2021-12-15 Nr. AB-27369-3-61-3-02480-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1070-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02480-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai, kilusiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K; po reorganizacijos – Vilniaus PN) sąlygų, atlyginti laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo aliarmo iškvietimo mygtukų; jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, jį mažino baldai, sanitarinis mazgas; telefoninio pokalbio metu pareiškėją stebėdavo pareigūnai; Lukiškių TI-K nebuvo ventiliacijos, kamerą vėdindavo per atidarytą langą, toks vėdinimas nepakankamas; dušo patalpų duryse įrengta stebėjimo anga, buvo pažeista jo teisė į privatumą, dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario; kalint dviese vienoje kameroje, nebuvo užtikrintas privatumas naudotis tualetu, pareiškėją naudojantis tualetu stebėdavo prižiūrėtojai; Lukiškių TI-K trūko užimtumo veiklų, užimtumo programai vykdyti patalpa buvo apie 9 kv. m ploto, nebuvo ventiliacijos, langų, iškvietimo mygtukų, švaros. Pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų patyrė fizines, dvasines ir emocines kančias, žeminančias orumą sąlygas, diskomfortą bei nepatogumus.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo reikia taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog pareiškėjui kamerose buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas; tualetas nuo likusios kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio; kameras tvarkyti turi jose apgyvendinti asmenys; kamerose esantys langai buvo pritaikyti vėdinimui; kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai; dušo patalpose įrengtos pertvaros; nuteistųjų bendravimo telefonu stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu; pareiškėjo teisė naudotis dušu buvo užtikrinta tinkamai; dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu.

5. Vilniaus PN atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 20 d. sprendimu V. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. liepos 21 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2017 m. liepos 21 d. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Todėl teismas taikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir byloje vertino laikotarpį nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2020 m. liepos 21 d., kai, pareiškėjo teigimu, jis netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

8. Teismas nurodė, jog pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų šiais aspektais: 1) iškvietimo mygtuko nebuvimas; 2) minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas; 3) privačių pokalbių neužtikrinimas; 4) higienos sąlygų kamerose neužtikrinimas; 5) tualeto įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis; 6) dušo įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis; 7) užimtumo programų trūkumas; 8) dėl socialinės reabilitacijos patalpų.

9. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, pažymėjo, kad šiuo aspektu ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei juose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

10. Teismas taip pat akcentavo, jog iškvietimo mygtuko nebuvimas / neveikimas savaime nesudarė pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudojęs aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas sprendė, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala, todėl teismas šiuo atveju nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjui būtų pažeista teisė skambinti telefonu, pareiškėjas nepateikė duomenų apie konkrečius teisių pažeidimų faktus, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į susirašinėjimo bei bendravimo slaptumą nebuvo pažeista.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos ventiliacijos nedetalizavo – nenurodė kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus, nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose Nr. 48, 233, 38, 96, 234, HN 134:2015 pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas sprendė, jog pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl HN 134:2015 normų neatitinkančių kamerų būklės negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

13. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo neatskyrimo ir tuo kilusios pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5, 16.5 papunkčius, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl teismas sprendė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, nes sanitarinis mazgas matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 72 dienas buvo laikomas su kitu asmeniu, todėl konstatavo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose 72 dienas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dušo patalpoje buvo netinkamai įrengtas persirengimo kambarys ir neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, nurodė, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentavo dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, tačiau pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) galėjo būti stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, jog ši aplinkybė neužtikrino visiško asmens privatumo buvimo. Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, tik nurodė, jog dušuose yra įrengtos pertvaros. Teismo vertinimu, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaida, buvo nesuderinamas su asmens teise į privatumą, todėl teismas sprendė, jog buvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

15. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti renginiuose ir sportuoti, mokytis, vertino kaip abstrakčius, nedetalizuotus. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas) dėl teisės siūlyti darbą nuteistajam negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis tualetu ir dušu nesuteikimas), mastą ir trukmę (72 dienas naudojosi tik pertvara nuo bendro gyvenamosios kameros ploto atskirtu tualetu; dušu ginčo laikotarpiu naudojosi 1 kartą per savaitę), intensyvumą, sprendė, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma – 100 Eur.

III. 17. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus bei pažymi, kad pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos nuo 2010 m. vasario 13 d., o ne tik pirmosios instancijos teismo įvertintu laikotarpiu.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia abstrakčius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinant pareiškėjui V. S. teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 13 d. iki 2017 m. liepos 21 d. taikė ieškinio senatį. Teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2020 m. liepos 21 d., ir, nustatęs, kad 72 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, ir neužtikrintas privatumas naudojantis dušu 1 kartą per savaitę, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis nuo 2010 m. vasario 13 d. bei pakartoja skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė senaties terminą, pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas iš esmės nenurodo argumentų, dėl kurių senaties terminas galėtų ir turėtų būti atnaujintas, o tik akcentuoja, kad jo nurodomi pažeidimai prasidėjo 2010 m. vasario 13 d., o ne 2017 m. liepos 21 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

29. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes, kaip matyti, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

31. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

34. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2017 m. liepos 21 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2017 m. liepos 21 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-384-624/2021 ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, kokias faktines aplinkybes ar įrodymus pirmosios instancijos teismas nustatė ar įvertino neteisingai, išskyrus dėl senaties termino taikymo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

39. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, vertinant laikotarpį nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. (pareiškėjo nurodoma paskutinė galimo pažeidimo data), neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis tualetu, kai kameroje jis buvo laikomas ne vienas (72 paras) ir neužtikrinus jam privatumo naudojantis dušu 1 kartą per savaitę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra pagrįsta.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-407-815/2021 jau vertino pareiškėjo galimai pažeistą teisę į privatumą laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d. bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už nurodytą laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į jau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą, neturėjo būti vertinami pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinto privatumo naudojantis tualetu ir dušu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d., nes šis laikotarpis patenka į jau išnagrinėtos bylos nagrinėjimo dalyką. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į principą non reformatio in peius (draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį), negali nagrinėjant bylą apeliacine tvarka bloginti pareiškėjo padėties, todėl nemažina pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dėl teisės į privatumą pažeidimų tualete ir duše laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė