2019-12-30 Nr. AB-24281-3-61-3-00680-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2476-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00680-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. vasario 25 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. 1P-6 „Dėl tarnybinės nuobaudos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorei A. B. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pripažinta, kad pareiškėja yra padariusi tarnybinį nusižengimą, bei jai skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

2. Pareiškėja teigė, kad šiuo atveju buvo praleisti terminas tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5punkte (turi būti 3 punkte), pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymo terminas, numatytas Taisyklių 7 punkte, tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas, nurodytas Taisyklių 11 punkte, bei terminas komisijai raštu pateikti valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus, nustatytas Taisyklių 13 punkte. Taip pat praleistas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos terminas paskirti tarnybinę nuobaudą – komisijos išvada parengta 2017 m. gruodžio 20 d., o Įsakymas priimtas 2018 m. sausio 22 d.

3. Pareiškėja nepritarė komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti, sudarytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 1P-139 (toliau – ir Komisija), išvadai, kad ji pažeidė nešališkumo principą, perkeldama J. R. dirbti į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Finansų skyriaus vedėjo pareigas ir atleisdama iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų ir ūkio skyriaus vedėjo pareigų N. K.. Pareiškėja neturėjo galimybės teikti paaiškinimus dėl šio pažeidimo. Tvirtino, jog tiek J. R., tiek N. K. atitiko Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus. Komisija nepagrįstai nurodė, kad J. R. buvo sudarytos išskirtinės sąlygos eiti šias pareigas dėl to, kad pareiškėja yra dirbusi su šia darbuotoja. Pareiškėja pažymėjo, kad ji nuo 2014 m. lapkričio 3 d. buvo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė ir iki reorganizacijos dirbo ir su N. K.. Reorganizavus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybas ir tapus vienai įstaigai Tarnybai, įstaiga pagal VTĮ buvo priskirta aukštesnei įstaigų kategorijai, prasiplėtė Finansų skyriaus vedėjo pareigybei priskirtos funkcijos, buvo įvykdyti struktūriniai pertvarkymai, vietoje panaikinto Finansų ir ūkio skyriaus buvo įsteigtas Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyrius bei Finansų skyrius. Pastarajam skyriui buvo perduota dalis Finansų ir ūkio skyriaus funkcijų, buvo priskirtos naujos funkcijos. Toks atliekamų funkcijų pasikeitimas lėmė, kad buvo įsteigta nauja Finansų skyriaus vedėjo pareigybė, priskirta A lygio 15 kategorijai, su naujomis darbo sąlygomis. N. K. negalėjo būti perkelta į naujai įsteigto Finansų skyriaus vedėjo pareigas, nes iki reorganizacijos ji ėjo A lygio 14 kategorijos pareigas, ir nepageidavo šias pareigas užimti (pasinaudoti VTĮ 22 str. įtvirtinta galimybe), todėl pareigos pasiūlytos J. R., kuri atitiko teisės aktų reikalavimus (iki reorganizacijos ėjo A lygio 15 kategorijos pareigas).

4. Pareiškėja nurodė, kai ji negalėjo pateikti paaiškinimo ir dėl kito konstatuoto pažeidimo – vėlavimo deklaruoti pasikeitusius privačius interesus, pabrėžė, kad ne ji pati tiesiogiai, bet per sutuoktinį yra susijusi su viešąja įstaiga (toliau – ir VšĮ) Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centru. Tiek iki 2017 m. birželio 26 d., tiek vėliau pareiškėjos privatūs interesai su minėta viešąja įstaiga buvo deklaruoti, o uždelsimas įvyko dėl pateisinamų aplinkybių (komandiruotės į užsienio valstybę, audito patikrinimo ir kt.).

5. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. kovo 10 d. paraiškoje Nr. 127 pirkimo ne per CPO motyvai nebuvo nurodyti dėl klaidos, akcentavo, jog per audituotą laikotarpį buvo atlikti net 804 pirkimai. Atlikto pirkimo specifikacija yra tokia pati, kaip atlikto 2015 m. lapkričio 27 d. pirkimo Nr. 241, kurio paraiškoje nurodyti motyvai, jog reikalingų prekių nėra CPO kataloge. Komisija neįvertino pirkimų organizatoriaus ar pirkimų komisijos vaidmens inicijuojant ir vykdant pirkimus, neįvertino didelio darbo krūvio.

6. Pareiškėja nepritarė Komisijos vertinimui, jog ji neužtikrino Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ) įtvirtinto skaidrumo principo įgyvendinimo dėl įstaigoje atliktų dviejų pirkimų, darbus perkant iš įstaigų, kurios viešai neskelbia, kad teikia tokias paslaugas. Dėl 2016 m. kovo 8 d. pirkimo Nr. 119 pareiškėja nurodė, kad atlikus patalpų remonto darbus paaiškėjo, jog esamų baldų negalima sugrąžinti į buvusias vietas, todėl reikėjo baldus pritaikyti prie aplinkos. Pagal mažos vertės pirkimų taisykles, 328,10 Eur vertės darbus galima pirkti kreipiantis į vieną tiekėją. Ieškoti kitos įmonės buvo netikslinga, be to, būtų patirtos laiko sąnaudos, todėl baldų remonto paslaugos buvo pirktos iš įmonės, kuri tai galėjo padaryti greičiausiai. Dėl 2016 m. balandžio 4 d. pirkimo Nr. 144 pareiškėja paaiškino, kad įstaigos, iš kurios pirkti santechnikos įrangos demontavimo, remonto ir sumontavimo darbai, interneto puslapyje skelbiama, kad įstaiga atlieka įvairius remonto, patalpų renovacijos ir statybos darbus, todėl įmonė viešina savo atliekamus darbus. Be to, pareiškėja neturėjo pareigos tikrinti, kas kokią informaciją viešina rinkoje.

7. Pareiškėjos teigimu, pranešimas apie galimą pažeidimą neleido suprasti, kokios konkrečios informacijos pasigendama kiekvienoje iš juose nurodytų pirkimo paraiškų. Komisija išvadoje nurodė, kad paraiškose nenurodyti duomenys, apibūdinantys pirkimų objektą arba pirkimų objekto apimtis. Pareiškėja tvirtino kartu su paraiška gaudavusi žodinius pirkimų iniciatoriaus, organizatoriaus, vertę skaičiuojančio ir ją tvirtinančio asmens paaiškinimus. Pirkimų organizatorius, rengdamas pirkimo objektus ir kvietimus tiekėjams, juos detalizuoja taip, kad tiekėjams yra aišku, kokį pasiūlymą jie turi parengti. Akivaizdu, jog pareiškėja teisėtai leido atlikti pirkimus, jie nebuvo pripažinti neatitinkančiais teisės aktų, todėl informacijos paraiškose užteko tinkamam sprendimui priimti. Kartu su 2015 m. rugpjūčio 24 d. paraiška Nr. 120 pateikta pirkimo specifikacija bei sutarties projektas, prie 2015 m. lapkričio 27 d. paraiškos Nr. 278 pridėtas perkamų paslaugų ar prekių kiekio krepšelis, prie 2016 m. birželio 15 d. paraiškos Nr. 235 ir prie 2016 m. sausio 11 d. paraiškos Nr. 112 pridėta pirkimo techninė specifikacija, prie 2016 m. kovo 1 d. paraiškos Nr. 100 ir prie 2016 m. vasario 11 d. paraiškos Nr. 68 pridėta darbų sąmata, prie 2016 m. rugsėjo 16 d. paraiškos Nr. 299 pridėti informacinių durų lentelių brėžiniai ir nurodyti kiekiai, prie 2016 m. balandžio 4 d. paraiškos Nr. 144 pridėta sąmata. Įsakymuose ir renginių ataskaitose pagrindžiami pirkimai, susiję su renginių pravedimu. Taip pat yra patvirtintos darbuotojų mokymų organizavimo išlaidos. Komandiruočių įsakymuose pateikti pagrindimai, susiję su komandiruotų asmenų nakvyne. Kitose paraiškose aiškiai įvardyta, kokios paslaugos ar prekės perkamos. Netinkamomis pripažintos ir tos paraiškos bei prie jų esantys dokumentai, pagal kurias prekės ir paslaugos buvo pirktos per CPO, tačiau pareiškėja nurodė, kad per CPO nėra galimybės nupirkti prekes ar paslaugas be detalaus jų apibūdinimo pagal nustatytus struktūrizuotus klasifikatorius. Pareiškėja įsitikinusi, kad tvirtinant užsakymų paraiškas nebuvo jokių neteisėtų veiksmų.

8. Pareiškėja paaiškina, kad 2015 m. liepos 28 d. sutartyje su D. S. ir 2015 m. liepos 28 d. sutartyje su G. Ž. yra padarytos techninės klaidos, tačiau visiškai aišku, kad sutartys sudarytos dėl tų paslaugų pirkimo, dėl kurių ir buvo atliktas pirkimas. Komisija be jokio pagrindo technines klaidas pripažino esminiu pažeidimu, lemiančiu skaidrumo principo pažeidimą.

9. Pareiškėjos nuomone, Komisija nepagrįstai teigia, kad pareiškėja elgėsi tyčia ir neįgyvendino Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir VSTVNDĮ) nuostatų, pasirašydama paslaugų teikimo sutartis. Akcentavo, kad Tarnybai paslaugas teikiantys asmenys naudingąsias turto savybes taiko ne savo, bet Tarnybos poreikiams tenkinti. Asmenys neteikė jokių paslaugų patalpose tretiesiems asmenims, todėl toks turto naudojimas negali būti laikomas pažeidžiančiu įstatymo nuostatas. Kilusi situacija susidarė ne dėl pareiškėjos kaltės, kadangi Tarnyba neturėjo ir neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių tiesioginių funkcijų vykdymui, nustatytas maksimalus 42 pareigybių skaičius nepakankamas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vidaus audito skyriaus 2008 m. liepos 21 d. valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų valdymo audito ataskaitoje pateikta rekomendacija didinti maksimalų darbuotojų ir tarnautojų skaičių iki 77 pareigybių. Remiantis Valstybės kontrolės 2014 m. liepos 2 d. išvada Nr. S(40-3346)-1753, administracines paslaugas turėtų teikti tik viešojo sektoriaus subjektai (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 15 str. 2 d.), tačiau kadangi nebuvo padidintas Tarnybai skirtas maksimalus valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius, Tarnyba negalėjo įgyvendinti rekomendacijų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) apie tai ne kartą informuota. Tai, kad esama situacija atsakovui buvo žinoma, patvirtina teisingumo ministro 2014 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 1R-97, kuriuo buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 1R-49 ir Tarnybai numatyta galimybė pirkti koordinavimo paslaugas ne tik iš advokatų, bet ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka veiklą vykdančių asmenų. Poreikį pirkti paslaugas Tarnybos tiesioginių funkcijų vykdymui iš asmenų lėmė nepakankamas dirbančiųjų skaičius. Tokios paslaugos negali būti teikiamos nuotoliniu būdu. Vien tik leidimas naudotis turtu, kurio pagalba suteikiama paslauga Tarnybai, nėra pagrindas tvirtinti, kad naudojimasis turtu neteisėtas. Pareiškėjos nuomone, Ministerija suprato, kad be paslaugų pirkimo nėra galimybės įgyvendinti Tarnybos veiklos plane numatytas priemones, kadangi nepripažino paslaugų sutarčių neteisėtomis.

10. Pareiškėja nesutiko su Komisijos išvada, jog pareiškėja tinkamai neįgyvendino teisingumo ministro 2008 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-491 (2014 m. kovo 18 d. įsakymo redakcija) patvirtinto Sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose koordinavimo sudarymo tvarkos aprašo (toliau – ir Koordinavimo aprašas) 2 ir 5 punktų. Pareiškėja teigė, kad į baudžiamųjų bylų koordinavimo funkcijas patenka ir veiksmai, nereikalaujantys teisinio išsilavinimo. Paslaugos centriniam koordinatoriui padėti organizuojant gynėjų parinkimą baudžiamosiose bylose pirktos iš asmenų, kurie gali jas suteikti ekonomiškiausiu būdu. Be to, pareiškėjai vėlgi nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą dėl šio numanomo pažeidimo.

11. Pareiškėja nemanė, jog ji veikė aplaidžiai ir nesilaikė VTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo raštu suformuluoti papildomas užduotis 2016 m. liepos 18 d. įsakymuose dėl vienkartinės piniginės išmokos skyrimo. Pabrėžė, kad Valstybės tarnybos departamentas šių įsakymų atžvilgiu nenustatė tokių pažeidimų, kokius konstatavo Komisija.

12. Pareiškėja pastebėjo, kad Komisija išvadoje neįvardijo, kokio teisės akto pažeidimas yra tai, kad priemokos buvo skiriamos priklausomai nuo darbo užmokesčio normatyvų ir be rašytinio darbuotojų sutikimo.

13. Pareiškėjos teigimu, Komisija išvadą dėl pažeistos įstatymo nuostatos dėl maksimalaus darbo laiko (Lietuvos Respublikos darbo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 ir netekusio galios 2017 m. liepos 1 d., (toliau – 2002 m. DK) 144 str. 3 d.) padarė net netyrusi priežasčių, lėmusių konstatuotas faktines aplinkybes. Komisija taip pat be jokio teisinio pagrindo pripažino, kad 2002 m. DK 144 straipsnio 3 dalis leidžia tik 20 proc. viršyti nustatytų darbo valandų kiekį per mėnesį, nors šioje nuostatoje apie tai neužsimenama. Komisijos išvadoje nurodytos R. A., I. M., I. M. 2015 metais nedirbo 48 val. per savaitę. L. P., V. B., L. K., O. D. 2015 metais du mėnesius dėl objektyvių aplinkybių, esant ypatingai padidėjusioms darbų apimtims dėl penkių įstaigų sujungimo į vieną įstaigą ir esant darbuotojų trūkumui, pačių darbuotojų pageidavimu dviem valandomis viršijo darbo laiko trukmę.

14. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija neįvardijo, kokių teisės aktų reikalavimų neatitinka Tarnybos darbo krūvio įvertinimo ir užmokesčio apskaičiavimo tvarka, nustatyta 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. (4.31)FN-6. Be to, pareiškėjai nesudaryta galimybė pateikti paaiškinimą dėl šio pažeidimo. Pareiškėjos įsitikinimu, jokiame teisės akte nenurodyta, kaip konkrečiai turėtų būti apskaičiuojami priedai ir priemokos, kaip turėtų būti pagrindžiamas padidėjęs darbo krūvis, kurio pagrindu būtų mokama priemoka. Pareiškėjos vertinimu, Tarnyboje nustatyta priedų, priemokų, viršvalandžių apmokėjimo tvarka buvo aiški ir suprantama visiems dirbantiesiems, taikyta darbo užmokesčio sistema buvo objektyvi ir nešališka, atitinkanti teisės principus.

15. Pareiškėjos nuomone, sistemiškai aiškinant teisingumo ministro 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1R-202 patvirtintą Tarnybinių komandiruočių tvarkos aprašą, įstaigos vadovas neturi pareigos informuoti ministeriją apie vienos dienos išvykimus Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pareiškėjos įsakymais įformintos komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nepažeidė komandiruočių teisinio reglamentavimo. Pažymėjo, kad nei pranešime apie galimus tarnybinius nusižengimus, nei Komisijos išvadoje nėra nurodyta, kokiomis datomis ir kada nebuvo pranešta apie komandiruotes ministerijos padalinio, atliekančio personalo tvarkymo funkcijas, vadovui, todėl pareiškėja neturi galimybės paaiškinti konkrečias faktines situacijas. Be to, pareiškėja teigė nebuvusi supažindinta su komandiravimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarka.

16. Pareiškėjos vertinimu, jai paskirta nuobauda – griežtas papeikimas neatitinka bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų bei teisingumo ir protingumo kriterijų. Techninės klaidos, padarytos esant ypatingai sudėtingoms darbo sąlygoms dėl penkių įstaigų reorganizavimo į vieną įstaigą, nesukeliančios jokių teisinių ar faktinių pasekmių, negali būti pripažintos tokio masto pažeidimais, už kuriuos turėtų būti skiriama viena griežčiausių nuobaudų.

17. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

18. Atsakovas pripažino, kad ginčo tarnybinio nusižengimo tyrimo patikrinimas buvo pradėtas viena darbo diena pavėluotai, bet tokį procedūrinį pažeidimą laikė neesminiu ir negalinčiu eliminuoti visos tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros. Tačiau atsakovas nesutiko, kad buvo pažeisti Taisyklių 7 ir 11 punkte, taip pat VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti terminai (akcentavo, kad 2018 m. sausio 20-21 d. buvo poilsio dienos).

19. Atsakovas paaiškino, išskirtinės sąlygos J. R. po reorganizacijos eiti Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigas buvo sudarytos pareiškėjai nustatant nebūtinus specialiuosius reikalavimus, tokius kaip turėti ne mažesnę nei 3 metų patirtį audito, biudžetinių įstaigų finansų valdymo ir apskaitos srityje ir ne mažesnę kaip 2 metų vadovaujamo darbo patirtį bei mokėti užsienio kalbas (anglų ir rusų k.) B1 lygiu. Komisija reikšminga aplinkybe laikė tai, kad pareiškėja, ėjusi Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės pareigas, tuo pačiu metu dirbo kartu su J. R.. J. R. 2015 m. liepos 1 d. įsakymu buvo perkelta į Tarnybos Finansų skyriaus vedėjos pareigas jai sutikus, o sutikimą ji davė tik tokiu atveju, jeigu jai bus sudarytos sąlygos dirbti Kauno mieste.

20. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėja turėjo galimybę pateikti paaiškinimą dėl aplinkybių, susijusių su privačių interesų deklaravimu, o tai, kad įtarimas išsiplėtė, bet iš esmės buvo susijęs su pareikštu pradiniu įtarimu, neleidžia konstatuoti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra buvo pažeista.

21. Atsakovas akcentavo, jog pati pareiškėja sutinka, kad tvirtinant 2016 m. kovo 10 d. prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraišką Nr. 127 nebuvo atkreiptas dėmesys, kad joje nėra pirkimo ne per CPO motyvų, todėl Komisija pagrįstai nustatė aplaidžius ir pažeidžiančius teisės aktų reikalavimus pareiškėjos veiksmus. Pareiškėjos argumentai, susiję su tiekėjų, neviešinančių informacijos apie savo teikiamas paslaugas, pasirinkimu(siekimas laikytis ekonominio tikslingumo, įvertinti paslaugų prieinamumą), nepašalina jos atsakomybės, kadangi tuo nebuvo paisoma viešųjų pirkimų reikalavimų. Be to, prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškose objektas buvo neaiškus. Komisija įvertino prie paraiškos pridedamus dokumentus, tačiau pastebėjo, kad prie jų pridedami vėlesni dokumentai, kurie nepaneigia, kad paraiškų rengimo ir tvirtinimo metu nebuvo aiškiai nurodyto turinio bei apimties. Tokias išvadas Komisija padarė dėl 21 paraiškos. Tuo atveju, kai paraiškoje neapibūdinamas pirkimo objektas, neidentifikuojamos perkamos prekės, paslaugos ar darbai, jų savybės, kokybės ir kiti reikalavimai arba netinkamai užpildoma pirkimo objekto apimtis, sudaromos prielaidos atlikti pirkimus dėl aiškiai neapibrėžtų perkamų prekių, paslaugų ar darbų.

22. Atsakovas atkreipė dėmesį į Valstybės kontrolės 2014 m. liepos 15 d. valstybinio audito ataskaitą, kurioje nurodyta, kad Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įsigijo dalį paslaugų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu ir tarnyboms priskirtų funkcijų vykdymu, kurių pagal VAĮ 15 straipsnio 2 dalį ir Valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543, 81 punktą negalėjo įsigyti, taip pat pabrėžta, kad tarnybos nesilaikė VSTVNDĮ, nes suteikė teisę naudotis patikėjimo teise valdomu, naudojamu ir disponuojamu turtu subjektams, kuriems jis negalėjo būti perduotas naudotis. Komisija konstatavo, kad Tarnybos Kauno skyriaus patalpose esantys du asmenys (M. C. ir R. D.) Tarnybai teikia koordinatoriaus paslaugas pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis. Atsakovo nuomone, pareiškėjos pateikti duomenys apie darbo krūvius savaime nepaneigia būtinybės laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Nors pareiškėja nurodo, kad apie pareigybių trūkumą informavo Ministeriją, tačiau šie pranešimai nebuvo pagrįsti objektyviu poreikiu ir patikima informacija (audito ataskaitoje nurodyta nemažai atvejų, kai darbuotojai dirba ne visu etatu, tačiau tie patys darbuotojai teikia paslaugas pagal sutartis arba dirba viršvalandžius).

23. Atsakovas, apžvelgęs Koordinavimo aprašo nuostatas, sutiko su Komisijos pozicija, jog pasirašytomis sutartimis koordinavimo funkcijos baudžiamosiose bylose atliekamos ne koordinatorių, o koordinatorių padėjėjų ar paslaugų teikėjų, kuriems nėra keliamas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą. Be to, tarp direktorės ir paslaugų teikėjų sudarytų sutarčių objektas yra ne teisinių paslaugų koordinuojant antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose teikimas, kaip to reikalauja Koordinavimo aprašo 5 punktas, bet antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatoriaus padėjėjo paslaugos. Pareiškėjos nurodoma sudėtinga įstaigos finansinė situacija savaime nepaneigia pareigos laikytis imperatyvių normų.

24. Atsakovas pažymėjo Komisijos nustatytas aplinkybes, kad valstybės tarnautojams vienkartinės išmokos buvo skiriamos kaip už papildomų užduočių atlikimą, o ne dėl ypatingos svarbos (kita vertus, nepagrįsta jokia ypatinga užduočių atlikimo svarba). Darbuotojams buvo mokamos priemokos nurodant, kad jos mokamos už padidėjusį darbo krūvį, tačiau iš tikrųjų dėl atliktų normatyvų. Taip pat nustatyti atvejai, kai buvo nesilaikoma 2002 m. DK 144 straipsnio 3 dalies reikalavimų apmokant už viršvalandinį darbą. Tarnybos direktorės 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu patvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka parengta nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neįvertinant faktinių darbų atlikimo sąnaudų. Komisijos išvadoje konstatuoti teisės aktų pažeidimai, dėl kurių taikoma darbo užmokesčio sistema yra neobjektyvi (greičiau fiktyvi, nes atliktas darbas vertinamas pagal normatyvą, o apmokamas pagal įmanomus taikyti teisės aktus įvairiomis formomis), šališka (neaišku, kuo remiantis vieniems ar kitiems asmenims pavedama atlikti papildomas užduotis, o kitiems – ne) ir nepagrįsta, dėl to sudaromos prielaidos ir sąlygos neskaidriai ir netaupiai naudoti darbo užmokesčio lėšas. Valstybės tarnybos departamentas 2017 m. lapkričio 10 d. rašte nustatė ir tai, kad vienkartinė piniginė išmoka valstybės tarnautojams mokama ne tuo teisiniu pagrindu. Atsakovas pastebėjo, jog audito ataskaita, kurios pagrindu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, surašyta už 2015–2016 metus, o Valstybės tarnybos departamento patikrinimas buvo atliekamas už 2016–2017 metus, todėl Valstybės tarnybos departamento nustatytomis ar nenustatytomis aplinkybėmis negalima vadovautis kaip prejudiciniu faktu.

25. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja kaip įstaigos vadovė privalo žinoti norminių teisės aktų savo kompetencijos srityje reikalavimus, todėl jos argumentai, kad ji nebuvo supažindinta su komandiravimo tvarka, nepašalina jos atsakomybės dėl šios tvarkos pažeidimo.

26. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos vertinimu, kad jai skirta tarnybinė nuobauda per griežta, ir pabrėžė, jog pareiškėja pripažinta kalta dėl įvairių atskirų pažeidimų padarymo, ji yra įstaigos vadovė, dėl jos veiksmų pakenkta Tarnybos prestižui ir autoritetui, pasitikėjimui šia įstaiga, be to, jai ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymu jau buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

II. 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. B. skundą.

28. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 1P-6, kuriuo pareiškėja pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir jai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pagrįstumo ir teisėtumo. Skundžiamas įsakymas grindžiamas Komisijos 2017 m. gruodžio 20 d. išvada ir 2018 m. sausio 19 d. patikslinta išvada. Iš šių komisijos išvadų matyti, kad tarnybiniu nusižengimu pripažinti tokie pareiškėjos veiksmai:

28.1. ji, nepaisydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 11 punkto, 2 priedo, 2015 m. liepos 1 d. įsakymu patvirtintame Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatė šiai pareigybei nebūtinus specialiuosius reikalavimus dėl užsienio kalbų mokėjimo ir vadovaujamojo bei kito darbo patirties. Toks pareigybės aprašymas lėmė, kad iš pareigų atleidus Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos vedėją N. K., buvo sudarytos išskirtinės sąlygos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjai J. R. eiti šias pareigas po reorganizacijos veikiančioje Tarnyboje. Be to, pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu patvirtino naują Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą, kuriame, nors buvo sumažinti specialieji reikalavimai, nustatyta aukštesnė – 16 – kategorija, 2016 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu J. R. perkelta į šias pareigas, jos darbo vietą nustatant Kaune. Tuo pareiškėja nepagrįstai pagerino J. R. darbo apmokėjimo sąlygas, ji sąmoningai siekė sudaryti išskirtines sąlygas J. R. ir tuo tyčia pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą nešališkumo principą, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105, 17.3 ir 17.9 papunkčiuose ir Tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 17.3 ir 17.9 papunkčiuose įtvirtintas pareigas, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.16 papunktyje įtvirtintą pareigą bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.17 papunktyje įtvirtintą funkciją;

28.2. ji dėl aplaidumo neužtikrino Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. (1.6)T-15 patvirtintų Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių (toliau – ir Pirkimo taisyklės) 8 punkto įgyvendinimo, kadangi 2016 m. kovo 10 d. prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškoje Nr. 127 bei kituose su šiuo viešuoju pirkimu susijusiuose dokumentuose nebuvo pagrįstas sprendimas neatlikti VšĮ CPO LT elektroniniame kataloge siūlomų prekių pirkimo, tuo pareiškėja pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį ir Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.3. ji, patvirtinusi 2016 m. kovo 8 d. prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraišką Nr. 119 ir 2016 m. balandžio 4 d. paraišką Nr. 144, kuriomis buvo kreiptasi į tiekėjus, neviešinančius informacijos apie atliekamas paslaugas, ir Tarnybai įsigijus paslaugas iš tokių tiekėjų, tyčia neužtikrino VPĮ įtvirtinto skaidrumo principo įgyvendinimo, tuo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.4. dalis prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškų užpildytos netinkamai, neapibūdinant pirkimo objekto, neidentifikuojant perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybių, kokybės ir kitų reikalavimų, kaip to reikalaujama Pirkimo taisyklių 14 punkte, taip sudarant prielaidas atlikti supaprastintą pirkimą dėl aiškiai neapibrėžtų prekių, paslaugų, darbų. Be to, dalis šių paraiškų užpildytos netinkamai, neaiškiai apibūdinant ar neapibūdinant pirkimų objekto apimties, taip pažeidžiant Pirkimo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir sudarant prielaidas atlikti supaprastintą pirkimą dėl aiškiai neapibrėžtų prekių, paslaugų, darbų apimties, neišreiškus aiškaus poreikio jų atžvilgiu, todėl pareiškėja, patvirtindama šias paraiškas elgėsi aplaidžiai, nesudarė galimybių užtikrinti skaidrų, racionalų ir taupų biudžeto lėšų naudojimą bei VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų skaidrumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų laikymąsi, tuo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.5. 2015m.liepos17d.paraiškoseNr.67irNr.68nurodytosvienosperkamospaslaugos, o šių paraiškų pagrindu organizuotų viešųjų pirkimų rezultatu esančios 2015 m. liepos 28 d. sutartys sudarytos dėl kitaip įvardijamų paslaugų, todėl pareiškėja, patvirtindama šias paraiškas ir pasirašydama šias sutartis, elgėsi aplaidžiai, nesudarė prielaidų įgyvendinti VPĮ 24 straipsnio 9 dalies ir skaidrumo principą, tuo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.6. ji, 2015 m. liepos 1 d. – 2017 m. kovo 13 d. pasirašydama finansinių paslaugų teikimo pirkimo-pardavimo sutartis, koordinatoriaus padėjėjo paslaugų teikimo pirkimo-pardavimo sutartis, kitas paslaugų teikimo sutartis ir sudarydama galimybes sutarčių pagrindu paslaugas teikiantiems asmenims neatlygintinai naudotis Tarnybos turtu (patalpomis, organizacine technika, kitomis priemonėmis, įskaitant kanceliarines priemones), tyčia neįgyvendino VSTVNDĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto viešosios teisės principo bei 15 straipsnio 2 dalies 3 punkto, taip pažeisdama VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.7. ji, pasirašydama koordinatoriaus padėjėjų ir kitas paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias koordinavimo funkcijos baudžiamosiose bylose atliekamos ne koordinatorių, o koordinatorių padėjėjų arba paslaugų teikėjų, kuriems nėra keliamas reikalavimas turėti teisinį išsilavinimą, o sudarytų sutarčių objektu yra ne teisinių paslaugų, koordinuojant antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose, teikimas, tyčia tinkamai neįgyvendino Koordinavimo aprašo 2 ir 5 punktų reikalavimų, taip pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.8. ji, 2016 m. liepos 18 d. įsakymais Nr. (4.13)-NP-1-128 ir Nr. (4.13)-NP-1-130 skyrė vienkartines pinigines išmokas pagal VTĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nurodydama netinkamą faktinį išmokų skyrimo pagrindą (konkrečių papildomų užduočių atlikimą) ir nesilaikydama VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos, įpareigojančios papildomas užduotis suformuluoti raštu, tuo veikė aplaidžiai, nesilaikė minėtų VTĮ nuostatų ir taip pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.9. ji 2015 m. lapkričio 2 d., 2015 m. gruodžio 1 d., 2016 m. sausio 4 d., 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 26 d., 2016 m. kovo 29 d., 2016 m. balandžio 25 d., 2016 m. gegužės 26 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. birželio 27 d., 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. spalio 26 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymais skirdama priemokas darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, už padidėjusį darbų mastą, papildomų užduočių atlikimą be rašytinio darbuotojų sutikimo ir priklausomai nuo darbo užmokesčio normatyvų, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 papunktį;

28.10. Tarnybos Kauno skyriaus specialistės R. A., I. M., I. M., Tarnybos Klaipėdos skyriaus specialistė L. K., Finansų skyriaus specialistė O. D. 2015 m. spalio–lapkričio mėn., Tarnybos Kauno skyriaus vedėja L. P., Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė V. B. 2015 m. rugsėjo-lapkričio mėn. dirbo daugiau nei 2002 m. DK 144 straipsnio 3 dalyje nustatytas maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius. Be to, Tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. (4.31)FN-6 „Dėl darbo krūvio įvertinimo ir užmokesčio paskaičiavimo“ parengtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neatsižvelgiant, pagrįstai neįvertinant faktinių darbų atlikimo sąnaudų (trukmės). Tarnyboje buvo taikomas neobjektyvus darbo užmokesčio skaičiavimo modelis, neatitinkantis teisėtumo, protingumo ir proporcingumo principų; tokiais aplaidžiais veiksmais pareiškėja netinkamai vadovavosi VTĮ 23 straipsnio 2 dalimi, 25, 26, 27 straipsniais, 2002 m. DK 189, 233 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“, neužtikrino tinkamos (teisės aktų nuostatas atitinkančios) vidaus kontrolės sistemos, užtikrinančios teisėtą ir pagrįstą valstybės biudžeto lėšų naudojimą, taip pažeidė VTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, Tarnybos nuostatų 17.3, 17.10 papunkčius, Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 ir 7.13 papunkčius;

28.11. ji nesivadovavo Tarnybinių komandiruočių tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 202, 29 punktu ir apie tarnybines komandiruotes žodžiu ir (ar) elektroniniu paštu neinformavo ministerijos personalo administravimo funkcijas atliekančio padalinio vadovo, tuo dėl aplaidumo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį, Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį;

28.12. ji padarė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kadangi VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centras dalininku ir vadovu 2017 m. birželio 26 d. tapus jos sutuoktiniui, ji privačių interesų deklaracijoje per sutuoktinį atsiradusį ryšį su viešąja įstaiga deklaravo tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., tuo ji pažeidė Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį ir Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį.

29. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Taisyklių 3 punkte įtvirtintas tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo terminas praleistas viena darbo diena, nes Centralizuoto vidaus audito skyriaus 2017 m. spalio 18 d. parengta Tarnybos veiklos ir valdymo vidaus audito ataskaita Nr. 1V-15 teisingumo ministrei pateikta 2017 m. spalio 18 d., o teisingumo ministrė tarnybinio nusižengimo tyrimą pareiškėjos atžvilgiu pradėjo 2017 m. spalio 26 d., kai priėmė įsakymą Nr. 1P-139, kuriuo sudarė komisiją pareiškėjos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Tačiau toks pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą ir juo paskirtą tarnybinę nuobaudą, nes teisės aktų leidėjas tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo termino pažeidimo besąlygiškai nesieja su paskirtos nuobaudos neteisėtumu, o terminas praleistas nežymiai, tai lėmė itin didelis gautos informacijos (audito ataskaitos, audito metu surinktos medžiagos) kiekis, būtinybė įvertinti ne tik pareiškėjos, bet ir kitų asmenų atliktus veiksmus teisinės atsakomybės prasme.

30. Teismas nustatė, kad Taisyklių 7 punkte numatytas pranešimo apie tarnybinį nusižengimą surašymo terminas nebuvo praleistas, nes Komisija pranešimą apie tarnybinį nusižengimą surašė 2017 m. lapkričio 3 d., t. y. per 5 darbo dienas nuo teisingumo ministro 2017 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 1P-139 priėmimo. Šis pranešimas pareiškėjai 2017 m. lapkričio 3 d. kartu su lydraščiu buvo išsiųstas paštu ir darbo elektroniniu paštu, prašant pranešimą pasirašyti ir grąžinti ministerijai, taigi, pareiškėja turėjo galimybę su pranešimu susipažinti dar jo surašymo dieną.

31. Teismas pripažino, kad atsižvelgiant į dienas, kai pareiškėja nebuvo darbe dėl komandiruočių ir kasmetinių atostogų, Komisija tarnybinį nusižengimą tyrė viena darbo diena ilgiau nei nustato Taisyklių 11 punktas, tačiau išvadą ministrei pateikė 2017 m. gruodžio 20 d., nepažeidusi Taisyklių 13 punkte įtvirtinto termino, todėl, teismo vertinimu, toks termino praleidimas taip pat nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu. Akcentavo, jog ant išvados esančios rezoliucijos data – 2018 m. sausio 10 d. – rodo ne dieną, kada išvada ministrei buvo pateikta, o dieną, kada ministrė susipažino su išvada. Teismui abejonių dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo baigimo dienos (išvados datos teisingumo) nekėlė ir pateiktas Tarnybos darbuotojos 2018 m. sausio 4 d. atsakymas į Ministerijos tarnautojos A. K. paklausimą, nes A. K. eina Strateginio valdymo departamento Personalo valdymo skyriaus patarėjos pareigas, todėl negalima spręsti, kad A. K. paklausimas buvo susijęs būtent su komisijos vykdomu pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimu, o ne kitomis šios tarnautojos atliekamomis funkcijomis.

32. Teismas nurodė, kad Komisijos išvada ministrei pateikta 2017 m. gruodžio 20 d., vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. sausio 20 d. ir 21 d. buvo ne darbo dienos, 2018 m. sausio 22 d. skundžiamu Įsakymu skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos terminas nepraleistas.

33. Dėl pareiškėjos veiksmų J. R. atžvilgiu teismas pastebėjo, kad pareiškėja kaip Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė2008 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu perkėlė J. R. iš šios tarnybos Finansų skyriaus vedėjo (A lygis 13 kategorijos) į Finansų skyriaus vedėjos (A lygio 14 kategorijos) pareigas. Laikinai einančios Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės pareigas D. J. 2015 m. vasario 25 d. įsakymu J. R. perkelta į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo A lygio 15 kategorijos pareigas. Pareiškėja kaip po reorganizacijos veikiančios Tarnybos direktorė 2015 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. P-39-15 patvirtino Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo (A lygio 15 kategorijos) pareigybės aprašymą, kuriame, be kita ko, nustatė specialiuosius reikalavimus šias pareigas einančiam asmeniui – turėti ne mažesnę nei 3 metų darbo patirtį audito, biudžetinių įstaigų finansų valdymo ir apskaitos srityje ir ne mažesnę kaip 2 metų vadovaujamojo darbo patirtį, mokėti anglų kalbą B1 lygiu. Pareiškėja 2015 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. P-42-15 nuo 2015 m. liepos 1 d. paskyrė J. R. į Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigas.

34. Teismo vertinimu, ginčo faktinės aplinkybės nerodo, kad pareiškėja siekė sąmoningai sudaryti išskirtines sąlygas J. R. užimti po reorganizacijos veikiančios Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigas. Reorganizuojant Tarnybą vyko struktūriniai pertvarkymai, kurių metu buvo naikinama J. R. užimama Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo A lygio 15 kategorijos pareigybė. Pareiškėja kaip įstaigos vadovė siekė įgyvendinti VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatą ir 2015 m. birželio 11 d. pranešimu pasiūlė J. R. užimti jos eitų pareigų lygį ir kategoriją atitinkančias naujai įsteigtas pareigas Tarnyboje, o J. R. sutiko su pasiūlymu, jei darbo vieta bus Kaune.

35. Teismas, atsakydamas į atsakovo argumentus, jog dalis specialiųjų reikalavimų naujai steigiamoje Finansų skyriaus vedėjo pareigybėje buvo pertekliniai, pažymėjo, jog atsakovas nepagrindė, kad, net ir nenustačius tokių reikalavimų, pareiškėjai nebūtų kilusi pareiga pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį pasiūlyti užimti šią pareigybę būtent J. R., kad naujai steigiama Finansų skyriaus vedėjo pareigybė, nenumačius perteklinių specialiųjų reikalavimų, negalėjo būti priskirta A lygio 15 kategorijos pareigybei, kad kiti valstybės tarnautojai būtų galėję VTĮ 43 straipsnio 1 dalies pagrindu pretenduoti užimti šią pareigybę ar kad jie būtų turėję pirmenybės teisę užimti šią pareigybę prieš J. R.. Pabrėžė, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų ir ūkio skyriaus vedėja N. K. iki struktūrinių pertvarkymų ėjo A lygio 14 kategorijos pareigas. Kita vertus, net jei naujai steigiama pareigybė būtų buvusi A lygio 14 kategorijos, atsakovas nepagrindžia, kad N. K. būtų turėjusi pirmenybės teisę užimti šią pareigybę prieš J. R.. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, tvirtindama 2015 m. liepos 1 d. Tarnybos Finansų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą, sudarė išskirtines sąlygas J. R. eiti šias pareigas po reorganizacijos veikiančioje Tarnyboje ir tuo tyčia pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą nešališkumo principą ir kitus teisės aktų reikalavimus.

36. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ne pareiškėja, o laikinai direktoriaus pavaduotojo pareigas einanti D. J. m. rugpjūčio 1 d. įsakymu patvirtino naują Tarnybos Finansų skyriaus vedėjos pareigybės aprašymą, kuriame, nors buvo sumažinti specialieji reikalavimai, tačiau nustatyta aukštesnė – 16 – kategorija ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu J. R. buvo perkelta į šias pareigas, jos darbo vietą nustatant Kaune.

37. Dėl pareiškėjos veiksmų viešųjų pirkimų srityje teismas, apžvelgęs VPĮ nuostatas, akcentavo, kad pirkimų organizatoriaus perkančiosios organizacijos vadovui teikiamoje paraiškoje privalo būti motyvuotas sprendimas neatlikti centrinės perkančiosios organizacijos kataloge siūlomų prekių pirkimo. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2016 m. kovo 10 d. prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškoje Nr. 127 bei kituose su šiuo viešuoju pirkimu susijusiuose dokumentuose nebuvo pagrįstas sprendimas neatlikti VšĮ CPO LT elektroniniame kataloge siūlomų prekių pirkimo, taigi, pareiškėja, tvirtindama šią paraišką, neužtikrino, kad būtų laikomasi aptarto teisinio reglamentavimo. Komisija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja dėl aplaidumo neužtikrino Pirkimo taisyklių 8 punkto įgyvendinimo ir tuo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį ir Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį, t. y. padarė tarnybinį nusižengimą. Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo nepaneigia nei aplinkybė, kad atliktų pirkimų specifikacija yra tokia pati kaip atliktojo 2015 m. lapkričio 27 d. pirkimo Nr. 241, kurio dokumentuose nurodyti motyvai dėl prekių nebuvimo CPO pirkimų kataloge (sprendimas neatlikti centrinės perkančiosios organizacijos kataloge siūlomų prekių, paslaugų ar darbų pirkimo ir saugoti tai patvirtinantį dokumentą kartu su kitais pirkimo dokumentais turi būti motyvuojamas kiekvieno pirkimo metu), nei pareiškėjos argumentai dėl didelio skaičiaus vykdytų pirkimų, pirkimų organizatoriaus vaidmens, ypatingai didelio darbo krūvio (šios VPĮ nuostatos imperatyvios; tokie argumentai gali būti svarbūs vertinant pareiškėjos kaltės laipsnį ir individualizuojant atsakomybę).

38. Teismas taip pat sutiko su atsakovu, kad 2016 m. kovo 8 d. prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškos Nr. 119 pagrindu įsigijus baldų remonto paslaugą iš įmonės, kuri Tarnyboje vykdė patalpų remonto paslaugas (ši aplinkybė matoma iš paraiškų Nr. 100, Nr. 101) ir neviešino informacijos, kad užsiima baldų remontu, taip pat 2016 m. balandžio 4 d. paraiškos Nr. 144 pagrindu įsigijus santechnikos remonto darbus iš tos pačios įmonės, neviešinančios informacijos apie atliekamus santechnikos remonto darbus, buvo neužtikrintas VPĮ įtvirtinto skaidrumo principo įgyvendinimas, t. y. nebuvo atliktas išsamesnis rinkos tyrimas, nebuvo kreiptasi į tiekėjus, kurie būtų patikimi rinkos dalyviai, užsiimantys šia veikla, ir turėtų galimybę pateikti konkurencingus ir rinkos sąlygas atitinkančius pasiūlymus. Pareiškėjos argumentai, kad atlikus patalpų remonto darbus paaiškėjo, jog esamų baldų negalima sugrąžinti į buvusias vietas, todėl reikėjo baldus pritaikyti prie aplinkos, o ieškoti kitos įmonės buvo netikslinga, kadangi būtų patirtos laiko sąnaudos, nepaneigia padaryto pažeidimo, kadangi pareiškėja, darbams atlikti naudodama biudžeto lėšas, prioritetą turėjo teikti imperatyvių VPĮ nuostatų reikalavimų laikymuisi, o ne darbų operatyvumui. Nors pareiškėja dėl 2016 m. balandžio 4 d. pirkimo Nr. 144 paaiškino, kad įmonės, iš kurios pirkti santechnikos remonto darbai, interneto puslapyje skelbiama, kad ji atlieka įvairius remonto, patalpų renovacijos ir statybos darbus, tačiau statybiniai darbai negali būti tapatinami su specializuotais santechnikos įrangos remonto darbais. Pareiškėja tokiais veiksmais pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį.

39. Teismas, patikrinęs Komisijos išvadoje nurodytas prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškas, pritarė ir išvadai, kad dalyje paraiškų tinkamai neapibūdintas pirkimų objektas, neidentifikuotos perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybės (techninė specifikacija), nenurodyti kokybės ir kiti reikalavimai, dalyje paraiškų pirkimų kiekis ir objekto apimtis apibūdinama nurodant „pagal poreikį“, „pagal darbų sąmatą“ arba nurodant 1 vnt. tam tikrų perkamų paslaugų. Tokiu būdu sudarytos prielaidos vykdyti pirkimus dėl aiškiai neapibrėžtų prekių, paslaugų ar darbų, neišreiškus aiškaus poreikio perkamų prekių, paslaugų ar darbų kiekiams ir apimtims. Tai, kad vėliau sudarytuose dokumentuose, pvz., pirkimo techninėse specifikacijose, darbų sąmatose, įsakymuose ir renginių ataskaitose, komandiruočių įsakymuose, pateikti atitinkami pagrindimai, nepaneigia pirkimų inicijavimo metu padarytų pažeidimų.

40. Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 17 d. paraiškose Nr. 67 ir Nr. 68 nurodytos vienos perkamos paslaugos – atitinkamai, teisinės paslaugos ir dokumentų rengimo paslaugos, tačiau šių paraiškų pagrindu organizuotų viešųjų pirkimų rezultatu esančiose 2015 m. liepos 28 d. sutartyse perkamos paslaugos įvardijamos kitaip – koordinatoriaus padėjėjo paslaugos. Pareiškėja, pasirašydama sutartis dėl kitaip nei kituose pirkimo dokumentuose įvardijamų paslaugų, neužtikrino pirkimų dokumentų tikslumo, aiškumo (VPĮ 24 str. 9 d.), todėl padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjos teiginiai, kad perkamos paslaugos sutartyse neteisingai įvardytos dėl techninių klaidų, kad sutarčių projektus rengė kitas tarnautojas, kad klaidos padarytos dėl didelio darbo krūvio, įvertinus imperatyvų VPĮ pobūdį, nepaneigia dėl nepakankamo rūpestingumo padaryto pažeidimo.

41. Dėl koordinavimo funkcijų baudžiamosiose bylose atlikimo teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo ir Koordinavimo aprašo nuostatas, pažymėjo, kad koordinatoriaus paslaugoms teikti Tarnyba turi teisę pirkti teisines paslaugas, t. y. koordinatoriui priskirtas funkcijas gali vykdyti tik advokatai ar kiti teisines paslaugas nustatyta tvarka teikiantys asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pasirašytomis koordinatoriaus padėjėjo paslaugų teikimo pirkimo–pardavimo sutartimis buvo perkamos paslaugos, kurių vykdymas pagal aptartą teisinį reglamentavimą priskirtas būtent koordinatoriams ir kurias turi teisę teikti tik advokatai ar kiti teisines paslaugas teikiantys asmenys. Tai aiškiai matoma iš koordinatoriaus padėjėjo paslaugų sutarčių prieduose esančio paslaugų sąrašo, kuriame nurodyta, kad koordinatoriaus padėjėjai atlieka ne tik techninio pobūdžio funkcijas, bet ir teisinio pobūdžio veiksmus, teisės aktuose aiškiai priskirtus būtent koordinatoriams, t. y. tikrina, ar prašyme parinkti gynėją yra Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnyje numatyti pagrindai, tikrina bylas teismų informacinėje sistemoje „Liteko“, parenka advokatus, rengia ir išsiunčia atsakymus ir kt. Taigi, Tarnyba koordinatorių paslaugoms pirkti organizavo paslaugų pirkimus, kurių objektu nebuvo teisinių paslaugų teikimas, kaip to reikalauja Koordinavimo aprašo nuostatos, atitinkamai, pareiškėjos sudarytų koordinatoriaus padėjėjo paslaugų sutarčių pagrindu funkcijų, priskirtų koordinatoriams, vykdymas buvo pavestas asmenims, neturintiems teisės jų vykdyti. Komisija pagrįstai nustatė, kad pareiškėja tyčia tinkamai neįgyvendino Koordinavimo aprašo 2 ir 5 punktų reikalavimų ir tuo pažeidė VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą principą, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktį bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktį. Pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo nepaneigia jos argumentai, kad reikalingos paslaugos buvo pirktos ekonomiškiau nei tuo atveju, jei jos būtų perkamos iš advokatų ar kitų teisines paslaugas teikiančių asmenų.

42. Dėl Tarnybai patikėto valstybės turto naudojimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja neneigia, jog pagal 2015 m. liepos 1 d. – 2017 m. kovo 13 d. sudarytas finansinių paslaugų teikimo pirkimo–pardavimo sutartis paslaugas vykdantys asmenys neatlygintinai naudojosi Tarnybos turtu, įskaitant patalpas. Šią aplinkybę patvirtino ir Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo rezultatai, t. y. Tarnybos Kauno skyriaus patalpose nustatyti du asmenys, teikiantys koordinatoriaus padėjėjo paslaugas pagal sudarytas paslaugų teikimo sutartis.

Pareiškėja, leidusi paslaugų teikėjams naudotis Tarnybai priskirtu turtu, pažeidė VSTVNDĮ nustatytą teisinį reglamentavimą. Analogiška išvada dėl neteisėto paslaugas teikiančių asmenų naudojimosi valstybės turtu buvo pažymėta dar 2014 m. liepos 15 d. Valstybės kontrolės parengtoje valstybinio audito ataskaitoje Nr. FA-P-40-3-38. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos argumentus, kad tokia situacija susidarė ne dėl jos kaltės, kadangi Tarnyba neturėjo ir neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių tiesioginių funkcijų vykdymui (nustatytas maksimalus 42 pareigybių skaičius nepakankamas), dėl to buvo poreikis pirkti paslaugas iš asmenų Tarnybos tiesioginių funkcijų vykdymui, kurios negali būti teikiamos nuotoliniu būdu, nurodė, kad tokie pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog jos veiksmuose nėra kaltės elemento.

Pareiškėja nepateikia jokių duomenų, kad ji, žinodama minėtą Valstybės kontrolės nuomonę, kaip įstaigos vadovė ėmėsi kokių nors organizacinių priemonių, siekdama pakeisti susidariusią situaciją, nutraukti daromą pažeidimą. Priešingai, pareiškėja ir toliau nuolat sudarinėjo paslaugų teikimo sutartis, pagal kurias veikiantiems paslaugų teikėjams leido naudotis valstybės turtu. Be to, teismo vertinimu, pareiškėja nepagrindė, jog ji negalėjo imtis jokių kitokių organizacinių priemonių, kaip tik sudaryti galimybę paslaugų teikėjams naudotis Tarnybai priskirtu valstybės turtu (pvz., nėra paneigta galimybė paslaugų teikėjams naudotis per atstumą pasiekiamomis duomenų bazėmis, kitomis informacinėmis technologijomis).

Atsakovas pagrįstai minėtus pareiškėjos veiksmus pripažino tarnybiniu pažeidimu, kuriuo neįgyvendintas VSTVNDĮ, pažeidžiamas VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas principas, Tarnybos nuostatų 17.3 papunktis bei Tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.8 papunktis.

43. Dėl pareiškėjos veiksmų personalo administravimo srityje teismas, ištyręs VTĮ ir Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167, nuostatas, akcentavo, jog vienkartinių piniginių išmokų skyrimas valstybės tarnautojams nesant tam faktinio pagrindo atsakovo pagrįstai įvertintas kaip Komisijos išvadoje nurodytų teisės aktų nuostatų pažeidimas, kuriuo pasireiškė pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas. Ginčo2016 m. liepos 18 d. įsakymuose Nr. (4.13)-NP-1-128 ir Nr. (4.13)-NP-1-130 nėra pagrįsta, kad paskatinti valstybės tarnautojai atliko vienkartines ypatingos svarbos užduotis, o minima, kad jie atliko papildomas užduotis. Vadinasi, aptariamais įsakymais valstybės tarnautojams buvo skirtos vienkartinės piniginės išmokos nesant (neįrodžius) tam faktinio pagrindo. Aptariamus įsakymus iš esmės analogiškai įvertino ir Tarnybos patikrinimą atlikęs Valstybės tarnybos departamentas.

44. Teismas nustatė, jog buvo akivaizdžiai nesilaikoma 2002 m. DK 144 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per 7 dienas neturi viršyti 48 valandų, ir pabrėžė, kad maksimalaus darbo laiko viršijimo negalima pateisinti jokiomis aplinkybėmis. Šis pažeidimas matomas, pvz., iš pateiktų duomenų apie L. P. ir V. B. dirbtą darbo laiką 2015 m. rugsėjo-lapkričio mėn. (per savaitę buvo dirbama po 50 valandų). Tai faktiškai pripažino pati pareiškėja, teigdama, kad L. P., V. B., L. K., O. D. 2015 metais du mėnesius dėl objektyvių aplinkybių, esant ypatingai padidėjusioms darbų apimtims dėl penkių įstaigų sujungimo į vieną įstaigą ir esant darbuotojų trūkumui, pačių darbuotojų pageidavimu dviem valandomis viršijo darbo laiko trukmę.

45. Pareiškėja kaip Tarnybos direktorė 2014 m. gruodžio 8 d. priėmė įsakymą Nr. (4.31)FN-6 „Dėl darbo krūvio įvertinimo ir užmokesčio paskaičiavimo“, kuriuo nustatė tarnautojų ir darbuotojų normatyvinę darbo laiko trukmę konkrečiam darbui atlikti, patvirtino darbo krūvio apskaičiavimo lentelę ir nustatė vienos normatyvinės valandos įkainį (3,90 Eur) bei nustatė, kad tarnautojų ir darbuotojų darbo krūvis įvertinamas atliktus darbus apskaičiuojant pagal normatyvinę laiko trukmę, taip pat nustatė, kad tarnautojų ir darbuotojų uždirbtas darbo užmokesčio dydis apskaičiuojamas darbo laiko trukmę padauginus iš vienos valandos įkainio. Šiuo įsakymu taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai apskaičiuota suma viršija darbuotojo ar tarnautojo patvirtintą darbo užmokesčio dydį, mokama ne mažesnė kaip nustatyto skirtumo dydžio priemoka dėl padidėjusio darbo krūvio. Įvertinęs šias nuostatas, teismas iš esmės pritarė Komisijos pozicijai, kad toks darbo užmokesčio apskaičiavimo modelis neatitinka teisėtumo, protingumo ir proporcingumo principų, be to, pareiškėja nepagrindė kaip buvo nustatytas konkretus laikas konkrečiam darbui atlikti, kuo grindžiamas konkretaus darbo (užduoties) vertinimas kaip sudėtingos, ar galima visus vykdomus darbus (atliekamas užduotis) vertinti vien pagal jų atlikimo trukmę, ar teisinga vertinti naujo darbuotojo darbo rezultatą pagal prognozes ir pan.

46. Teismas šiame kontekste akcentavo aplinkybę, jog tokia darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka neatitiko galiojusio teisinio reglamentavimo. Pažymėjo, kad pagal VTĮ nustatytą darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką (23, 24 str.) valstybės tarnautojams apmokama už faktiškai dirbtą, o ne normatyvinį darbą (t. y. apskaičiuotą pagal konkretiems darbams atlikti įstaigos vadovo iš anksto nustatytą darbo laiką). Išvada, kad biudžetinės įstaigos vadovas negalėjo nustatyti darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, pagal normatyvinį darbo laiką, seka ir iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ nuostatų. Šio nutarimo 6 punkte įtvirtinta, kad tik kolektyvinėse sutartyse galėjo būti nustatomi darbo apmokėjimo kriterijai bei darbo normos, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti ir mokėti darbuotojams (neviršijant darbo užmokesčio fondo) darbo užmokestį pagal darbo apimtį ir kokybę. Taigi, pareiškėja kaip biudžetinės įstaigos vadovė neturėjo teisės nustatyti kitokios nei numatytoji galiojančiuose teisės aktuose valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio apskaičiavimo sistemos.

47. Teismas, vertindamas pareiškėjos paaiškinimus, jog 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. (4.31)FN-6 „Dėl darbo krūvio įvertinimo ir užmokesčio paskaičiavimo“ parengtas siekiant pagrįsti padidėjusį darbo krūvį, kurio pagrindu būtų mokama priemoka, nes jokiame teisės akte nėra nurodyta, kaip konkrečiai turėtų būti apskaičiuojami priedai ir priemokos, kaip turėtų būti pagrindžiamas padidėjęs darbo krūvis, kurio pagrindu būtų mokama priemoka, atkreipė dėmesį į VTĮ įtvirtintą reglamentavimą. Nurodė, jog padidėjęs darbo krūvis kaip pagrindas skirti priemoką negali būti siejamas su pačių tarnautojų veikla, pvz., jų darbo našumu. Tačiau 2014 m. gruodžio 8 d. įsakyme Nr. (4.31)FN-6 priemokos už padidėjusį darbo krūvį mokėjimas siejamas būtent su tarnautojų darbo našumu, t. y. įvykdytų užduočių skaičiumi ir jo įvertinimu pagal normatyvinį darbo laiką, tai neatitinka teisės aktuose įtvirtinto pagrindo skirti priemokas. Be to, tokia vienašališkai nustatyta darbo užmokesčio ir priemokų skaičiavimo sistema negali būti laikoma objektyvia, protinga ar proporcinga, nes ji remiasi subjektyviu išankstiniu įstaigos vadovo tam tikrų darbų atlikimui reikalingo laiko įvertinimu, daro darbo užmokestį (ir tikėtinas priemokas) priklausomą nuo konkrečiam valstybės tarnautojui ar darbuotojui jo vadovų pavedamų užduočių skaičiaus, kuris gali būti lemtas ne objektyvių aplinkybių, bet subjektyvių priežasčių. Nustatyti konkretūs normatyviniai darbų dydžiai nepagrįsti faktinių darbų atlikimo sąnaudomis, pvz., nepaneigta galimybė, kad tam tikrą darbą, įvertintą normatyviniu darbo laiko dydžiu, esant tam tikroms objektyvioms aplinkybėms, tarnautojui teks dirbti faktiškai ilgesnį laiką. Teismas papildomai pažymėjo, jog aplinkybė, kad Valstybės tarnybos departamentas patikrinimo Tarnyboje metu nenustatė šio pažeidimo, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėja nepadarė aptariamo tarnybinio nusižengimo, juolab kad, kaip matyti iš Valstybės tarnybos departamento 2017 m. lapkričio 10 d. rašto, buvo tikrinamas VTĮ laikymasis nuo 2016 metų, taigi, 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. (4.31)FN-6 nebuvo vertinamas.

48. Teismas nurodė, jog konstatavus, kad pareiškėjos nustatyta normatyvinė darbo laiko trukmės apskaičiavimo tvarka neteisėta, pripažintina, kad remiantis tokia tvarka nustatytas padidėjęs darbo krūvis, buvęs pagrindu skirti darbuotojams priemokas už papildomų darbų vykdymą dėl padidėjusio darbų masto atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, buvo apskaičiuotas nesant tam teisėto pagrindo. Tad Komisijos išvada, kad priemokos darbuotojams 2015 m. lapkričio 2 d., 2015 m. gruodžio 1 d., 2016 m. sausio 4 d., 2016 m. sausio 29 d., 2016 m. vasario 26 d., 2016 m. kovo 29 d., 2016 m. balandžio 25 d., 2016 m. gegužės 26 d., 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. birželio 27 d., 2016 m. liepos 29 d., 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. spalio 26 d. ir 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymais skirtos neteisėtu pagrindu (priklausomai nuo darbo laiko normatyvų), yra pagrįsta. Tačiau teismas nepritarė Komisijos pozicijai, kad skiriant priemokas buvo pažeistas Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr.511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 5.2 papunktis, kadangi minėtais įsakymais priemokos skirtos Tarnyboje galiojančia tvarka už padidėjusį darbo krūvį atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, todėl darbuotojų rašytiniai sutikimai nebuvo reikalingi.

49. Dėl tarnybinių komandiruočių tvarkos laikymosi teismas nurodė, kad pareiškėjos veiksmai apie tarnybines komandiruotes žodžiu ir (ar) elektroniniu paštu neinformuojant ministerijos personalo administravimo funkcijas atliekančio padalinio vadovo buvo nepagrįstai kvalifikuoti kaip tarnybinis nusižengimas, nes teisinės pareigos neįvykdymas gali būti pripažintas tarnybiniu nusižengimu tokiu atveju, jeigu valstybės tarnautojas supažindintas su teisės aktu, nustatančiu šią teisinę pareigą. Ginčo atveju Tarnybinių komandiruočių tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1R-202, nėra paskelbtas teisės aktų registre, o atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėja buvo su šiuo teisės aktu supažindinta, nenurodė, kokiame informacijos šaltinyje yra galimybė susipažinti su tokio aprašo nuostatomis. Teismas neaptiko šio normino teisės akto atsakovo interneto svetainėje (tikrinta 2018 m. birželio 8 d., adresu http://www.tm.lt/teisineinfo/teisesaktas/47). Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra būtinosios tarnybinės atsakomybės sąlygos– pareiškėjos kaltės.

50. Dėl privačių interesų deklaravimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja neneigia, jog turėjo deklaruoti nurodytą ryšį (jos sutuoktinio tapimą VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centras dalininku ir vadovu 2017 m. birželio 26 d.) ir tai padarė tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl aptariamas pažeidimas visiškai akivaizdus. Pareiškėjos argumentai, kad ji buvo deklaravusi ryšį su minėta viešąja įstaiga, kad ji pasikeitusių duomenų nedeklaravo dėl komandiruotės į užsienį, audito patikrinimo ir kt., nepaneigia padaryto pažeidimo.

51. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių, jog jai nebuvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus dėl kai kurių įtarimų, pagrįstumo, įvertino Komisijos 2017 m. lapkričio 3 d. pranešimo apie galimus tarnybinius nusižengimus turinį ir konstatavo, kad pranešimas pakankamai aiškus ir išsamus, todėl pareiškėja galėjo suvokti, kuo yra kaltinama, ir tinkamai įgyvendinti teisę pateikti paaiškinimą. Be kita ko, matyti, kad pareiškėjai buvo pranešta apie įtarimą, susijusį su numanomu netinkamu privačių interesų deklaravimu (kad sutuoktinis susijęs per viešąją įstaigą su direktorės pavaduotojos D. J. sutuoktiniu), pranešta apie netinkamą prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškų užpildymą (nurodytos konkrečios paraiškos), pranešta, kad sudarytos koordinatoriaus padėjėjo paslaugų ir kitų paslaugų teikimo sutartys pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kad pareiškėjos 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. (4.31)FN-6 „Dėl darbo krūvio įvertinimo ir užmokesčio paskaičiavimo“ patvirtinta tvarka parengta nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Komisijos išvadose konstatuotas pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas iš esmės buvo susijęs su tomis pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėja turėjo galimybę pateikti paaiškinimą. Teismas akcentavo, kad priklausomai nuo komisijos tarnybinio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių valstybės tarnautojo veiksmų teisinė kvalifikacija gali pakisti, tai nagrinėjamu atveju iš dalies įvyko (pvz., dėl privačių interesų deklaravimo, koordinatoriaus padėjėjo ir kitų paslaugų teikimo sutarčių pagrindu teikiamų paslaugų atitikties Koordinavimo aprašui), tačiau vien tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisės pateikti paaiškinimą pažeidimą. Taigi, atsakovas iš esmės laikėsi Taisyklių 7 ir 8 punktų reikalavimų, sudarė pareiškėjai galimybę pateikti paaiškinimus visais esminiais įtariamų tarnybinių nusižengimų aspektais ir kartu tuo užtikrino įtariamo pažeidimo tyrimo išsamumą ir objektyvumą.

52. Teismas, vertindamas pareiškėjai skirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumą, atkreipė dėmesį į atsakovo pagrįstai nustatytus tarnybinį nusižengimą sudarančius pareiškėjos veiksmus:

1) tvirtino prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškas, nepagrindusi sprendimo neatlikti VšĮ CPO LT elektroniniame kataloge siūlomų prekių pirkimo;

2) tvirtino paraiškas ir Tarnybos vardu įsigijo paslaugas iš tiekėjų, neviešinančių informacijos apie atliekamas paslaugas;

3) tvirtino netinkamai užpildytas prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškas, kuriose neapibūdintas pirkimo objektas, neidentifikuotos perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybės, kokybė ir kt., neaiškiai apibūdinta ar neapibūdinta pirkimų objekto apimtis;

4) sudarė sutartis, kuriose perkamos paslaugos įvardijamos kitaip nei kituose pirkimo dokumentuose;

5) koordinatorių paslaugoms pirkti organizavo paslaugų pirkimus, kurių objektu nebuvo teisinių paslaugų teikimas;

6) sudarė galimybes sutarčių pagrindu paslaugas teikiantiems asmenims neatlygintinai naudotis Tarnybos turtu;

7) valstybės tarnautojams skyrė vienkartines pinigines išmokas, nesant (neįrodžius) faktinio pagrindo;

8) neužtikrino įstatymo nuostatos dėl maksimalaus darbo laiko vykdymo;

9) taikė neobjektyvų, neatitinkantį teisėtumo, protingumo ir proporcingumo principų darbo užmokesčio skaičiavimo modelį, be to, tokio modelio pagrindu neteisėtai skyrė priemokas darbuotojams;

10) privačių interesų deklaracijoje pavėluotai deklaravo per sutuoktinį atsiradusį ryšį su viešąja įstaiga. Teismo įsitikinimu, atsakovas iš esmės teisingai įvertino atsakomybei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, kuri negali būti vertinama kaip neproporcinga ir neadekvati nuobauda. Atsakovas teisingai atsižvelgė į tai, kad pareiškėja padarė ne vieną teisės aktų pažeidimą, dalis pažeidimų buvo padaryti tyčia. Nors kai kurie pareiškėjos veiksmai nepagrįstai buvo įvertinti kaip tarnybinis nusižengimas, tačiau likę pareiškėjos padaryti pažeidimai iš esmės yra susiję su imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymosi neužtikrinimu Tarnybos veikloje, o tai negali būti toleruojama.

Pareiškėja eina įstaigos vadovės pareigas, todėl jai keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai užtikrinant įstaigos veiklos teisėtumą. Kita vertus, kaip matyti iš Komisijos išvados, pareiškėjai nebuvo skirta pati griežčiausia tarnybinė nuobauda, ir tai buvo padaryta įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, turėjusias įtakos pažeidimų padarymui, t. y. padidėjusį darbo krūvį, nepakankamą Tarnybai nustatytų pareigybių skaičių, siekį užtikrinti nepertraukiamą Tarnybos veiklą ir jai pavestų funkcijų vykdymą, labai gerai vertintą ankstesnę pareiškėjos veiklą.

Teismas pažymėjo, kad švelnesnės tarnybinės nuobaudos skyrimas šiuo atveju neleistų pasiekti tarnybinės atsakomybės taikymo tikslų.

III. 53. Pareiškėja A. B. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus. Pareiškėjos nuomone, teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir netinkamai atliko aplinkybių vertinimą, teismo išvados nepagrįstos, prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde išdėstytais motyvais ir šiais pagrindiniais argumentais:

53.1. Teismas netyrė įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad registracijos data ir numeris Komisijos išvadai buvo suteikti 22 dienomis anksčiau nei parengta pati išvada, ši išvada ministrei susipažinti pateikta tik 2018 m. sausio 10 d., be kita ko, Ministrės žymos ant pirmojo išvados lapo, Ministerijos kreipimosi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją 2018 m. sausio 10 d. raštu Nr. (2.41)7R-212 (šį veiksmą Komisija galėjo atlikti be ministrės pavedimo), Komisijos narė 2018 m. sausio 4 d. kreipėsi į Tarnybos darbuotojus, prašydama pateikti papildomus dokumentus, reikalingus atliekant pareiškėjos tarnybinio nusižengimo tyrimą (teismas neapklausė šią aplinkybę galinčių patvirtinti dviejų Tarnybos darbuotojų ir pačios R. K.). Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, padaryti procedūriniai pažeidimai (termino praleidimas) turėtų būti pripažinti reikšmingais tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumui;

53.2. Tiek Komisija, tiek teismas tik konstatavo pažeidimą dėl su viešuoju pirkimu susijusiuose dokumentuose nepagrįsto sprendimo neatlikti VšĮ CPO LT elektroniniame kataloge siūlomų prekių pirkimo, tačiau nenagrinėjo pareiškėjos kaltės klausimo. Teismas iš esmės preziumavo pareiškėjos kaltę (aplaidumą), nustatant pažeidimą neatsižvelgdamas į jos paaiškinimus (didelis skaičius vykdomų pirkimų, pirkimų organizatoriaus ir pirkimų komisijos vaidmuo, vykdant panašius pirkimus buvo nurodyti sprendimo pirkti ne per VšĮ CPO LT motyvai, VšĮ CPO LT kataloge nebuvo techninius reikalavimus atitinkančių prekių, ypatingai didelis darbo krūvis ir kt.). Pažymi, kad Tarnybos direktorius, tvirtindamas paraišką, tik leidžia atlikti pirkimą, o pirkimų dokumentus tvirtinta pirkimų komisija;

53.3. Teismas tik atkartojo Komisijos teiginius pripažindamas pažeidimą dėl pirkimų atlikimo pagal paraiškas, kurių pagrindu buvo kreiptasi į tiekėjus, neviešinančius informacijos apie teikiamas paslaugas. Neaišku, kokiu pagrindu šiuo aspektu buvo konstatuota pareiškėjos tyčia. Pabrėžia, kad sprendimą, į kokius tiekėjus kreiptis, priima pirkimų organizatorius ar pirkimų komisija, o Tarnybos direktorius tik leidžia vykdyti pirkimą, remdamasis pateiktais dokumentais. Tarnybos direktoriaus nurodymas, į kokius tiekėjus kreiptis, pažeistų VPĮ nuostatas, atitinkamai direktorius neturi pareigos tikrinti, kas kokią informaciją viešina rinkoje. Be to, Pirkimų taisyklės ginčo atvejais leido pirkimą atlikti kreipiantis tik į vieną tiekėją (maža pirkimo vertė). Šiuo atveju baldų pritaikymo prie aplinkos darbai buvo atlikti kreipiantis į vieną tiekėją, kuris galėjo paslaugas suteikti greičiausiai ir ekonomiškiausiu būdu. Šis tiekėjas yra rinkos dalyvis, jo atliekamų darbų vertė nesiskiria nuo rinkoje esamų tokių pačių darbų vertės (nei Komisija, nei teismas šios aplinkybės netyrė), atlikti darbai visiškai atitiko Tarnybos poreikius. Bendrovės, atlikusios santechnikos įrangos demontavimo, remonto ir sumontavimo darbus atliko įmonė, kurios interneto svetainėje teigiama, kad įmonė atlieka įvairius remonto, patalpų renovacijos ir statybos darbus (teismas, nebūdamas tokių darbų specialistu, pripažino, kad santechnikos įrangos remonto darbai nepatenka į pastatų statybos, renovacijos ir remonto darbų grupę). Pareiškėja tvirtina ir tai, kad teismas, pripažindamas jos kaltę – tyčią, iš esmės rėmėsi tik rekomendacinio pobūdžio teisės aktu – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1S-174 patvirtintomis Perkančiųjų organizacijų viešųjų pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės rekomendacijomis;

53.4. Teismas priėjo nepagrįstą išvadą dėl konstatuoto pažeidimo, susijusio su neišsamiu prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškų pildymu, nes šiuo atveju nenustatytas vienas iš būtinųjų nusižengimo elementų – valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys. Nėra jokio imperatyvaus pobūdžio teisės akto, kurį būtų pažeidusi pareiškėja, pasirašydama pirkimų paraiškas, kuriomis leidžiama pradėti pirkimo procedūras, o teismas rėmėsi tik minėtomis rekomendacijomis. VPĮ nurodyta, kad mažų verčių pirkimų atveju perkančioji organizacija turi teisę atlikti pirkimus pagal pasitvirtintas taisykles, nesilaikydama šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų pirkimo dokumentams (VPĮ 85 str. 1 d.). Pareiškėja laikosi pozicijos, kad, vadovaujantis nagrinėjamų pirkimų laikotarpiu įstaigoje galiojusiomis supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėmis, prekių, paslaugų ar darbų užsakymo paraiška net nėra pirkimo dokumentų dalis, neprivaloma ją rengti ir teikti įstaigos vadovui (įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę sprendžiant, ar reikalauti tokios paraiškos). Byloje nenustatyta, kad Tarnybos vadovė būtų neteisėtai leidusi atlikti pirkimus, šie pirkimai įstaigai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, o nagrinėjamose paraiškose buvusios informacijos pakako tinkamam sprendimui priimti. Be to, Komisijos pranešime apie galimus tarnybinius pažeidimus buvo tik išvardytos paraiškos, kurios Komisijai kėlė abejonių užpildymo aspektu, bendrai pažymint, kad nėra apibrėžtas pirkimo objektas, nenurodytos kitos auditorių manymu reikalingos sutarties sąlygos ir kita su pirkimu susijusi informacija, – toks pranešimo turinys pareiškėjai neleido suprasti, kokios konkrečiai informacijos pasigendama kiekvienoje iš nurodytų paraiškų. Šie trūkumai konkrečiai nenurodyti ir Komisijos išvadoje. Teismas nepateikė klausimų dėl šių paraiškų teismo posėdyje, neatsižvelgė į tai, kad paraiška yra tik vienas iš grupės susijusių dokumentų. Pareiškėja paaiškina, jog paraiškose pateiktas pirkimų kiekio ir objekto apimties apibūdinimas „pagal poreikį“, „pagal darbų sąmatą“ reiškia, kad pačioje paraiškoje neįmanoma nurodyti perkamų paslaugų kiekius dėl pirkimo objekto ypatumų;

53.5. Teismas be teisinio pagrindo pirkimo rezultate sudarytas pirkimo sutartis priskyrė pirkimo dokumentams, konstatuodamas, kad pareiškėjos patvirtinti pirkimo dokumentai neatitinka tikslumo ir aiškumo reikalavimų (konkrečiai – sutartyse dėl techninės klaidos kitaip įvardytos pirktos paslaugos). Pareiškėja akcentuoja, kad pirkimo dokumentuose aiškia nurodyta, kokios paslaugos yra perkamos, pridedant pirkimų specifikaciją. Teismas, nustatydamas pareiškėjos kaltės laipsnį, visiškai neatsižvelgė į jos nurodytas padarytos techninės klaidos priežastis (didelis darbo krūvis dėl reorganizacijos);

53.6. Nei teismas, nei atsakovas nesikreipė paaiškinimų nei į pirkimo organizatorių, nei į pirkimų komisijos narius, nors būtent šių subjektų veiksmai ar tariamas neveikimas, remiantis teismo ir Komisijos išvadomis, nulėmė pareiškėjos kaltę. Teismas neįsigilino į faktines aplinkybes ir tik atkartojo Komisijos teiginius;

53.7. Teismas klaidingai nurodė, jog pareiškėja pripažįsta turėjusi deklaruoti savo ryšius su VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centru. Priešingai, pareiškėja kėlė abejones, ar ji šiuos ryšius turėjo perdeklaruoti (jos ryšys su VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centras buvo deklaruotas ir iki 2017 m. birželio 26 d.) ir ar dviem savaitėmis pavėluotas deklaravimas laikytinas pažeidimu, sudarančiu pagrindą skirti jai tarnybinę nuobaudą. Teismas posėdyje nesitikslino dėl šių aplinkybių, o Komisija pareiškėjai nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus dėl šio tariamo pažeidimo (esminis procedūrinis pažeidimas), nes toks įtarimas pranešime apie galimus tarnybinius pažeidimus nebuvo pareikštas. Be to, atsakovo sprendimas šiuo aspektu galėtų būti pripažintas teisėtu tik jį patvirtinus Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta;

53.8. Teismas, kaip ir Komisija, sutapatino koordinatoriaus paslaugos ir koordinatoriaus padėjėjo paslaugas. Teismas išvadas padarė remdamasis tik koordinatoriaus padėjėjo paslaugų sutarčių nuostatomis, nesiaiškindamas šių nuostatų turinio. Pareiškėja pažymi, kad, esant ribotiems finansiniams resursams, perkamos tos rūšies paslaugos, kurios leidžia pasiekti įstaigai nustatytus tikslus finansiškai naudingiausiomis sąlygomis. Pabrėžia, kad koordinatoriaus padėjėjo paslaugos nėra teisinės paslaugos (teismas šias paslaugas nepagrįstai priskyrė teisinėms paslaugoms). Pareiškėjai nesudaryta galimybė teikti paaiškinimus dėl šios aplinkybės nei Komisijai, nei teismui. Paaiškina, jog koordinatoriaus padėjėjai tik tikrina, ar dokumente nurodytas Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis, numatantis būtiną gynėjo dalyvavimą, o konkrečius nurodytinus straipsnius nustato Tarnybos Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus vedėja, turinti teisės magistro laipsnį, ir centrinis koordinatorius. Koordinatoriaus padėjėjas nevertina prašymo parinkti gynėją teisėtumo. Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ koordinatoriaus padėjėjas tikrina, ar yra byla, kurioje prašymo skirti gynėją, ar kaltinamasis neturi gynėjo, su kuriuo jau yra susitaręs privačiai, ar nenumatyta posėdžio data ir laikas. Advokato parinkimą sudaro skambinimas telefonu advokatams pagal sąrašą siekiant išsiaiškinti, kuris iš jų numatytu posėdžio laiku gali dalyvauti gynybos veiksmuose. Atsakymų parengimas apima šabloninio (parengto įstaigos teisininkų) atsakymo parengimą (įrašomas bylos numeris, įtariamojo ar kaltinamojo vardas ir pavardė, parinkto advokato vardas ir pavardė bei kontaktiniai duomenys), o išsiuntimas – parengto atsakymo išsiuntimą prašymą parinkti gynėją pateikusiai institucijai. Minėtiems veiksmams atlikti akivaizdžiai nereikia teisinio išsilavinimo. Pareiškėjos įsitikinimu, tokio pobūdžio jos sprendimai nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, priešingai, 2017 m. apklausos duomenimis 87,5 proc. institucijų Tarnybos veiklos organizavimą vertino tik labai gerai ir gerai, nebuvo nė vieno įvertinimo blogai ir labai blogai;

53.9. Teismas, konstatuodamas VSTNVDĮ pažeidimą, suteikiant teisę naudotis Tarnybos teise valdomu turtu kitiems subjektams neatlygintinai, neatsižvelgė į tai, kad paslaugas Tarnybai teikiantys asmenys naudingąsias turto savybes taiko ne savo, bet Tarnybos poreikiams tenkinti, t. y. šiose patalpose paslaugos nebuvo teikiamos tretiesiems asmenims. Net jeigu toks pažeidimas ir buvo, pareiškėja nelaikytina už tai atsakinga. Pareiškėja pabrėžia, jog įstaigoje numatytų pareigybių skaičius nėra pakankamas. Ministerija pripažįsta žmogiškųjų išteklių trūkumą Tarnyboje, nes, be kita ko, nepripažino pažeidimo perkant paslaugas įstaigos vidaus administravimo veiklai vykdyti, ši aplinkybė konstatuota ir 2007 metų bei 2012 metų vidaus audito ataskaitose.

Lyginant su 2007 metų duomenimis, Tarnybos darbo krūvis 2017 metais padidėjo ne mažiau nei 3,5 karto, tačiau pareigybių skaičius nebuvo padidintas. Nepakankamas dirbančiųjų skaičius lėmė poreikį pirkti paslaugas iš asmenų Tarnybos tiesioginių funkcijų vykdymui. Koordinavimo paslaugos negali būti teikiamos nuotoliniu būdu, nes taip nebūtų operatyviai reaguojama į prašymus parinkti gynėją, kuriuos kartais būtina įvykdyti per 30 min., Tarnybos teikiamos paslaugos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Be to, nuotoliniu būdu negalima kontroliuoti parinkimų ir duomenų perdavimo savarankiškumo, anksčiau duomenys buvo renkami netiksliai ir todėl Tarnyba sulaukdavo pretenzijų.

Teismas, nustatydamas, jog pareiškėja nesiėmė jokių organizacinių priemonių daromam pažeidimui nutraukti, netyrė šių aplinkybių ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, kurie sudaro pagrindą priešingoms išvadoms (pvz., pareiškėjos pastangomis, iš perkamų 19 asmenų paslaugų nuo 2017 m. vasario mėn. liko perkamos tik koordinatoriaus padėjėjo paslaugos iš 7 asmenų). Dėl mažo įstaigoje dirbančių asmenų skaičiaus nėra funkcijų, kurios galėtų būti perduotos vykdyti nuotoliniu būdu, o tos paslaugos, kurios gali būti perduotos vykdyti nuotoliniu būdu, tokiu būdu ir buvo vykdomos.

Tarnyba kaupia ir tvarko ypatingus asmens duomenis, todėl laisvas priėjimas prie tokių duomenų nėra galimas. Tarnybai taip pat teikiamos dokumentų archyvavimo paslaugos, kurios gali būti teikiamos tik įstaigos patalpose. Pareiškėjos teigia ir tai, kad pranešime apie galimus tarnybinius nusižengimus įtarimas šiuo aspektu nebuvo aiškus, koncentruotasi į sutarčių sudarymo faktą, paaiškinimui pateikti skirtas trumpas terminas – 5 darbo dienos, nors pateiktų neteisingų kaltinimų apimtis ypač didelė, todėl ji negalėjo pateikti pakankamų paaiškinimų dėl šio įtarimo.

Pareiškėjos nuomone, teismas be jokio teisinio pagrindo atsisakė išreikalauti jos prašomus dokumentus – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų vidaus procedūrų atliekant priskirtas funkcijas peržiūros 2012 m. ataskaitos 5‑8 priedus, kuriuose detalizuoti ne tik dirbančiųjų, bet ir paslaugas teikiančių asmenų veiksmai. Pareiškėjos įsitikinimu, dėl Tarnyboje susidariusios situacijos kalta ne ji, o ministerija;

53.10. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėja neturėjo galimybės pateikti pasiaiškinimą dėl pažeidimo, susijusio su vienkartinių piniginių išmokų skyrimu, nes pateikti kaltinimai buvo nekonkretūs, pareiškėja paaiškinimą teikė nesuprasdama kuo yra kaltinama. Pareiškėja pažymi, kad 2016 m. liepos 18 d. įsakymuose dėl vienkartinės išmokos skyrimo padaryta techninė klaida, vietoj žodžių „ypatingos svarbos užduotis“ įrašant „papildoma užduotis“, tačiau iš šių įsakymų pavadinimo ir nurodytų teisės normų aišku, jog atliktos būtent ypatingos svarbos užduotys. Teismas, pripažindamas, kad vienkartinės piniginės išmokos dirbantiesiems skirtos nesant (neįrodžius) tam faktinio pagrindo, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, nes Komisijos išvadoje toks pažeidimas neminimas. Akcentuoja, kad įsakymu rengia ne pareiškėja, o už personalo tvarkymą atsakingas asmuo, pareiškėja juos tik pasirašo. Objektyvių aplinkybių nustatymui turėjo būti apklaustas šiuos įsakymus parengęs asmuo, bet tai nebuvo padaryta;

53.11. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja negalėjo pateikti paaiškinimo ir dėl pažeidimų, susijusio su maksimalaus darbo laiko viršijimu ir 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. (4.31)FN-6 „Dėl darbo krūvio įvertinimo ir užmokesčio paskaičiavimo“, todėl atsakovas Įsakymą priėmė neišsiaiškinęs šių tariamų pažeidimų aplinkybių. Akcentuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kaip turi būti nustatyti faktiškai atliekami papildomi darbai ir jų kiekis. Tarnyboje nesant darbuotojų atstovų, nebuvo galimybės sudaryti kolektyvinę sutartį, todėl šie klausimai galėjo būti sureguliuoti tik įstaigos vidaus tvarką reglamentuojančiomis taisyklėmis, tvirtinamomis įstaigos vadovo įsakymu.

Pareiškėjos teigimu, nė vienas darbuotojas ar tarnautojas nėra pateikęs nusiskundimų buvusia priemokų ir viršvalandinio darbo apmokėjimo sistema, jie jautėsi motyvuoti, per 13 metų trukusį pareiškėjos vadovavimo laikotarpį išmokant priemokas ir priedus nė karto nebuvo viršytas darbo užmokesčio fondas. Pareiškėja, aiškindama, kaip buvo nustatyta normatyvinė „normalaus darbo tempo“ darbo laiko trukmė konkrečiam darbui atlikti, nurodo, kad 90 proc. Tarnyboje atliekamų darbų yra standartizuoti struktūrizuoti veiksmai, kuriems atlikti įprastai sugaištama tiek pat laiko.

Normatyvinis darbo laikas nustatytas atlikus konkrečios darbo vietos laiko fotografiją, diskusijų metu su darbuotojais aptarus tikėtinus nukrypimus, kolektyviniu sutarimu. Esant išskirtinei situacijai, konkretus darbuotojas, suderinęs su skyriaus vadovu, gali skirti ilgesnį laiką konkrečiam darbui atlikti, tam lentelėse numatytas kitas laikas bei dokumentų skirstymas pagal sudėtingumą. Pareiškėjos patvirtinta darbo krūvio įvertinimo metodika pateikiama kiekviename vadybos vadovėlyje, kuriame pateikiamos darbuotojų darbo laiko ir užmokesčio planavimo metodikos.

Tokia metodika taip pat leidžia atliktus darbus ir esamą darbo krūvį įvertinti nuotoliniu būdu. Pareiškėjos įsitikinimu, Komisijos išvada, kuriai pritarė teismas, jog toks darbo užmokesčio apskaičiavimo modelis neatitinka teisėtumo, protingumo ir proporcingumo principų, nemotyvuota. Be to, teismas klaidingai lygina darbo našumą su darbo krūvio įvertinimu, teigdamas, kad priemokų mokėjimas už darbo našumą yra neteisingas (darbo našumo nustatymas ir darbo krūvio vertinimas yra tarpusavyje susijusios sąvokos, nes padidėjęs darbo krūvis lemia padidėjusį darbo našumą; nustatant darbo krūvį nėra reikšminga, ar dirbantysis pats sugeba atlikti daugiau tos pačios rūšies darbų, ar jie jam priskiriami), bei nepagrįstai nurodo, jog darbo krūvis negali būti siejamas su pačių dirbančiųjų veikla (priešingai, priemoka skiriama būtent už konkretaus dirbančiojo padidėjusį darbo krūvį; jei dirbantysis jam skirtų papildomų darbų nesugebėtų atlikti per nustatytą darbo laiką, jam šie darbai arba nebūtų skiriami, arba jis dirbtų apmokamą viršvalandinį darbą).

Tarnyboje padidėjęs darbo krūvis susidaro ne tik dėl laikinai nesančių darbuotojų, bet dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo ir nuolat didėjančio bendro darbų skaičiaus, teisės aktuose nustatytų trumpų sprendimo priėmimo terminų (5 darbo dienos), Tarnyba neturi galimybės kontroliuoti susidarančio darbo kiekio. Dirbantieji, kurie ilgą laiką sugeba dirbti padidintu darbo krūviu, skatinami suteikiant jiems kvalifikacines klases ar perkeliant juos į aukštesnes pareigas, tuomet priemokos už padidėjusį darbo krūvį jiems nebemokamos;

53.12. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jai skirta tarnybinė nuobauda proporcinga padarytam nusižengimui. Pažymi, kad techninės klaidos buvo padarytos esant ypatingai sudėtingoms darbo sąlygoms, penkias įstaigas reorganizuojant į vieną, šios klaidos nesukėlė jokių teisinių ar faktinių pasekmių. Pareiškėja pastebi, kad teismas dalį Komisijos išvadų pripažino nepagrįstomis, bet jai skirtos nuobaudos nesušvelnino. Teismas nevertino pareiškėjos paaiškinimų, susijusių su dideliu darbo krūviu dėl reorganizacijos, darbuotojų trūkumu, pačios Ministerijos veiksmais ir neveikimu, įstaigos darbuotojų, atsakingų už konkrečias sritis, vaidmens ir kitų argumentų, kurie gali būti svarbūs individualizuojant jai taikomą atsakomybę.

54. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

55. Atsakovas sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais. Papildomai pažymi, jog iš Komisijos narės R. K. kreipimosi į Tarnybos darbuotojus su prašymu pateikti papildomus dokumentus negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie šio susirašinėjimo ryšį su Išvada, juolab kad aplinkybės, kurias Komisijos narė siekė šiais dokumentais atskleisti, nepasitvirtino. Prašymas pavaldžiai įstaigai pateikti tam tikrus dokumentus ir jų gavimas po Komisijos išvados parengimo nelaikytinas tarnybinio nusižengimo tyrimo termino pažeidimu ar pratęsimu.

Tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjai klausimas buvo išspręstas gavus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadą (2018 m. sausio 19 d. pranešimą Nr. S-186-(1.15) dėl nustatytų pažeidimų, susijusių su viešųjų ir privačių interesų derinimu valstybės tarnyboje. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su viešaisiais pirkimais, pažymi, jog pareiškėjos teiginiai, kad ji kaip įstaigos direktorė nieko negali kontroliuoti, yra nepagrįsti, nes ji ne tik tvirtino paraiškas, bet ir pasirašinėjo sudaromas įvykdžius paraiškų pagrindu viešuosius pirkimus sutartis.

Pirkimo taisyklėse nėra nustatyta, kad paraiška nėra pirkimo dokumentas ir ji gali būti nesudaroma. Pareiškėjos argumentai apie ekonominio tikslingumo siekį nepašalina jos atsakomybės dėl konstatuotų pažeidimų. Pareiškėjos pozicija dėl būtinybės apklausti pirkimų organizatorius ir pirkimų komisijos narius nepagrįsta, nes ji nenurodė jokių naujų faktų ar aplinkybių, kurias minėti asmenys galėtų paaiškinti. Atsakovas pastebi, jog apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl Koordinavimo aprašo nuostatų įgyvendinimo parodo tik tai, kad Tarnyboje dėl darbo organizavimo teisinės pagalbos koordinavimas išskaidytas į atskiras stadijas, vienai kurių, pareiškėjos manymu, paslaugų teikimas galimas ir asmens, neturinčio teisinio išsilavinimo.

Dėl pažeidimo, susijusio su Tarnybai patikėto valstybės turto naudojimu, atsakovas mano, kad pareiškėja pateikė per mažai argumentų, jog iš tiesų buvo siekiama organizuoti Tarnybos darbą taip, kad nereikėtų pirkti paslaugų, nematyti, kad pareiškėjas po 2014 metų būtų kėlusi klausimus dėl darbo krūvio ir etatų skaičiaus. Tarnyba apie papildomų etatų poreikį Ministerijai pareiškė tik 2018 m. sausio 30 d. raštu, t. y. po ginčijamo Įsakymo priėmimo. Pareiškėjos pateikti duomenys apie didėjančius darbo krūvius Tarnyboje nepaneigia būtinybės laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjos argumentai, kad tam tikrų paslaugų teikimo neįmanoma užtikrinti ne Tarnybos patalpose, tik patvirtina teismo išvadą, kad tokio pobūdžio paslaugos neturėtų būti perkamos. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja ir pranešimo apie galimus tarnybinius nusižengimus negalėjo nesuprasti įtariamų pažeidimų, susijusių su jos veiksmais personalo administravimo srityje, ir pateikti dėl jų paaiškinimą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda proporcinga padaryta nusižengimui, juolab atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. liepos 3 d.

įsakymu jai jau buvo skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 56. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 1P-6 „Dėl tarnybinės nuobaudos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorei A. B. skyrimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

57. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, tarnybinio patikrinimo išvadą, nenustatęs tarnybinio patikrinimo procedūrinių pažeidimų, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atsakovas įrodė, jog buvo faktinis ir teisinis pagrindas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, kuri yra proporcinga padarytam pažeidimui.

58. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir netinkamai atliko aplinkybių vertinimą, teismo išvados nepagrįstos, prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai.

59. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

60. Teisėjų kolegija nurodo, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

61. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tarnybinio patikrinimo terminais, nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jie nebuvo praleisti. Data, kai ministrė susipažino su komisijos išvada, t. y. 2018 m. sausio 10 d. (I t.; b. l. 196), niekaip nepatvirtina, kad būtent tą dieną buvo gauta ši išvada. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė asmenų, kurie galėtų patvirtinti, kad 2018 m. sausio 4 d. buvo kreiptasi į Tarnybos darbuotojus dėl papildomų dokumentų, yra teisiškai nereikšminga, nes nėra ginčo, kad toks kreipimasis buvo. Be to, pareiškėjos nurodyti dokumentai, kaip matyti iš bylos medžiagos, galėjo patvirtinti ar paneigti aplinkybes dėl išvados 5 punkte nurodyto įtarimo, dėl kurio Komisija konstatavo, kad jis nepasitvirtino (V t.; b. l. 201).

62. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad teikiant 2016 m. kovo 10 d. prekių paslaugų ir darbų užsakymo paraišką Nr. 127 buvo padarytas pažeidimas ir kad didelis darbų krūvis negali pateisinti teisės aktų nesilaikymo. Teisėjų kolegijos nuomone tai, kad ne viena direktorė buvo atsakinga už šiuos veiksmus, nepaneigia įpareigojimo, nustatyto VGTPT nuostatų 17.3 papunktyje – užtikrinti, kad Tarnyboje būtų laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų,– pažeidimo. Konkreti kaltės forma, kuri, pasak pareiškėjos, nebuvo nustatyta, taip pat neeliminuoja pažeidimo padarymo, o tik gali turėti įtakos parenkant konkrečią nuobaudą. Kaltė gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje A-1941-520/2015). Aplinkybė, kad šį pažeidimą, pasak apeliantės, padarė ir kiti Tarnybos darbuotojai, nėra šios bylos tyrimo dalykas.

63. Pareiškėjos argumentas, kad ji, atlikdama direktorės pareigas, tik leido vykdyti pirkimus remdamasi pateiktais dokumentais, kuriuos parengia kiti darbuotojai, nepanaikina direktorės pareigos, įvirtintos VGTPT nuostatų 17.3 papunktyje – užtikrinti, kad Tarnyboje būtų laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, be kita ko, atsižvelgtina ir į tai, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 85 straipsnio 3 dalį perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad supaprastintus pirkimus atliekantys asmenys būtų nepriekaištingos reputacijos, nešališki. Todėl pareiškėjos argumentas, kad ji nėra atsakinga už tai, jog buvo kreiptasi į tokius paslaugų tiekėjus, kurie neviešina informacijos apie teikiamas paslaugas, atmetamas. Pareiškėjos tvirtinimas, kad ji neatsako už vykdomų pirkimų teisėtumą, kartu parodo jos sąmoningą pasirinkimą leisti kilti neigiamoms pasekmėms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šie pažeidimai buvo padaryti tyčia. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012 išaiškinimais, preziumuojama, kad įstaigos vadovas žino teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos veiklą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes priešingu atveju toks asmuo apskritai negalėtų užimti tokių atsakingų pareigų. Šioje byloje teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo statuso ypatumai nulemia jo atsakomybę už teisės aktų reikalavimų laikymąsi Centro veikloje; vadovui išlieka pareiga nuolat kontroliuoti (organizuoti kontrolę), kaip įgyvendinami įstaigai pavesti uždaviniai ir vykdomos funkcijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-954-1062/2017 pažymėjo, kad vadovui išlieka pareiga nuolat kontroliuoti (organizuoti kontrolę), kaip įgyvendinami įstaigai pavesti uždaviniai ir vykdomos funkcijos ir tais atvejais, kai jis yra ministerijos struktūrinio padalinio vadovas.

64. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės teiginį, kad pažeidimo, susijusio su prekių, paslaugų ir darbų užsakymo paraiškų netinkamu pildymu neapibrėžiant pirkimo objekto, netiksliai apibūdinant „pagal poreikį“ ar „pagal darbų sąmatą“, nustatymas neparemtas teisės aktais. Kiek įmanoma tiksliau neapibūdinus pirkimo objekto, nėra įmanoma teisingai apskaičiuoti perkamų paslaugų, darbų kainas, taip kartu pažeidžiamas skaidrumo principas, kurio laikytis privalu pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų). Kartu kaip nepagrįstas atmetamas ir pareiškėjos teiginys, kad Komisijos pranešime apie galimus tarnybinius pažeidimus buvo tik bendrai pažymėta, jog nėra apibrėžtas pirkimo objektas, nenurodytos kitos, auditorių manymu, reikalingos sutarties sąlygos ir kita su pirkimu susijusi informacija ir toks pranešimo turinys pareiškėjai neleido suprasti, kokios konkrečiai informacijos pasigendama kiekvienoje iš nurodytų paraiškų, nes jame pakankamai aiškiai nurodyta, kad pirkimo objektas neapibrėžtas, netiksliai apibūdinant „pagal poreikį“, „pagal darbų sąmatą“.

65. Kartu pabrėžtina, jog atliekant supaprastintus pirkimus ar neskelbiamą pirkimą, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi leidžiama nesilaikyti kai kurių Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, be kita ko, nenurodyti atitinkamos informacijos pirkimo dokumentuose, jei perkančioji organizacija mano, kad tokia informacija yra nereikalinga, tačiau tai nereiškia, kad aiškinant šį reguliavimą kartu su minėtu Įstatymo 3 straipsniu galima pažeisti jame įtvirtintus principus, inter alia skaidrumo principą.

66. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja neturėjo teisės sudaryti sutartis su asmenimis, kurie neturi teisinio išsilavinimo, ir jiems suteikti koordinatoriui priskiriamas funkcijas. Pažymėtina, kad Sutarčių dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose koordinavimo sudarymo tvarkos aprašo 5 punkte aiškiai nustatyta, jog VGTPT koordinatoriaus paslaugas perka Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, sudarydama paslaugų viešojo pirkimo ir pardavimo sutartis, kurių objektas yra teisinių paslaugų, koordinuojant antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose, teikimas. Vadinasi, teisines paslaugas gali teikti tik teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Todėl pareiškėjos argumentas, kad paslaugos atitinkamu būdu buvo padalintos tarp koordinatoriaus ir jo padėjėjų, kuriems nebūtinas teisinis išsilavinimas, nėra pagrįstas teisės aktų normomis.

67. Apeliantės teiginys, kad užsakymo paraiška nėra pirkimo dokumentų dalis, atmestinas kaip neteisingas, nes tokia išvada neišplaukia nei iš apeliantės nurodytų Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklių, nei iš Viešųjų pirkimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalies, pagal kurią sąvoka „pirkimo dokumentai“ yra apibrėžta kaip perkančiosios organizacijos raštu pateikiami tiekėjams dokumentai ir elektroninėmis priemonėmis pateikti duomenys, apibūdinantys perkamą objektą ir pirkimo sąlygas: skelbimas, kvietimas, techninė specifikacija, aprašomieji dokumentai, pirkimo sutarties projektas, kiti dokumentai ir dokumentų paaiškinimai (patikslinimai). Neabejotina, kad nagrinėjamu atveju užsakymo paraiška yra dokumentas, skirtas tiekėjams, apibūdinantis, be kita ko, pirkimo objektą.

68. Apeliantė sutinka, kad pavėluotai pateikė deklaraciją dėl savo ryšių su VšĮ Teisinės pagalbos ir socialinių paslaugų centru, tačiau mano, jog jai nebuvo suteikta galimybė dėl to pasiaiškinti, ir tai laiko esminiu procedūriniu pažeidimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos nurodytas įtarimas dėl ryšių nedeklaravimo iš tiesų atsirado vėliau nei kiti įtarimai, pastarasis pažeidimas buvo nustatytas vertinant pareiškėjos elgesį kartu su VTEK (V t., b. l. 233). Pareiškėja su padarytu pažeidimu sutinka, padaryto pažeidimo neneigia ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Todėl nagrinėjamu atveju tai, kad 2017 m. lapkričio 24 d. pranešime apie galimus tarnybinius pažeidimus pareiškėjos nebuvo prašoma paaiškinti pirmiau minėto padaryto pažeidimo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra formalus dalykas, nesukliudęs pareiškėjai veiksmingai ginti savo teises, ir tai nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėja buvo tinkamai išklausyta dėl pažeidimų, nurodytų 2017 m. lapkričio 24 d. pranešime, ji teikė paaiškinimus 2017 m. lapkričio 20 d., papildomus ir patikslinančius paaiškinimus 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2017 m. gruodžio 1 d. (V t., b. l. 196).

69. Kartu atmestinas apeliantės teiginys, kad pranešime apie galimus tarnybinius pažeidimus nustatytas 5 darbo dienų terminas paaiškinimui pateikti buvo per trumpas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas laikytinas protingu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turėjo galimybę, kaip minėta, dar tris kartus papildomai teikti papildomus ir patikslinančius paaiškinimus.

70. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja padarė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pažeidimą, suteikdama teisę naudotis Tarnybos valdomu turtu kitiems subjektams neatlygintinai, yra pagrįsta. Minėto įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja sąlygas (atvejus), kai turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis kitiems subjektams. Nei šiame straipsnyje, nei kituose nėra numatyta, kad aptariamu atveju būtų leidžiama naudotis neatlygintinai valstybės turtu. Kai įstaigai teikiamos paslaugos jos patalpose, leidžiama turtą nuomoti vadovaujantis šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 3 punktu, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuomos sutartis nebuvo sudaryta (V t.; b. l. 216–220). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pagal sudarytas civilines paslaugų teikimo sutartis asmenys faktiškai dirbo Tarnybos patalpose nesant tokio pagrindo Tarnybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kartu iškreipiant ir civilinės paslaugos sutarties esmę, nes tokios sutarties pobūdis labiau atitiko darbo sutarties esmę. Todėl pažeidimas dėl turto perleidimo asmenims, teikusiems paslaugas, nustatytas pagrįstai.

71. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentu, kad jos išleistuose įsakymuose 2016 m. liepos 18 d. įrašyta „papildoma“ užduotis“ reiškia „ypatingos svarbos užduotį“, nes tai yra dvi skirtingos užduotys, kurių turinys negali būti aiškinimas remiantis ketinimais, kuriuos galima, pasak pareiškėjos, nustatyti iš įsakymo pavadinimo ir nuorodas į teisės normas. Atsižvelgtina ir į tai, kad papildomos užduotys nebuvo suformuluotos raštu taip, kad kaip numato Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, taip pat tinkamai nepagrįstas ypatingos užduoties atlikimo būtinumas.

72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–24 straipsniuose nustatytą darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką valstybės tarnautojams apmokama už faktiškai dirbtą, o ne už atliktą normatyvinį darbą. Kartu pažymėtina, kad būtent Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsniuose nurodyta ne tik pareiginė alga, bet ir priedai, priemokos, kurie mokami vadovaujantis šiuo įstatymu. Šiame įstatyme nėra išlygos, kuri leistų taikyti apmokėjimą vadovaujantis įstaigos vadovo išleistu aktu.

73. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, nes apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1614/2013; 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-2270/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015; 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017).

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados, bei kitos bylos medžiagos, kad atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą už padarytus tarnybinius nusižengimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeista tarnybinio patikrinimo atlikimo procedūra, t. y. pareiškėjai buvo apribotos teisės teikti tarnybinį patikrinimą atlikti įgaliotam asmeniui arba komisijai informaciją bei dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, pareikšti nušalinimą tarnybinį patikrinimą atlikti įgaliotam asmeniui arba komisijos nariui(-iams), įstatymų nustatyta tvarka apskųsti tarnybinį patikrinimą atlikti įgalioto asmens arba komisijos ar jos nario(-ių) veiksmus ar neveikimą, baigus tarnybinį patikrinimą susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada ir kita tarnybinio patikrinimo medžiaga.

75. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad už nustatytą jos padarytą tarnybinį nusižengimą jai paskirta per griežta nuobauda, pažymėtina, jog nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑1366/2009). Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta, bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑649/2013).

76. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjai skyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492‑360/2013). Ši nuobauda skirta už kelis pareiškėjos A. B. padarytus tarnybinius nusižengimus, todėl įvertinant ir tai, kad pareiškėjai už anksčiau padarytą nusižengimą jau buvo paskirtas papeikimas, negali turėti lemiamos reikšmės tai, kad, kaip nurodo pareiškėja, atitinkamų nusižengimų padarymui įtakos turėjo didelis Tarnybos darbo krūvis, kaltės forma (ne visi nusižengimai padaryti tyčia). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju paskirtas griežtas papeikimas atitinka bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams, paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytiems nusižengimams ir nėra pagrindo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne.

77. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

78. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, susiję su pareiškėjos padarytais tarnybiniais nusižengimais, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

79. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjos A. B. apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė