2021-10-13 Nr. AB-21073-3-61-3-00710-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-594-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00710-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (vėliau prijungtame prie Vilniaus PN) kamerose nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis bei teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo kalinamas mažo ploto sąlygomis negyvenamosios paskirties pagalbinėse patalpose (sanitariniame mazge) 23 val. per parą. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nes nebuvo atskiros kabinos, neįrengta ventiliacija, garso izoliacija. Netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė pareiškėjo privatumą, nes naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) galėjo būti stebimas kitų kamerose esančių asmenų ir pareigūnų. Pareiškėjas negalėjo tinkamai rūpintis savo higiena, nes jam buvo suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kuris buvo įrengtas netinkamai – viduryje kameros įrengus vandens nutekėjimo įrenginį. Kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, todėl pareiškėjui tekdavo ilgai belsti į duris, kelti triukšmą, kol prieis pareigūnas. Pareiškėjui tekdavo dažnai valgyti ne prie stalo, prie kurio valgyti buvo nepatogu, bet atsisėdus ant gulto, kuriame dėl antro gulto aukšto buvo neįmanoma visiškai išsitiesti. Todėl pareiškėjas dažnai valgydavo ir stovėdamas prie sanitarinio mazgo. Dėl įrengtų langų grotų kamerų tinkamai vėdinti nebuvo galimybių, dėl to būdavo tvanku, smirdėjo. Be to, vėdinant kameras atidarius langą žiemą buvo nepakeliamai šalta. Kamerose vandens čiaupai buvo surūdiję, dėl to geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti ruda vandenį, o sąlygų rūbų plovimui ir džiovinimui nebuvo. Radiatoriai buvo maži ir surūdiję, dėl to patalpos nebuvo pakankamai šildomos. Veisėsi pelėsis, buvo didelė drėgmė, silpnas dieninis apšvietimas. Naktį buvo ryškus naktinis apšvietimas, kuris trukdė miegoti. Laisvės atėmimo įstaigoje nebuvo tinkamai įgyvendinamos socialinės reabilitacijos, integravimosi į visuomenę programos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 16 parų buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, o sanitarinės zonos buvo atskirtos užuolaidėle. Likusias 332 paras Vilniaus PN (anksčiau – Lukiškių TI-K) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 332 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis. Teismas nenustatė kitų pažeidimų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

7. Teismas pripažino, kad dėl nustatyto pažeidimo (332 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė. Teismas, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 650 Eur.

III. 8. Atsakovas atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovo atstovas nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kai kuriose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ir pan. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Tad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, ne visais atvejais priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažeistų teisių pripažinimas taip pat gali būti savarankiškas asmens teisių gynybos būdas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

11. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeistas 332 paras, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui 650 Eur neturtinei žalai, patirtai už minėtą pažeidimą, atlyginti. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas, kalėdamas kamerose su kitu asmeniu, 332 paras kameroje turėjo naudotis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nevisiškai buvo atskirtas nuo kameros erdvės. Pats atsakovo atstovas apeliaciniame skunde pažymi, kad tose gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida.

12. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

13. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas nustatytas aplinkybes (pareiškėjas buvo kalinamas su dar vienu asmeniu kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara ir nebent užuolaidomis) pacituotos teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

15. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista (pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Vilniaus PN (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

16. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas buvo ilgalaikio pobūdžio pažeidimas, kuris, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo daromas 332 paras. Atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie pagrįstų, kad nagrinėjamu atveju dėl minėto padaryto pažeidimo nėra pagrindo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą kompensuoti pinigais. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu teismo sprendimu priteista pareiškėjui 650 Eur suma nėra per didelė jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti nagrinėjamu atveju.

17. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius