2025-10-01 Nr. AB-15495-3-61-3-02749-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-776-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02749-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Vilniaus universitetas, viešoji įstaiga Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras ir viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra), dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. V-359 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pritarta Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2025 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. V-276 (toliau – ir Komisija) 2025 m. kovo 24 d. protokolo Nr. TI3-2 išvadoms, siūlymams ir rekomendacijoms, bei pavesta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ŠMSM) Studijų, mokslo ir technologijų departamentui kartu su Tarptautinių investicijų koordinavimo departamentu: 1) inicijuoti 2022–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos mokslo plėtros programos pažangos priemonės Nr. 12-00101-02-01 „Stiprinti inovacijų ekosistemas mokslo centruose“ aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2022 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. V-1250 (toliau – ir Aprašas), veiklos „2.1. Programos „Europos horizontas“ akceleravimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 16 (toliau – PFSA Nr. 16) keitimą, užtikrinant, kad būtų sudarytos geriausios sąlygos siekti geriausio rezultato, siekiant kuo platesnės valstybinių mokslo ir studijų institucijų įtraukties; 2) PFSA Nr. 16 keitimo projektą suderinti su suinteresuotomis šalimis teisės aktų nustatyta tvarka; 3) patvirtinus PFSA Nr. 16 pakeitimą ir su viešąja įstaiga Centrine projektų valdymo agentūra suderinus atnaujinto kvietimo paskelbimo datą ir laiką, viešai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos interneto svetainėje paskelbti informaciją apie kvietimo datą ir laiką, nustatant ne trumpesnį kaip 10 d. d. terminą nuo kvietimo informacijos paskelbimo iki kvietimo teikti projektų įgyvendinimo planus atnaujinimo. Įsakyme taip pat pateiktos atitinkamos rekomendacijos ateičiai.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, kuri įtvirtina norminio administracinio akto sąvoką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra aiškinama ši sąvoka, išskiriami pagrindiniai norminio administracinio akto požymiai, priėjo prie išvados, kad Įsakymas priskiriamas norminių teisės aktų grupei.

Teismo vertinimu, Įsakymu pareiškėjui nebuvo nustatyta privalomų įpareigojimų, taip pat nebuvo pritaikytos poveikio priemonės bei sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos. Teismas darė išvadą, jog Įsakymas yra ne vienkartinio taikymo aktas, o yra aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir jis toliau veikia ir gali būti realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Atsižvelgdamas į tai, kad Įsakymas yra visuotinai privalomas ŠMSM pavaldžioms institucijoms, taip pat į tai, kad Įsakymas nėra viešojo administravimo aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas pareiškėjui ar kitiems konkretiems asmenims ir turintis įtakos tik jų teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), kad šis aktas yra adresuotas konkrečiai neapibrėžtam asmenų ratui, teismas konstatavo, jog Įsakymas yra norminis administracinis aktas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo, nes nepatenka į subjektų, galinčių kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą. Be to, nėra duomenų, kad teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 113 str.).

Teismas iš Lietuvos informacinėje sistemoje esančių duomenų nustatė, jog administracinėje byloje eI3-12235-776/2025 2025 m. gegužės 8 d. yra įsiteisėjusi Regionų administracinio teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti Vilniaus universiteto skundą, kuriuo prašoma panaikinti arba įpareigoti panaikinti ŠMSM 2025 m. kovo 28 d. įsakymą Nr. V-359, kurį nagrinėjamoje byloje prašo panaikinti pareiškėjas. Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 8 d. nutartyje yra nustatyta, jog Įsakymas yra norminis teisės aktas, o Vilniaus universitetas nepatenka į subjektų, galinčių kreiptis norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Įsakyme nurodyta, jog jis gali būti skundžiamas pasirinktinai ŠMSM ar Lietuvos administracinių ginčų komisijai ar Regionų administraciniam teismui, nekeičia ginčo santykių teisinio vertinimo.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjo vertinimu, teismo išvada dėl Įsakymo priskyrimo norminiam administraciniam aktui padaryta neatlikus išsamios analizės, kuri įrodytų Įsakymo atitiktį norminiams administraciniams aktams keliamiems kriterijams, išskirtiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Įsakymas sukelia teisines pasekmes apibrėžtam asmenų ratui, todėl vien dėl šios priežasties jis negali būti priskirtas norminių administracinių aktų kategorijai. Įsakymas sukelia teisines pasekmes pareiškėjui, kadangi ŠMSM, iš pradžių paskelbusi atranką, nustatydama, jog finansavimą gaus pirmieji pateikę tinkamas paraiškas (pagal principą „kas pirmesnis“), vėliau, jau atrankoje dalyvaujant pirmiesiems trims paraiškų teikėjams, tarp jų ir pareiškėjui, ir atrankai jau įvykus (2025 m. vasario 17 d.), nusprendė, kad finansavimas bus skiriamas darant konkursą, todėl iš esmės mokslo įstaigoms tarpusavyje varžantis ir konkuruojant ne laiko, o kokybės aspektu – kieno pateiktas projektas „geresnis“.

Pareiškėjo teigimu, vertinant visą Įsakymo priėmimo kontekstą: atsakovo 2025 m. kovo 24 d. Komisijos skundui nagrinėti posėdžio protokolą, kuris laikytinas Įsakymo sudėtine (motyvuojamąja) dalimi, kvietimo vykdymo stadiją, kurios metu Įsakymas buvo priimtas, yra akivaizdu, jog Įsakymas priimtas būtent tų 3 asmenų atžvilgiu, kurie 2025 m. vasario 17 d. pirmieji spėjo pateikti savo projektų įgyvendinimo planus atsakovui, t. y. pareiškėjas, Vilniaus universitetas ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2022 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1K-237 (toliau – ir PAFT) 44 punktu ir toliau vykdžius atranką tęstinės atrankos būdu, gavus šių trijų asmenų projektų įgyvendinimo planus, kuriais buvo išnaudota šiam kvietimui numatyta bendra finansavimo suma (22 506 000 EUR), toliau pagal PAFT nuostatas būtų atliktas visų šių pareiškėjų pateiktuose projektų įgyvendinimo planuose nurodytų projektų tinkamumo finansuoti vertinimas ir galiausiai bendra finansavimo suma paskirstoma kvietimo galiojimo metu projektų įgyvendinimo planus pateikusiems pareiškėjui, Vilniaus universitetui, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrui. Nors Įsakyme ir nėra tiesiogiai nurodomi jo adresatai, visapusiškai vertinant akto turinį, jo priėmimo aplinkybes bei tai, kokias pasekmes Įsakymas sukėlė, darytina išvada, jog subjektų ratas, kuriam šis teisės taikymo aktas sukelia teisines pasekmes, yra labai aiškiai apibrėžtas.

Pareiškėjo teigimu, Įsakymas sukelia vienkartines teisines pasekmes, t. y. juo nustatoma, jog konkretus (vienas) kvietimas, kurio tikslas skirti finansavimą, turės būti vykdomas pagal „konkurso“, t. y. – nebe pagal „tęstinės atrankos“ kriterijų, daugiau nei pats Įsakymas, nei PFSA pakeitimai neturės ir negalės būti taikomi ateityje. Įsakymu yra siekiama išspręsti konkrečią situaciją, pakeisti konkretaus kvietimo atrankos metodus, o ne nustatyti bendro pobūdžio taisykles į ateitį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad panašūs kaip Įsakymas, su konkrečiais kvietimais teikti paraišką gauti finansavimą projektams susiję teisės aktai, administracinių teismų praktikoje jau buvo pripažinti individualiais teisės aktais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-7-261/2017, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018).

Pareiškėjas nurodo, kad ir pats atsakovas Įsakymo nevertino kaip norminio administracinio akto ir jis nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Teisės aktų registre Įsakymas paskelbtas tik kai Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 8 d. nutartimi atsisakė priimti Vilniaus universiteto skundą administracinėje byloje Nr. eI3-12235-776/2025 (dėl to paties Įsakymo panaikinimo). Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad šios bylos ir administracinės bylos Nr. eI3-12235-776/2025 aplinkybės yra panašios, kadangi Vilniaus universitetui padavus skundą dėl Įsakymo panaikinimo, šis Įsakymas dar nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre, be to, šiuo metu, atsakovas jau yra inicijavęs PFSA keitimo procedūras – 2025 m. gegužės 7 d. paskelbė projektų atrankos kriterijų nustatymo bei vertinimo metodiką.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl Įsakymu pareiškėjui sukeliamų teisinių pasekmių, kadangi, viena vertus, tokie argumentai nėra aktualūs Įsakymo pobūdžio (norminis tai ar individualus administracinis teisės aktas) vertinimo kontekste, kita vertus, pagal bendrą taisyklę, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas tokios išimties taikymo būtinybės nepagrindė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą konstatavęs, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas, o vadovaujantis ABTĮ 112 straipsniu pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą dėl Įsakymo teisėtumo ištyrimo, nes nepatenka į subjektų, galinčių kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą. Be to, nėra duomenų, kad teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 113 straipsnis).

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir tvirtina, kad Įsakymas neatitinka teismų praktikoje suformuotų norminio administracinio akto požymių ir yra individualus administracinis aktas.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, teisė kreiptis į teismą yra fundamentali teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) nuostatų. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – asmuo gali įgyvendinti minėtą teisę tik laikydamasis įstatymų nustatytų sąlygų ir tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-83-502/2022 ir kt.).

Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškėjo ginčijamo akto norminio pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 2 straipsnio 9 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas; 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą; 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius; 4) aktas orientuojamas į ateitį; 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; 6) aktas yra visuotinai privalomas; 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-7-261/2017; 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1026-624/2017; 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-773-492/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-2-502/2019; kt.). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019).

Individualiu teisės aktu nustatomos konkrečios teisės ir pareigos konkretiems subjektams, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą ir pasižymi vienkartinio taikymo pobūdžiu. Pažymėtina, kad teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia, be kita ko, išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti atitinkamą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, tokios teisės įgyvendinimo forma, akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I403-3/2007, 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010, 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-451/2014, 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-17-502/2024 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtus individualaus teisės akto bei norminio teisės akto požymius, savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog daugelis jų yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų, kuriems taikomas aktas, ratą, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes. Sprendžiant, kokio pobūdžio yra atitinkamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2022 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu Nr. V-1250 buvo patvirtintas 2022–2030 m. plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos mokslo plėtros programos pažangos priemonės Nr. 12-001-01-02-01 „Stiprinti inovacijų ekosistemas mokslo centruose“ aprašas. Aprašo Projektų finansavimo sąlygų apraše Nr. 16 nurodyta, kad pagal Aprašą remiamos programos 2.1. programos „Europos horizontas“ akceleravimas projekto atrankos būdas – tęstinė atranka. Pagal Aprašą buvo parengtas kvietimas Nr. 10-082-T teikti projektų įgyvendinimo planus.

Byloje esančiame Centrinės projektų valdymo agentūros rašte nurodoma, kad Agentūra, gavusi informacijos iš Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kad bus keičiamas Projektų finansavimo sąlygų aprašas Nr. 16, pagal kurį parengtas kvietimas Nr. 10-082-T „Mokslo laboratorijų ar kitos mokslo infrastruktūros įrangos įsigijimas ar atnaujinimas”, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2022 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1K-237 „Dėl 2021–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų programos ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos kartos Lietuva“ įgyvendinimo patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių 35.2 papunkčiu, sustabdė Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro projektų įgyvendinimo planų, pateiktų pagal šį kvietimą, vertinimą.

Byloje ginčijamu Įsakymu, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras nurodė pritariantis Komisijos išvadoms, siūlymams ir rekomendacijoms ir nutarė pavesti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamentui kartu su Tarptautinių investicijų koordinavimo departamentu inicijuoti Aprašo Projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 16 keitimą; suderinti keitimo projektą su suinteresuotomis šalimis teisės aktų nustatyta tvarka; su viešąja įstaiga Centrine projektų valdymo agentūra suderinus atnaujinto kvietimo paskelbimo datą ir laiką, viešai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos interneto svetainėje https://smsm.lrv.lt/lt paskelbti informaciją apie kvietimo datą ir laiką, nustatant ne trumpesnį kaip 10 d. d. terminą nuo kvietimo informacijos paskelbimo iki kvietimo teikti projektų įgyvendinimo planus atnaujinimo, taip pat pateikė atitinkamas rekomendacijas.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl atsakovo teisinio statuso, t. y., kad atsakovas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę realizuoti valstybės valią nustatydamas elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, taip pat, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Įstaigų norminių teisės aktų projektų rengimo, konsultavimosi su visuomene ir šių projektų derinimo su suinteresuotomis institucijomis ir suinteresuotais asmenimis tvarką nustato Ministrų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybei pavaldžių ir atskaitingų viešojo administravimo subjektų norminių teisės aktų projektų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728. Šių taisyklių 4 punkte nurodyta, kad rengdamos teisės aktų projektus įstaigos vadovaujasi Teisėkūros pagrindų įstatymu, Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 (toliau – ir Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklės), teisingumo ministro tvirtinamais teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis ir Taisyklėmis.

Teisėkūros pagrindų įstatymo, kuriame reglamentuojami teisėkūros principai, teisėkūros stadijos, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigos, 4 straipsnyje yra nurodytos teisėkūros stadijos: 1) teisėkūros iniciatyvos pareiškimas; 2) teisės akto projekto rengimas; 3) teisės akto priėmimas; 4) teisės akto pasirašymas ir paskelbimas.

Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Įsakymo turinio matyti, kad jis priimtas ministrui realizuojant teisėkūros iniciatyvos teisę ir priskirtinas pradinei teisėkūros stadijai, tai nėra norminis administracinis aktas, juo nėra sukuriama visuotinai privaloma abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklė, o tik pareiškiama teisėkūros iniciatyva keisti norminį administracinį teisės aktą, taip pat pateikiamos rekomendacijos ateičiai, kurios nėra privalomo pobūdžio.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas inter alia reiškia, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. nutarimas).

Teismai vykdo teismų valdžią, jų funkcija pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį – vykdyti teisingumą.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ši nuostata glaudžiai siejasi su pirmiau paminėtu valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-1047/2024).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiomis aplinkybėmis pareiškėjo reikalavimas panaikinti Įsakymą faktiškai reiškia siekį, kad teismas įvertintų ministro inicijuotus teisės akto pakeitimus ar sudarytų galimybes pareiškėjui įsitraukti į šių pakeitimų rengimą. Tokia kontrolė reikštų teismo kišimąsi į teisėkūros procesą ir būtų nesuderinama su konstituciniu valdžių padalijimo principu.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas Įsakymas yra norminis administracinis aktas. Dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos nutarties administracinėje byloje Nr. eI3-12235-776/2025 pažymėtina, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis pirmosios instancijos teismuose priimtais sprendimais.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Pažymėtina, kad asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – administracinio proceso tikslas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakoma priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinus, kad ginčijamu aktu yra reiškiama teisėkūros iniciatyva, šis aktas nelaikytinas nei norminiu administraciniu teisės aktu, nei administraciniu sprendimu (VAĮ 2 str. 5 d.), darytina išvada, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, pareiškėjo siekiamos apginti teisės ir teisėti interesai negali būti apginti jo pasirinktu teisių gynybos būdu. Pareiškėjo šiuo atveju pasirinktos teisės gynybos priemonės neatitinka teisinės gynybos priemonių, kurias gali taikyti teismas šioje situacijoje, t. y. peržengia teismo kompetencijos ribas, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai aiškindamas teisės normas, tačiau iš esmės priėjo prie teisingos išvados, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Įsakymo panaikinimo nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl to, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė