2020-12-02 Nr. AB-22737-3-61-3-01811-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3300-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01811-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamas Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (juridinis asmuo Lukiškių TI-K baigėsi dėl reorganizavimo) laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. neužtikrintų teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui. Kamerų plotą dar labiau mažino jose esantys baldai, taip pat jose buvo įrengtas nepakankamas baldų kiekis, todėl neužtekdavo valgymo vietų ir pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą.

3. Pareiškėjas pasivaikščioti buvo išvedamas tik 1 val. per dieną. Taip pat nebuvo užtikrinta galimybė turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamos šilumos. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku išsikviesti budintį pareigūną. Taip pat kamerose buvo drėgna dėl netinkamos ventiliacijos, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, lubos ir sienos buvo pasidengusios grybeliu. Negana to, kamerose buvo pilna tarakonų ir vorų. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, jis nebuvo kaloringas ir skanus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinę traumą, sukrėtimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 10 d., todėl prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovo teigimu, pareiškėjui tekusi minimalaus ploto norma nebuvo pažeista.

6. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Įstaigoje įrengta centrinė šildymo sistema, kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai. Atsakovo teigimu, įstaigoje pagamintas maistas atitinka visus reikalavimus.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais ar prašymasis dėl laikymo sąlygų ginčo laikotarpiu nesikreipė. Atsižvelgus į tai, nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo R. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 750 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Kadangi pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. gegužės 15 d., teismas sprendė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundui už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2016 m. gegužės 14 d. pateikti.

10. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie kamerų įrengimą teismas nurodė, kad, neišskaičiavus kameroje esančių baldų, bet išskaičiavus kameroje esantį 0,56 kv. m užimantį sanitarinį mazgą, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K atitiko nacionalinės teisės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus.

11. Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo teismas nurodė, kad byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodyta, jog kamerose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nors sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra nepriimtinas asmens orumo aspektu. Įvertinęs tai, teismas sprendė, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., kuomet jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis (iš viso 254 paras).

12. Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildino iš to, kad Lukiškių TI- kameros buvo netvarkingos, apipelijusios, neremontuotos, dažai nusilupę, buvo šalta, netinkamai ventiliuojama, langai sudužę, apšvietimas netinkamas, kamerose buvo pilna parazitų, t. y. tarakonų, vorų ir kt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimus aktus bei tai, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-administraciją dėl netinkamų sąlygų, pareiškėjo teiginius dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kamerų atmetė kaip nepagrįstus.

13. Taip pat teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baldų trūkumo, nurodydamas, kad atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį, kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomus baldus, o ši būtų atsisakiusi tai padaryti.

14. Dėl nepakankamo maitinimo teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė teismui pranešimą dėl pareiškėjo skundą, kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims teikiamas maitinimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad dėl maitinimo kiekio ir kokybės kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentus dėl maitinimo kiekio ir kokybės teismas laikė nepagrįstais.

15. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai pareigūnams iškviesti. Teismas pažymėjo, jog vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar jis buvo sugedęs, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kada ir dėl kokių aplinkybių buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ar gyvybei, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio kameroje ar pasivaikščiojimo kiemelyje tuo metu nebuvo ar jis neveikė. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kad dėl sugedusių signalizacijos mygtukų ar jų nebuvimo Lukiškių TI-K jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, pareiškėjo argumentus dėl signalizacijos mygtukų teismas atmetė.

16. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Atsiliepime į skundą Vilniaus PN nurodė, kad suimtiesiems asmenims yra leidžiama ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Kadangi galiojantys teisės aktai ilgesnio nei 1 val. pasivaikščiojimų kiemeliuose laiko nenumato, teismas pareiškėjo teiginius atmetė kaip deklaratyvius ir abstrakčius.

III. 17. Pareiškėjas R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas teigia, kad piniginis atlygis dėl pažeminimo, patirto neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra pakankamas, atitinkantis nacionalinių teismų suformuotą praktiką. Tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmesti jo skundo teiginiai dėl per mažo gyvenamojo ploto suteikimo. Teismas pripažino, kad su kitu asmeniu jis buvo kalinamas 254 paras. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kameros Lukiškių TI-K yra standartinio dydžio (7,4 kv. m), todėl, atskaičiavus sanitarinio mazgo ir praustuvo plotą (2,6 kv. m), jam teko 2,4 kv. m.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas pažymi, kad teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir tam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Atsižvelgus į teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovo atsiliepimo argumentai iš esmės sutampa su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo prašymu, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2016 m. gegužės 14 d., pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 750 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 254 paras Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu. Teismas kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame sutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimu dėl privatumo naudojantis tualetu pažeidimu, tačiau nesutinka su teismo dalimi, kuria buvo atmesti jo skundo teiginiai dėl per mažo gyvenamojo ploto suteikimo.

25. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, jis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus; taip pat nebuvo nustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų, taigi sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-146/2016; ir kt.).

28. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus nustatė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuris įtvirtino, kad vienam asmeniui, laikomam tardymo izoliatoriaus kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją pabrėžė, jog bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir sprendžiant dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, turi būti vadovaujamasi būtent Įsakyme Nr. V-124 nustatytu teisiniu reguliavimu.

29. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie įrodo, jog pareiškėjui kalint kamerose Nr. 94, 100, 226, kuriose įrengta 0,56 kv. m ploto sanitarinio mazgo patalpa, jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,78 kv. m iki 8,98 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,33 kv. m iki 7,94 kv. m. Įvertinus šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme dėl minimalaus ploto neužtikrinimo.

30. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai pasireiškė tik tuo, jog pareiškėjui 254 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

31. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovo atstovas iš esmės neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu; atitinkamai buvo konstatuoti ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis (254 paras pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas) ar mažareikšmis, ir sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Milda Vainienė