A-146-2971-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2971/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00499-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui L. N.,

atsakovo atstovams Edvinui Paškevičiui ir Vitai Kukanauzienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas L. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–3), kuriuo prašė:

1) pripažinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir VSAT Vilniaus rinktinė, atsakovas) viršininko 2012 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. TE-24 „Dėl L. N. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1 punkto 2 dalį, kurioje nurodoma, kad stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2012 m. sausio 31 d. yra 15 metų 6 mėnesiai 23 dienos, neteisėta;

2) įpareigoti VSAT Vilniaus rinktinę skaičiuoti nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti nuo 1990 m. rugsėjo 1 d.;

3) įpareigoti VSAT Vilniaus rinktinę išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. sausio 26 d. VSAT Vilniaus rinktinės vadas įsakymu Nr. TE-24 (toliau – ir Įsakymas Nr. TE-24), vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, atleido jį iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. sausio 31 d. Įsakymo Nr. TE-24 1 nurodė, kad stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2012 m. sausio 31 d. yra 15 metų 6 mėnesiai 23 dienos (Įsakymo 1 dalies 2 punktas), todėl įsakė Finansų skyriui išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija (Įsakymo 2.1 punktas).

Pareiškėjas, nesutikdamas su nepertraukiamo stažo išeitinei kompensacijai skaičiavimu, teigė, kad 1990 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje statutiniu pareigūnu Klaipėdos miesto ir rajono milicijos valdybos siuntimu, praėjęs atranką pagal nustatytus reikalavimus, Lietuvos policijos akademijos (toliau – ir Policijos akademija) rektoriaus 1990 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu jis nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į Policijos akademijos dieninį skyrių klausytoju, prisiekė Lietuvos Respublikai, kaip buvo numatyta tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. I-371 patvirtintame Lietuvos policijos akademijos laikinajame statute (toliau – ir 1990 m. Policijos akademijos laikinasis statutas), jam buvo suteiktas milicijos eilinio laipsnis.

Pasak pareiškėjo, nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. jis nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje: nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. rugpjūčio 1 d. – Policijos akademijoje; nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. iki 1994 m. rugpjūčio 31 d. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos II pulke (toliau – ir Vidaus tarnybos II pulkas); nuo 1994 m. rugpjūčio 31 d. iki 2006 m. kovo 21 d. – Policijos akademijoje; nuo 2006 m. kovo 21 d. iki 2008 m. kovo 17 d. – Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriuje; nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2012 m. sausio 31 d. – VSAT Vilniaus rinktinėje. 1993 metais tarnaujant eiliniu Vidaus tarnybos II pulke jam buvo suteiktas vidaus tarnybos puskarininkio laipsnis, vėliau – vidaus tarnybos leitenanto laipsnis. Įsakyme Nr. TE-24 pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir vidaus tarnybos stažas bei stažas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skaičiuojamas nuo 1990 m. rugsėjo 1 d., o stažas išeitinei kompensacijai – nuo 1996 m. liepos 8 d., neįskaičiuojant tarnybos laiko nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. I-1311 patvirtinto Lietuvos policijos akademijos statuto (toliau – ir 1991 m.redakcijos Policijos akademijos statutas) 6.3 punkte nustatyta, kad mokymosi akademijoje laikas įskaitomas į tarnybos policijoje laiką. Akademijos studentai naudojasi socialinėmis garantijomis ir lengvatomis, kurios suteikiamos policijos pareigūnams.

Pareiškėjas akcentavo, kad per visą tarnybos laikotarpį nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. jis nebuvo atleistas iš tarnybos, o iš vienos tarnybos vietos į kitą būdavo perkeliamas įstaigos vadovų sutikimu arba kitais pagrindais, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – ir DK) 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl išeitinės kompensacijos didinimo nepertraukiamai tarnavusiems vidaus tarnybos pareigūnams (2009 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438- 571/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-608/2011), kuriose remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, išaiškinta dėl Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas Įsakymo Nr. TE-24 1 punkto 2 dalyje ir 2.1 punkte netinkamai taikė DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintus principus ir, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti skaičiavo nuo 1996 m. liepos 8 d., nors pareiškėjo tarnyba nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d. nebuvo nutrūkusi. Pareiškėjo nuomone, jo tarnybos eiga nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. visiškai atitinka nepertraukiamojo stažo sampratą, įtvirtintą DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl jo nepertraukiamojo tarnybos stažo trukmė yra ilgesnė nė 20 metų, taigi, atsakovas jam turėjo išmokėti išeitinę kompensaciją, padidintą ne du kartus, o tris kartus, t.y. 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas prašė teigė, kad Įsakymo Nr. TE-24 dalis dėl stažo išeitinei kompensacijai skaičiuoti ir išeitinės kompensacijos dydžio yra neteisėta, nes prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 punktui, kuriame yra įtvirtintas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas.

Atsakovas VSAT Vilniaus rinktinė prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 7–9) paaiškino, kad išeitinių kompensacijų mokėjimą reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnis, kuriame įstatymų leidėjas nustatė kompensacijos didinimą, atsižvelgus į tarnyboje nepertraukiamai ištarnautus metus, o ne į turimą vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas (Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis) negali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje numatytam nepertraukiamajam tarnybos stažui, šios sąvokos nėra tapačios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A442-1542/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius, t. y. Vidaus tarnybos statute ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Vidaus tarnybos įstatymas, VTĮ), nėra numatyta nepertraukiamo tarnybos laiko skaičiavimo sąlygų ir tvarkos, todėl pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį šiems teisiniams santykiams taikomas DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriame apibrėžta, kad nepertraukiamas darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A575-460/2011 pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato, jog nepertraukiamas tarnybos laikas turėtų būti skaičiuojamas kokiu nors kitu tikslu, išskyrus numatytą šio Statuto 57 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas nurodo, kad skaičiuojant pareiškėjui išeitinę kompensaciją, buvo apskaičiuotas tarnybos laikas nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą iki atleidimo iš vidaus tarnybos datos. Iš pareiškėjo tarnybos bylos Nr. 111-106 matyti, kad jo tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir vidaus tarnybos stažas 2012 m. sausio 31 d. yra 21 metai 5 mėnesiai, o stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2012 m. sausio 31 d. yra 15 metų 6 mėnesiai 23 dienos.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atleidimo dieną jo nepertraukiamas tarnybos laikas sudarė 15 metų 6 mėnesius 23 dienas (nuo 1996 m. liepos 8 d. iki 2012 m. sausio 31 d.), jam buvo pagrįstai apskaičiuota ir išmokėta išeitinė kompensacija, kuri lygi 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžiui. Todėl Įsakymas Nr. TE-24 yra teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino VSAT Vilniaus rinktinės viršininko 2012 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. TE-24 1 punkto 2 dalį, kurioje nurodoma, kad pareiškėjo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2012 m. sausio 31 d. yra 15 metų 6 mėnesiai 23 dienos; įpareigojo VSAT Vilniaus rinktinę pareiškėjo nepertraukiamąjį tarnybos stažą išeitinei kompensacijai mokėti skaičiuoti nuo 1990 m. rugsėjo 1 d.; įpareigojo VSAT Vilniaus rinktinę išmokėti pareiškėjui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo nepertraukiamojo stažo išeitinei kompensacijai išmokėti apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl to, ar pagrįstai pareiškėjo nepertraukiamasis tarnybos stažas pradėtas skaičiuoti nuo 1996 m. liepos 8 d. Pareiškėjas siekia, kad jo nepertraukiamasis stažas būtų skaičiuojamas nuo jo priėmimo į Lietuvos policijos akademiją dienos ir išmokėta didesnė išeitinė kompensacija už nepertraukiamai ištarnautą laiką vidaus reikalų sistemoje.

Išeitinių kompensacijų atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų - tris kartus.

Vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Vidaus tarnybos statute, Valstybės tarnybos įstatyme) nėra įtvirtinta teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl išeitinės kompensacijos didinimo nepertraukiamai ištarnavusiems vidaus tarnyboje pareigūnams, yra suformavęs praktiką, pagal kurią, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-571/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009;2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146‑1241/2010, 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-608/2011).

Taigi, sprendžiant, kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką, pagal kurią nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Įvertinus aptartas teisės akto nuostatas, darytina išvada, kad į nepertraukiamąjį darbo stažą įskaitomas:

1) laikas, kurį darbuotojas dirbo vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje;

2) jei iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo;

3) taip pat į nepertraukiamąjį darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti pertrauka.

Į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą, nustatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuotas tik laikas, kai jis tarnavo vidaus reikalų tarnyboje, taigi, pirmiausia turi būti nustatyta, kada pareiškėjas priimtas į vidaus tarnybą (paskirtas vidaus tarnybos pareigūnu), t. y. turi būti nustatytas tarnybos vidaus reikalų sistemoje pradžios momentas. Nagrinėjamai bylai yra aktualus priėmimo į vidaus tarnybą sampratos aiškinimas iki 2003 m. gegužės 1 d. Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo. Teismas iš pareiškėjo tarnybos bylos nustatė, kad L. N. Lietuvos policijos akademijos rektoriaus 1990 rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 8 nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į Policijos akademiją, jam suteiktas milicijos eilinio laipsnis (b. l. 16–18; Tarnybos bylos l. 14 -16,137), pareiškėjas tarnauja vidaus reikalų sistemoje nuo 1990 metų (Tarnybos bylos l. 19).

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. I-371 „Dėl Lietuvos policijos akademijos laikinojo statuto“ 5 punktas nustatė, kad Lietuvos policijos akademijos darbuotojai ir klausytojai prisiekia Lietuvos Respublikai. 1991 m. redakcijos Lietuvos policijos akademijos statuto 6.3 punkte buvo įtvirtinta, kad mokymosi akademijoje laikas įskaitomas į tarnybos policijoje laiką. Akademijos studentai naudojasi socialinėmis garantijomis ir lengvatomis, kurios suteikiamos policijos pareigūnams. Pagal Policijos įstatymo, galiojusio nuo 1990 m. gruodžio 21 d. iki 1991 m. gegužės 25 d., 5 straipsnį policijos pareigūnais buvo laikomi ir Lietuvos policijos akademijos klausytojai, kurie policijos pareigūno statusą įgydavo ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (toliau – ir 1991 m. redakcijos Vidaus tarnybos statutas) 1 punkte, be kita ko, buvo nustatyta, kad Lietuvos policijos akademijos ir Vidaus reikalų ministerijos mokymo įstaigų pareigūnams taikomi šio Statuto bei tų mokymo įstaigų statutų reikalavimai. 1991 m. redakcijos Vidaus tarnybos statuto 16 punkte buvo įtvirtinta, kad skirti į atitinkamas pareigas turi teisę vadovai, kuriems ši teisė suteikta vidaus reikalų ministro įsakymu; asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu (17 punktas); pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas bei uniforma; pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei (18 punktas).

Vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas įstojo į Lietuvos policijos akademiją ir jam buvo suteiktas milicijos eilinio laipsnis, o kiti dokumentai, esantys tarnybos byloje, patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje tarnauja nuo 1990 m. rugsėjo 1 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjas priimtas į vidaus tarnybą nuo 1990 m. rugsėjo 1 d., ir nuo šios datos jis yra paskirtas vidaus reikalų sistemos pareigūnu. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1333/2009, kurioje teismas pripažino, kad asmuo, kuris 1990 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos policijos akademijos viršininko įsakymu Nr. 8 (pareiškėjas į Lietuvos policijos akademiją buvo priimtas tuo pačiu įsakymu) nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių klausytoju ir jam suteiktas milicijos eilinio laipsnis, jis buvo paskirtas vidaus tarnybos pareigūnu. Dėl atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-3047/2011 teismas nurodė, kad ši nutartis nagrinėjamoje byloje netaikytina dėl skirtingų faktinių aplinkybių.

Remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad pagal vidaus tarnybos teisinių santykių atsiradimo metu galiojusius teisės norminius aktus pareiškėjo įstojimas į Policijos akademiją laikytinas jo paskyrimu į pareigūno pareigas, kadangi, įstojus, jam buvo suteiktas pareigūno laipsnis. Nustatęs, kad pareiškėjo tarnybos vidaus reikalų sistemoje pradžia laikytina 1990 m. rugsėjo 1 d., teismas sprendė, ar pareiškėjas iki atleidimo dienos (2012 m. sausio 31 d.) vidaus reikalų sistemoje dirbo nepertraukiamai, kaip tai yra suprantama pagal DK 30 straipsnio 4 dalį.

Ištyręs bei įvertinęs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos policijos akademijos baigimo diplomas išduotas 1993 m. birželio 30 d. (b. l. 16; Tarnybos byla). L. N. 1993 m. liepos 3 d. pareiškimu (Tarnybos bylos l. 16) prašė Vidaus tarnybos II pulko vadą paskirti jį Policijos kuopos II būrio būrininku. Vidaus tarnybos II pulko vado 1993 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 112 t/e „Dėl tarnybos eigos“ (b. l. 28) nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. L. N. buvo paskirtas Vidaus tarnybos II pulko Policijos kuopos II būrio būrininku. Policijos akademijos pažymoje (Tarnybos bylos l. 42) nurodyta, kad pareiškėjas Policijos akademijos 1993 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 183 baigė II pakopą, jam įteiktas bakalauro diplomas bei suteiktos atostogos nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1993 m. liepos 30 d. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į galiojusių teisės aktų nuostatas, teismas nurodė, kad laikotarpis nuo 1993 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas baigė Policijos akademiją, iki 1993 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo paskirtas Vidaus tarnybos II pulko Policijos kuopos II būrio būrininku, įskaitytinas į nepertraukiamąjį darbo stažą, kadangi pareiškėjas iš vidaus reikalų sistemos atleistas nebuvo, jam tik buvo suteiktos atostogos. Pareiškėjas Vidaus tarnybos II pulko vado 1994 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 32 t/e paskirtas Vidaus tarnybos II pulko Policijos kuopos II būrio vadu ir šias pareigas ėjo iki 1994 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 16–17). Iš 1994 m. rugsėjo 6 d. Vidaus reikalų ministerijos įsakymo Nr. 413 t/e „Dėl tarnybos eigos“ Tarnybos bylos l. 44) teismas nustatė, kad leitenantas L. N. buvo nukreiptas Lietuvos policijos akademijos žinion, atleidžiant jį iš Vidaus tarnybos II pulko policijos kuopos III būrio vado pareigų nuo 1994 m. rugsėjo 1 d.

Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 28 d. iki 1998 m. gegužės 14 d.) 33.3 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnai gali būti perkeliami į kitas pareigas komandiruojant į Vidaus reikalų ministerijos sistemai priklausančias mokymo įstaigas mokymosi laikotarpiui, taip pat skiriant į pareigas po jų baigimo. Šio statuto 43 punkte nurodytas baigtinis pareigūno atleidimo iš tarnybos atvejų sąrašas (pačių prašymu, suėjus nustatytam amžiui, dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Vidaus reikalų ministerijos centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai, atestavimo tvarka, įsigaliojus atitinkamai atestacijos išvadai, už drausmės pažeidimą, dėl etatų mažinimo, už pareigūno vardo diskreditavimą, pažeidus įstatymo reikalavimą, draudžiantį pareigūnams streikuoti, vadovaujantis teismo sprendimu ar nuosprendžiu, netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, pasibaigus sutarties galiojimo terminui, atsisakius prisiekti). Iš 1994 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymo Nr. 413 t/e „Dėl tarnybos eigos“ teismas nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš pareigų ir išsiųstas į Lietuvos policijos akademiją, t. y. komandiruotas į mokymo įstaigą, kaip yra numatyta Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 33.3 punkte. Pareiškėjas 1996 m. birželio 24 d. pateikė Policijos akademijos rektoriui prašymą dėl priėmimo dirbti į Policijos teisės ir profesinės taktikos katedrą asistentu (Tarnybos bylos l. 45). 1996 m. birželio 28 d. L. N. buvo išduotas Lietuvos policijos akademijos magistro diplomas (Tarnybos byla), o 1996 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 347 K (Tarnybos bylos l. 68) suteiktas vidaus tarnybos pareigūno vyresniojo leitenanto laipsnis, ir nuo 1996 m. liepos 8 d. jis paskirtas Policijos akademijos Policijos teisės ir profesinės taktikos asistentu.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis aptartomis teisės aktų nuostatomis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo tarnyba vidaus reikalų sistemoje nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d. nenutrūko, kadangi pareiškėjo atleidimas iš pareigų ir išsiuntimas mokytis buvo įformintas vienu įsakymu, jis iš Vidaus tarnybos II pulko Policijos kuopos III būrio vado pareigų atleistas ir išsiųstas į Lietuvos policijos akademiją, t. y. komandiruotas į mokymo įstaigą, kaip yra numatyta Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 33.3 punkte. Taigi, nurodytas laikotarpis turi būti įskaitytas į pareiškėjo nepertraukiamąjį vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-608/2011).

Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnį policijos pareigūnais laikomi Lietuvos policijos akademijos klausytojai, kurie policijos pareigūno statusą įgydavo ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje, o iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 1995 m. vasario 27 d. iki 1995 m. kovo 26 d. ir nuo 1996 m. sausio 15 d. iki 1996 m. balandžio 7 d. atliko mokomąją praktiką (specializacija – kriminalinė policija) (b. l. 17, Tarnybos bylos l. 138). Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjas vidaus tarnybos pareigūno statuso nebuvo praradęs.

Nustatęs, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo stažas vidaus tarnyboje nuo 1996 m. liepos 8 d. iki 2012 m. sausio 26 d. yra nepertraukiamas, šio laikotarpio pareiškėjo tarnybos eigos teismas nenagrinėjo.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d., t. y. daugiau kaip 20 metų. VSAT Vilniaus rinktinės viršininko 2012 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. TE-24 (b. l. 4) pareiškėjui išeitinė kompensacija buvo apskaičiuota už nepertraukiamai ištarnautus 15 metų 6 mėnesius ir 23 dienas. Nustatęs, kad atsakovas nepagrįstai į nepertraukiamąjį stažą neįskaičiavo laikotarpio nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d., ir pareiškėjo nepertraukiamasis stažas yra daugiau kaip 20 metų, teismas nusprendė, jog pareiškėjui, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsniu, turi būti mokama ne keturių, o šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija jau yra išmokėta (b. l. 9), teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, nusprendė, kad jam būti papildomai išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi 1990 m. gruodžio 12 d. galiojusio Policijos įstatymo 5 straipsniu, tačiau pagal minėtos įstatymo normos nuostatas Lietuvos policijos akademijos klausytojai (taip pat ir policijos rezerve esantys asmenys) laikytini policijos pareigūnais tik tuo atveju, jeigu jiems pavesta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas arba jie atlieka praktiką ar stažuojasi policijoje. Policijos įstatymo 5 straipsnis detalizuoja ir policijos pareigūno sąvoką, pateikia baigtinį sąrašą sąlygų, kurias atitinkantis asmuo laikytinas policijos pareigūnu, t. y. policijos pareigūnu gali būti tik toks asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Sistemiškai vertindamas minėto teisės akto nuostatas jo galiojimo metu, apeliantas teigia, kad įstatymų leidėjas numatė baigtinį sąrašą reikalavimų, kuriuos turi atitikti policijos pareigūnai, ir apibrėžė atvejus, kada Lietuvos policijos akademijos klausytojai epizodiškai buvo laikomi policijos pareigūnais – t. y. kai jie vykdė viešosios tvarkos palaikymo pareigas, atlikdami praktiką ar stažuodamiesi policijoje.

2. Iki 2003 m. gegužės 1 d. redakcijos Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo galiojęs 1991 m. redakcijos Vidaus tarnybos statutas nustatė priėmimo į vidaus tarnybą procedūras: su asmenimis, priimtais į tarnybą, sudaroma terminuota sutartis, priimti į tarnybą asmenys skiriami tik į esamas etatų sąraše pareigas, patvirtintas nustatytąja tvarka. Pareiškėjas, būdamas Lietuvos policijos akademijos klausytoju, laikotarpiu nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. birželio 30 d. nebuvo paskirtas į pareigūno pareigas, ir nėra duomenų, kad su juo būtų sudaryta terminuota sutartis.

3. 1990 m. Lietuvos policijos akademijos laikinasis statutas, apibrėžęs Lietuvos policijos akademijos pedagoginio, mokslo ir pagalbinio personalo pareigybes, šios mokslo įstaigos klausytojų pareigybių nereglamentavo. Todėl apeliantas mano, kad Policijos akademijos klausytojas L. N., kaip ir kiti klausytojai, negalėjo būti paskirtas į pareigas šioje mokymo įstaigoje, taip pat priimtas į vidaus tarnybą 1990 m., įstojęs mokytis į Lietuvos policijos akademiją, nes šios mokslo įstaigos etatų sąraše klausytojų etatai nebuvo numatyti. Apeliantas taip pat pažymi, kad policininko kvalifikacija (ar viduriniosios grandies vidaus reikalų organų darbuotojo kvalifikacija) buvo suteikiama ir dirbti į vidaus reikalų organus buvo siunčiami tik nepraėję konkurso į atitinkamą aukštesnįjį kursą klausytojai (4.2.2 straipsnis).

4. 1990 m. Lietuvos policijos akademijos laikinojo statuto nustatytos Policijos akademijos darbuotojo (klausytojo) priesaikos turinys apima tik siaurus klausytojo ir jo mokymo įstaigos santykius, dėl to akivaizdu, kad Policijos akademijos darbuotojo (klausytojo) priesaika nėra tapati policijos ar vidaus tarnybos pareigūno priesaikai, duodamai Lietuvos valstybei. Pareiškėjas vidaus tarnybos pareigūno priesaiką davė tik 1996 m. spalio 2 d.

5. Pareiškėjas nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. birželio 30 d., mokydamasis Policijos akademijoje, epizodiškai atliko analogiškas nuolatinei policijos tarnybai funkcijas (praktika Policijos akademijoje tuo laikotarpiu buvo atliekama 1 ar 2 kartus per metus), tačiau neužėmė Policijos akademijoje pareigūno pareigų mokymosi laikotarpiu, todėl minėtas laikotarpis negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo tarnybos vidaus reikalų sistemoje pradžia. Pareiškėjo įstojimas į Policijos akademiją negali būti prilyginamas paskyrimui į pareigūno pareigas. Tai nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143- 3047/2011.

6. Apeliantas taip pat nesutinka dėl laikotarpio nuo 1993 m. birželio 30 d., kai pareiškėjas baigė Policijos akademiją, iki 1993 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo paskirtas Vidaus tarnybos II pulko Policijos kuopos II būrio būrininku, įskaitymo į nepertraukiamąjį darbo stažą. Policijos akademija 1996 m. rugpjūčio 27 d. išvadoje, apskaičiavusi pareiškėjo stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus vidaus reikalų sistemoje metus, patvirtino, kad L. N., būdamas minėtos mokymo įstaigos klausytoju, nereguliariai, epizodiškai, tik atlikdamas praktiką ar stažuodamasis policijoje vykdė viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. nepertraukiamai tarnavo vidaus reikalų sistemoje. VSAT Vilniaus rinktinė teisingai apskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjui keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl nepertraukiamos vidaus tarnybos (nepertraukiamo vidaus tarnybos stažo) apskaičiavimo išeitinės kompensacijos dydžiui nustatyti pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų).

Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Aptariamo straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, VSAT Vilniaus rinktinės vado 2012 m. sausio 26 d. įsakyme Nr. TE-24 dėl L. N. atleidimo iš vidaus tarnybos nurodyta, kad atleidimo dienai (2012 m. sausio 31 d.) pareiškėjo vidaus tarnybos stažas – 21 metai 5 mėnesiai, stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti – 15 metų 6 mėnesiai 23 dienos. Ginčas kilęs dėl laikotarpio nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d. Į šį laikotarpį įeina: pareiškėjo mokymasis Policijos akademijos dieniniame skyriuje iki teisės bakalauro laipsnio suteikimo (nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. birželio 30 d.); tarnyba Vidaus tarnybos II pulke (nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. iki 1994 m. rugpjūčio 31d.); mokymasis Policijos akademijos dieniniame skyriuje iki teisės magistro laipsnio suteikimo (nuo 1994 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. birželio 28 d.). Pareiškėjo teigimu, jis statutiniu valstybės tarnautoju vidaus tarnyboje tarnavo nepertraukiamai nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. (įstojimo į Policijos akademiją) iki 2012 m. sausio 31 d. (atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą). Atsakovo nuomone, pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos trukmė laikas yra nuo 1996 m. liepos 8 d. (priėmimo į vidaus tarnybos pareigūno pareigas įgijus teisės magistro laipsnį) iki 2012 m. sausio 31d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo įstojimą į Lietuvos policijos akademijos dieninį skyrių nepagrįstai prilygino paskyrimui į pareigūno pareigas, o pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos stažą nepagrįstai sutapatino su vidaus tarnybos stažu, kuris skaičiuojamas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje nustatyta tvarka.

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio, kuris nustato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką 1 dalyje nurodyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, nurodytus šios dalies 1–11 punktuose (tarp jų ir laikotarpius iki 1990 m. kovo 11 d.). Pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punktą į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitomas mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas.

Mokymosi tokiose pat kitų valstybių mokyklose laikas gali būti įskaitytas į vidaus tarnybos stažą Vyriausybės nustatyta tvarka. Į vidaus tarnybos stažą taip pat įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose švietimo įstaigose laiko, jeigu jas baigę asmenys yra priimti į vidaus tarnybą per tris mėnesius, pailginant šį laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose, ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų trukme.

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme mokymo įstaigos sąlyginai gali būti skirstomos į tris grupes:

1) vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos, aukštosios, specialiosios vidurinės, aukštesniosios Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklos;

2) tokios pat kitų valstybių mokyklos;

3) kitos aukštosios švietimo įstaigos. 1990 m. Policijos akademijos laikinojo statuto (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 13 d. nutarimas Nr. I-371) 1.1 punkte apibrėžta, kad Akademija yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specializuota aukštojo mokslo ir mokymo įstaiga, turinti statute numatytą autonomiją ir juridinio asmens teises, kurios svarbiausi uždaviniai: rengti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų įstaigoms kvalifikuotus specialistus, kelti vidaus reikalų organų darbuotojų kvalifikaciją (1.2 p.).

Pagal 1991 m. redakcijos Policijos akademijos statutą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. I-1311) Lietuvos policijos akademija yra Lietuvos Respublikos valstybinė aukštoji studijų ir mokslo įstaiga (1.1 p.), kuriai pavesti uždaviniai iš esmės liko tie patys, kaip ir pagal 1990 m. Policijos akademijos laikinąjį statutą, detalizuojant, kad svarbiausi Akademijos uždaviniai: rengti Lietuvos Respublikos policijai ir kitoms vidaus reikalų įstaigoms kvalifikuotus specialistus; kelti jų kvalifikaciją (1.5 p.).

Minėti Policijos akademijos statuso pasikeitimai Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo prasme vidaus tarnybos stažo skaičiavimui nėra reikšmingi ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaitė visą pareiškėjo mokymosi Policijos akademijoje laikotarpį. Taigi dėl pareiškėjo mokymosi Policijos akademijoje laiko įskaitymo į vidaus tarnybos stažą ginčo nėra.

Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis, tačiau jie nėra siejami su pareigūno nepertraukiamos tarnybos apskaičiavimu išeitinės kompensacijos (Vidaus tarnybos statuto 57 str. 2 d.) didinimui (pusantro, du ar tris kartus) nustatyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytos vidaus tarnybos stažo sąvokos turinį ir šio stažo santykį su kitais įstatymų matytais tikslais skaičiuojamu vidaus tarnybos pareigūno tarnybos laiku (tarnybos laiku pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti (Vidaus tarnybos statuto 49 str. 6 d.) pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą; pareigūno nepertraukiamai ištarnautu laiku išeitinei kompensacijai skirti pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalį) yra konstatavęs, kad Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas tik šiame įstatymo straipsnyje numatytais tikslais ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų:

1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.); suteikiant galimybę įsigyti kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.);

3) nustatant priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį (Statuto 37 str. 3 d.) (žr. Lietuvos vyriausio administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011; Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011; 2011 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-460/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-16/201; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl išeitinės kompensacijos atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos mokėjimo, taip pat yra išaiškinęs, kad vidaus tarnybos stažo (Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalis) sąvokos nėra tapačios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009; 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-16/2011; 2011 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-460/2011; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-899/2011 ir kt.).

Pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalį, kuri galiojo atsakovui atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos, vidaus tarnybos stažo skaičiavimo prasme vidaus tarnybos pareigūno tarnybos pradžia laikoma jo priėmimo į vidaus tarnybą data, papildomai įskaitant minėtoje įstatymo normoje nurodytus laikotarpius. Kadangi ginčas kilęs dėl laikotarpio nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d., t. y. iki 2003 m. balandžio 29 d. Nr. IX-1538 įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, todėl nagrinėjamam ginčui yra aktualus teisinis reguliavimas, kuris minėtu laikotarpiu reglamentavo vidaus tarnybos pareigūno statuso įgijimą.

Pareiškėjas į Policijos akademijos dieninį skyrių buvo priimtas nuo 1990 m. rugsėjo 1 d., t. y. anksčiau nė buvo priimtas ir įsigaliojo pirmosios redakcijos Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas (patvirtintas Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304) bei Policijos įstatymas (patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. I-851). Pareiškėjo priėmimo į Policijos akademiją laiku galiojo Policijos akademijos laikinasis statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. I-371.

Pagal šį Statutą Akademijoje numatytas darbuotojų personalas (pedagoginis ir mokslo personalas bei kiti darbuotojai) ir klausytojai (dieninio bei neakivaizdinio skyrių ir kvalifikacijos kėlimo kursų). Nustatyta, kad Akademija tvarkosi policijos statutinės drausmės pagrindais (1.9 p.), darbuotojai ir klausytojai prisiekia Lietuvos Respublikai. Mokslas Akademijos dieniniame skyriuje trunka 5 metus (4.2 p.); baigusieji Akademijos pirmą kursą klausytojai konkurso būdu perkeliami į antrą kursą, neperėjus konkurso suteikiama policininko kvalifikacija ir nukreipiami dirbti į vidaus reikalų organus (4.2.1 p.); tris Akademijos kursus baigusieji klausytojai laiko valstybinius egzaminus ir konkurso būdu perkeliami į ketvirtą kursą; neperėję konkurso gauna specialaus vidurinio mokslo diplomą, viduriniosios grandies vidaus reikalų organų darbuotojo kvalifikaciją ir nukreipiami dirbti į vidaus reikalų organus; klausytojai, neperėję konkurso į antrąjį ir ketvirtą kursus, gali pakartotinai stoti mokytis į atitinkamus Akademijos kursus dieniniame ir neakivaizdiniame skyriuose po dviejų darbo metų vidaus reikalų organuose (4.2.2 p.); klausytojams, išėjusiems visą mokymo programą, išlaikiusiems valstybinius egzaminus ir apsigynusiems diplominį darbą, išduodamas aukštojo mokslo diplomas, suteikiama teisininko kvalifikacija ir specialusis policijos karininko laipsnis (4.2.3 p.). 1991 m. redakcijos Policijos akademijos statute (galiojo iki 1997 m. liepos 3 d.) patikslinant šias nuostatas nurodyta, kad studentai, neperėję konkurso į aukštesnę mokymo pakopą, nukreipiami dirbti į vidaus reikalų įstaigas; po vienerių darbo jose metų jie gali stoti mokytis į atitinkamus Akademijos kursus dieniniame ir neakivaizdiniame skyriuose.

Aptariamos redakcijos Statute, be kita ko, nurodyta, kad klausytojų (studentų) mokymosi Akademijoje laikas įskaitomas į tarnybos policijoje laiką (6.3 p.). Iš minėto Policijos akademijose statutuose nustatyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas aiškiai sureglamentavo, kuriais atvejais Akademijos klausytojai (studentai), išklausę atitinkamas mokymo programas, nukreipiami dirbti į vidaus reikalų įstaigas, t. y. tarnauti atitinkamoje vidaus tarnybos įstaigoje pasiūlytose pareigose.

1991 m. redakcijos Vidaus tarnybos statuto, kuris skirtas policijos pareigūnų ir kitų vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos santykiams reguliuoti, 17 punktas nustatė, kad asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pareigūnai, pradėdami eiti pareigas, prisiekia Lietuvos valstybei (18 p.). 1990 m. redakcijos Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra pateikta policijos pareigūno sąvoka apibrėžiant, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas.

Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 3 dalį policijos pareigūnai yra ir Lietuvos policijos akademijos klausytojai, taip pat policijos rezerve esantys asmenys, kai jiems pavesta vykdyti viešosios tvarkos palaikymo pareigas. Lietuvos policijos akademijos klausytojai policijos pareigūno statusą įgyja ir atlikdami praktiką bei stažuodamiesi policijoje. Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad Policijos akademijos klausytojai policijos pareigūno statusą įgyja tik epizodiškai.

Pareiškėjo tarnybos byloje yra duomenų apie tai, kad jis pagal atitinkamus Policijos akademijos administracijos įsakymus atliko policijos įstaigose mokomąją praktiką (nuo 1995 m. vasario 27 d. iki 1995 m. kovo 26 d.) ir stažuotę (nuo 1996 m. sausio 15 d. iki 1996 m. balandžio 7 d.). Pagal pareiškėjo tarnybos bylą pareiškėjas tik šiais mokymosi Policijos akademijoje laikotarpiais buvo įgijęs policijos pareigūno statusą, tačiau ši aplinkybė nepertraukiamo tarnybos stažo skaičiavimui (Vidaus tarnybos statuto 57 str. 2 d.) įtakos neturi.

Asmens įstojimas į Lietuvos policijos akademiją Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio prasme negali būti laikomas paskyrimu į pareigūno pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3047/2011). Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjui įstojus į Policijos akademiją, jam buvo suteiktas milicijos eilinio laipsnis, taip pat tai, kad jis prisiekė pagal Policijos akademijos statutą, remiantis pirmiau aptartu teisiniu reguliavimu, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas mokymosi laikotarpiu 1991 m. redakcijos Vidaus tarnybos statuto 17, 18 punktų bei 2003 m. priimto Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies prasme buvo vidaus tarnybos pareigūnas.

Policijos akademijos statute buvo numatyta, jog Akademija tvarkosi policijos statutinės drausmės pagrindais. Taigi atitinkamo laipsnio klausytojui suteikimas bei Akademijos klausytojo priesaika, kaip ir klausytojų uniforma, skiriamieji ženklai, yra specializuotos statutinės mokymo įstaigos rekvizitai. Pagal tarnybos bylos duomenis pareiškėjas (vidaus tarnybos pareigūnas) prisiekė 1996 m. spalio 2 d. Pareigūnais pagal tuometinį Policijos akademijos statusą laikytini šios įstaigos darbuotojai, su kuriais buvo sudarytos darbo sutartys ir suteikti specialieji laipsniai.

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, buvo Policijos akademijos klausytojas (studentas), o ne darbuotojas.

Remdamasi minėtais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d., kuriuo pareiškėjas (su vienerių metų pertrauka, kurios metu tarnavo Vidaus tarnybos II pulke) mokėsi Policijos akademijos dieniniame skyriuje, yra reikšmingas tik jo vidaus tarnybos stažo skaičiavimui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialinės teisęs normas (ABTĮ 143 str.), todėl nepagrįstai nurodė atsakovui įskaičiuoti į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą išeitinei kompensacijai apskaičiuoti (Vidaus tarnybos statuto 57 str. 2 d.) laikotarpį nuo 1990 m. rugsėjo 1 d. iki 1996 m. liepos 8 d. ir papildomai išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas