2021-06-28 Nr. BB-3924-1-01-1-35420-2015-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-148-697/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35420-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1;

1.2.4.6.1; 2.2.1.3; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir nuteistojo M. V. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams ir įpareigotas būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ir neatlyginamai išdirbti per šešis mėnesius 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.);

M. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams ir įpareigotas būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ir neatlyginamai išdirbti per tris mėnesius 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.).

Nukentėjusiojo O. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir solidariai iš V. B. ir M. V. priteista 100 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiajam O. B. solidariai iš V. B. ir M. V. priteista 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo M. V. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nukentėjusiojo O. B. apeliaciniai skundai atmesti, nuteistojo V. B. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Panaikinta nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria nukentėjusiojo O. B. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkintas iš dalies ir iš M. V. bei V. B. solidariai priteista 100 Eur. Netenkintas nukentėjusiojo O. B. civilinys ieškinys dėl turtinės žalos priteisimo. Iš Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio pašalinta V. B. ir M. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. B. ir M. V. nuosprendžiu nuteisti už tai, kad veikdami bendrai 2015 m. birželio 20 d., laikotarpiu nuo 3 val. iki 4 val., per neužrakintas duris įsibrovė į butą, (duomenys neskelbtini), ir į kambarį, kur tuo metu miegojo O. B.. V. B. užlipo ant lovos ir, kojomis laikydamas prispaustą prie lovos O. B., keliu sudavė jam du kartus į stuburo sritį, taip pat kartu su M. V. kumščiais sudavė bendrai ne daugiau kaip dešimt smūgių O. B. į galvą, rankas ir krūtinę, o O. B. stengiantis ištrūkti, M. V. dar kumščiais jam sudavė ne daugiau kaip penkis kartus į galvą, rankas ir krūtinę, po to pasišalino iš buto, ir kai jie stovėjo minėto namo pirmo aukšto laiptinėje, M. V., toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, atėjusiam O. B. kumščiu sudavė tris kartus į veidą ir papurškė į akis ašarinių dujų. Taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam O. B. kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, kraujosruvą dešiniojo žasto išoriniame paviršiuje, nubrozdinimą dešinės alkūnės nugarinėje dalyje, kraujosruvą kairio žasto išoriniame paviršiuje, kraujosruvą krūtinės srityje, nubrozdinimą kairio kelio srityje, kraujosruvą, nubrozdinimą kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, nubrozdinimą dešinės čiurnos vidinėje dalyje, tris nubrozdinimus kairio kelio srityje, nubrozdinimą kairės blauzdos priekiniame paviršiuje, nubrozdinimą kairės blauzdos vidiniame paviršiuje, nubrozdinimą kairės čiurnos išorinėje dalyje, tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, o V. B. papildomai O. B. padarė nubrozdinimą nugaros dešinėje viršutinėje dalyje bei XII šonkaulio užpakalinio galo priestuburinės dalies ir stuburo L1 ir L2 slankstelių dešinės pusės skersinių ataugų lūžimus, dėl to nukentėjusiajam sveikata sutriko ilgiau nei dešimties dienų laikotarpiui ir taip nesunkiai sutrikdė O. B. sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų V. B. ir M. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad tai, jog nuteistieji įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, Kauno apylinkės teismas nustatė išimtinai tik iš nuteistųjų parodymų, kuriuose jie nurodė, kad įvykio išvakarėse būdami bernvakaryje vartojo alkoholinius gėrimus. Tačiau nei alkotesteriu, nei kitokiu būdu V. B. ir M. V. girtumas nebuvo nustatomas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. B. ir M. V. nusikalstamos veikos metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai galėjo turėti įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl ši aplinkybė pašalinta iš Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio. Teisėjų kolegijos manymu, šis sprendimas dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimo nesudaro pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes.

3. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad apeliaciniame skunde nuteistojo V. B. gynėjas nurodė, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjama sugadinto turto vertė. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį ir prašė priteisti 200 Eur už sugadintą televizorių ir 100 Eur už sudaužytą veidrodį bei nurodė, kad jis bendrai patyrė 300 Eur turtinę žalą. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodo, kad sudaužyto veidrodžio pakeitimas jam kainavo 100 Eur. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiojo patirtą turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos buvo netenkintas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį, kadangi pats kasatorius turėjo įrodinėti, kad deklaratyvūs nukentėjusiojo pasisakymai yra melas, o ne prokuroras įrodinėjo V. B. kaltę.

4.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalį, kadangi vienintelis įrodymas, kurio pagrindu buvo nuteistas, – tai nukentėjusiojo duoti parodymai. Jokie kiti byloje esantys įrodymai (nei liudytojai, nei specialistų išvados, nei specialistų, pateikusių išvadas, apklausos) nepatvirtino nukentėjusiojo dėstomos versijos, kad nukentėjusiojo nurodytu metu ir nukentėjusiojo nurodytu būdu bei aplinkybėmis būtent kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai buvo atlikti bendrais kaltinamųjų veiksmais, tačiau nebuvo atskleista, kokiais įrodymais remiantis konstatuota, kad bendri veiksmai buvo tiek skirtingi, taip pat kurie konkrečiai lėmė skirtingų BK straipsnių inkriminavimą nuteistiesiems, kokius įrodymus įvertinus ir juos patikrinus BPK nustatyta tvarka buvo padaryta tokia išvada. Taip pat pažeista BPK 301 straipsnio 2 dalis, kadangi objektyviai nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai – priešingai, jie tik kelia abejones, kurios nebuvo išsklaidytos, t. y. liudytojas R. Ž. negalėjo atpažinti nusikalstamą veiką padariusių asmenų, nebuvo pasisakyta apie jo santykį su nukentėjusiuoju, nė vienas apklaustas medicinos ekspertas negalėjo nurodyti konkrečios nukentėjusiojo sužalojimų patyrimo datos ir patvirtinti, kad būtent V. B. veiksmų pasekmė yra O. B. sužalojimai. Be to, nurodo, kad byla išnagrinėta pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalį, t. y. duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo kasatoriaus gynėjo paduoto apeliacinio skundo argumentų ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinio skundo motyvas, kad kasatoriaus kaltė iš esmės grindžiama vieninteliu įrodymų šaltiniu, kuris negali būti vertinamas kaip įrodymas BPK prasme, t. y. nukentėjusiojo O. B. parodymais, apeliacinės instancijos teismo nebuvo vertinamas ir dėl šių argumentų nebuvo pasisakyta, nors bylos medžiaga aiškiai parodo, kad nukentėjusiojo parodymai, neva V. B. jį sužalojo, negali būti patvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodyto BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Teismas neatsižvelgė į argumentą, kad nukentėjusysis neva kasatorių atpažino įvykio vakarą (2015 m.), o ikiteisminio tyrimo pareigūnams jį, kaip galimai nusikalstamą veiką atlikusį asmenį, nurodė tik 2016 m. Apeliaciniame skunde buvo nurodytas šiurkštus tiek prokuroro, tiek ir Kauno apylinkės teismo procesinių teisės normų pažeidimas, tai lėmė net ir paties kaltinamojo akto sudarymo neteisėtumą, tačiau apie tai apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir neanalizavo gynėjo argumentų dėl M. V. „Facebook“ paskyros, tiesiog konstatavo, kad šie duomenys nustatyti 2020 metais ir jie neturi jokios įrodomosios reikšmės įvykiams, įvykusiems daugiau nei prieš penkerius metus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, neaišku kuo vadovaudamasis, padarė prielaidą ir iš jos nustatė faktą. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas savo nutartį pagrindė prielaida, kita vertus, galima numanyti, kad sutiko, jog šie duomenys nei pirmosios instancijos teismo, nei ikiteisminiame tyrime tirti nebuvo.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo M. V. gynėjas advokatas Remigijus Merkevičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BK 140 straipsnio 1 ir 4 dalis bei BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis (šiuo aspektu taip pat ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalis), nes dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, gali būti persekiojama tik esant nukentėjusio asmens skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui, tačiau byloje tokio proceso akto nėra. Taip pat iš esmės pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (šiuo aspektu taip pat ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalis), nes veiksmais, už kuriuos nuteistas yra M. V., objektyviai neįmanoma sukelti didžiosios dalies padarinių, tarp veiksmų ir padarinių negali būti priežastinio ryšio. Be to, teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį bei kitas su įrodinėjimu ir atskiromis įrodymų rūšimis susijusias BPK nuostatas (šiuo aspektu taip pat ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalis). Teismai tai pat pažeidė nekaltumo prezumpciją perkeldami įrodinėjimo naštą M. V..

5.2. Kasatorius pažymi, kad nustatęs BPK 167 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje nurodytą sąlygą, t. y. jei baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nei nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo, baudžiamąją bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas šią bylą privalo nedelsdamas nutraukti. Tą patį privalo padaryti ir apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje nėra nei nukentėjusiuoju pripažinto O. B. skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo, nei ikiteisminį tyrimą organizavusio, šiam tyrimui vadovavusio ir jo teisėtumą kontroliuoti privalėjusio prokuroro reikalavimo.

Taigi byloje nebuvo įvykdyti BK 140 straipsnio 4 dalies ir BPK 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimai. Dėl to žemesnių instancijų teismai privalėjo baudžiamąją bylą nutraukti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismai aiškiai netinkamai išaiškino ir pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 ir 4 dalis), ir su juo tiesiogiai susijusį, kartu taikomą baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas aiškiai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, kadangi apeliacinis skundas šiuo aspektu nebuvo išnagrinėtas tiek, kiek to buvo prašyta.

Teismas cituoja atskiras ištraukas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, tačiau nutartyje pateikiamos nuorodos nėra aktualios ir negali būti laikomos teismo precedentais. Teismo teiginys, kad nukentėjusysis dažniausiai nėra profesionalus teisininkas, BPK reglamentavimas, susijęs su ikiteisminio tyrimo pradžia bei kitais formaliais baudžiamojo proceso aspektais, jam nėra žinomas, turi būti suvokiamas ir taikomas tik tokiame faktiniame kontekste, kuriame tai pasakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje).

Procesinėje situacijoje, kai ikiteisminiame tyrime paaiškėjo nusikalstamos veikos, kuri persekiojama „privačiai viešo kaltinimo proceso“ tvarka, požymiai, nei ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, nei ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jam vadovavęs prokuroras nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad O. B. baudžiamosios bylos procese dalyvauja kartu su profesionaliu atstovu – advokatu, todėl teiginiai apie tariamą nukentėjusiojo nežinojimą, nepatyrimą, negebėjimą ir pan. neatitinka realios situacijos.

5.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš suformuluotos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios (nustatomosios) dalies darytina išvada, kad teismas konstatavo, jog suduodamas smūgius O. B. į galvą, rankas ir krūtinę M. V. bendrai su V. B. esą sužalojo O. B. abi kojas įvairiose vietose. Materialiosios baudžiamosios teisės požiūriu tarp M. V. pareikštų inkriminuojamų smūgių ranka sudavimo O. B. į galvą, rankas ir kojas ir O. B. padarytų kojų sužalojimų nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Abiejų instancijų teismai pažeidė nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principą. Kodėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad suduodamas O. B. į galvą, rankas ir krūtinę M. V. sužalojo O. B. ir abi kojas, nuosprendyje nenurodyta. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog O. B. kojas galėjo susižaloti krisdamas iš lovos ant žemės, nes taip norėjo ištrūkti iš užpuolikų, yra teismo neteisėtas išėjimas už pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų faktinių ribų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusiuoju pripažintas O. B. būtų kritęs iš lovos ir taip būtų siekęs ištrūkti iš užpuolikų. Apeliacinės instancijos teismas neatliko savarankiško įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), šiuo aspektu net nesant apeliacinio skundo, paduoto nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais, tad, pažeisdamas principą non reformatio in peius (draudimas pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) (BPK 320 straipsnio 4 dalis), nustatė kitokias M. V. inkriminuojamas faktines aplinkybes, kitokį tariamos nusikalstamos veikos mechanizmą, nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Minėtas apeliacinės instancijos teismo teiginys paremtas prielaida ar subjektyviu spėjimu – byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad O. B. kojos galėjo būti sužalotos jam griūnant iš lovos ant grindų. Be to, ši O. B. versija nebuvo tirta ir tikrinta, atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus.

5.4. Abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei kitų įrodinėjimą reguliuojančių teisinių nuostatų reikalavimus, kadangi neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, reikšmingų bylai teisingai išspręsti. Abiejų instancijų teismai baigiamuosiuose aktuose neaprašė ir neaptarė: 2015 m. spalio 9 d. specialisto išvados Nr. G 2161/2015(02), kurioje nurodyta, inter alia (be kita ko), tai, kad šioje išvadoje konstatuotos ant O. B. kūno esančios kraujosruvos galėjo būti padarytos paros ar keleto savaičių laikotarpiu, o nubrozdinimai – prieš daugiau nei dvi paras iki teismo medicinos apžiūros; 2016 m. balandžio 7 d. vykusios apklausos – specialisto paaiškinimo – metu teismo medicinos eksperto G.

Abi Chakerio (G. Abi Chaker) duoto paaiškinimo, kad kraujosruvos ant O. B. kūno galėjo būti padarytos kelių savaičių laikotarpiu iki teismo medicinos apžiūros, o nubrozdinimų vaizdas rodo, kad jie galėjo būti padaryti prieš daugiau nei dvi paras iki teismo medicinos apžiūros; 2019 m. spalio 24 d. vykusiame teisiamajame posėdyje teismo medicinos eksperto G. Abi Chakerio duoto paaiškinimo, kad O. B. sužalojimų formų nebuvo, todėl jis parašė, kad sužalojimai padaryti kelių savaičių laikotarpiu, sužalojimų padarymo laiko, kokio senumo nubrozdinimai (sužalojimai galėjo būti padaryti 2019 m. birželio 21 d., nubrozdinimai galėjo būti padaryti daugiau nei prieš dvi paras iki teismo medicinos apžiūros), pasakyti negali; su antstolės R.

Pauzienės surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu kaip jo priedo pateikto O. B. daryto garso įrašo, iš kurio matyti, kad O. B. pats davė melagingus parodymus, tiesiogiai prašė liudytojo J. S. duoti melagingus parodymus, taip pat paprašyti to paties jo sutuoktinės E. S., ir dėl to nebuvo apklaustas nei O. B., nei J. S., pats garso įrašas apeliacinės instancijos teisme nebuvo išklausytas; su antstolės R. Pauzienės surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu kaip jo priedo pateikto O. B. daryto garso įrašo, kuriame fiksuotas O.

B. ir J. R. susitikimas ir pokalbis, kurio metu O. B. pripažįsta, kad M. V. nesudavė jam nė vieno smūgio ir jo nesužalojo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad M. V. teisinė gynyba garso įrašuose užfiksuotus pokalbius vertina iškreipdama juos tendencingai nuteistųjų naudai, nemotyvuoja šių savo teiginių, formaliai aptaria kitą garso įrašo dalį, tačiau garso įrašo turinys, kai pats O. B. tiesiogiai paneigia, kad M. V. sudavė jam smūgius, bei netiesiogiai pripažįsta, kad šiuo aspektu melavo baudžiamojo persekiojimo institucijoms, nutartyje yra ne tik neatskleistas ir neįvertintas, bet net nepaminėtas.

5.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių klaidų vertindami byloje esančių įrodymų turinį. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad liudytojas R. Ž. per jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog įtariamasis ir yra M. V., apklausos veiksmą (BPK 189 straipsnis) įvertino kaip asmens atpažinimą (BPK 192 straipsnis), šiuos du savarankiškus proceso veiksmus tiesiog sulygino. Šis teismo teiginys yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi apklausos tikslai ir procesinė forma iš esmės skiriasi nuo asmens parodymo atpažinti. Teismai neatkreipė dėmesio, kad buvo atliktas tikrasis procesinis M. V. parodymas atpažinti liudytojui R. Ž. ir šio 2017 m. rugsėjo 12 d. vykusio asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas R. Ž. neatpažino M. V. (3 t., b. l. 58–60). Liudytojas R. Ž., įdėmiai išstudijavęs visas jam susipažinti pateiktas fotonuotraukas, šio proceso veiksmo metu patvirtino, jog M. V. įvykio vietoje ir įvykio metu jis nematė. Apeliacinės instancijos teismas šio argumento taip pat neaptarė.

5.6. Žemesnių instancijų teismai atsietai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje ir nutartyje neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, padaryta esminių klaidų dėl jų turinio. Nuosprendžio 5-ojo puslapio 2-ojoje pastraipoje pirmosios instancijos teismas formaliai parašė, jog M. V. tariama kaltė yra įrodyta ir teismo ekspertų ir specialiųjų žinių turinčių asmenų parodymais bei ekspertizės aktais, tačiau nuosprendyje neaptariami 5-ojo puslapio 2-ojoje pastraipoje paminėti teismo ekspertų ir specialiųjų žinių turinčių asmenų parodymai bei ekspertizės aktai, kuriais yra paremtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismų sprendimuose neįvertinta, kad O. B. teiginio, jog 2015 m. birželio 20 d., laikotarpiu nuo 3 val. iki 4 val., bute jį sumušė M. V., nepatvirtina joks kitas byloje esantis įrodymas, o O. B. pats atėmė iš baudžiamojo persekiojimo institucijų galimybę ikiteisminiame tyrime patikrinti jo tvirtinamas faktines aplinkybes. Taip pat neįvertinta ir tai, kad O. B. nurodė vis kitas įvykio aplinkybes, tvirtino kitokį jo sumušimo bute mechanizmą. Taip pat baudžiamosios bylos procese nebuvo tikrinti, patvirtinti kitais baudžiamojoje byloje esančiais faktiniais duomenimis O. B. bičiulio liudytojo R. Ž. parodymai, juose esantys prieštaravimai, neatsižvelgta į tai, kad R. Ž. parodymai iš esmės prieštarauja daugybei kitų byloje esančių įrodymų, nepatvirtina O. B. parodymų (kitaip apibūdina M. V., smūgių skaičių ir sudavimo aplinkybes, J. R. dalyvavimą įvykiuose).

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. V. gynėjo advokato R. Merkevičiaus ir nuteistojo V. B. kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Nesutinkama su V. B. kasaciniame skunde pateikiamais argumentais dėl baudžiamojo proceso reikalavimų nesilaikymo, kadangi teismai nuteistųjų kaltę grindė ne vien nukentėjusiojo O. B. parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kuriuos teismai pagrįstai pripažino įrodymais ir kurie patvirtina nukentėjusiojo parodymus bei leidžia daryti patikimas išvadas apie O. B. parodymų tikrumą (nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistų išvadomis ir ekspertų apklausomis apie padarytų sužalojimų pobūdį, lokalizaciją, galimą padarymo laikotarpį, garso įrašais, antstolės R. Pauzienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais). Kartu pažymėjo, kad kasacinio skundo teiginiai, kuriuose vertinamas įrodymų pakankamumas, bandoma sukelti abejones teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant kitokį, nei nustatė teismai, įrodymų vertinimą, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Atkreipia dėmesį, kad kasatorius netinkamai aiškina BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas teigdamas, jog jos draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tik nukentėjusiojo parodymais. Ši norma draudžia nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, o nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam O. B. anonimiškumas nebuvo taikomas, todėl teismai pagrįstai rėmėsi jo parodymais kaip vienu iš įrodymų byloje.

6.2. Taip pat nesutinkama ir su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių dėl M. V. „Facebook“ paskyros duomenų, nepasisakė dėl skundo argumentų, jog nukentėjusysis jį atpažino įvykio metu, o bylą tyrusiems pareigūnams jo duomenis nurodė tik 2016 metais, taip apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas nurodė, jog jau pirmosios apklausos metu (2015 m. rugpjūčio 6 d.) O. B. nurodė jį sumušusio asmens požymius, nurodė jį matęs svečiuose pas M. V., tik negalėjo įvardyti jo vardo ir pavardės, todėl, teismo nuomone, O. B. nuo pat pirmosios apklausos aiškiai įvardijo asmenis, smurtavusius prieš jį, nuosekliai nurodė įvykio eigą ir jam suduotų smūgių skaičių bei lokaciją, o jo parodymai vertintini kaip nuoseklūs ir patikimi. Šios teismo išvados dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo pagrįstos byloje esančia medžiaga ir padarytos tiek įvertinus nukentėjusiojo parodymus atskirai, tiek vertinant juos kartu su kitais bylos duomenimis. Kaip vertina M. V. „Facebook“ paskyros duomenis ir kodėl jų nelaiko įrodymais, apeliacinės instancijos teismas pasisakė nutarties aprašomosios dalies 27 punkte. Be to, teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, prie bylos medžiagos pridėjo M. V. pateiktus „Facebook“ paskyros duomenis ir paaiškinimą, o pats M. V. posėdyje nurodė, kad „Facebook“ duomenų apie nustatymų istoriją nefiksuoja ir jų patvirtinti negali. Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių skundo argumentų ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atmestini kaip nepagrįsti.

6.3. V. B. argumentai dėl netinkamo jo veiksmų kvalifikavimo taip pat nepagrįsti. Teismai nustatė, kad kai abu nuteistieji naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, būtent V. B. sudavė du smūgius į stuburo sritį, dėl šių smūgių buvo konstatuoti sužalojimai, vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal kilusias pasekmes nuteistojo V. B. veiksmai kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio l dalį kvalifikuoti teisingai ir baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

6.4. Nuteistojo M. V. gynėjo advokato R. Merkevičiaus teiginiai, jog procesas šioje byloje negalėjo būti pradėtas, o pradėjus turėjo būti nutrauktas, kadangi byloje nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo, yra nepagrįsti. Pažymi, kad procesas šioje byloje, gavus pranešimą iš gydymo įstaigos apie sužalotą asmenį, buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnį, kuris nėra nurodytas BPK 167 straipsnio l dalyje kaip veika, dėl kurios ikiteisminis tyrimas atliekamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui arba prokuroro reikalavimui.

Tyrimo atlikimo metu pranešimai apie įtarimus dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, įteikti tiek M. V., tiek V. B.. Vėliau nustačius, kad nukentėjusiajam O. B. kiekvienas įtariamasis sudavė skirtingą skaičių smūgių ir į skirtingas kūno vietas, 2018 m. spalio 31 d. M. V. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kuriuo jo nusikalstama veika buvo kvalifikuojama jau pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Būtent nuo to momento, kai paaiškėjo, jog įtariamojo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnį, byloje susidarė situacija, reikalaujanti nukentėjusiojo pareiškimo.

Nors formaliai atskiro dokumento pareiškimo formos byloje nėra, tačiau byloje buvo aiškiai išreikšta ir užfiksuota nukentėjusiojo valia dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ir kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. BPK nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Esminė aplinkybė – nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Iš nukentėjusiojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, iš jo pasisakymų teismo posėdžių metu matyti, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis buvo išreiškęs aiškų norą ir siekė, kad baudžiamasis procesas būtų pradėtas ir tęsiamas, kad kaltininkai, tarp jų ir M.

V., būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikalavo atlyginti jam nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas net ir tais atvejais, kai dėl padarytos veikos iš tikrųjų galėjo būti vykdomas tik privatus kaltinimas, nėra besąlygiškas pagrindas teismui tokią bylą nutraukti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2008). Kartu atsiliepime sutinkama su gynėjo išsakomais argumentais, jog perkvalifikuojant M. V. veiksmus iš BK 138 straipsnio l dalies į BK 140 straipsnio l dalį buvo nesilaikyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro patvirtintų rekomendacijų reikalavimų, tačiau šie pažeidimai nėra esminiai, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą.

Nesilaikant Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijoje nustatytos tvarkos perkvalifikuojant M. V. veiksmus iš sunkesnės veikos į lengvesnę, kaltinamojo teisės nebuvo suvaržytos, šie pažeidimai teismų priimtų sprendimų teisingumui įtakos neturėjo.

6.5. Dėl kasatoriaus R. Merkevičiaus argumentų, susijusių su netinkamu BK 140 straipsnio 1 dalies pritaikymu, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į M. V. gynėjo skundo argumentus, pasisakė dėl sužalojimų ant O. B. kojų atsiradimo aplinkybių ir nurodė, kad tie sužalojimai atsirado būtent dėl M. V. ir V. B. naudoto smurto, nukentėjusiajam aktyviais veiksmais bandant išvengti suduodamų smūgių ir iškritus iš lovos. Skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas O. B. sužalojimo aplinkybes, pablogino nuteistojo padėtį nesant skundo ir pažeidė M. V. teisę būti išklausytam. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, M. V. buvo ne kartą apklausiamas apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, aktyviai teikė paaiškinimus ir išsakė savo versiją apie įvykio aplinkybes. Taip pat M. V. kartu su gynėju dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, turėjo teisę ir galimybę pasisakyti visais nagrinėjamais klausimais, o teismui atlikus dalinį įrodymų tyrimą bei išklausius jo paaiškinimą dėl „Facebook“ paskyros, nepateikė jokių prašymų papildyti įrodymų tyrimą ar būti papildomai apklaustam. Negalima daryti išvados, kad buvo ribojama nuteistojo M. V. teisė būti išklausytam ir duoti parodymus bei paaiškinimus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Negalima sutikti su skundo teiginiais, kad nesant skundo buvo pabloginta nuteistojo M. V. padėtis, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas, pasisakydamas dėl sužalojimų atsiradimo ant nukentėjusiojo kojų aplinkybių, jokių naujų nusikalstamos veikos požymių M. V. neinkriminavo, visi O. B. kūno sužalojimai buvo įrašyti pateiktuose kaltinimuose bei nuosprendyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad M. V. buvo inkriminuotos naujos nusikalstamos veikos aplinkybės, pasunkinančios jo padėtį.

6.6. Atsakydamas į kasatoriaus teiginius dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, prokuroras pažymėjo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus, vadovavosi tiek 2015 m. spalio 9 d. specialisto išvada Nr. G2161/2015(02), tiek eksperto G. Abi Chakerio parodymais konstatuodami, kad juose užfiksuotas sužalojimų padarymo mechanizmas ir padarymo laikas neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms sužalojimų padarymo aplinkybėms. Teismo posėdyje buvo ištirti tiek minėta specialisto išvada, tiek specialisto paaiškinimai, o priimdamas nuosprendį teismas jais rėmėsi kaip įrodymais, patvirtinančiais nuteistųjų kaltę. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, vertinant antstolės R. Pauzienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir kartu su juo pateiktus garso įrašus, atkreipė dėmesį, kad ta aplinkybė, jog bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip mano esant teisinga kasatorius, nepatvirtina baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimų.

6.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad M. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Ši išvada grindžiama ne tik nukentėjusiojo O. B. parodymais, bet ir kita bylos medžiaga: liudytojo R. Ž. parodymais, 2015 m. birželio 29 d. specialisto išvada Nr. G2161/15 (02), ekspertų G. Abi Chakerio, S. Mekšraičio, J. Majauskaitės-Čobot paaiškinimais, O. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką (jo metu O. B. atpažino V. B. ir nurodė, kad šis asmuo kartu su M. V. naudojo prieš jį fizinį smurtą) protokolu, garso įrašais. Nesutiktina su skundo argumentais, kad teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, nevertino įrodymų visumos, priimtų sprendimų nemotyvavo, klydo dėl įrodymų turinio. Teismai vertino visus byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus duomenis motyvuotai pasisakydami, kodėl vienus duomenis laiko patikimais, o kitus atmeta. Kasaciniame skunde bandant sumenkinti nukentėjusiojo parodymų reikšmę nurodoma, kad informaciją apie įvykį ir turimus duomenis jis teikė aiškiai per vėlai, nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, nutylėjo reikšmingas aplinkybes (dėl S. lankymosi jo bute įvykio dieną). Skunde nesutinkama su atliktu liudytojo R. Ž. parodymų vertinimu. Matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu.

6.8. Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo M. V. gynėjo apeliacinį skundą, nutartyje pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų juos aptardamas ir pasisakydamas, kaip juos vertina ir kodėl atmeta, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius skundo argumentus ir taip jo neišnagrinėjo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo V. B. bei nuteistojo M. V. gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

8. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-387/2014, 2K-412/2014). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

9. Pažymėtina, kad nuteistojo M. V. gynėjo advokato R. Merkevičiaus bei nuteistojo V. B. kasacinių skundų argumentų dalis yra susijusi su bylos įrodymų analize ir jų vertinimu, teikiant su faktinių bylos aplinkybių nustatymu susijusias išvadas. Kasaciniame skunde nors ir nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visus bylai reikšmingus įrodymus, tačiau cituojami garso įrašo fragmentai, iš esmės pateikiamas garso įrašų vertinimas, ginčijant nustatytą M. V. dalyvavimą suduodant nukentėjusiajam smūgius. Kartu pateikiamas O. B., R. Ž. parodymų vertinimas patikimumo aspektu, nurodant, jog šie nenuoseklūs, dviprasmiški bei prieštaringi, dėstomos faktinės aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo veiksmais, darant išvadą, kad jais nukentėjusysis atėmė galimybę ikiteisminio tyrimo metu patikrinti tam tikras aplinkybes.

10. Taigi, minėti ir kiti tokio pobūdžio kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybės bei atskirų įrodymų vertinimu ir pateikiamas įrodymų turinio interpretavimas bei jų pagrindu daromos kitokios išvados, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Todėl kasatoriaus argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo bus patikrinti tiek, kiek yra susiję su apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais (BPK 369, 376 straipsniai).

Dėl BPK 20 straipsnio ir kitų įrodinėjimą įtvirtinančių nuostatų reikalavimo pažeidimo

11. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir atliko nevisapusišką įrodymų vertinimą, padarė klaidų dėl duomenų turinio, nepateikė išsamių ir pagrįstų argumentų, pagrindžiančių sprendimuose daromas išvadas, pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nekaltumo prezumpciją, neatsižvelgė į visus bylos nagrinėjimo metu pateiktus argumentus. Netinkamas įrodymų vertinimas lėmė ir sprendimų turiniui keliamų reikalavimų pažeidimus.

12. Minėtų argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-241-303/2018, 2K-7-162-303/2019). Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018, 2K-75-489/2021).

13. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu pagal kasaciniuose skunduose nurodytus pagrindus ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, turėjusių įtakos teismų sprendimų teisėtumui, tirdami ir vertindami įrodymus šioje byloje teismai nepadarė, kasacinių skundų argumentai dėl to nepagrįsti ir atmestini.

14. Iš žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad nuteistųjų V. B. ir M. V. kaltė padarius šiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta nukentėjusiojo O. B. ir liudytojo R. Ž. parodymais, šiuos ištyrus kitų byloje esančių įrodymų kontekste, t. y. nustačius abiejų parodymų patikimumą, taip pat remiantis teismo ekspertų ir specialiųjų žinių turinčių asmenų parodymais, ekspertizės aktais. Atitinkamai atmestinas kasatoriaus V. B. teiginys, kad teismai savo išvadas pagrindė tik nukentėjusiojo parodymais. Be kita ko, nėra ir pagrindo pripažinti BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimo pažeidimo, nes ši nuostata draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik asmenų (liudytojų ar nukentėjusiųjų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nėra proceso dalyvių, kuriems taikomas anonimiškumas.

15. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo O. B., R. Ž., E. B., J. D., J. S. bei E. S., J. R., kitų asmenų, buvusių vakarėlyje, parodymus, taip pat neapsiribojo tik specialisto išvadomis – teisiamojo posėdžio metu buvo tirti ekspertų Gregoire’o Abi Chakerio, Sauliaus Mekšraičio, J. Majauskaitės-Čobot, liudytojos gydytojos radiologės S. R. paaiškinimai. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad O. B. ir R. Ž. parodymai dėl nusikalstamą veiką padariusių asmenų sutapo, kritiškai turi būti vertinami V. B. žmonos E. B. ir jo pažįstamo J. D. parodymai, J. R. nurodytas aplinkybes paneigė J. S. bei E. S. parodymai, taip pat J. R. parodymai neatitiko M. V. nurodytos chronologinės įvykių sekos. Kartu sutikta ir su vertinimu dėl nukentėjusiojo O. B. siekio panaudoti susidariusią situaciją, kuri gali pakenkti J. R. sūnui teisininkui M. V., susitaikymui su J. R., tai darė įtaką O. B. elgesiui kreipiantis dėl patirtų sužalojimų – pirma bandė susisiekti su J. R., pačiu M. V. ir tik vėliau kreipėsi dėl sumušimo.

16. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų. Teismas esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose nenustatė, konstatavo, jog nukentėjusysis aiškiai ir nuosekliai įvardijo asmenis, smurtavusius prieš jį, įvykio eigą, smūgių skaičių bei lokaciją. Be to, nuosekliais laikyti ir R. Ž. parodymai, jie buvo patikrinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Priešingai nei nurodoma M. V. gynėjo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įvykio vietos apžiūros protokolą, parodymų patikrinimo vietoje protokolą, fotonuotraukas, patikrino R. Ž. parodymus dėl jo galimybės matyti įvykį bei padarė išvadą, kad šis liudytojas turėjo galimybę matyti nuteistojo M. V. panaudotus smurtinius veiksmus nukentėjusiajam O. B.. Vertinti ir J. R. parodymai bei byloje esantys garso įrašai, padarant išvadą, kad nukentėjusysis papasakojo vienodas įvykio aplinkybes tiek draugui, tiek J. R., tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams, teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvados, kuriose konstatuotų sužalojimų lokacijos ir O. B. parodymuose nurodyti sužalojimai sutampa. Neliko neįvertinti ir M. V. teisminio nagrinėjimo metu pateikti privatumo duomenys iš socialinio tinklo „Facebook“, pasisakant dėl jų įrodomosios reikšmės.

17. Kasaciniuose skunduose klaidingai nurodoma, kad teismai nevertino byloje esančių garso įrašų, aplinkybių dėl O. B. kreipimosi į teisėsaugos institucijas, O. B., R. Ž. parodymų, neatsižvelgė į specialisto išvadose pateiktus atsakymus, socialinio tinklo „Facebook“ duomenis, kadangi šie teiginiai prieštarauja teismų sprendimų turiniui. Teiginiai, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių klaidų dėl įrodymų turinio, būtent – sulygino apklausos veiksmą su asmens parodymu atpažinti ir neatsižvelgė į tai, kad R. Ž. iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką neatpažino M. V. bei V. B., taip pat nepagrįsti. Klaidinga teigti, kad pirmosios instancijos teismas apklausą prilygino asmens parodymui atpažinti, kadangi sprendime teismas tik pažymėjo, jog, priešingai nei asmens parodymo atpažinti metu, R. Ž. apklausoje kaip įtariamąjį nurodė M. V.. Be kita ko, dėl R. Ž. pateikiamos informacijos neatitikimų pažymėtina, kad situacijos, kai kyla prieštaravimų dėl baudžiamojo proceso metu duodamų skirtingų parodymų apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. Ž. parodymų patikimumą, atsižvelgė į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. apklausiamas R. Ž. ne tik nurodė, kiek asmenų matė prie O. B. namo, bet ir apibūdino jų išvaizdą, taip pat nurodė ir apibūdino prie namo stovėjusį M. V. automobilį. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, suklydo dėl jų turinio.

18. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl M. V. ir V. B. kaltumo padarė įvertinę visus byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

19. Kasaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad teismų sprendimai neatitinka jų turiniui keliamų BPK 305 ir 332 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Atitinkamai, įvertinus teisės taikymo aspektu skundo argumentus dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymo bei nenustačius šio pobūdžio pažeidimų, konstatuotina, kad BPK minėtuose straipsniuose nustatyti reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Priimtame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir nutartyje nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai atskleisti tinkamai ir išvados nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismo sprendime motyvai, kurie paaiškina, kodėl daromos priešingos nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, ir kuriais remiantis naikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, yra nurodyti. Teismų praktikoje laikomasi įstatymo aiškinimo nuostatų, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalo aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-489/2020, 2K-7-56-511/2020 ir kt.), tai šioje byloje ir padarė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiami teismų sprendimai kasatorių nurodomų procesinių trūkumų neturi.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai ėmėsi visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės, o byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų esminiai, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendį ir nutartį, nepadaryta.

Dėl BPK 167 straipsnio nuostatų taikymo

21. Kasatorius M. V. gynėjas advokatas R. Merkevičius teigia, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradėtas neteisėtai – nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančio nukentėjusiojo skundo arba prokuroro nutarimo pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroro reikalavimu, taip padaryti esminiai BPK pažeidimai.

22. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl BK 138 straipsnio 1 dalies pradėtas 2015 m. birželio 24 d. Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus bei, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, perkvalifikavus M. V. inkriminuojamą veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, 2018 m. spalio 31 d. nuteistajam M. V. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą.

23. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Šio kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas (BPK 166 straipsnio 2 dalis).

24. Atitinkamai BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148 straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152, 154, 165, 168 straipsniuose, 178 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 186 straipsnyje, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiais atvejais procesas vyksta bendra tvarka.

25. Pagal BK 140 straipsnio 4 dalį už šio straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.

26. Taigi, pagal pirmiau išdėstytas nuostatas, ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinę praktiką nukentėjusiojo iniciatyva dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, reiškiama skundu, nėra apribota tam tikra skundo forma, todėl neprieštarauja įstatymo prasmei tokie atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas nukentėjusiajam pareiškus valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo įvairiomis formomis (pvz., protokolu-pareiškimu), tarp jų ir procese duodamais parodymais, nes BPK nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Esminė reikšminga aplinkybė tokiu atveju yra tai, ar nukentėjusysis arba jo teisėtas atstovas išreiškė norą, ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017, 2K-134-222/2019, 2K-102-697/2020).

28. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pripažinta, jog net ir tais atvejais, jeigu nusikalstamos veikos kvalifikavimas būtų pakeistas ikiteisminio tyrimo metu, tai nereiškia BPK 167 straipsnio nuostatų pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-697/2020). Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis dažniausiai nėra profesionalus teisininkas, BPK reglamentavimas, susijęs su ikiteisminio tyrimo pradžia bei kitais formaliais baudžiamojo proceso aspektais, jam nėra žinomas. Nukentėjusiojo pareiga baudžiamojo proceso metu – duoti parodymus (BPK 28 straipsnio 3 dalis), jis taip pat įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, nukentėjusiojo teisė į jo pažeistų interesų gynimą negali būti paneigta ar apsunkinta formaliais procesiniais reikalavimais, kurių šis neprivalo žinoti.

29. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas policijos įstaigai gavus pranešimą apie sunkiai sužalotą asmenį iš gydymo įstaigos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusysis jau pirmosios apklausos metu nurodė, jog dėl jam padarytų pažeidimų kalti asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ir prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 143–144). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ne vien minėtoje apklausoje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – nukentėjusysis aktyviai dalyvavo ikiteisminio tyrimo metu teikdamas skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, sustabdymo skųsdamas tokius sprendimus ir tiesiogiai prašydamas tęsti dėl jam padarytos nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą. Be to, kaip ir minėta, būtina įvertinti ir tą aplinkybę, jog nukentėjusysis nėra profesionalus teisininkas, todėl suprantama, kodėl pasikeitus M. V. veikos kvalifikavimui O. B. nepateikė atskiro skundo BPK 167 straipsnio nustatyta tvarka.

30. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje rėmėsi kasacinio teismo praktika, kuri nebuvo priimta analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, kokios yra baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu atsižvelgė į BPK 167 straipsnio esmės aiškinimą ir remdamasis tuo įvertino svarbias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje, tinkamai aiškino ir pritaikė BPK 167 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde kasatorius taip pat pažymi, kad abiejų instancijų teismai sukuria praktiką, jog esant sąlygoms, t. y. apie galimai padarytą nusikalstamą veiką informuoja gydymo įstaiga ir ikiteisminis tyrimas pradedamas dėl nusikalstamos veikos, kuri nepatenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamų veikų sąrašą, galima daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus dėl nusikalstamos veikos, kuri jau patenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamų veikų sąrašą, nebereikia vykdyti BK 140 straipsnio 4 dalies bei BPK 167 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių reikalavimų. Tokia suponuojama kasatoriaus išvada yra klaidinga, kadangi teismai nagrinėjamoje byloje BPK 167 straipsnio pažeidimo nenustatė išimtinai dėl kasatoriaus nurodomų sąlygų. Sprendimų pagrindas ir esmė – nukentėjusiojo išreikšta valia dėl ikiteisminio tyrimo tęsimo. Be kita ko, pats kasatorius, pagrįsdamas savo poziciją nagrinėjamu klausimu, pateikia kasacinio teismo praktiką, kurioje faktinė situacija nėra tapati nagrinėjamai: byloje Nr. 2K-26/2014 nukentėjusiojo pareiškimai dėl turto sugadinimo nebuvo prilyginti skundui BPK 167 straipsnio prasme, nes juose buvo tik užsimenama apie nukentėjusiojo terorizavimą, o baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-942/2018 pažymėta, kad nukentėjusysis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme neišdėstė savo pozicijos dėl jam priklausiusių daiktų vagystės ir kaltininko nubaudimo už šią veiką.

31. Taigi, pagal bylos duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas prieš M. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradėtas teisėtai, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas nesant atskirai suformuoto nukentėjusiojo skundo. Iš visos bylos eigos matyti, kad nukentėjusysis O. B. išreiškė aiškią valią dėl M. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tiek pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Skundžiamoje nutartyje, be kita ko, pagrįstai konstatuota, kad perdėtai formalus BPK 167 straipsnio nuostatų aiškinimas lemtų nukentėjusiojo teisės į jo pažeistų interesų gynimą apsunkinimą formaliais procesiniais reikalavimais.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant BPK reikalavimų, o nuteistojo teisės į teisingą teismo procesą bei gynybą nebuvo pažeistos.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies taikymo

33. BK 140 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

34. Nuteistojo M. V. gynėjas nesutinka su vieno iš nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymių, t. y. priežastinio ryšio, nustatymu, teigdamas, kad nuteistieji, suduodami smūgius O. B. į galvą, rankas ir krūtinę, negalėjo nukentėjusiajam sukelti sužalojimų įvairiose kojų vietose.

35. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad M. V. kartu su V. B. bendrai ne daugiau kaip dešimt smūgių kumščiais sudavė O. B. į galvą, rankas ir krūtinę, o O. B. stengiantis ištrūkti, M. V. dar kumščiais jam sudavė ne daugiau kaip penkis kartus į galvą, rankas ir krūtinę, po to pasišalino iš buto, ir kai jie stovėjo minėto namo pirmo aukšto laiptinėje, M. V., toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, atėjusiam O. B. kumščiu sudavė tris kartus į veidą ir papurškė į akis ašarinių dujų.

36. Kasaciniame skunde pateikiama argumentacija, kuria akcentuojama suduotų smūgių lokalizacija, suponuoja išvadą, kad tik nuteistiesiems sudavus smūgius į kojas galėjo kilti byloje nustatyti sužalojimai. Tokia išvada ydinga, kadangi iš teismų nustatytų įvykio eigos aplinkybių matyti, jog O. B. užpuolimo metu buvo kojomis laikomas prispaustas prie lovos, jis stengėsi ištrūkti, o apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, nustatė, kad O. B. grumdamasis iškrito iš lovos ant žemės. Nustatytų aplinkybių kontekste abejoti tuo, kad būtent dėl M. V. ir V. B. neteisėtų veiksmų atsirado pavojingi padariniai – sužalojimai kojų srityje, nėra pagrindo. M. V. ir V. B. veiksmai buvo būtinoji pavojingų padarinių atsiradimo sąlyga, todėl nepagrįsta manyti, kad byloje nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiajam ant kojų atsiradusių sužalojimų.

37. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam M. V. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

38. Be kita ko, pagrįstai V. B. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos būtinieji požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė.

39. Byloje nustatyta, kad V. B., be bendrų su M. V. atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, užlipo ant lovos ir, kojomis laikydamas prispaustą prie lovos O. B., keliu sudavė jam du kartus į stuburo sritį. Dėl šių veiksmų, remiantis specialisto išvadomis ir ekspertų paaiškinimais, konstatuota, kad nukentėjusiajam padarytas kairės pusės XII šonkaulio užpakalinio galo priestuburinės dalies lūžis, stuburo Ll ir L2 slankstelių dešinės pusės skersinių ataugų lūžiai, kurie radiologiškai yra be gijimo požymių (nėra senas lūžis), todėl galėjo būti padaryti byloje aktualiu laiku, t. y. 2015 m. birželio 20 d. Šie sužalojimai įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šios pripažintos įrodytomis nusikaltimo aplinkybės, kaip jau buvo minėta, nustatytos įvertinus teisme patikrintų bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai išspręsti teisingai. Abejonių dėl priežastingumo tarp nuteistojo veikos ir padarinių bei tyčinės kaltės padarant nusikalstamą veiką taip pat nekilo.

40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai teisingai kvalifikavo V. B. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, byloje nustatytomis aplinkybėmis tyčia nesunkiai sutrikdžius sveikatą O. B.. Teisės taikymo aspektu veika kvalifikuota tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. B. bei nuteistojo M. V. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinius skundus.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Pranas Kuconis

Alvydas Pikelis