2020-12-02 Nr. AB-22793-3-61-3-00968-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3338-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00968-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 14 d. iki skundo teismui išsiuntimo dienos, t. y. 2019 m. kovo 8 d., buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, nes iš kameros bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, jam tekdavo mažiau nei 2 kv. m ploto. Kamerose trūko tiek natūralaus, tiek dirbtinio apšvietimo, todėl negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Kamerose buvo labai drėgna, sienos – pažeistos pelėsio, nebuvo galimybių išsiskalbti drabužius ir juos išsidžiovinti, todėl buvo priverstas vaikščioti su nešvariais drabužiais. Be to, žiemą kameroje būdavo labai šalta. Didžiausią diskomfortą patyrė dėl to, kad kalinimo metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes atliekant gamtinius reikalus, galėjo būti stebimas pareigūnų ir kitų kameroje esančių asmenų. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, didelį psichologinį sukrėtimą, jam pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, tapo dirglus, konfliktiškas, pablogėjo jo bendravimas su artimaisiais ir aplinkiniais. Dėl nurodytų aplinkybių jam padaryta neturtinė žala.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių TI-K nuo 2019 m. balandžio 1 d. pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime ir patikslintame atsiliepime prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą su skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2017 m. sausio 20 d. administracinėje byloje Nr. I-2201-535/2017, todėl skundo dalis už nurodyta laikotarpį turi būti palikta nenagrinėtą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad šiuo metu galiojančiame teisės akte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu: administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo A. M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo ir higienos sąlygų neužtikrinimo nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2017 m. sausio 19 d. bei administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. nutraukė; kitą pareiškėjo skundo dalį patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

8. Teismas nutraukė bylos dalį vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatęs, kad pareiškėjo atžvilgiu yra išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-2201-535/2017 ir Nr. I-1972-171/2017 pagal pareiškėjo skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šiose bylose yra priimti galutiniai procesiniai sprendimai, kurie yra įsiteisėję.

9. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, vertino skundo dalies dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo ir higienos sąlygų neužtikrinimo) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2019 m. kovo 8 d. bei dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo) Lukiškių TI-K nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. kovo 8 d. pagrįstumą.

10. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunkčiu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, atkreipdamas dėmesį į tai, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,64 kv. m iki 7,83 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti pareiškėjui, nebuvo pažeista. Teismas, įvertinęs sanitarinio mazgo plotą (apie 0,70 kv. m), nekonstatavo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimo aptariamu aspektu.

11. Teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, taip pat Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėnesio pranešimo „Dėl A. M. skundo“ turinį ir vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunkčiu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunkčiu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika privatumo kalinamiems asmenims užtikrinimo aspektu, darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 40 parų buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o likusias 34 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 34 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį sąlygomis.

12. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus dėl vykdomos kalinamų asmenų kontrolės, akcentavo, kad pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laikė neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertino apibrėždamas padarytos žalos dydį.

13. Teismas, bylai aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste įvertinęs bylos medžiagą, atmetė skundo argumentus dėl higienos sąlygų (oro temperatūros, apšvietimo, drėgmės ir pelėsio) kamerose, dėl nesudarytos galimybės išsiskalbti drabužius ir juos džiovinti.

14. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenustatė, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs sukelti pareiškėjui jo skunde nurodytus jausmus ar kitaip netinkamai su juo elgtis. Teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (34 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo suvaržymus, todėl jis turi teisę į 100 Eur dydžio kompensaciją, kuri yra adekvati dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują teisingą ir teisėtą sprendimą, nustatant tinkamą kompensaciją.

16. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas nepateikė išsamių duomenų apie jo kalinimą Lukiškių TI-K, todėl nepaneigė skundo argumentų. Vertinant jam tekusio ploto normą atsižvelgtina į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį nurodymus dėl būtinumo užtikrinti kalinamiems asmenims ne mažesnį kaip 4 kv. m plotą bei EŽTT pateiktus griežtesnius išaiškinimus ploto normos kalinamam asmeniui užtikrinimo aspektu. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai, nukrypstant nuo EŽTT išaiškinimų, nekonstatuotas pareiškėjo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimas, kai jis buvo laikomas kamerose vienas ir buvo stebimas pareigūnų pro kameros duryse įrengtas stebėjimo akutes. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į nustatytų pažeidimų tęstinį pobūdį, kurie buvo vykdomi ilgą laiką, todėl yra pagrindas nustatyti adekvačią ir teisingą kompensaciją, atitinkančią EŽTT nustatytinus dydžius.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais (neveikimu), kuriais jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nutraukęs bylos dalį pagal pareiškėjo reikalavimus valstybei atlyginti neturtinę žalą, kurie (reikalavimai) buvo vertinami kitose teismo žinioje esančioje bylose, taip pat nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose 34 paras nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad atsakovo atstovas, nepateikęs išsamių duomenų, nepaneigė jo skunde nurodytų aplinkybių, su kuriomis siejamas žalos atsiradimas. Pareiškėjas nurodo nesutikimo motyvus su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl ploto normos kamerose skaičiavimo, privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais bei nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas, teigdamas, kad atsakovo atstovas rašytiniais įrodymai nepaneigė skundo argumentų, kelia klausimą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir netinkamai atlikto įrodymų vertinimo.

24. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

25. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

26. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (ABTĮ 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeidė nurodytų įrodinėjimo taisyklių, surinko pakankamai įrodymų, juos tinkamai įvertino, padarė pagrįstas, tinkamai motyvuotas išvadas.

28. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nekonstatuoto jam tenkančios ploto normos pažeidimo, vadovaujasi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų elgesį išaiškinimais, pagal kuriuos rekomenduojama taikyti ne mažesnį kaip 4 kv. m vienam asmeniui ploto įkalinimo įstaigoje reikalavimą. Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad, EŽTT yra akcentavęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta tarptautiniais teisės aktais, tame tarpe ir Konvencijoje, grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.). Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo keliamo ginčo išsprendimui pirmiausia taikytini nacionaliniai teisės aktai, nagrinėjamam ginčui aktualios Įsakymo nuostatos (1.3.1 papunktis).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nukrypdamas nuo EŽTT išaiškinimų, nekonstatavo jo privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimo tuo atveju, kai jis buvo laikomas kamerose vienas ir buvo stebimas pareigūnų pro kameros duryse įrengtas stebėjimo akutes.

30. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose 40 parų buvo laikomas vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per stebėjimo akutę jį stebintiems pareigūnams. Šiuo aspektu EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti 74 parų (34+40) trukmės pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais pažeidimą.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas dėl neužtikrinto privatumo patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus, o šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigine išraiška.

32. Vertinat apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turėjo būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT byloje.

33. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą yra vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

34. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

35. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (74 paros), į ginamų vertybių pobūdį (pareiškėjo privatumas), intensyvumą (pareiškėjas iš 74 parų 34 paras buvo laikomas vienas), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas pažeistai pareiškėjo teisei apgint ir jis didintinas iki 220 Eur.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas nurodytoje dalyje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. (A.) M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. (A.) M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė