2021-07-21 Nr. AB-14682-3-61-3-04338-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1433-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04338-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 4-12999 „Atsisakyti pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Kesko Senukai Digital“ galimo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UBA) „Kesko Senukai Digital“ (toliau – ir Bendrovė) veiksmų. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Tarnyba neišsamiai įvertino ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame buvo išsamiai ir aiškiai atskleistas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 5 straipsnio pažeidimas. Bendrovė esminę informaciją apie kainą paslėpė po iššokančia ikona „i“. Taigi tam, kad vartotojas sužinotų šią informaciją, jis turi atlikti papildomą veiksmą – užvesti pelę ant ikonos „i“, tik tada jam yra pateikiamas tekstas apie palyginamosios kainos taikymo laikotarpį ir aplinkybes. Be to, minėtos ikonos „i“ spalva yra blyški, todėl yra kur kas mažiau pastebima. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, klaidinanti reklama suprantama ne tik kaip klaidinantis reklamos turinys, tačiau klaidinančia reklama pripažįstama ir tokia reklama, kuri gali suklaidinti vidutinį vartotoją dėl jos pateikimo būdo.

2.2. Tarnyba nepagrįstai nenagrinėjo palyginamosios kainos pateikimo būdo, nevertindama to, kad Bendrovės reklama neatitiko Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. liepos 5 d. protokoliniu sprendimu Nr. 3S-44 (2016) patvirtintų Rekomendacijų dėl kainų palyginimo reklamose 7 ir 9 punktų ir Konkurencijos tarybos 2018 m. spalio 16 d. protokoliniu sprendimu Nr. 3S-84 (2018) patvirtintų Rekomendacijų dėl kainų palyginimo (toliau – ir Rekomendacijos). Bendrovės skleidžiamoje kainų palyginimo reklamoje kaina lyginama ne tik su elektroninėje parduotuvėje www.senukai.lt anksčiau siūlyta kaina, bet ir su kito pardavėjo siūlyta kaina fizinės prekybos vietose. Bendrovė prekes parduoda tik elektroninėje erdvėje ir neturi fizinės prekybos vietų, todėl kainos lyginimas su prekių kaina, kuri taikyta kito pardavėjo fizinės prekybos vietose, klaidina vartotoją. Dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti, kokią realiai ekonominę naudą gauna vartotojas, prekes pirkdamas iš Bendrovės. Tai, kad Bendrovė veikia naudodama tą patį prekės ženklą, kaip ir UAB „Senukai“, jų nepadaro tuo pačiu pardavėju.

2.3. Tai, kad vartotojas yra verčiamas atlikti papildomą veiksmą, kad gautų papildomą informaciją, jau yra laikoma poveikiu ekonominiam vartotojo elgesiui, o informacijos apie kainą pateikimas ne laiku yra taip pat ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir NKVVDĮ) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. Aplinkybę, kad Bendrovės skleidžiama kainos palyginimo reklama yra vienareikšmiškai klaidinga, patvirtino ir tai, kad Tarnyba jau yra priėmusi 2019 m. liepos 11 d. nutarimą Nr. 12NKV-62 „Dėl UAB „Kesko Senukai Digital“ Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimo“ (toliau – ir Nutarimas) dėl to, kad Bendrovė pažeidė NKVVDĮ nuostatas ir Bendrovei buvo pritaikyta sankcija dėl analogiškos reklamos. Vien jau dėl to, kad Bendrovė nepaisė konstatuoto pažeidimo, Tarnybai buvo pagrindas pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą. Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, Bendrovei nepagrįstai ir toliau leido skleisti klaidinančią reklamą, nevertino pasikartojančio Bendrovės veikimo dėl neteisėto palyginamųjų kainų skelbimo.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Siekdama tinkamai ištirti pareiškėjo skundą dėl Bendrovės veiksmų ištyrimo, Tarnyba 2019 m. spalio 25 d. raštu Nr. 4-12737 kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti išsamius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Bendrovė Tarnybai atsakė 2019 m. lapkričio 7 d. raštu, kuriame nurodė, kad apie tai, kokia lyginamoji reklama yra pateikiama, vartotojai informuojami informaciniu pranešimu, pateikiamu prekės puslapyje, nurodant konkrečius prekybos centrus. Bendrovė taip pat nurodė, kad pateikia aiškią ir lengvai pasiekiamą informaciją apie kainų palyginimą iššokančiame informaciniame laukelyje. Tais atvejais, kai prie atskirų prekių pranešimo nesimato, vartotojai jį gali persiskaityti prie kitų prekių su nuolaida, nes ta pati kainų lyginimo politika taikoma visų prekių atžvilgiu.

3.2. Įvertinus visą surinktą medžiagą, nebuvo nustatyta, kad yra pakankamai duomenų padaryti išvadą, kad Bendrovės skleista reklama neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų klaidinančios reklamos kriterijų. Todėl buvo pagrįstai atsisakyta pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą.

3.3. Tarnyba pareiškėjo prašymo aplinkybes įvertino būtent Reklamos įstatymo nuostatų apimtimi ir nenustatė aplinkybių, leidžiančių įtarti Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Tarnyba vertino Bendrovės reklamoje pateikiamą informaciją, tačiau ne Bendrovės veiksmus, t. y. taikomą kainodarą vartotojų atžvilgiu. Šie Bendrovės veiksmai buvo įvertinti Tarnybos, kai buvo priimtas Nutarimas, kuriuo Bendrovei už NKVVDĮ pažeidimus pritaikytos sankcijas. Šio Nutarimo teisėtumas dar nėra patikrintas apeliacinės instancijos teismo.

3.4. Rekomendacijas priėmė ne Tarnyba, o kita institucija, be to, jos yra tik rekomendacinio pobūdžio. Tai, kad nesilaikoma Rekomendacijų, savaime nėra laikoma pažeidimu. Verslo subjektas teisės aktais nėra įpareigotas nurodyti informaciją, kur ir kiek laiko buvo skelbiama reguliari konkretaus produkto kaina. Nagrinėjamu atveju Bendrovė interneto parduotuvėje prie prekių kainų paspaudus ikoną „i“ nurodo papildomą informaciją apie reguliarią kainą, tačiau tokia informacija nėra privaloma. Ikonos „i“ spalva tokia pati, kaip ir didžioji teksto dalis, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bendrovė sąmoningai siekė neatskleisti dalies informacijos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2019 m. spalio 8 d. skundu kreipėsi į Tarnybą, kuriuo prašė ištirti, ar Bendrovės svetainėje www.senukai.lt rodoma reklama apie prekių kainas su nuolaidomis ir jų lyginimas su prekių kainomis, galiojančiomis Senukų prekybos centruose, laikoma klaidinančia reklama (Reklamos įstatymo 5 str.). Pareiškėjas prašė taikyti Reklamos įstatyme numatytas sankcijas už nustatytus klaidinančios reklamos skleidimo reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Bendrovės svetainėje www.senukai.lt pateikiamos prekių kainos, tačiau greta kainos nurodoma nubraukta kaina ir apačioje pateikiama informacija, kad yra sutaupoma atitinkama pinigų suma. Tačiau iš Bendrovės svetainėje www.senukai.lt pateikiamo kainos palyginimo nėra aišku, kada buvo taikoma nubraukta kaina ir ar tikrai tokia nubraukta kaina buvo taikyta. Taip pat nėra aišku, ar nurodyta pasiūlymo nauda yra teisinga ir tiksli. Tik po kiek laiko atsitiktinai paspaudus blankią ikoną „i“ iššoka papildomas langas, kuriame pateikta informacija, kad nubraukta prekės kaina yra: „Kaina per pastaruosius 6 mėnesius taikyta elektroninėje parduotuvėje ne trumpesnį nei akcijinis laikotarpis arba bent 7 d. prekybos centruose Vilniuje“. Iššokanti ikona yra sunkiai pastebima, iš iššokančio pranešimo nėra aišku, su kokia kaina be nuolaidos yra lyginama prekės kaina su nuolaida, kadangi iššokančiame lange kaina su nuolaida lyginama su prekių kaina be nuolaidos elektroninėje parduotuvėje arba prekės kaina, taikyta Senukų prekybos centruose. Be to, ikona „i“ yra tik prie kai kurių prekių. Toks prekių kainų palyginimas nėra aiškus, taip pat skirtingose vietose (Bendrovės svetainėje www.senukai.lt ir prekybos centre) taikytų tų pačių prekių kainų lyginimas klaidina dėl prekių kainos sumažinimo. Tarnyba, siekdama visapusiško pareiškėjo skundo išnagrinėjimo, su 2019 m. spalio 25 d. raštu Nr. 4-12737 kreipėsi į Bendrovę, kuri Tarnybai atsakė 2019 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. S-96. Tarnyba, įvertinusi surinktą informaciją, Sprendimu atsisakė pradėti pareiškėjo 2019 m. spalio 8 d. skundo nagrinėjimo procedūrą dėl Bendrovės galimo Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimo, nes iš surinktos medžiagos nenustatė, kad yra pagrindas pagrįstai įtarti, kad Bendrovė savo veiksmais pažeidė Reklamos įstatymo nuostatas (Reklamos įstatymo 25 str. 5 d. 5 p.).

6. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3, 8 dalimis, 5 straipsnio 1, 2, 7 dalimis, 25 straipsnio 5 dalies 5 punktu, Tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10, 13.5 punktais.

7. Teismas konstatavo, kad Tarnyba Spendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo skunde minimų Rekomendacijų nuostatos yra tik rekomendacinio pobūdžio, jų nesilaikymas savaime nereiškia, jog yra pažeidžiamos Reklamos įstatymo nuostatos. Todėl tai, kad paspaudus ikoną „i“ pateikiama informacija ir apie tų pačių prekių kainas, kokios yra ne tik elektroninėse, bet ir fizinės prekybos vietose, nesudaro pagrindo vertinti, kad tokiais veiksmais pažeidžiamos Reklamos įstatymo nuostatos. Teismas sutiko su Tarnybos pozicija, kad teisės aktai neįpareigoja verslo subjekto nurodyti informaciją, kur ir kiek laiko buvo skelbiama reguliari konkretaus produkto kana. Nesant tokio imperatyvo, o ūkio subjektui vien tik savo nuožiūra pateikus papildomą informaciją apie jo parduodamos prekės kainas kitose parduotuvėse (tiek elektroninėse, tiek fizinės prekybos vietose), tokie ūkio subjekto (kaip šiuo atveju Bendrovės) veiksmai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys Reklamos įstatymo nuostatas. Be to, Bendrovė, informuodama elektroninės parduotuvės pirkėjus apie taikomas nuolaidas, atsižvelgia ir į Rekomendacijų nuostatas. Elektroninėje parduotuvėje nurodydama konkrečios prekės kainą su nuolaida, Bendrovė kartu pateikia informaciją apie tokios prekės kainą per pastaruosius 6 mėnesius, kuri (kaina, nuolaida) buvo taikyta tą pačią prekę parduodant elektroninėje parduotuvėje ne trumpesnį nei akcijinis laikotarpis arba per 7 d. prekybos centruose Vilniuje, nurodydama konkrečius prekybos centrus. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad Bendrovė pateikia pakankamai išsamią papildomą informaciją apie konkrečios prekės kainą (kokia tokios prekės kaina atitinkamu laikotarpiu buvo tiek elektroninėje parduotuvėje, tiek fizinėse prekybos vietose).

8. Nustatęs, kad teisės aktai neįpareigoja skelbti papildomos informacijos apie tai, kur ir kiek laiko buvo skelbiama reguliari konkrečios prekės kaina, teismas pripažino, kad vien tai, jog ikonos „i“ spalva blankesnė (pilkos spalvos), kurią paspaudus vartotojui pateikiama papildoma informacija apie prekę, kurios nėra privaloma pateikti, neįrodo Bendrovės tikslo sąmoningai nuslėpti informaciją apie prekę. Įvertinęs pateiktus pavyzdžius, teismas padarė išvadą, kad prie prekės aprašymo nurodyta ikona „i“ yra aiškiai matoma, o tai, kad jos spalva, kaip teigia pareiškėjas, blanki, neįrodo Bendrovės tikslo nuslėpti esminę informaciją apie prekę.

9. Teismas pareiškėjo argumentus dėl sistemingai daromo Bendrovės pažeidimo vertino kaip neįrodančius Bendrovės veiksmų neteisėtumo Reklamos įstatymo nuostatų prasme. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog Bendrovė už analogiškus pažeidimus jau yra nubausta pagal NKVVDĮ, tačiau šio argumento nedetalizavo. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl NKVVDĮ pažeidimo, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi būtent dėl Reklamos įstatymo, o ne dėl NKVVDĮ nuostatų pažeidimo.

10. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nenurodė teisinių pagrindų, kuriais būtų galima paneigti Tarnybos Sprendime išdėstytus argumentus. Pareiškėjas Bendrovės veiksmų neteisėtumą įrodinėjo vien tik Rekomendacijų nuostatomis, kurios nėra privalomos. Pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias Reklamos įstatymo nuostatas Bendrovė pažeidė, todėl neįrodė Bendrovės veiksmų neteisėtumo, skelbiant papildomą informaciją apie kainų palyginimą. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai neįpareigoja Bendrovės skelbti papildomą informaciją apie tai, kur ir kiek laiko buvo skelbiama reguliari konkrečios prekės kaina, todėl tokie Bendrovės veiksmai, kaip papildomos informacijos apie prekės kainą pateikimas paspaudus ikoną „i“, negali būti pripažinti kaip pažeidžiantys ir NKVVDĮ 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Nustatęs, kad nėra įtvirtinto imperatyvo teikti papildomą informaciją apie kainų palyginimus, teismas konstatavo, kad atitinkamai nėra teisinio pagrindo papildomai pateiktos informacijos (paspaudus ikoną „i“) vertinti NKVVDĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriose įtvirtinti reikalavimai esminės informacijos pateikimui, kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėją dominančios prekės (prekių) kaina (esminė informacija) buvo nurodyta ne laiku.

11. Teismas konstatavo, kad Tarnyba tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus. Skundžiamą Tarnybos Sprendimą pripažinęs teisėtu, teismas atmetė reikalavimą įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. spalio 8 d. skundą. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str.).

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Bendrovės veikla pažeidžia ne tik Reklamos įstatymo, bet ir NKVVDĮ nuostatas. Pareiškėjas skunde teismui išsamiai ir aiškiai nurodė, kad Bendrovės veiksmai neteisėti NKVVDĮ nuostatų prasme. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad, nors Bendrovė buvo nubausta už analogiškus veiksmus (tai reiškia, kad vartotojų klaidinimas dėl tokio kainų pateikimo būdo tęsiasi jau seniai ir pareiškėjas nėra vienintelis asmuo, kuris buvo suklaidintas Bendrovės veiksmų), Bendrovė toliau tęsia neteisėtą veiklą. Gavusi tokius duomenis, Tarnyba turėjo pareigą pradėti nagrinėjimo procedūrą, nes pati Tarnyba Nutarimu patvirtino NKVVDĮ nuostatų pažeidimą, t. y. analogiški Bendrovės veiksmai buvo pripažinti nesąžininga komercine veikla. Tarnyba vienu atveju Bendrovės veiksmus pripažindama neteisėtais, o vėliau – analogiškų veiksmų atžvilgiu net nepradėdama nagrinėjimo procedūros, formuoja prieštaringą Reklamos įstatymo ir NKVVDĮ reikalavimų laikymosi praktiką. Aplinkybė, kad Bendrovė yra apskundusi Nutarimą, negali būti pagrindu nepradėti nagrinėjimo procedūros. Pakartotinis vartotojo pranešimas apie realų suklaidinimo faktą tik patvirtina Bendrovės veiksmų neteisėtumą ir atitinkamai įpareigoja Tarnybą imtis papildomų priemonių sustabdyti tokią neteisėtą veiklą. Tarnybos veiksmai, kai vienodos situacijos vertinamos skirtingai, iš esmės reiškia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo pažeidimą. Jeigu Tarnyba pripažįsta konkrečius Bendrovės veiksmus pažeidžiančiais vartotojų interesus, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo atsisakyti vertinti, ar pareiškėjo ir kitų vartotojų teisės ir interesai nebuvo pažeisti analogiškais Bendrovės veiksmais, kuriuos skunde nurodė pareiškėjas.

12.2. Reklamos įstatymo nuostatų pažeidimą patvirtina Bendrovės skleidžiamos reklamos prieštaravimas Rekomendacijų nuostatoms. Rekomendacijose yra aptariamas Reklamos įstatymo nuostatų taikymas. Nustačius požymius, kurie bent formaliai atitinka draudžiamus ar nerekomenduojamus veiksmus, atsiranda pagrindas vertinti, ar konkretus veiksmas laikytinas pažeidimu, ar ne. Prieštaravimas Rekomendacijoms yra pirmasis požymis, kad veiksmai gali būti neteisėti. Šiuo atveju atsisakius svarstyti, ar Bendrovės veiksmai teisėti, nors prieštaravimas Rekomendacijoms ir buvo akivaizdus, nebuvo užtikrintas tinkamas pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Nors Rekomendacijos priimtos kitos institucijos, tačiau pati Tarnyba vadovaujasi Rekomendacijomis ir skiria sankcijas ūkio subjektams už tai, kad jų veikla neatitinka Rekomendacijose nurodyto modelio. Tarnyba jau buvo nubaudusi Bendrovę už Rekomendacijų nesilaikymą. Vien tai, kad Rekomendacijos nėra privalomojo pobūdžio, savaime nesuteikia pagrindo Tarnybai nevertinti galimo teisės aktų pažeidimo. Į Rekomendacijas yra perkelti tam tikri veiklos modeliai, kurie Reklamos įstatymo nuostatų atžvilgiu būtų laikomi teisėtais arba neteisėtais. Rekomendacijų išleidimas ir viešas paskelbimas nėra ir negali būti laikomas neturinčiu reikšmės Reklamos įstatymo nuostatų taikymui ir aiškinimui. Šiuo atveju Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, teisės aktų pagrindu buvo įpareigota vykdyti ūkio subjekto – Bendrovės – veiklos priežiūrą, tačiau nepagrįstai atsisakė tai daryti.

12.3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad nėra ginčo dėl esminės informacijos pateikimo ne laiku, nes teismui buvo pateikti ir papildomi duomenys, jog Bendrovės skleidžiama informacija apie kainų lyginimą yra pateikiama ne laiku. Papildomą informaciją apie kainą sužino tik tie vartotojai, kurie nusprendžia užvesti pelę ant ikonos „i“. Be to, net ir tiems vartotojams, kurie paspaudžia ikoną „i“, informacija jau yra pateikiama atlikus poveikį jų ekonominiam elgesiui (vartotojo susidomėjimas pasiūlymu yra skatinamas siūlomos nuolaidos dydžio, o tikroji informacija apie pasiūlymo realią naudą pateikiama tik atlikus papildomus veiksmus). Pareiškėjo pateikta informacija apie Bendrovės ne laiku pateikiamą esminę komercinio pasiūlymo informaciją sudarė savarankišką pagrindą pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl Bendrovės veiksmų vertinimo.

13. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Tarnyba atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus visas faktines bylos aplinkybes bei tinkamai išaiškinus ir pritaikius ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas.

13.2. Rekomendacijos nėra privalomas norminio pobūdžio teisės aktas ar oficialus teisės aiškinimo šaltinis, be to, jose aiškiai nurodyta, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti atsakomybę už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, kiekvienas atvejis vertinamas pagal nustatytas individualias faktines aplinkybes. Komercinės veiklos subjektas privalo būti atidus ir rūpestingas, tačiau verslo subjektas teisės aktais nėra įpareigotas nurodyti informaciją, kur ir kiek laiko buvo skelbiama reguliari konkretaus produkto kaina.

13.3. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad Tarnyba yra priėmusi Nutarimą ir skyrusi sankciją pagal Rekomendacijų nuostatas, kadangi minėtos Rekomendacijos yra priimtos kitos institucijos.

13.4. Pareiškėjas su skundu į Tarnybą kreipėsi dėl Bendrovės galbūt klaidinančios reklamos, t. y. dėl Bendrovės skelbiamos informacijos apie taikomas nuolaidas su prekių palyginimais bei minėtos informacijos pateikimo būdo. Taigi Tarnyba Bendrovės skleidžiamą informaciją ir vertino Reklamos įstatymo atžvilgiu ir nenustatė faktinių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai įtarti galimą Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad Tarnyba dėl tų pačių aplinkybių buvo priėmusi Nutarimą, kadangi Nutarimas buvo priimtas tik dėl tos pačios Bendrovės, bet dėl visiškai kitų aplinkybių ir kito įstatymo (NKVVDĮ) pažeidimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 4-12999, kuriuo atsisakyta pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl UAB „Kesko Senukai Digital“ galbūt padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nepradėjo nagrinėjimo procedūros dėl Bendrovės veiksmų pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtina būtinybę pradėti nagrinėjimo procedūrą. Pareiškėjo teigimu, jo skundas buvo paduotas dėl to, kad Bendrovė pakartotinai pažeidė NKVVDĮ nuostatas, o už tai pareiškėja jau yra nubausta Tarnybos priimtu Nutarimu. Tarnyba nepagrįstai nevertino Bendrovės veiksmų pagal Rekomendacijas, kurių laikymasis yra privalomas. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad pareiškėjo skunde pateikta informacija apie Bendrovės ne laiku pateikiamą esminę komercinio pasiūlymo informaciją sudarė savarankišką pagrindą pradėti nagrinėjimo procedūrą.

16. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka tikrintini tik tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie pateikti apeliacinės instancijos teismui, yra teisiškai reikšmingi ir dėl jų motyvuotai ir išsamiai nėra pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 8 d. skunde dėl klaidinančios reklamos prašė Tarnybos ištirti, ar Bendrovės svetainėje www.senukai.lt nurodoma reklama apie prekių kainas su nuolaidomis ir jų lyginimas su prekių kainomis, galiojančiomis Senukų prekybos centruose, laikoma klaidinančia reklama, ir taikyti sankcijas už nustatytus pažeidimus. Tarnyba 2019 m. spalio 25 d. raštu Nr. 4-12737 „Dėl galimai klaidinančios reklamos“ kreipėsi į Bendrovę, prašydama paaiškinti šias aplinkybes: ar perbrauktos kainos, kurios nurodomos, kaip galiojusios iki akcijos, buvo taikomos (pateikti tai pagrindžiančius įrodymus); kodėl Bendrovės svetainėje www.senukai.lt reklamuojant prekes informacija apie buvusių kainų taikymo laikotarpį buvo nurodoma tik tam tikrų prekių reklamose; ar buvo kitų vartotojų skundų dėl kainų neatitikimo ar skelbiamų nuolaidų tikrumo. Bendrovė 2019 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. S-96 „Atsakymas į 2019 m. spalio 25 d. Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nesąžiningos komercinės veiklos ir reklamos skyriaus raštą Nr. 4-12737 „Dėl galimai klaidinančios reklamos““ atsakė į Tarnybos rašte pateiktus klausimus.

18. Tarnyba, išnagrinėjusi surinktą informaciją ir vadovaudamasi Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad, pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pagrindu atlikus Bendrovės svetainės www.senukai.lt patikrinimą, nėra pagrindo teigti, jog Bendrovė sąmoningai bando neatskleisti būtent informacijos apie prekės reguliarią kainą bei kur ir kiek laiko tokia prekės kaina buvo skleidžiama. Tarnyba nėra gavusi kitų vartotojų pranešimų ar skundų dėl to, jog vartotojai nepastebi „i“ raidės ar nesupranta, kokia informacija nurodoma ant jos užvedus kompiuterio žymeklį. Be to, techninės problemos, kai prie kainų nebuvo pateiktos papildomos informacijos, yra išspręstos, o tikrinant atsitiktines prekes nebuvo nustatyta, kad yra tokių prekių, kurioms taikoma nuolaida ir nėra pateiktas papildomas paaiškinimas, paspaudus „i“ raidę.

19. Reklamos įstatymo (2019 m. birželio 13 d. redakcija), kurio tikslas yra gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, skatinti reklamos savitvarką ir sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti (1 str.), 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas, kad būtų išvengta reklamos vartotojų suklaidinimo. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.“

20. Nuo 2019 m. gegužės 1 d. Tarnybai suteikta kompetencija nagrinėti minėto straipsnio pažeidimą ir skirti baudas (Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2010, Reklamos įstatymo 19 str. 1 d. 1 p.). Iki 2019 m. gegužės 1 d. ši kompetencija buvo priskirta Konkurencijos tarybai, kuri, be kita ko, buvo priėmusi Rekomendacijas, skirtas identifikuoti klaidinančią reklamą, kai joje yra naudojamas kainų palyginimas. Tarnybos direktorius 2020 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1-312 patvirtino Kainų palyginimo reklamoje gaires (įsigaliojo nuo 2020 m. gruodžio 24 d.), kurios priimtos siekiant pateikti rekomendacijas reklamos skleidėjams, kad nebūtų pažeisti Reklamos įstatymo reikalavimai, be kita ko, Reklamos įstatymo 5 straipsnyje nustatytas draudimas naudoti klaidinančią reklamą.

21. Reklamos įstatymo 25 straipsnyje nustatyta Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimo tvarka. Teisę reikalauti, kad būtų pradėtas Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas, be kita ko, turi asmenys, kurių interesai yra pažeisti (Reklamos įstatymo 25 str. 2 d.). Tarnyba, gavusi tokio asmens pranešimą (skundą), turi teisę atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą motyvuotu priežiūros institucijos nutarimu arba motyvuotu jos įgalioto pareigūno sprendimu Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais, be kita ko, tuo atveju, jeigu nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas (Reklamos įstatymo 25 str. 5 d. 5 p.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nekeliamas klausimas, ar pareiškėjo interesai yra pažeisti. Byloje ginčas kilo dėl to, ar Tarnyba pagrįstai atsisakė pradėti pareiškėjo pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindu.

22. LVAT, aiškindamas Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatą, yra nurodęs, kad: 1) atlikus tyrimą, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros taikymui pakanka patikrinti pareiškėjo nurodytų faktų tikrumą ir tik preliminariai įvertinti jų galimą neatitikimą Reklamos įstatymo reikalavimams reklamos adresato – vidutinio paslaugos vartotojo – požiūriu; 2) faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad Reklamos įstatymas buvo pažeistas, pakankamumui pradedant pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą taikomi kriterijai negali būti tokie patys griežti, kokie yra taikomi duomenims, kurie renkami atliekamo tyrimo metu ir kurių pagrindu priimamas nutarimas Reklamos įstatymo numatyta tvarka (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1000-492/2017; 2020 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2817-1062/2020; 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2900-415/2021). Taigi ne bet kokie faktiniai duomenys, o tik tie, kurie sukelia pagrįstą įtarimą, kad pažeidžiami Reklamos įstatymo reikalavimai, sudaro pagrindą Tarnybai pradėti nagrinėjimo procedūrą.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi, ar Tarnyba šiuo konkrečiu atveju teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų (ABTĮ 56 str.) ir, konstatavęs, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti nagrinėjimo procedūrą, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba, siekdama preliminariai įvertinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl galimai naudojamos klaidinančios reklamos, kreipėsi į Bendrovę su klausimais dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, savo iniciatyva atliko Bendrovės svetainės www.senukai.lt patikrinimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Įvertinusi prie pareiškėjo skundo pateiktus duomenis (Bendrovės svetainės www.senukai.lt ekrano nuotraukas, iš kurių matyti prie prekių teikiama informacija), Bendrovės atsakymus ir Bendrovės svetainės www.senukai.lt patikrinimo rezultatus, Tarnyba nustatė, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės nepasitvirtino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, paneigiančių Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių dėl reklamos pateikimo būdo. Tik deklaratyvus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis nesudaro pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Šiuo atveju pareiškėjo skundo tyrimo metu Tarnybos nustatytos aplinkybės (žr. Nutarties 18 p.) ir pirmosios instancijos teismo atliktas teisinis situacijos vertinimas patvirtina Tarnybos išvadą, kad nėra faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą įtarti, jog Bendrovė nesilaiko draudimo naudoti klaidinančią reklamą. Vien tai, kad Tarnyba, o vėliau ir pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus, nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ar bylai reikšmingas aplinkybes ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Rekomendacijų privalomumo ir teisinės reikšmės, teisėjų kolegija pažymi, kad Rekomendacijos priimtos ne Tarnybos, o kitos institucijos – Konkurencijos tarybos, kuri nuo 2019 m. gegužės 1 d. nebėra įtraukta į reklamos priežiūros institucijų sąrašą ir nebevykdo draudimo naudoti klaidinančią reklamą priežiūros (žr. Nutarties 19 p.). Rekomendacijų 6 punkte nurodyta, jog Rekomendacijos nėra privalomos, jose pateikiamos tik pagrindinės kainų nurodymų gairės, kurios, Konkurencijos tarybos manymu, gali padėti sumažinti riziką, kad reklama neatitiks Reklamos įstatymo reikalavimų; šių rekomendacijų laikymasis savaime neužtikrina, kad bus išvengta Reklamos įstatymo pažeidimų, kadangi kiekvienas atvejis yra skirtingas ir reikalauja visų konkrečios bylos aplinkybių vertinimo; jeigu reklaminės veiklos subjektas nesilaiko Rekomendacijų, tai taip pat savaime nereiškia, kad jis savaime pažeidžia galiojančius teisės aktus ir klaidina vartotojus.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Rekomendacijos nėra privalomo pobūdžio norminis administracinis teisės aktas. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3242-520/2020).

26. Byloje nustačius, kad pareiškėjas skundą dėl galbūt padaryto Reklamos įstatymo pažeidimo iš esmės grindė tik Bendrovės veiksmų neatitikimu Rekomendacijoms, ir konstatavus, kad Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Rekomendacijų nesilaikymas per se (savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamos Reklamos įstatymo nuostatos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien tai, jog pareiškėjas Rekomendacijoms suteikia kitokią teisinę reikšmę, nesudaro pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijų teisinės reikšmės aiškinimo LVAT praktikoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia, kad Rekomendacijos yra privalomos.

27. Nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą su skundu, savo skundą dėl Bendrovės veiksmų grindė tuo aspektu, kad Bendrovė naudoja klaidinančią reklamą, netiksliai ir neaiškiai pateikia kainų palyginimą Bendrovės svetainėje www.senukai.lt, ne laiku pateikia esminę informaciją. Tarnyba atliko šių pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių vertinimą Reklamos įstatymo nuostatų dėl klaidinančios reklamos draudimo kontekste (žr. Nutarties 18 p.), su kuriuo nesutikti, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, remdamasi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad Tarnyba yra priėmusi kitą Nutarimą, kuriuo nutarė skirti Bendrovei baudą už kito teisės akto – NKVVDĮ – nuostatų pažeidimus, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pradėti nagrinėjimo procedūrą dėl kito įstatymo – Reklamos įstatymo – pažeidimų teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, Nutarime išdėstytos aplinkybės, kurių pagrindu buvo atlikta nagrinėjimo procedūra pagal NKVVDĮ, ir šiuo atveju pareiškėjo skunde Tarnybai išdėstytos aplinkybės, nepatvirtina pareiškėjo apeliacinio skundo argumento dėl analogiškų Bendrovės veiksmų ir skirtingo jų vertinimo Tarnyboje.

28. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Arūnas Sutkevičius