2013-05-08 Nr. AB-1856-2-55-3-01803-2011-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS444-432/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01803-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitė, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. B. ir J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., J. B. ir D. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir J. B. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarei R. A. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai 2011 m. liepos 1 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko sprendimą „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei K. B.“, kuriuo K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą − 0,2660 ha naudojimo žemės sklypo dalį, esančią 0,3852 ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje; pripažinti negaliojančiu 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 3359, kuriuo J. B. paveldėjo 2660/3852 dalis žemės sklypo, Vilniaus miesto savivaldybėje, Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras žemės sklypo plotas − 0,3852 ha, išduotą Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A..

Skunde nurodė, kad jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. B. žemės dalis, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, valdytas iki žemės nacionalizacijos. Pažymėjo, kad pareiškėjas D. B. nuosavybės teise valdo 256,34 m2 pastato gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir kitų kiemo statinių 177035/256340 dalis, o T. B. to paties pastato gyvenamojo namo ir kitų kiemo statinių 79305/256340 dalis. A. J. B. valdo pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., turintį bendrą 37,52 kv. m. plotą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šiems gyvenamiesiems namams (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei ūkiniams pastatams, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1999 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 2162V buvo suformuotas 3852 kv.m. žemės sklypo plotas ir nustatytos ribos. 2006 m. balandžio 10 d. D. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,1192 ha žemės, grąžinant neatlygintinai nuosavybėn naudojamo žemės sklypo dalį, esančią 0,3852 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau grąžinto žemės sklypo dalis nustatyta tik pagal pastato-gyvenamojo namo dalį, valdytą iki 2005 m. balandžio 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, kita sklypo dalis, sudaranti apie 0,900 ha žemės, kuri priklausytų nuo paveldėto, turto statinių dalies, nebuvo grąžinta. Priimant 2006 m. balandžio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr.2.4-01-3885, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., į naudojamo žemės sklypo 0,2660 ha dalį, esančią 0,3852 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neatsižvelgta į tai, kad po mirties (2004 m. gruodžio 10 d.) ji nebebuvo namų valdos savininkė, todėl pareiškėjai manė, kad 2006 m. balandžio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-3885 nuosavybės teisės K. B. po jos mirties atkurtos nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, naikintinas ir 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimas, registro Nr. 3359, išduotas Vilniaus miesto 27-ojo notaro biuro notarės R. A., kuriuo K. B. sūnus J. B. paveldėjo visą K. B. nuosavybės teise atkurtą 2600/3852 žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

A. J. B. su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko sprendimu žemė privačion nuosavybėn perduota nuosavybės teisių atkūrimo būdu. K. B. mirties dieną (2004 m. gruodžio 10 d.) jai nuosavybės teise priklausė 158610/256340 dalių gyvenamojo namo 1 A/l m ir gyvenamasis namas 2Alp, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, taip pat turtinės teisės į F. B. valdyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą. Domenikui B. K. Baranovskos mirties dieną priklausė 97730/256340 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o T. B. nuosavybės teisė į šį namą nepriklausė. D. B. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalis padidėjo iki 177035/256340 dalių, kai jis paveldėjimo būdu po K. B. mirties įgijo 79305/256340 dalis gyvenamojo namo. Po K. B. mirties paveldėdamas nuosavybės teisę į 79305/256340 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisę įgijo ir pareiškėjas T. B.. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu žemė privačion nuosavybėn perduota nuosavybės teisių atkūrimo būdu, todėl šiuo atveju nuosavybės teisės gali būti atkuriamos ir mirusiojo vardu. Pareiškėjams paveldėjimo būdu įgytos gyvenamojo namo dalys nesuteikia jokio teisinio pagrindo keisti ar mažinti kitą palikėjo palikimą. Vien tai, kad paveldėjimo teisės liudijimai į K. B. priklausiusias namo dalis buvo išduoti anksčiau, negu jai atkurtos nuosavybės teisės, nėra pagrindas panaikinti mirusiosios turėtas teises į nuosavybės atkūrimą. Be to, pareiškėjai praleido įstatymo nustatytą Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-01-3884 apskundimo terminą. Šis sprendimas priimtas 2006 m. balandžio 10 d. ir jeigu pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti grąžintas didesnis žemės plotas negu nurodytas šiame sprendime, tai apie pažeidimą jis jau žinojo 2006 m. Tai patvirtina ir pateiktas žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planas M 1: 500, parengtas siekiant nustatyti ginčo sklypo naudojimosi tvarką po nuosavybės teisių atkūrimo. Planas parengtas ir derintas 2006-2007 m., jis pasirašytas Tadeušo ir D. B., kas patvirtina, kad pareiškėjai, žinodami apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, praleido Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 19 straipsnyje nustatytą apskundimo terminą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos su skundu sutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad į F. B. turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė K. B., D. B., T. B., J. B., J. K., D. B., F. B., M. M., L. D.. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3884 D. B. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant neatlygintinai nuosavybėn 0,1192 ha ploto naudojamo žemės sklypo dalį, esančią 0,3852 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3885 K. B. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant neatlygintinai nuosavybėn 0,2660 ha ploto naudojamo žemės sklypo dalį, esančią 0,3852 ha ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 65-1558), kurio 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu statinių, esančių namų valdoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai buvo J. B., D. B., T. B., kuriems pagal minėtąją įstatymo normą turėjo būti atkurtos nuosavybės į naudojamo žemės sklypo dalis. Sprendimo priėmimo metu K. B. žemės sklype nuosavybės teise pastatų neturėjo, todėl nuosavybės teisės į sklypo dalį jai negalėjo būti atkurtos. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 2.4-01-3885 naikintinas kaip neteisėtas. Panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – pripažintinas negaliojančiu 2006 m. birželio 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (notarinio registro Nr. 3359), išduotas J. B..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. B., J. B. ir D. B. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir J. B., trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarei R. A., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nutraukė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir grąžino skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad bylos duomenų visetas akivaizdžiai rodo, jog pareiškėjams apie jų ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.4-01-3885 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei K. B.“, kuriuo K. B., mirusiai 2004 m. gruodžio 10 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,2660 ha naudojimo žemės sklypo dalį esančią 0,3852 ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje sprendimą buvo žinoma kur kas anksčiau nei 2011 m. liepos 1 d., kuomet jie su skundu kreipėsi į teismą. Atsižvelgęs į tai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. Nr. 2.4-01-3885 sprendimui apskųsti buvo praleistas. Minėtos aplinkybės, teismo nuomone, nepaneigia ir tie pareiškėjų argumentai, jog realiai apie skundo turinį jiems tapo žinoma sudarius atstovavimo sutartį su advokatu, kuris jiems suprantama kalba minėto sprendimo pasekmes išaiškino. Šiuo aspektu nurodė, jog tai, kad pareiškėjai faktiškai sužinoję apie tariamai jų teises pažeidžiantį sprendimą delsė samdytis advokatą ar gauti kitą kvalifikuotą teisinę pagalbą, jei manė, kad tokios jiems reikėjo, yra subjektyvi pareiškėjų pozicija, remiantis kuria negali būti daroma priešinga išdėstytajai išvada apie termino praleidimą byloje.

Pabrėžė, jog iš bylos duomenų matyti, jog teismas apie galimą termino praleidimą skundui paduoti nagrinėjamu atveju galėjo numanyti dar iš atsakovo atsiliepime į skundą iškeltų abejonių, todėl jis benagrinėdamas bylą turėjo išaiškinti pareiškėjams apie jų teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau byloje duomenų apie tai, jog ši teisė jiems buvo išaiškinta, nėra. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria teismas administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą nutraukė, naikintina ir bylos nagrinėjimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pabrėžė, kad nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjams turi būti išaiškinta teisė teikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus.

III. Pareiškėjai D. B. ir J. B. pateikė prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (II t., b. l. 186–188).

Nurodė, kad aplinkybė, jog 2006 m. balandžio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-3885 D. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1192 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodant, kad jam nuosavybės teisės atkuriamos su K. B. turto paveldėtojais, nepatvirtina, kad jis žinojo, jog jam tenkanti žemės sklypo dalis prie namo apskaičiuota teisingai. Šio sprendimo priėmimo metu D. B. buvo įsitikinęs, kad jam tenkanti žemės sklypo dalis prie namo paskaičiuota teisingai, atsižvelgiant į visą valdomo gyvenamojo namo plotą. D. B. tik sudaręs sutartį su advokatu suprato, jog žemės sklypo dalis jam atkurta mažesnė nei priklausytų. T. B., kurio teisių perėmėjos yra pareiškėjos J. B. ir D. B., niekada nėra gavęs bei jam nebuvo paskelbti nei ginčijamas sprendimas, nei Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-3885. VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto pažymėjimą, kuriame nurodytas ginčijamas administracinis teisės aktas, turėjo D. B., todėl T. B. niekada šio išrašo nei matė, nei apie jį girdėjo. Tai, kad pareiškėjai D. B. ir T. B. kartu su J. B. žemės sklypo planu buvo suderinę ginčo žemės sklypo paženklintas ribas, aprašytas 2006 n,. rugpjūčio 28 d. žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte ir nustatytą plotą, nepatvirtina, kad D. B. ir T. B. žinojo, kokios žemės sklypo dalys jiems priklausytų. T. B. plane pasirašė nesuprasdamas, kiek žemės jam priklauso ar turėtų priklausyti. Parašas iš T. B. buvo išgautas apgaulės būdu. Pareiškėjos D. B. ir J. B. paveldėjo T. B. gyvenamojo namo dalis, todėl turi savarankišką teisę skųsti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 2.4-10-3885 bei paveldėjimo teisės liudijimą.

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi (III t., b. l. 11–17) pareiškėjų prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo atmetė ir administracinę bylą nutraukė.

Pabrėžė, kad tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartimi konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimui Nr. 2.4-01-3885 apskųsti yra praleistas. Pabrėžė, kad pareiškėjai prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo nurodė aplinkybes, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino 2013 m. vasario 8 d. nutartimi. Kadangi pareiškėjai 2013 m. kovo 19 d. prašyme iš esmės jokių naujų aplinkybių nenurodė, pareiškėjų argumentus, kad jie nežinojo apie ginčijamą sprendimą, atmetė, kaip nepagrįstus.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pabrėžė, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastis, nesuvokimas apie tariamai pažeistą jų teisę, yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjų subjektyviu situacijos vertinimu bei jų pačių subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjai būtų ėmęsi kokių nors priemonių šiai aplinkybei pašalinti.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 55 straipsniu nurodė, kad pareiškėjos J. B. ir D. B. į procesą buvo įtrauktos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, kaip pradinio pareiškėjo T. B. teisių perėmėjos. Dėl išdėstytų motyvų padarius išvadą, kad T. B. be svarbių priežasčių praleido terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3885 paduoti, laikytina, kad pareiškėjos J. B. ir D. B. taip pat yra praleidusios terminą skundui paduoti.

V. Pareiškėjai D. B. ir J. B. pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 25–27), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės t. y. pripažinti, kad terminas skundui paduoti yra nepraleistas arba jeigu yra praleistas, tai dėl svarbių, nuo pareiškėjų valios nepriklausančių priežasčių ir skundo padavimo terminą atnaujinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, neatitinka teisingumo ir protingumo principų, užkerta pareiškėjams kelią ginti jų pažeistas teises.

Mano, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas netinkamai nustatė skundo padavimo termino skaičiavimo pradžią. Teigia, kad tik nuo atstovavimo sutarties sudarymo suprato, kad skundžiamu sprendimu yra pažeidžiamos jų teisės, kurias būtina ginti.

Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartimi AS858-152/2012, kadangi joje nustatytos faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl praleisto termino atnaujinimo.

Visų pirma pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjai praleido terminą paduoti skundą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartimi (II t., b. l. 166–175). Įsiteisėjusių administracinio teismo sprendimų privalomumą apibrėžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnis. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (žr. pvz. 2011 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-929/2011). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais. Kartu sudaromos realios galimybės realizuoti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr. pvz. 2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr. pvz. 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-642/2010).

Pareiškėjai tiek prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo, tiek atskirajame skunde iš esmės nurodo aplinkybes, kurių pagrindu teigia, jog skundo padavimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo kito, nei nustatė Vilniaus apygardos administracinis ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, momento. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės normas, teismų praktiką, vadovaujantis teisinio tikrumo ir stabilumo principais, darytina išvada, kad ši aplinkybė, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, negali būti ginčijama, todėl atitinkami pareiškėjų argumentai atmestini.

Pareiškėjai prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo taip pat teigė, kad jie anksčiau nesuvokė, kad ginčijamu Sprendimu buvo pažeistos jų teisės. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr. pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjų nurodytas termino praleidimo priežastis ir pripažino jas nepagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, nemato pagrindo pareiškėjų nurodytas termino praleidimo priežastis vertinti kitaip, nei pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr. pvz. 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taigi šiuo atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog pareiškėjai sužinoję apie ginčijamą sprendimą, delsė kreiptis į teismą, laikytina jų pasirinktu elgesio variantu, kuris sukėlė pareiškėjams neigiamas pasekmes.

Pareiškėjai atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. pvz. 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Šiuo atveju, pareiškėjų teiginys, kad neatnaujinus praleisto termino buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjai, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog dėl subjektyvių priežasčių praleidus skundo padavimo terminą, jis bus atnaujintas. Priešingas aiškinimas pažeistų teisinio tikrumo ir stabilumo principus.

Vertinant pareiškėjų argumentą dėl pirmosios instancijos teismo rėmimosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartimi Nr. AS858-152/2012, visų pirma pažymėtina, kad rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas, pirmosios instancijos teismas ja rėmėsi tiek, kiek joje pateiktas termino atnaujinimo instituto išaiškinimas, todėl šiuo atveju, ta aplinkybė, kad ginčas buvo kilęs iš kito materialinio teisinio santykio, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjų argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti skundo dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei K. B.“ padavimo terminą, todėl administracinė byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nutraukus administracinę bylą dėl pagrindinio reikalavimo, administracinė byla dėl išvestinio reikalavimo – pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, taip pat nutrauktina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjų nurodytais motyvais nėra pagrindo – pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. B. ir J. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė