2015-12-07 Nr. AB-25153-3-64-3-00388-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-969-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00388-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 14.4; 14.3.3

„(S)“

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Sulinkiai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Sulinkiai“, valstybinei įmonei Radviliškio miškų urėdijai, Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2012 m. balandžio 6 d. pateikė teismui pareiškimą, prašydamas: 1) panaikinti 2003 m. gegužės 23 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-2119 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo bei šių sklypų nuomos Radviliškio rajone“ dalį dėl 340,7531 ha, 375,9091 ha ir 64,0883 ha žemės sklypams (toliau – ir žemės sklypai, ginčo žemės sklypai) kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) nustatymo (1 priedo eil. Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3); 2) panaikinti 2002 m. liepos mėnesį parengtą ir 2003 m. sausio 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą 3407531 kv. m žemės sklypo planą; 3) panaikinti 2002 m. lapkričio mėnesį parengtą ir 2003 m. sausio 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą 640883 kv. m žemės sklypo planą (visi kartu – toliau ir ginčijami aktai).

Pareiškėjas nurodė, kad 1964 m. balandžio 10 d. LTSR miškų ūkio ir miško pramonės ministro potvarkiu Nr. 87 Šiaulių durpynui buvo perduota valstybinio miško fondo (Sulinkių durpynas) 1718 ha žemės sklypas (Liepynės girininkijos kvartalų Nr. 31, 32, 29, 30 dalys) durpių kraikui ir kurui gaminti, „neišjungiant jo iš valstybinio miško fondo“. Radviliškio rajono miškų ūkio valstybinio miško fondo žemių perdavimo Šiaulių durpių įmonei, neišjungiant iš valstybinio miško fondo, perdavimo-priėmimo aktu Šiaulių durpių įmonei buvo perduota laikinam naudojimui Liepynės girininkijos Sulinkių m. kv.

Nr. 29, 30 31, 32 dalis bendro ploto 1319 ha durpių kraikui ir kurui gaminti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1154) visas Sulinkių durpyno plotas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. 2002 m. liepos mėnesį buvo parengti 3407531 kv. m ir 640883 kv. m žemės sklypų planai, kurie 2003 m. sausio 15 d. patvirtinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo. 2002 m. liepos 11 d.

Žemės sklypo ribų paženklinimo aktais buvo nustatytos 340 ha ir 64 ha žemės sklypų ribos ir jų ribos paženklintos riboženkliais. 2002 m. liepos 11 d. nustatytos 376 ha žemės sklypo ribos ir paženklintos riboženkliais. Žemės sklypo (3759091 kv.

m) planas parengtas 2002 m. lapkričio mėnesį ir 2003 m. sausio 15 d. patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo. Šiaulių apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-2119 nustatė suformuotiems prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių eksploatavimui naudojamiems valstybinės žemės sklypams kitą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – naudingųjų iškasenų teritorijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors žemės sklypai įtraukti į valstybinės reikšmės miškų plotus, tačiau jokių miško naudojimo apribojimų jiems nenustatyta.

Pareiškėjas tvirtino, kad ginčijami administraciniai aktai priimti pažeidžiant teisės aktus, t. y.: Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1447 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos, patvirtintos 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 641, 1 punkto, 7.5 punkto nuostatas, Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos, patvirtintos 1999 m. rugsėjo 29 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1073, 1 punkto nuostatas; Teritorijų planavimo įstatymo (2000-10-12 įstatymo Nr. VIII-20141 redakcija) 17 straipsnį. Nurodė, kad žemės sklypai suformuoti ir jų paskirtis pakeista neparengus teritorijų planavimo dokumento. Prokuroras nurodė, kad pareiškimas dėl viešo intereso gynimo buvo gautas 2012 m. sausio 13 d. ir buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkos skyrių, kuris 2012 m. sausio 31 d. pateikė 5 bylas, susijusias su ginčo žemės sklypais, tačiau tarp tų dokumentų nebuvo duomenų apie miško žemės ir miško buvimą ginčo sklypuose.

Tuomet buvo kreiptasi į Valstybinę miškų tarnybą ir šie duomenys gauti 2012 m. kovo 9 d., taigi pakankami duomenys apie pažeistą viešą interesą buvo gauti 2012 m. kovo 9 d. ir nuo tos dienos turi būti skaičiuojamas 1 mėnesio prašymo padavimo teismui terminas. Teismui nusprendus, kad prokuroras praleido 1 mėnesio terminą, prašė jį atnaujinti.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyrius pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 90-93), kuriuo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos geologijos tarnyba 1997 m. rugsėjo 1 d. UAB „Sulinkiai“ išdavė leidimą Nr. 19-97 naudoti Radviliškio rajono Sulinkių telkinio durpių išteklius. Leidimo išdavimo metu durpynas pateko į Nutarimu Nr. 1154 patvirtintą valstybinės reikšmės miškų ploto schemą, tačiau šioje teritorijoje miško žemės nebuvo, buvo tik durpynas. Mano, kad UAB „Sulinkiai“ išnuomotiems žemės sklypams apribojimai negalėjo būti nustatyti, fiziškai nesant paties miško. Mano, kad įsigaliojus 1999 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1057 patvirtintai žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkai, kurios 4 punkte buvo numatyta, kad žemės reformos metu miškų urėdijoms priskirtoje teritorijoje suformuoti žemės sklypai priskiriami miškų ūkio paskirties žemei, išskyrus tuos atvejus, kai sklype numatoma naudingųjų iškasenų gavyba (4.4 punktas), Sulinkių durpyno teritorijos apskaitymas miškų ūkio paskirties žeme ir vėlesni įrašymai į savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotus tapo ginčytini. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo parengtas teritorijų planavimo dokumentas, atsakovo manymu, yra formalus pagrindas naikinti ginčijamus įsakymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Radviliškio miškų urėdija (toliau – ir Radviliškio miškų urėdija) pateikė atsiliepimą į prašymą, nurodydamas, kad su juo sutinka (I t., b. l. 87).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sulinkiai“ pateikė atsiliepimą į prašymą, prašydamas jį atmesti (I t., b. l. 95-100).

UAB „Sulinkiai“ tvirtino, kad pareiškėjas praleido prašymo pateikimo teismui terminą. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas netinkamai vertina byloje esančius įrodymus ir netinkamai aiškina tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Mano, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nebuvo pakeista. Rėmėsi Šialių apskrities viršininko 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 57 „Dėl Radviliškio rajono Sulinkių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo. UAB „Sulinkiai“ taip pat rėmėsi žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 3D-130/D1-144 3.3 punktu, kuriame nurodyta, kad miškus įveisti draudžiama detaliai išžvalgytuose ir naudojamuose naudingųjų iškasenų telkiniuose. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre pagrindinė tikslinė naudojimo apskritis yra „kita“ ir šiais duomenimis reikia naudotis.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (III t., b. l. 95-109) pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino. Panaikino 2003 m. gegužės 23 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-2119 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo bei šių sklypų nuomos Radviliškio rajone“ dalį dėl 340,7531 ha, 375,9091 ha ir 64,0883 ha žemės sklypams kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) nustatymo (1 priedo eil. Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3), 2002 m. liepos mėnesį parengtą ir 2003 m. sausio 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą 3 407 531 kv. m žemės sklypo planą, 2002 m. liepos mėnesį parengtą ir 2003 m. sausio 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą 640 883 kv. m žemės sklypo planą, 2002 m. liepos mėnesį parengtą ir 2003 m. sausio 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintą 3 759 091 kv. m žemės sklypo planą.

Teismas visų pirma pažymėjo, jog iki kreipimosi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinę miškų tarnybą Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Darė išvadą, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais, pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2012 m. kovo 9 d. iš Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu pripažino Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštaraujančia Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nepaisant to, teismas vertino, kad atsižvelgiant į ginčo pobūdį, susijusį su viešojo intereso (Konstitucijos saugomų vertybių) gynimu, vis dėlto privalo būti įvertinti aspektai, susiję su skundžiamų aktų priėmimu (parengimu).

Teismas rėmėsi Žemės įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2011 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-490 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. iki 2002 m. liepos 24 d., 2002 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-939 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2003 m. sausio 1 d., 2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1136 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 21 d.) 31 straipsnyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma arba keičiama suinteresuotų asmenų prašymu, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus;

žemės naudotojai naudoti žemę kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įsigyjant nuosavybėn, išnuomojant ar gavus naudotis, gali tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. 1249 redakcija) patvirtintą „Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką“, be kitų, yra įtvirtinta ši teisės norma:

„1. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma pagal teritorijų planavimo dokumentus. Vadovaudamasis šiais teritorijų planavimo dokumentais, apskrities viršininkas priima sprendimą dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo arba pakeitimo.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. Nr. 641 nutarimu buvo patvirtinta „Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka“, kurioje yra nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus; 7.5. punktas numato, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik tada, kai yra patvirtinti šios tvarkos 7.2 ir 7.3 punktuose nurodyti teritorijų planavimo dokumentai (kai jų reikia) ir nustatytąja tvarka parengti ir savivaldybės tarybos arba jos pavedimu valdybos patvirtinti detalieji planai.

Teismas taip pat rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu liudytojas A. V. nurodė, jog „tuo metu nebuvo nustatyta jokia paskirtis, naudmenos nebuvo nustatytos, tik nubraižyta schema. Šiuo atveju, kai buvo parengta miškų schema, ta paskirtis nebuvo nustatyta, nes tą numato 1073 nutarimas, kad tose urėdijų valdomose žemėse gali būti, ir privalo būti nustatyta kita paskirtis. Buvo dokumentas – 2000 m. projektas ir 3 planai. Planu buvo detalizuota ir suderinta su miškų žinyba.

Planu buvo suformuotas žemės sklypas. Jis tam ir rengiamas. Trys planai buvo reikalingi todėl, kad geležinkeliu buvo įbraižytos blokų ribos.“ Liudytojas A. I. nurodė: „buvo 2000 m. sausio 12 d. Sulinkių žemėtvarkos projekto rengėjas. Pažymėjo, kad šio projekto tikslas buvo parodyti, kur yra privatizuojami miškai, kur valstybinės reikšmės miškai, kur laisvas fondas. Šis projektas nereiškia, kad toje teritorijoje suformuojami žemės sklypai.“ Įvertinus byloje turimus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, nustatyta, kad žemėtvarkos projekte sklypai nebuvo suformuoti, t. y. sklypai buvo suformuoti tik ginčijamais aktais.

Remdamasis nurodytomis teisės normomis, nustatytų faktinių aplinkybių visetu, teismas darė išvadą, kad 2003 m. gegužės 23 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. V-2119 dalimi dėl 340,7531 ha, 375,9091 ha ir 64,0883 ha žemės sklypų kita pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) buvo nustatyta nesilaikant nurodytų imperatyvių nuostatų, ginčo įsakymais patvirtinti 2002 m. liepos mėnesį parengti ginčo žemė sklypų planai taip pat pripažinti neteisėtais, prieštaraujančiais teisės aktų reikalavimams, kadangi patvirtinti (parengti) akto pagrindu, kuris buvo priimtas pažeidžiant imperatyvių teisės normų nuostatas.

Teismas taip pat vertino, kad sprendžiant dėl ginčo žemės sklypuose esančios miško žemės, pirmenybė teiktina Miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro duomenims.

Teismas nustatė, kad Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. kovo 7 d. rašte Nr. R2-538 „Dėl duomenų ir informacijos pateikimo“ nurodoma, kad žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 17,7 ha, o žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 13,11 ha plotą. Pateikiant minėtus duomenis Šiaulių apygardos prokuratūrai buvo remiamasi Radviliškio rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos pakeitimo projektu. 2012 m. liepos 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 869 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pavirtinimo“ pakeitimo“ Sulinkių durpyno beveik visas plotas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir pagal patikslintus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 17,7 ha, o žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 13,11 ha plotą. Teismas taip pat nurodė, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes negalima paneigti, jog ginčijamų aktų priėmimo (rengimo, tvirtinimo) metu ginčo žemės sklypai nebuvo įtraukti į valstybinės reikšmės miškų plotus. Pavyzdžiui, iš byloje turimų duomenų nustatyta, kad valstybinės miškų inventorizacijos metu 2002 metais minėtų žemės sklypų teritorijoje jau buvo inventorizuoti miško žemės plotai, kurie 2003 metais užregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre; VĮ Radviliškio miškų urėdija 2008 m. vasario 15 d. raštu Nr.S4-243 kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją prašydama paaiškinti, kodėl sumažintas valstybinės reikšmės miškų plotas. 2012 m. liepos 11 d. Vyriausybės nutarimu 869 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pavirtinimo“ pakeitimo“ ginčo žemės sklypams (žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 17,7 ha, o žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 13,11 ha plotą) suteiktas teisinis statusas – valstybinės reikšmės miškas, kuris savaime atspindi visuomenės poreikį į šią teritoriją.

Teismas pabrėžė ypatingą žemės ir miško svarbą. Konstatavo, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Sulinkiai“ lūkesčių dėl šioje byloje ginčijamo teisės akto bei 2002 m. liepos mėnesį parengtų ir 2003 m. sausio 15 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo patvirtintų 3 407 531 kv. m, 640 883 kv. m 3 759 091 kv. m žemės sklypo planų pagrindu susiformavusių faktinių santykių negalima traktuoti kaip teisėtų. Galima daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sulinkiai“ (taip pat ir institucijų, dalyvavusių rengiant, priimant skundžiamus aktus atstovai) turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su pagrindinės tikslinės žemės paskirties miško žemėje keitimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti teisėtumu. Teismas sprendė, kad šioje byloje prokuratūra pagrįstai ėmėsi pažeistų viešojo intereso gynimo priemonių, todėl ir argumentai, susiję su viešojo intereso nebuvimu, atmesti kaip nepagrįsti.

Kiti bylos šalių argumentai teismo nepripažinti reikšmingais, todėl nevertinti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sulinkiai“ įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sulinkiai“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 111-121), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1154, tuo aspektu, kad Sulinkių durpyno telkinių teritorija, esanti Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos Sulinkių kaime, priskirta valstybinės reikšmės miškams, atitiko Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 21 straipsnio reikalavimus.

Apeliantas pažymi, kad šioje byloje kilo ginčas ne dėl miško žemės, kaip visuomenei reikšmingo objekto išsaugojimo, o dėl daugiau nei prieš dešimt metų galiojusių teisės aktų reikalavimų taikymo ir dėl ginčijamų aktų priėmimo metu tariamai trūkusios dokumentacijos, kuri teismo sprendime liko neįvertinta. Mano, kad byloje taip pat buvo svarbu nustatyti, kokios buvo ginčijamų žemės sklypų teritorijos naudmenos iki ginčijamų aktų priėmimo, nurodyti, kokios dokumentacijos ir/ar veiksmų trūkumas daro ginčijamus aktus negaliojančiais. UAB „Sulinkiai“ manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamų žemės sklypų teritorijoje buvo miško plotai, todėl teisinė argumentacija dėl miško žemės keitimo kitomis naudmenomis yra nesusijusi su ginčo dalyku. Pažymi, kad Nutarimu Nr. 1154 buvo tik inicijuotas valstybinės reikšmės miškų schemų parengimas, bet šiuo nutarimu pačios schemos nebuvo patvirtintos. Šią poziciją grindžia Valstybinės miškų tarybos 2012 m. kovo 7 d. raštu Nr. R2-538, kuriame nurodyta, kad remiantis archyviniais dokumentais minėti plotai jų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams metu (1997 m.), neatitiko miškų ir miško žemei keliamų reikalavimų (žemės naudmena – durpynas). Minėtu nutarimu ginčo sklypai negalėjo būti priskirti valstybinės reikšmės miškams dėl apribojimų, nustatytų Žemės gelmių įstatymo 21 straipsnyje, kuris nustatė pareigą vykdyti teritorijų planavimą atsižvelgiant į teritorijų žemės gelmių sandarą bei teritorijų planavimo dokumentus, prieš juos tvirtinant privalomai suderinti su Lietuvos geologijos tarnyba. Jei vis dėlto, minėtu nutarimu ginčo sklypai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams - tai buvo padaryta pažeidžiant konstitucinį įstatymo viršenybės principą.

Apeliantas nurodo, kad byloje esančių oficialių valstybės institucijų dokumentų turinys byloja apie prieštaringas aplinkybes, susijusias su ginčo sklypų teritorijos paskirtimi, tačiau teismas tinkamai neįvertino šių skirtumų, liudytojo S. M. žodžius pateikė ne tame kontekste, kuriame jie buvo pasakyti. Nesutinka su teismo argumentu, kad valstybės miškų inventorizacijos metu 2002 m. ginčo žemės sklypų teritorijose buvo inventorizuoti miško žemės plotai ir pažymi, kad miškų valstybės kadastras įsteigtas tik 2003 m. spalio 9 d., todėl teritorijoje inventorizuoti miško žemės plotų duomenys buvo įregistruoti jau po ginčo žemės sklypų planų patvirtinimo ir 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo priėmimo. Mano, kad teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. kovo 7 d. raštu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 869, priimtais po ginčijamų sklypų planų patvirtinimo ir ginčo įsakymo priėmimo. Apeliantas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčui aktualioje teritorijoje buvo vykdoma žemės reforma, Teritorijų planavimo įstatymas nebuvo taikomas. Tikina, kad 2002 m. birželio 7 d. valstybės įmonėje Radviliškio miškų urėdijoje įvykusio posėdžio protokolas patvirtina, jog visoms suinteresuotoms institucijoms nekilo abejonių dėl apelianto durpių kasybai eksploatuojamos teritorijos paskirties bei naudmenų, todėl nebuvo pagrindo svarstyti žemės paskirties keitimo klausimo. Byloje nėra duomenų, kad išnuomojant žemės sklypus jiems būtų buvusi nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Lietuvos geologijos tarnybai 1997 m. suteikiant apeliantui leidimą eksploatuoti Sulinkių durpyno teritoriją, į kurią patenka ginčo žemės sklypai, nustatytos žemės naudmenos buvo durpynai, ginčo įsakymu žemės naudojimo paskirtis nebuvo pakeista ir nebuvo reikalo jos keisti. Laikosi pozicijos, kad vykdant žemės reformą, ginčo žemės sklypų teritorija, kurioje buvo vykdoma naudingųjų iškasenų gavyba, apskritai negalėjo būti priskirta miško ūkio paskirties žemei. Apibendrindamas nurodo, kad byloje nesant neabejotinų duomenų, kad ginčo žemės sklypai iki ginčijamų įsakymo priėmimo buvo miško žemė, nebuvo pagrindo taikyti teisės aktus, reglamentuojančios žemės paskirties keitimą.

Apeliantas taip pat įsitikinęs, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog UAB „Sulinkiai“ neįgijo teisėtų lūkesčių ginčijamų žemės sklypų atžvilgiu. Teisėtų lūkesčių buvimą apeliantas grindžia aplinkybe, kad 2003 m. priimtas įsakymas Nr. V-2119 ir jo pagrindu sudarytos nuomos sutartys galiojo beveik dešimt metų ir jokioms institucijoms nekilo dėl to jokių abejonių, apeliantas nuosekliai vykdė investicijas, atliko reikalingus rekultyvavimo darbus. Pažymi, kad teismas netinkamai vertino posėdžio metu svarstytus klausimus ir aiškino posėdžio metu priimtų nutarimų esmę, todėl jo išvados, susijusios su šio posėdžio metu išsakytomis pozicijomis ir priimtais sprendimais yra nepagrįstos. Nurodo, kad apeliantas neturi nei įgaliojimų, nei tinkamos kompetencijos tikrinti valstybės institucijų priimamų aktų teisėtumo. Teismas nenurodo, kokie konkrečiai teisės aktų reikalavimai turėjo būti žinomi apeliantui, kuriuos žinodamas jis turėjo suprasti apie ginčo įsakymo neteisėtumą.

Apeliantas taip pat mano, kad nepateisinamai ilgai buvo delsiama kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pažymi, kad Radviliškio miškų urėdijai dar 2002 m. lapkričio 21 d. buvo žinoma apie ginčo žemės sklypų suformavimą, todėl ši instituciją seniai turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Be to, vertina, kad prokuroras praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 125-131).

Pareiškėjas, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, pažymi, kad ginčo žemės sklypams suformuoti buvo būtini teritorijų planavimo dokumentai – detalusis ar specialusis planas, žemėtvarkos projektas. Pabrėžia, kad Sulinkių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu ginčo žemės sklypai nebuvo suformuoti, o žemėtvarkos projekto planuose pažymėta teritorija nereiškia žemės sklypo suformavimo. Pažymi, kad nesuformuotiems žemės sklypams negali būti nustatoma paskirtis. Atkreipia dėmesį, kad žemės sklypo paskirtis ir žemės naudmenos yra skirtingos sąvokos.

Visiškai pritaria teismo argumentui, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo žemė iki skundžiamų aktų priėmimo buvo miško žemė. Šią išvadą taip pat grindžia teismo nenurodytu, tačiau minėtą faktinę aplinkybę patvirtinančiu 1964 m. balandžio 10 d. LTSR miškų ūkio ir miško pramonės ministro potvarkiu Nr. 87, 1996 m. spalio 31 d. Radviliškio miškų ūkio valstybinio miško fondo žemių perdavimo Šiaulių durpių įmonei, neišjungiant iš valstybinio miško fondo, perdavimo-priėmimo aktu. Minėtą aplinkybę taip pat patvirtina Valstybinės miškų tarnybos dokumentai.

Nors Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. kovo 7 d. rašte R2-538 buvo nurodyta, kad remiantis archyviniais dokumentais minėti plotai jų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams metu (1997 m.) neatitiko miškų ir miško žemei keliamų reikalavimų, tačiau ši schema buvo pakeista tik 2012 m. liepos 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 869. Pažymi, kad net ir priėmus minėtą nutarimą ginčo teritorijose liko valstybinės reikšmės miško plotai. Tai, kad miškų valstybės kadastras įsteigtas tik 2003 m. spalio 9 d. nereiškia, kad ginčo teritorijoje miškas atsirado tik po šio kadastro įsteigimo.

Apelianto argumento, kad nesutampa Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys su miškų valstybės kadastro duomenimis nelaiko pagrindu panaikinti teismo sprendimą. Mano, kad miškų valstybės kadastro duomenys yra pakankami išvadai, jog rengiant planus ir priimant 2003 m. gegužės 23 d. įsakymą į ginčo sklypus pateko valstybinės reikšmės miškas. Tvirtina, kad nesant teritorijų planavimo dokumento nėra pagrindo teigti, kad 1997 m. spalio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1154 prieštarauja Žemės gelmių įstatymo 21 straipsniui.

Laikosi pozicijos, kad ginčo sklypus suformavus ir nustačius jų paskirtį pažeidžiant imperatyvių teisės aktų reikalavimus, t. y. apeliantui, kaip žemės sklypų planų rengimo užsakovui, neįvykdžius teisės aktų reikalavimų, negali kilti teisėti lūkesčiai dėl šių sklypų tolesnio naudojimo. Pažymi, kad į teismą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi nedelsiant, nuo to momento, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, apie pažeistą viešąjį interesą ir terminas prašymui paduoti nebuvo praleistas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 133-135).

Atsakovas vertina, kad teismo sprendimas yra visa apimtimi pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas. Papildomų argumentų nenurodo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 139-142), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Aplinkos ministerija laikosi pozicijos, kad Vyriausybės nutarimu Nr. 1154 buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai pagal pridedamas schemas, kurias Žemės ir miškų ūkio ministerijai pavesta per 2 mėnesius nuo nutarimo įsigaliojimo pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms. Mano, kad tai, jog miškų valstybės kadastras įsteigtas tik 2003 m. spalio 9 d. nereiškia, kad ginčo teritorijoje miškas atsirado tik po šio kadastro įsteigimo. Nesutinka su apelianto pozicija, kad Žemės gelmių įstatymo 21 straipsnis numato apribojimus ginčo teritoriją priskirti valstybinės reikšmės miškams. Be to, pažymi, kad valstybinės reikšmės miškų plotų schemos nėra teritorijų planavimo dokumentas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Nutarimas Nr. 1154 prieštarauja minėto įstatymo nuostatoms. Sutinka su teismo pozicija, kad imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantys lūkesčiai nelaikytini teisėtais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Radviliškio miškų urėdija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 146), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Radviliškio miškų urėdija pritaria pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, kad ginčo žemės sklypai suformuoti ir pagrindinė tikslinė žemės paskirtis jiems nustatyta pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus. Remiasi 1964 m. balandžio 10 d. LTSR miškų ūkio ir miško pramonės ministro potvarkiu Nr. 87, perdavimo - priėmimo aktu, Vyriausybės nutarimu Nr. 1154.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo intereso gynimas valstybinės reikšmės miškų apsaugos bei su tuo susijusių teritorijų planavimo dokumentų parengimo teisėtumo aspektais.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą 2012 m. balandžio 6 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-2119 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų kadastro rodiklių nustatymo bei šių sklypų nuomos Radviliškio rajone“ dalies dėl 340,7531 ha, 375,9091 ha ir 64,0883 ha žemės sklypams kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) nustatymo (1 priedo eil. Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3) panaikinimo, 2002 m. liepos mėnesį parengto ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2003 m. sausio 15 d. patvirtinto 3 407 531 kv. m žemės sklypo plano panaikinimo, 2002 m. liepos mėnesį parengto ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2003 m. sausio 15 d. patvirtinto 640 883 kv. m žemės sklypo plano panaikinimo, 2002 m. liepos mėnesį parengto ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2003 m. sausio 15 d. patvirtinto 3 759 091 kv. m žemės sklypo plano panaikinimo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkino, konstatavo, kad pareiškėjas dėl viešojo intereso gynimo į teismą kreipėsi nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto 30 dienų termino, padarė išvadą, kad Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-2119 dalimi dėl 340,7531 ha, 375,9091 ha ir 64,0883 ha žemės sklypų kita pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) buvo nustatyta nesilaikant imperatyvių teisės aktų (Žemės įstatymo 31 str., Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 (Vyriausybės 2000 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. 1249 redakcija) patvirtintos „Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos, Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. Nr. 641 nutarimu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos) reikalavimų, kurie nustato, kad žemės paskirtis gali būti keičiama tik parengus teritorijų planavimo dokumentus; ginčo įsakymais patvirtinti 2002 m. liepos mėnesį parengti ginčo žemės sklypų planai taip pat pripažinti neteisėtais, kadangi parengti pažeidžiant imperatyvias teisės normų nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sulinkiai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą. Bendrovė durpių išteklius eksploatuoja nuo 1966 m. (iki reorganizacijos – Šiaulių durpių įmonė). UAB „Sulinkiai“ skirtas naudoti Radviliškio rajono Sulinkių durpių telkinio 1191 ha plotas buvo priskirtas išžvalgytų naudojamų naudingųjų iškasenų telkinių teritorijoms, kurios priskiriamos valstybės išperkamai žemei. Lietuvos geologijos tarnyba yra 1997 m. rugpjūčio 28 d. išdavusi UAB „Sulinkiai“ leidimą Nr. 19-97 naudoti Sulinkių durpių telkinį, 2010 m. rugpjūčio 25 d. – pakartotinį leidimą Nr. 28p-10 naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.

Apeliantas mano, kad byloje nėra neabejotinų duomenų, jog ginčo žemės sklypai iki ginčijamų įsakymo priėmimo buvo miško žemė. Valstybinės miškų tarybos 2012 m. kovo 7 d. rašte Nr. R2-538 nurodyta, kad remiantis archyviniais dokumentais minėti plotai jų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams metu (1997 m.), neatitiko miškų ir miško žemei keliamų reikalavimų (žemės naudmena – durpynas), todėl nebuvo pagrindo taikyti teisės aktus, reglamentuojančius žemės paskirties keitimą. Teigia, kad ginti viešąjį interesą buvo nepagrįstai delsiama, nes Radviliškio miškų urėdijai dar 2002 m. lapkričio 21 d. buvo žinoma apie ginčo žemės sklypų suformavimą, todėl ši institucija seniai turėjo galimybę kreiptis dėl viešojo intereso gynimo; nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų, bendrovė vykdė ūkinę veiklą – durpių kasybą, atliko reikiamus teritorijos rekultivavimo darbus. Be to, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1154, tuo aspektu, kad Sulinkių durpyno telkinių teritorija, esanti Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos Sulinkių kaime, priskirta valstybinės reikšmės miškams, atitiko Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas liktų nepakeistas, prašė apeliacinės instancijos teismą išspręsti dėl pareiškėjo ūkinei veiklai kylančių pasekmių, kad įmonė nepatektų į neapibrėžtą teisinę padėtį.

Dėl viešo intereso gynimo

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, prašydamas panaikinti ginčijamus administracinius aktus, kuriais pakeista valstybinės reikšmės miškų plotams priklausančios žemės pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis į naudingųjų išteklių teritorijas neparengus teritorijų planavimo dokumentų teisės aktuose nustatyta tvarka, gina viešąjį interesą. Valstybinės reikšmės miškų apsauga, jų naudojimo teisėtumas, taip pat ir viešo pobūdžio teritorijų planavimo procedūros, yra neabejotinai susiję su visos visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Apeliantas, iš esmės nekvestionuodamas viešojo intereso egzistavimo, teigia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs įstatyme – ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą 30 dienų terminą, nurodo, kad Radviliškio miškų urėdijai dar 2002 m. lapkričio 21 d. buvo žinoma apie ginčo žemės sklypų suformavimą.

Pirmosios instancijos teismas terminą pareiškėjui kreiptis į teismą skaičiavo nuo to momento, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad terminas nebuvo praleistas.

Suformuotoje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ginčijami teisės aktai pažeidžia viešąjį interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 858-235/2013, kt.). Analogiško vertinimo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, jog nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus ir tai atitinkamai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013). Taigi byloje vertinamu atveju turi būti nustatyta, kuriuo momentu pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie viešojo intereso pažeidimą, ir ar jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2012 m. sausio 13 d. gavusi valstybės įmonės Radviliškio miškų urėdijos 2012 m. sausio 10 d. išvadą Nr. S4-24 „Dėl viešojo intereso gynimo“ (I t., b. l. 60–62). 2012 m. sausio 18 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorė Roma Timofejavienė (I t., b. l. 63) kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio žemėtvarkos skyrių, prašydama pateikti Sulinkių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bei planus, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai ir išnuomoti UAB „Sulinkiai“ durpių gavybai, šių žemės sklypų nuomos sutarčių bei visų dokumentų, susijusių su šiais žemės sklypais, kopijas. NŽT Radviliškio žemėtvarkos skyrius 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr.30SD-(14.30.31)158) tekstinių ir grafinių duomenų iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro dėl ginčo sklypų nepateikė, dėl šių duomenų, reikalingų sprendžiant kilusį ginčą, pareiškėjas 2012 m. vasario 8 d. kreipėsi į Aplinkos ministerijos Valstybinę miškų tarnybą. Šiaulių apygardos prokuratūroje 2012 m. kovo 9 d. gautas Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. kovo 7 d. raštas Nr.R2-538 (I t., b. l. 33), kuriame nurodoma, kad siunčiamos pažymos apie tekstinius ir grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, apimančius žemės sklypus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir Nr. „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat Šiaulių apygardos prokuratūra 2012 m. kovo 16 d. (I t., b. l. 43) kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, 2012 m. kovo 21 d. buvo gautas atsakymas Nr. 3-705-18.22, kuriame nurodyta, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija nerengė detaliųjų planų žemės sklypams Sulinkių k. v., kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotas 340,7531 ha, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotas 375,9091 ha, kadastrinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, plotas 64,0883 ha, Sulinkių k., Šiaulėnų sen., Radviliškio r. sav. Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą teismui pareiškimą pateikė 2012 m. balandžio 6 d.

Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, būtinumą gauti duomenis iš Valstybinės miškų tarnybos, susirašinėjimo operatyvumą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras veikė nedelsdamas, ir kreipimosi į teismą terminų nepažeidė. Tuo pačiu pažymi, kad Radviliškio miškų urėdija nėra subjektas, įgaliotas viešą interesą ginti teisme.

Dėl ginčijamų administracinių aktų teisinio pagrįstumo

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į galiojusį teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad administraciniais aktais ginčo žemės sklypų kita pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) buvo nustatyta pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus, nesant parengto teritorijų planavimo dokumento, neteisėtai pakeičiant miško ir miško žemės paskirtį.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (nuo 2001 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija) numatė, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2011 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-490 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. iki 2002 m. liepos 24 d., 2002 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-939 redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 24 d. iki 2003 m. sausio 1 d., 2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1136 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. vasario 21 d.) 31 straipsnyje „Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarka“ yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma arba keičiama suinteresuotų asmenų prašymu, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus. Žemės naudotojai naudoti žemę kitai paskirčiai, negu buvo nustatyta žemę įsigyjant nuosavybėn, išnuomojant ar gavus naudotis, gali tik apskrities viršininkui priėmus sprendimą leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. 1249 redakcija) patvirtino „Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką“, kuri įtvirtino: „1. Pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma pagal teritorijų planavimo dokumentus. Vadovaudamasis šiais teritorijų planavimo dokumentais, apskrities viršininkas priima sprendimą dėl žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo arba pakeitimo.“

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 9 d. Nr. 641 nutarimu patvirtino „Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką“, kurioje yra nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. 7.5. punktas numatė, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik tada, kai yra patvirtinti šios tvarkos 7.2 ir 7.3 punktuose nurodyti teritorijų planavimo dokumentai (kai jų reikia) ir nustatytąja tvarka parengti ir savivaldybės tarybos arba jos pavedimu valdybos patvirtinti detalieji planai.

Teritorijų planavimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2003 m. gegužės 1 d., toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 2 dalis numatė, kad žemės sklypų ir miško valdų arba jų grupių savininkai, valdytojai ir naudotojai, taip pat savivaldybės valdybos (pagal sklypų funkcinę paskirtį) detaliuosius planus privalo rengti tada, kai yra numatytas bent vienas iš šių veiksmų ar veikų: 1) statyba, rekonstrukcija arba griovimas; 2) žemės sklypų arba jų grupių formavimas, jų vietos, ploto ar ribų keitimas; 3) žemės paėmimas visuomenės poreikiams; 4) žemės gelmių išteklių naudojimas, vandens išteklių naudojimo pobūdžio keitimas; 5) žemės naudojimo pagrindinės tikslinės paskirties, žemės naudojimo ir veiklos pobūdžio arba žemės naudmenų sudėties pakeitimas, želdynų teritorijų tvarkymas; 6) teritorijos užstatymo režimo, pastatų ar statinių paskirties nustatymas arba pakeitimas; 7) miško naudojimas ir atkūrimas visose miško valdose, išskyrus savininkų, turinčių iki 3 ha miško (ne miško masyvuose), nesančio saugomose teritorijose.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtinta miškų schema, visa Sulinkių durpyno telkinių teritorija, esanti Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos Sulinkių kaime, buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams, Sulinkių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, kurie buvo rengiami 2000 m. ir 2009 m., 340,7531 ha, 375,9091 ha ir 64,0883 ha žemės sklypai nebuvo suformuoti, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo žemės sklypai buvo suformuoti ir jų tikslinė žemės naudojimo paskirtis – naudingųjų iškasenų teritorijos (naudingųjų iškasenų karjerams, durpių eksploatavimo įmonėms įrengti ir eksploatuoti) buvo nustatyta pažeidžiant galiojusias procedūras, neparengus teritorijų planavimo dokumento, kuriuo pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį galėjo būti detalusis planas arba specialieji planai – Miškotvarkos projektas ar Žemės reformos žemėtvarkos projektas.

Apelianto argumentas, kad byloje nėra nustatyta, ar ginčo teritorijoje faktiškai buvo miško žemė, ar kitokios naudmenos, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes galiojo Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtinta miškų schema, kuria buvo privalu vadovautis priimant ginčijamus administracinius aktus.

Teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1154, tuo aspektu, kad Sulinkių durpyno telkinių teritorija, esanti Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos Sulinkių kaime, priskirta valstybinės reikšmės miškams, atitiko Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 21 straipsnio „Žemės gelmių monitoringas“ reikalavimus, nes teisės aktuose buvo numatyta žemės tikslinės naudojimo paskirties, taip pat miško žemės keitimo procedūra, minėtas nutarimas neužkirto bendrovei kelio realizuoti savo ūkinės veiklos interesus teisėtu būdu. Be to, nėra nurodyti argumentai, kurie teisėjų kolegijai sukeltų pagrįstas abejones dėl Vyriausybės nutarimo atitikties nurodomo teisės akto reiklavimams.

Dėl viešojo intereso gynimo priemonių proporcingumo

Apeliantas, nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimais bei pirmosios instancijos teismo sprendimu pritaikytomis viešojo intereso gynimo priemonėmis, teigė, kad administracinių aktų pripažinimu negaliojančiais, kai tai nėra siejama su konkrečių materialinių teisinių padarinių pašalinimu, t. y. tinkamų teritorijų planavimo dokumentų parengimu ir valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimu iš atitinkamų žemės sklypų, siekiama išimtinai formalių tikslų, tai neatitinka viešojo intereso gynimo esmės. Papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 30 d. nutarime naudingųjų iškasenų eksploatavimą pripažino „visuomenei būtinu ir konstituciškai pagrįstu poreikiu“. Teigia, kad formaliai panaikinus administracinius aktus, susidarytų teisinio neapibrėžtumo situacija, nes yra sudarytos minėtais aktais patvirtintų žemės sklypų sutartys, turėtų būti užtikrinta durpyno eksploatacija iki bus parengti nauji teritorijų planavimo dokumentai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr.869 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pavirtinimo“ pakeitimo“ Sulinkių durpyno beveik visas plotas buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir pagal patikslintus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 17,7 ha, o žemės sklype Nr. „(duomenys neskelbtini)“ miškai ir miško žemė sudaro 13,11 ha plotą. Pastaroji aplinkybė laikytina svarbiu faktu, sprendžiant dėl ginamo viešo intereso, susijusio su miško, kaip visai visuomenei reikšmingos vertybės, apsaugos mastu, nes sumažėja pažeidimo apimtis. Tačiau, sprendžiant dėl imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, susijusių su viešo pobūdžio teritorijų planavimo procedūrų vykdymu, pažeidimų, viešojo intereso apsaugos aktualumas nėra išnykęs. Padaryti pažeidimai negali būti vertinami tik kaip išimtinai formalūs, nes teritorijų planavimo procedūros yra viešo pobūdžio, jomis siekiama visos visuomenės interesų apsaugos, todėl tiek vienu (miškų apsaugos), tiek kitu atveju (viešų teritorijų planavimo procedūrų) pažeidimai gali būti pašalinami tik tinkamai, galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka parengus teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklypų planai, kurie nėra atitinkantys teritorijų planavimo reikalavimų, buvo rengiami pagal UAB „Sulinkiai“ užsakymą, bendrovė, nevykdydama imperatyvių teisės aktų reikalavimų, taip pat yra atsakinga už prisiimtą ūkinės veiklos riziką, dėl to bylą nagrinėjusiam teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo padarinių. Priimtas sprendimas nėra neproporcinga viešojo intereso gynimo priemonė bei, kita vertus, neriboja bendrovės teisės į žalos, galinčios kilti dėl sprendimo priėmimo, atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Sulinkiai“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė