2024-09-04 Nr. AB-12513-3-61-3-01067-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2171-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01067-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Tigruva“, mažoji bendrija „Sandi“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. 24S73250 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760272410, galiojantis iki 2025 m. birželio 25 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Sprendime nepagrįstai abejojama dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo – dirbti Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas, ketindamas dirbti 2023 m. rugpjūčio 23 d. įsidarbino elektriku uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Tigruva“ (toliau – ir Bendrovė 1), tačiau darbo sutartis buvo nutraukta, kadangi Bendrovė 1 nesuteikė pareiškėjui darbo, nemokėjo sutarto darbo užmokesčio, nors pareiškėjas norėjo ir ketino dirbti pagal elektriko profesiją Bendrovėje 1. Pareiškėjas, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, išsinuomojo automobilį ir pradėjo vykdyti pavežėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, kol pavyks rasti tinkamą darbo vietą. Šios aplinkybės niekaip nepaneigė fakto, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno esant deklaruojamam tikslui, kadangi gavus leidimą dirbti elektriku mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Sandi“ (toliau – ir Bendrovė 2), pareiškėjas nedelsiant nutrauks vykdomą pavežėjo veiklą. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad jis 2024 m. vasario 1 d. sudarė darbo sutartį su Bendrove 2, ketindamas dirbti elektriku ir 2024 m. vasario 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnyje numatytais pagrindais. Taigi, pareiškėjas siekia įgyvendinti deklaruojamą tikslą – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas, o tuo abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, atmestini Migracijos departamento teiginiai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors jam nuo 2023 m. spalio mėn., nėra mokamas užmokestis, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas ieškojo naujos darbo vietos, jam pragyventi finansiškai padėjo žmona, be to, kaip minėta, pareiškėjas vykdė pavežėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, todėl vykdant šią veiklą užsidirbo pinigų pragyvenimui. Aptartas aplinkybes patvirtino banko išrašas, „Bolt“ išrašas. Pareiškėjo teigimu, jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, be to, iš pateiktų išrašų matyti, kad pareiškėjo gaunamos pajamos iš vykdomos veiklos ženkliai viršija Lietuvos Respublikoje nustatytą pakankamą pragyvenimo lėšų dydį, t. y. 1 MMA. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento argumentu, kad tai, jog jam anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Lietuvos nacionalinė viza, leido daryti išvadą, jog asmuo neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Su skundu pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja įgyti socialiniai bei ekonominiai, profesiniai ryšiai, todėl pareiškėjas laikė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis yra integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę, su Lietuvos Respublika jį sieja įgyti socialiniai bei ekonominiai ryšiai, (faktiškai čia gyvena, vykdo pavežėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą, ketina dirbti Bendrovėje 2 pagal turimą profesiją, pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos visuomenė ir kultūra). Pareiškėjas turi tvirtus ir reikšmingus ryšius su Lietuvos Respublika, todėl Migracijos departamento Sprendimas yra neproporcingas, pažeidžia valstybės interesus ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyrą. Taip pat Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, kadangi jis priimtas neatlikus išsamaus visų su pareiškėju susijusių objektyvių aplinkybių vertinimo. Nebuvo įvertinti ir Sprendimo sukeliami padariniai proporcingumo aspektu (nevertino pareiškėjo integravimosi – ateities siejimo su Lietuvos Respublika).

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti elektriku Bendrovėje 1. Bendrovės 1 tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo nurodyta, kad Bendrovė 1 darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo pareiškėjui mokėti 845 Eur mėnesinį darbo užmokestį, o prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos 845 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 1 d. buvo įteiktas leidimas laikinai gyventi Nr. 760272410, galiojantis iki 2025 m. birželio 25 d. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir Sodra) esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. spalio 25 d., tačiau tarpininkavimo rašte nurodytą mėnesinį atlyginimą (prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas pragyvenimo lėšas) gavo tik 2023 m. rugsėjo mėnesį. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovės 1 pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 845 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui tik vieną kartą buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

7. Atsakovo teigimu tai, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos – 845 Eur Bendrovės 1 mokamas darbo užmokestis per mėnesį ir tai, kad pareiškėjas nustatyto dydžio pragyvenimo lėšų negauna, leido ginčijamame Sprendime konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nurodė, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės). Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio iki 2024 m. vasario mėnesio pareiškėjas (dėl nemokamo 845 Eur mėnesinio atlyginimo ir nepakankamų pragyvenimo lėšų) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, kas patvirtino ginčijamo Sprendimo proporcingumą.

8. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, Sprendimas atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, todėl Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Be to, Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, atsakovo teigimu, Sprendimas atitiko tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 9. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. T. skundą.

10. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

10.1. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 8 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketino dirbti Bendrovėje 1 elektriku.

10.2. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 23S115143 nutarė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, 2023 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760272410, galiojantis iki 2025 m. birželio 25 d.

10.3. Pareiškėjas 2024 m. vasario 8 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje 2 elektriku.

10.4. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760272410, galiojantį iki 2025 m. birželio 25 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Sprendime nurodyta, kad 2023 m. spalio 24 d. Bendrovė 1 Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2310-PRNŠ-3528, kuriame nurodė, kad 2023 m. spalio 24 d. darbo sutartis su asmeniu nutraukta, o darbo sutarties nutraukimo priežastis – asmens neatvykimas į darbą. Bendrovės 1 pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 845 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui tik vieną kartą buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, o asmuo nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, todėl konstatuota, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, Sprendime pažymėta, jog asmeniui nuo 2023 m. spalio mėn. nėra mokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), buvo pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas apžvelgė Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, 62 straipsnio 4 dalies nuostatas, taip pat Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.3 papunkčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatas.

12. Teismas nustatė, kad pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjas dirbdamas Bendrovėje 1 elektriku, turėjo gauti 845 Eur darbo užmokestį. Iš į bylą pateiktų Sodros duomenų buvo matyti, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 dirbo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. spalio 25 d. Laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išmokėta 268,86 Eur, laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. – 845 Eur, laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 25 d. neišmokėtas darbo užmokestis. Migracijos departamentas Sprendime nustatė, jog Bendrovė 1 informavo Migracijos departamentą, kad 2023 m. spalio 24 d. darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, nes jis neatvyko į darbą. Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad pareiškėjas pagal 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartį, siekė dirbti Bendrovėje 2 elektriku. Šios darbo sutarties 7 punkte nustatyta, jog darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, o nuo 2024 m. vasario 1 d. vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

13. Įvertinęs nustatytus faktinius duomenis, teismas nurodė, jog pareiškėjas dirbo Bendrovėje 1, o pagal Migracijos departamentui pateiktą 2024 m. vasario 8 d. pašymą, ketino dirbti Bendrovėje 2, nors nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią pavežėjo veiklą. Nors pareiškėjas Migracijos departamentui buvo nurodęs, kad ketina dirbti Bendrovėje 2, tačiau iš tiesų jis vykdė individualią pavežėjo veiklą. Be to, iš Bendrovės 1 buvo atleistas dėl neatvykimo į darbą, tik 2023 m. rugsėjo mėn. gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį. Teismo vertinimu, pareiškėjo tikrasis siekis yra vykdyti individualią veiklą, kurią jis ir vykdo, turi licenciją. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjo deklaruojamas tikslas dirbti Bendrovėje 1 neatitiko Įstatymo reikalavimų. Vien tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad gavęs leidimą dirbti Bendrovėje 2 nutrauks vykdomą pavežėjo veiklą, nereiškė, kad leidimas laikinai gyventi jam turi būti išduotas, ar, kad jis atitinka Įstatymo reikalavimus. Teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis dirbs Bendrovėje 1 pagal trūkstamų profesijų sąrašą ir gaus 845 Eur mėnesinį darbo užmokestį, tačiau pareiškėjas iš Bendrovės 1 buvo atleistas dėl neatvykimo į darbą, todėl tai kėlė abejonių dėl deklaruojamo tikslo dirbti. Be to, pareiškėjui tik 2023 m. rugsėjo mėn. buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte numatytas darbo užmokestis, kitais mėnesiais jam nebuvo išmokėtas net minimalus mėnesinis darbo užmokestis, o nuo 2023 m. spalio 20 d. jis vykdo individualią pavežėjo veiklą, kai iš Bendrovės 1 atleistas tik 2023 m. spalio 24 d., t. y. dar dirbdamas Bendrovėje 1 pradėjo vykdyti individualią pavežėjo veiklą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, Sprendime pagrįstai abejojama dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo dirbti.

14. Teismas iš byloje pateiktų pavedimų nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė jam pervesdavo pinigines lėšas, pareiškėjo banko sąskaitos išrašas patvirtino, jog jis gaudavo pajamas iš individualios pavežėjo veiklos. Vien tai, kad pareiškėjas skunde teigė, kad pajamų jis gauna užtektinai pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, daugiau nei 1 MMA, tačiau pats pareiškėjo banko išrašas patvirtino, jog pajamas pragyvenimui jis gauna iš individualios veiklos arba iš sutuoktinės atliekamų pavedimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą ir nurodęs, jog jam mokamas mažesnis darbo užmokestis Bendrovėje 1, ar, kad jis ketina keisti darbdavį dėl nemokamo tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio. Byloje pateikti Sodros duomenys patvirtino, jog pareiškėjas tik 2023 m. rugsėjo mėnesį gavo Bendrovės 1 tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį, o pareiškėjo gaunamos pajamos iš individualios veiklos ar sutuoktinės atliekamų pavedimų, nereiškė, kad jis atitinka sąlygas, numatytas leidimui laikinai gyventi gauti, ar, kad jis turi užtektinai pajamų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas įvertino, kad pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje 1 tik 2023 m. rugsėjo mėn. atitiko Įstatymo reikalavimus, o kitais mėnesiais darbo užmokestis nesiekė minimalios mėnesinės algos, iš individualios veiklos gaunamos pajamos nėra vertintinos kaip pajamos pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas pateiktame prašyme pakeisti darbdavį buvo įsipareigojęs dirbti būtent Bendrovėje 1 ir gauti darbo užmokestį iš Bendrovės 1. Sutuoktinės atlikti pavedimai taip pat nėra vertinami kaip pajamos pragyvenimui, Migracijos departamentas į tokių pajamų gavimą neturėjo pareigos atsižvelgti priimdamas ginčijamą Sprendimą. Kadangi pareiškėjas buvo įsipareigojęs dirbti būtent Bendrovėje 1 ir gauti tarpininkavimo rašte nustatytą darbo užmokestį, todėl jį gavus tik 2023 m. rugsėjo mėn., teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Iš individualios veiklos ar kitų šaltinių gautos pajamos nesudarė pagrindo teismui panaikinti Sprendimo ar pripažinti, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Iš kitų darboviečių gaunamos pajamos, apie kurias Migracijos departamentas nebuvo informuotas ir dėl kurių nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, teismo nebuvo vertintos kaip lėšos, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendime vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas laikinai gyventi, nei Lietuvos nacionalinė viza. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. Taip pat Migracijos departamentas nenustatė šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas vykdo individualią pavežėjo veiklą, tačiau Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno tik apie metus laiko, per šiuos metus pakeitė dvi darbovietes, ketino dirbti trečioje darbovietėje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir profesiniai ryšiai. Todėl, vien tai, jog pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, jos visuomenė bei kultūra, teismo vertinimu, nereiškė, kad pareiškėjas turi glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra trumpalaikio pobūdžio, o tokių ryšių turėjimas nereiškė, kad asmuo atitinka sąlygas, numatytas leidimui laikinai gyventi gauti.

17. Teismas apžvelgęs VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas ir jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nustatė, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 tik 2023 m. gruodžio mėn. gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, kitais mėnesiais darbo užmokestis nesiekė minimalios mėnesinės algos, taip pat su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta jam neatvykus į darbą, o jis vykdo individualią veiklą pagal licenciją. Teismo vertinimu, minėti duomenys patvirtino, jog su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta, jis tik vieną mėnesį gavo tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, todėl jis neturėjo pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, taip pat jis vykdė individualią veiklą, nors Migracijos departamentui buvo nurodęs, jog dirbs Bendrovėje 1, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, Migracijos departamentas Sprendime papildomai vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, bei nustatė, kad jam anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas laikinai gyventi, nei Lietuvos nacionalinė viza. Asmuo Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. Tai leido daryti išvadą, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

18. Teismas darė išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Taip pat ginčo Sprendimu nėra pažeidžiamas proporcingumo principas, valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei interesų pusiausvyra. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl teismas Sprendimą paliko nepakeistą.

19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Migracijos departamento Sprendimas paliktas nepakeistas, o pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.). Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmestas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nebuvo teismo sprendžiamas.

III. 20. Pareiškėjas S. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

21. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais argumentais:

21.1. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, nors Migracijos departamentui buvo nurodęs, jog dirbs Bendrovėje 1, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas, ketindamas dirbti 2023 m. rugpjūčio 23 d. įsidarbino elektriku Bendrovėje 1, tačiau darbo sutartis buvo nutraukta, kadangi Bendrovė 1 nesuteikė pareiškėjui darbo, nemokėjo sutarto darbo užmokesčio, nors pareiškėjas norėjo ir ketino dirbti pagal elektriko profesiją Bendrovėje 1. Kadangi, pareiškėjas buvo atleistas iš Bendrovės 1, buvo operatyviai ieškota kito darbdavio ir jį suradus sudaryta sutartis su Bendrove 2. Kol pareiškėjas ieškojo naujo darbo pagal elektriko profesiją, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, išsinuomojo automobilį ir pradėjo vykdyti pavežėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Šios aplinkybės niekaip nepaneigia fakto, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena esant deklaruojamam tikslui, kadangi gavus leidimą dirbti elektriku Bendrovėje 2, pareiškėjas nedelsiant nutrauks vykdomą pavežėjo veiklą. Be to, pareiškėjas 2024 m. vasario 1 d. sudarė darbo sutartį su Bendrove 2, ketindamas dirbti elektriku ir 2024 m. vasario 8 d. pateikė atsakovui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio numatytais pagrindais. Šio pareiškėjo prašymo atsakovas dar nėra išnagrinėjęs. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas siekia įgyvendinti deklaruojamą tikslą – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas, ir tuo abejoti nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nors buvo kreiptasi dėl naujos darbo sutarties sudarymo ir pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tiek pradėjimas dirbti Bendrovėje 1, tiek Bendrovėje 2, patvirtina, kad pareiškėjas siekia dirbti pagal profesiją (elektriku) ir pagal nurodytą deklaruojamą tikslą. Visos nurodytos aplinkybės paneigia teismo sprendimo motyvus, jog pareiškėjo tikrasis siekis yra vykdyti individualią veiklą, ir taip pat patvirtina, kad pareiškėjas pateikė tikrovę atitinkančius duomenis ir atitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio reikalavimus.

21.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyvenimui. Kol pareiškėjas ieškojo naujos darbo vietos, jis buvo finansiškai apsirūpinęs. Be to, jam papildomai pragyventi finansiškai padėjo žmona. Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir netinkamai įvertino, kad sutuoktinės atlikti pavedimai nėra vertinami kaip pajamos pragyvenimui. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, o teismas netinkamai vertino pareiškėjo banko išrašą, kuris patvirtino, kad pareiškėjas turėjo pakankamai pajamų.

21.3. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą ir nurodęs, jog jam mokamas mažesnis darbo užmokestis Bendrovėje 1, ar, kad jis ketina keisti darbdavį dėl nemokamo tarpininkavimo rašte numatyto darbo užmokesčio. Tačiau pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis ir nežinojo, kad reikia kreiptis į Migracijos departamentą dėl nemokamo darbo užmokesčio, nesuteikiamo darbo ar darbo sutarties nutraukimo.

21.4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėjas neturi socialinių ir ekonominių ryšių, nes jis yra integravęsis į Lietuvos Respublikos visuomenę, su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja įgyti socialiniai bei ekonominiai ryšiai, jis faktiškai Lietuvoje gyvena, ketina dirbti Bendrovėje 2 pagal turimą profesiją, pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos visuomenė ir kultūra. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Lietuvos nacionalinė viza, nesudaro pagrindo manyti, kad asmuo neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Be to, tarp pareiškėjo ir Bendrovės 2 sudaryta darbo sutartis patvirtina, jog jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra ilgalaikio pobūdžio. Akivaizdu, kad pareiškėjas turi tvirtus ir reikšmingus ryšius su Lietuvos Respublika, o teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir priėmė sprendimą, kuriuo pažeidžiamas proporcingumo principas, valstybės interesų ir pareiškėjo teisių bei interesų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, padaręs išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad nepagrįstai teismas sprendė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; netinkamai vertino pareiškėjo banko išrašą, kuris patvirtino, kad pareiškėjas turėjo pakankamai pajamų; neatsižvelgė, kad pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis ir nežinojo, kad reikia kreiptis į Migracijos departamentą dėl nemokamo darbo užmokesčio, nesuteikiamo darbo ar darbo sutarties nutraukimo; nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi socialinių ir ekonominių ryšių.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

26. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760272410, galiojusį iki 2025 m. birželio 25 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir nutraukta darbo sutartis su asmeniu (Įstatymo 50 str. 1 d. 2, 6 p. ir 35 str. 1 d. 2, 5 p.).

27. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Tos pačios dalies 5 punkte inter alia įtvirtinta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje 1 elektriku, atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal tarpininkavimo raštą pareiškėjas dirbdamas Bendrovėje 1 elektriku, turėjo gauti 845 Eur darbo užmokestį. Iš į bylą pateiktų Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 dirbo nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. spalio 25 d. Laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išmokėta 268,86 Eur, laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d. – 845 Eur, laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 25 d. neišmokėtas darbo užmokestis. Migracijos departamentas Sprendime nustatė, jog Bendrovė 1 informavo Migracijos departamentą, kad 2023 m. spalio 24 d. darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, nes jis neatvyko į darbą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2024 m. vasario 1 d. darbo sutartį, siekia dirbti Bendrovėje 2 elektriku. Šios darbo sutarties 7 punkte nurodyta, jog darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2023 m. spalio 20 d. vykdo individualią veiklą, o nuo 2024 m. vasario 1 d. vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

30. Iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad aplinkybės, jog Bendrovė 1 nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023; 2023 m. spalio 23 d. nutartį administracinėj byloje Nr. eA-2362-662/2023 ir kt.).

31. Vertinant byloje nustatytas aplinkybes, akcentuotina, jog Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 punkte inter alia įtvirtinta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

32. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1 punkte nustatyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA (1.1. p.); užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA (1.2 p.); kitiems užsieniečiams – 1 MMA (1.3 p.).

33. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 Nr. „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu patvirtinta, kad 2023 metais (nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 840 Eur.

34. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinamo gauti darbo užmokesčio Bendrovėje 1, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės 1, tačiau pareiškėjas jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo. Ši aplinkybė gali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; kt.). Šiuo aspektu pareiškėjo teikti įrodymai, banko sąskaitos išrašas patvirtinantis, jog jis gaudavo pajamas iš individualios pavežėjo veiklos arba iš sutuoktinės atliekamų pavedimų, nesudaro pagrindo manyti kitaip, o teiginiai, kad pareiškėjas pajamų gauna užtektinai pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, daugiau nei 1 MMA, aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi: leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.

35. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas siekia pagrįsti, jog ši situacija susiklostė nutraukus darbo sutartį, kadangi Bendrovė 1 nesuteikė pareiškėjui darbo, nemokėjo sutarto darbo užmokesčio ir pareiškėjas turėjo dirbti pavežėju, teisėjų kolegija akcentuoja, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra įrodymų apie tai, jog pasikeitus aplinkybėms nuo 2023 m. rugsėjo mėnesio iki 2024 m. vasario mėnesio pareiškėjui Bendrovėje 1 nemokant darbo užmokesčio, jis apie tai būtų informavęs Migracijos departamentą ir pateikęs prašymą gauti naują leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.). Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina tai, kad jau nuo 2023 m. spalio 20 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą, o nuo 2024 m. vasario 1 d. vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Taigi, pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis yra Uzbekistano pilietis ir nežinojo, jog reikia kreiptis į Migracijos departamentą dėl nemokamo darbo užmokesčio, nesuteikiamo darbo ar darbo sutarties nutraukimo, pažymėtina, jog nurodytos individualios aplinkybės neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas šių aplinkybių, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi socialinių ir ekonominių ryšių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Migracijos departamentas Sprendime vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas laikinai gyventi, nei Lietuvos nacionalinė viza; pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 23 d.; taip pat Migracijos departamentas nenustatė šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena tik apie metus laiko, per šiuos metus pakeitė dvi darbovietes, ketino dirbti trečioje darbovietėje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, todėl pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ir profesiniai ryšiai. Kaip pagrįstai nurodė teismas, vien tai, jog pareiškėjui patinka gyvenimas Lietuvos Respublikoje, jos visuomenė bei kultūra, nereiškia, kad pareiškėjas turi glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika. Be to, pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra trumpalaikio pobūdžio, o tokių ryšių turėjimas nereiškia, kad asmuo atitinka sąlygas, numatytas leidimui laikinai gyventi gauti.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, taigi, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

39. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė