie pareiškėjo argumentai laikyti neįrodytais.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą laikytina 400 Eur suma, todėl šią sumą priteisė pareiškėjui.

III. 14. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu.

16. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo ir pažymi, jog nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT)praktikoje yra nurodoma, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau nacionaliniuose teisės aktuose (higienos normose) tokie reikalavimai nėra nustatyti. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. 2017 metais Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinį mazgą nuo kameros vidaus bei apžiūros langelio duryse.

17. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui S. R. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d., taip pat nuo 2017 m. kovo 10 d. iki 2018 m. vasario 22 d.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 190 parų nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad dalį šio laikotarpio (46 paras) pareiškėjas praleido kamerose vienas, todėl pažeidimas nebuvo toks intensyvus, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 400 Eur suma, ir šią sumą priteisė pareiškėjui. Kiti pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis (ploto trūkumas, netinkamos sąlygos kamerose), nebuvo pripažinti pagrįstais ir įrodytais.

19. Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl nebuvo pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyti reikalavimai, jog kamerose turi būti įrengta atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako pažeidimo konstatavimo.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 190 parų buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais (iš jų 46 paras pareiškėjas kameroje buvo vienas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 437 parų, visą laikotarpį sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, arba nebuvo uždengtas visiškai, arba buvo uždengtas užuolaida. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

23. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

27. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 400 Eur.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė