A-442-2583-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2583/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02487-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Litmilma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį(-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 į atsakovą nustatęs, jog 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakyme nurodytiems namams administruoti. Administracijos direktorius tik įpareigojo administratorių neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau įsakyme konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Nuo 2010 kovo 19 d. įsigaliojęs Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto pakeitimas ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti analogiška (su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata numatė būtinybę sprendime skirti administratorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, administracijos direktorius, minėtame 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymas turi būti pakeistas, jame nustatant bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas teikimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pasiūlė apsvarstyti Įsakymo pakeitimo klausimą, nustatant jame priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Suėjus įstatymo nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą.

Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, ir įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 1 d. 42 p.).

Nurodė CK 4.84 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame 2010 m. balandžio 20 d.

įsakyme Nr. 30-830 nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Pabrėžė, kad pagal Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą paskirtas administratorius mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą apskaičiuoja vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad savivaldybė perdavė jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį. Be to, vykdant pareiškėjo reikalavimą, ginčijamas įsakymas būtų papildytas ir jame būtų nurodytas konkretus mokestis, tačiau administratorius turėtų skaičiuoti mokestį vadovaudamasis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, todėl galimos situacijos, kad įsakymu nustatytas mokestis ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis skirtųsi, būtų neaišku, kurį iš jų taikyti.

Todėl pareiškėjo prašymas, nenuginčijus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas ginčijamo Įsakymo vykdymas. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai negali būti perkeliami į savivaldybės teisės aktus, kadangi tokių nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir CK. Atsakovui kilo abejonių, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatos, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su prašymu nesutiko.

Nurodė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pasirinkimas būtent tokia forma įsakyme dėl konkretaus administratoriaus skyrimo nustatyti administravimo mokestį yra tinkamas Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas. Vadovaujantis nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcijos 8.1. punktu, kuris numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, nurodžius, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, Vyriausybės nutarimo nuostatos buvo įgyvendintos vienu iš leistinų būdų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį(-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl administravimo mokesčio nustatymo skiriant daugiabučių namų administratorių prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Nurodė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktą (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.), CK 4.84 straipsnį, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 ir priėjo išvadą, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas įpareigoja savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti daugiabučio namo administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Atsakovo teiginį, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes jame ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos, teismas laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas.

Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų (konkrečiam butui) bendrosios nuosavybės daliai, jie neturėtų viršyti Vilniaus miesto administratoriaus nustatyto bendrojo namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

Taigi priešingai nei teigė atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino, konstatavęs, kad abejonių dėl taikomų teisės normų konstitucingumo nekyla.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012 ir I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto bei Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti analogišką atsakovo prašymą išnagrinėtoje analogiškoje byloje arba šios bylos nagrinėjimą sustabdyti iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 str. 1 d. 3 p.).

Mano, jog nustatant, ar administracijos direktorius, pareiškėjo kreipimosi metu 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Atsakovas veikė pagal šiuos nuostatus, t. y. teisėtai, pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 48 str.). Pažymi, kad administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39, kadangi jie prieštaravo administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymi, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 30-830 atitikimą Vyriausybės nutarimui Nr. 603. Nurodo, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį 2010 m. balandžio 20 d.

įsakyme Nr. 30-830, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.1 p.). Pirmosios instancijos teismas netaikė administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kurių pagrindu priimtas 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830, 8.1 punkto, taip pažeisdamas įstatymo viršenybės principą. Nurodo, kad įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus.

Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Šiuo atveju Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tirti minėtų. Teigia, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, o iš CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostatų.

Mano, kad atsakovo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytinas. Nepagrįstais laiko atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830 yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų.

Pastebi, kad atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas. Šiuo atveju atsakovui pačiam kyla pareiga pašalinti savo priimtų teisės aktų prieštaravimus aukštesnės galios teisėms aktams. Pabrėžia, jog tiek nustatytas pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal vieną ir tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką.

Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodo, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Taip pat mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamos konkurencijos sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. papildomai priskirtiems administruoti namams nustatydamas administravimo mokestį per mėnesį 0,12 Lt/kv. m., de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pareiškėjas tvirtino, kad 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830 neatitinka aukštesnės galios teisės akto normos, t. y. Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 2.2 punkto.

Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr.603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal Civilinio kodekso 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.30-830 priėmimo metu galiojusio Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 redakcijos (2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą. Tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Nagrinėjau atveju 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.30-830 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 603, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr.30-485 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašo patvirtinimo“.

2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr.30-830 1 punktu atsakovas papildė 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Litmilma“ administruojamų namų sąrašą 48-54 eilutėmis pagal priedą, o įsakymo 2.2 punktu įpareigojo UAB „Litmilma“ įregistruoti nurodytų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre. Tačiau 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 30-830 atsakovas nenurodė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas 2012 m. kovo 30 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai, tačiau apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 „Dėl UAB „Justiniškių būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkių bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830, kuris papildė minėtą administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Atsakovui priėmus 2012 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 30-1518, į jo priede nurodytą UAB „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, be kita ko, įtraukti daugiabučiai gyvenamieji namai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurie buvo nurodyti 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 30-830 papildant 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“). Taigi šių daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų administravimo teisinius santykius reguliuoja ne 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr.30-830, o 2012 m. liepos 20 d. įsakymas Nr.30-1518.

Be to, pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors įsakymo Nr.30-830 priėmimo metu, kaip minėta, galiojo 2005 m. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau vertintina, jog atsakovas nurodytu nuostatų 8.1 punkto pakeitimu iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto reikalavimo savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti 2010 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 30-830, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 – įgyvendinimas objektyviai yra neįmanomas. Todėl nagrinėjamu atveju nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė