2017-02-06 Nr. AB-2846-3-61-3-05005-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-98-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05005-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 59.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, Lietuvos bankui, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo (toliau – ir Filialas) 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 06-1.3/3635 „Dėl atsisakymo priimti draudimo įmoką grynaisiais pinigais“; panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. spalio 24 d. raštą Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 „Dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo veiksmų“; įpareigoti Lietuvos banką nutraukti savo ir AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo neteisėtus veiksmus (neveikimą) (ypač Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio nevykdymą), vykdyti įstatymuose nustatytą pagrindinį tikslą ir funkcijas (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme); priteisti pareiškėjui iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, ir AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo neteisėtomis veikomis padarytą turtinę ir neturtinę žalą: turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo neteisėtų veikų – 768 852,44 Eur; turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos banko neteisėtų veikų – 1 153 278,60 Eur.

Pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikoje mokėjimas ir atsiskaitymas vykdomas litais, juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Filialą dėl atsisakymo priimti įmoką už draudimą (sutarties pratęsimą) grynaisiais pinigais, nepaaiškinus priežasties, prašė išsamaus paaiškinimo, atitinkamo teisės akto kopijos. Pareiškėjo manymu, skundžiamame rašte Nr. 06-1.3/3635 akivaizdžiai nepagrįstai teisinami visi Filialo neteisėti veiksmai / neveikimas, klastojant tikrovės faktus bei reikšmingas aplinkybes siekiama suklaidinti, išvengti atsakomybės. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsniu ir pažymėjo, kad Lietuvos banko formaliame atsakyme pateikti samprotavimai apie tariamą, formalų Filialo atsakymą į pareiškėjo iškeltus klausimus dėl įstatymo pažeidimo ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidinėjimo yra suklastoti, todėl prašė teismą nelaikyti šių samprotavimų apie tariamus duomenis / įrodymus įrodinėjimo priemone bei išspręsti klausimus, remiantis kitais įrodymais, o apie suklastojimų faktą pranešti prokurorui.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 3, 13 dalimis ir darė išvadą, kad Lietuvos bankas nevykdo įstatyme jam nustatyto pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą, akivaizdžiai neatlieka įstatyme jam nustatytų funkcijų prižiūrėti finansų rinkos dalyvio veiklą ir neteisėtais veiksmais / neveikimu gina esamą finansinę sistemą – finansų rinkos dalyvio Filialo įstatymo pažeidimus, t. y. akivaizdžiai viršija nustatytą kompetenciją, Lietuvos bankas nėra objektyvus, nepriklausomas vykdomoje veikloje.

Pareiškėjas nurodė, kad šios problemos sukėlė jam ypač intensyvius ilgalaikius, tęstinius neigiamus išgyvenimus dėl patiriamos neteisybės, argumentų ignoravimo, nesiskaitymo su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, laisvėmis ir teisėtais interesais. Tai sukėlė intensyvų stresą, nemigą, galvos svaigimą, skausmą širdies plote, esminį savijautos ir sveikatos pablogėjimą, kurie lemia ypatingai žymų, kraštutinį gyvenimo kokybės suprastėjimą, intensyvius dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, ypač šiurkščiai pažeista pareiškėjo garbė ir orumas.

Tai buvo ir tebėra intensyvus tęstinis kėsinimasis į žmogaus dvasines, psichines, fizines, gyvybines organizmo funkcijas ir galias, savijautą, gyvenimo kokybę ir į pačią žmogaus gyvybę. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam padaryta nepaneigiama žala sveikatai, garantuojanti esminį asmens gyvybinių funkcijų suprastėjimą, savijautos, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir itin žymų gyvenimo trukmės sumažinimą. Tokias logiškas išvadas verčia daryti nepaneigiami, moksliniais tyrimais pagrįsti, faktiniai duomenys. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-3-337/2006.

Pasak pareiškėjo, jam padarytų žalų ir jų atlyginimo klausimas yra sudėtingas, kompleksinis, susidedantis iš teisinių aktų, protinių, loginių, analitinių teiginių, fizinės būklės, savijautos ir mokslinių tyrimų metodais patvirtinamų sveikatos pablogėjimo rodiklių įrodymų, fizinės, moralinės, dvasinės pusiausvyros ir subalansuotumo suardymo požymių. Pareiškėjo teigimu, atsakovai neteisėtais veiksmais / neveikimu, nors ir skirtingu laipsniu, be kita ko, psichologiškai, prievarta, ilgą laiką, tęstinai pažeidinėjo įstatymus ir pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.

Neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai, kuriais pareiškėjui padaryta ypač didelė turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas pažymėjo, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos banko, ir Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos bankas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis dėl civilinės atsakomybės atsiradimo (CK 6.246–6.249 str.), CK 6.271 straipsniu, tačiau Lietuvos banko ir jo tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reguliuoja ir specialios Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Atsakovai rėmėsi CK 6.271 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjas be abstraktaus kaltinimo, jog Lietuvos bankas nepaneigiamai pažeidė įstatymus ir už tokius įstatymų pažeidinėjimus – neteisėtus veiksmus / neveikimą privalo patirti neišvengiamą teisinę atsakomybę, nenurodė konkrečių teisės aktų normų, kurias, jo vertinimu, pažeidė Lietuvos bankas, atlikdamas savo funkcijas, nepateikė Lietuvos banko veiklos neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų.

Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde paminėjo kai kurias Lietuvos banko įstatyme nurodytas Lietuvos banko funkcijas, teises ir pareigas, atliekant finansų rinkos priežiūrą ir vykdant vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimą, tačiau nenurodė, kaip tai susiję su pareiškėjo reikalavimais panaikinti raštą Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 ar atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Vien tai, jog minėtas raštas neatitiko pareikėjo interesų ir jo netenkino, atsakovų vertinimu, pats savaime nesudaro prielaidų konstatuoti Lietuvos banko veiksmų ir pateikto atsakymo neteisėtumą ar žalos pareiškėjui padarymą.

Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, reikalaudamas žalos atlyginimo dėl Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, nepateikė jokių faktų ir argumentų dėl šios sąlygos buvimo. Atsakovai darė išvadą, kad reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas ir dėl to, jog neįrodyta ir ši valstybės civilinei atsakomybei kilti būtina sąlyga – Lietuvos banko ar jo tarnautojų kaltė. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog yra netekęs tokios ar panašios vertės turto, turėjo itin didelių išlaidų ar negavo kokių nors pajamų, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui padaryta turtinė žala.

Atsakovai nurodė, kad Pinigų įstatymo 3 straipsnio nuostata, jog Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, negali būti aiškinama kaip įpareigojanti ūkio subjektus sudaryti galimybę klientams atsiskaityti už paslaugas grynaisiais pinigais klientų aptarnavimo padaliniuose. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo galimai patirtą neturtinę žalą. Atsakovai nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos bankas, jo tarnautojai yra atlikę kokias nors neteisėtas veikas, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui padaryta jo skunde minima žala, todėl darė išvadą, kad skunde nepagrindžiamas ir kitos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio – egzistavimas, t. y. kad kokia nors žala buvo patirta būtent dėl neteisėtų Lietuvos banko veiksmų.

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra Filialo klientas nuo 2012 metų. 2014 m. rugpjūčio 19 d. siekiant sudaryti draudimo sutartis naujiems kalendoriniams metams, buvo susisiekta su klientu, bendraujant elektroniniu paštu pasiūlytas draudimo produktas, draudimo sutarties projektai, paaiškintos esminės sutarties sąlygos, atsiskaitymo būdai. Susirašinėjimo metu paaiškinta, jog sutartį sudarant nuotoliniu būdu įmokos priimamos pavedimu, naudojantis internetine bankininkyste, banke (grynaisiais pinigais), kortele, Maxima kasose (grynaisiais pinigais), Lietuvos pašto skyriuose (grynaisiais pinigais) bei Perlo terminaluose.

Nepaisant to, jog sutartis sudarant nuotoliniu būdu nesusitinkama su klientu fiziškai ir darbuotojai nėra aprūpinti tam reikiamomis priemonėmis, šiuo atveju buvo padaryta išimtis ir, kliento pageidavimu, 2014 m. rugpjūčio 20 d. draudimo sutartis pareiškėjui įteikta asmeniškai, jam atvykus į Lietuvos filialo centrinę būstinę. Draudimo įmoką pareiškėjas sumokėjo 2014 m. rugpjūčio 22 d. AB „Lietuvos paštas“ skyriuje. Atsakovas pažymėjo, kad civilinei atsakomybei kilti būtina konstatuoti atsakovų neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltę.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio pažeidimo ir nurodė, kad pagal CK 6.929 straipsnio 1 dalį atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, kurie nesiverčia ūkine komercine veikla, gali būti atliekami grynaisiais pinigais, neribojant sumos, arba negrynaisiais pinigais. Atsakovas nurodė, kad Filialas neatsisakė priimti mokėjimo nacionaline valiuta (litu), kadangi pareiškėjas atsakovo centrinėje būstinėje galėjo atsiskaityti kreditine kortele (negrynaisiais pinigais). Atsakovas pažymėjo, jog sudarant sutartis atsakovo atstovybėse (klientų aptarnavimo skyriuose) yra suteikiama galimybė klientams atsiskaityti ir grynaisiais pinigais, ir negrynaisiais pinigais.

Ginčo atveju pareiškėjas (jo paties pageidavimu ir jo patogumui) atvyko į centrinės būstinės Skambučių centrą, kuriame fiziškai nesusitinkama su klientais, jis, kaip struktūrinis įmonės padalinys, skirtas klientų aptarnavimui nuotoliniu būdu. Ši aplinkybė nesuvaržė pareiškėjo teisės ir galimybės sumokėti draudimo įmokos grynaisiais pinigais: draudimo įmoka nacionaline valiuta buvo priimta per tarpininką – AB „Lietuvos paštas“ skyriuje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas niekaip neįrodinėja, kuo pasireiškė galimai patirta turtinė žala, kaip ji buvo apskaičiuota ir kokią dalį sudaro reikalaujamoje sumoje.

Atsakovo teigimu, nėra jokių duomenų apie pareiškėjo patirtą turtinę žalą, dėl to reikalavimas dėl jos priteisimo yra nepagrįstas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad dėl neturtinės žalos pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, sveikatos sutrikimus ir pan., tačiau niekaip rašytiniais įrodymais nepagrindė savo teiginių. Nesant įrodymų apie skunde nurodytus sveikatos sutrikimus ir dvasinius išgyvenimus, atsakovo vertinimu, ši skundo dalis taip pat atmestina kaip nepagrįsta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 06-1.3/3635 „Dėl atsisakymo priimti draudimo įmoką grynaisiais pinigais“, taip pat priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo neteisėtų veikų – 768 852,44 Eur – nutraukė. Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, ar Lietuvos banko 2014 m. spalio 24 d. raštas Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 yra teisėtas, ir sutiko su Lietuvos banko aiškinimu, kad pagal Pinigų įstatymo 3 straipsnį Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, tačiau nei Pinigų įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja juridinius asmenis sudaryti klientams galimybę atsiskaityti už paslaugas grynaisiais pinigais tiesiogiai klientų aptarnavimo padaliniuose, todėl šalys tarpusavio sudaromose sutartyse turi teisę nustatyti atsiskaitymo už paslaugas tvarką ir būdus (pavyzdžiui, grynaisiais / negrynaisiais pinigais, naudotis tarpininkų paslaugomis ir pan.). Teismas pažymėjo, kad pagal Pinigų įstatymą, galiojusį iki 2015 m. sausio 1 d., kitus teisės aktus, nėra imperatyvaus nurodymo, jog juridiniai asmenys turi sudaryti klientams galimybę atsiskaityti už paslaugas grynaisiais pinigais tiesiogiai klientų aptarnavimo padaliniuose. Teismas konstatavo, kad Lietuvos banko 2014 m. spalio 24 d. raštas Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 „Dėl AAS „Gjensidige Baltic“ yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Lietuvos banką nutraukti savo ir Filialo neteisėtus veiksmus (neveikimą) (ypač Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio nevykdymą), vykdyti įstatymuose nustatytą pagrindinį tikslą ir funkcijas (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme), teismas nurodė, kad šiame sprendime konstatavus, jog Lietuvos banko 2014 m. spalio 24 d. raštas Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 „Dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo veiksmų“ yra teisėtas ir pagrįstas, darė išvadą, jog ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos banką nutraukti savo ir Filialo neteisėtus veiksmus (neveikimą) (ypač Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio nevykdymą), vykdyti įstatymuose nustatytą pagrindinį tikslą ir funkcijas (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme) yra atmestinas.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad šioje administracinėje byloje konstatavus, jog Lietuvos banko 2014 m. spalio 24 d. raštas Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 „Dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo veiksmų“ yra teisėtas ir pagrįstas, Lietuvos bankas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 06-1.3/3635, taip pat priteisti iš Filialo turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Filialo neteisėtų veikų – 768 852,44 Eur, teismas nurodė, kad šie reikalavimai nenagrinėtini administraciniame teisme administracinio proceso tvarka, nes administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas, kylančias iš viešojo administravimo santykių (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, teismas administracinę bylą dėl reikalavimų panaikinti Filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 06-1.3/3635 „Dėl atsisakymo priimti draudimo įmoką grynaisiais pinigais“, taip pat priteisti iš Filialo turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Filialo neteisėtų veikų – 768 852,44 Eur – nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas S. F. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, panaikinti Filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. atsakymą Nr. 06-1.3/3635, panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 24 d. atsakymą Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474, išreikalauti iš Filialo jų politikos ir vidinių taisyklių aktų kopijas, pareikalauti Lietuvos banko nedelsiant nutraukti savo ir Filialo neteisėtus veiksmus / neveikimą (ypač Pinigų įstatymo 3 straipsnio nevykdymą), vykdyti įstatymų nustatytą pagrindinį tikslą ir funkcijas (Lietuvos banko įstatymo 7 str. 1, 2 d., 8 str. 1 d. 6, 7 p., 3, 4 d., 11 str. 1 d. 19 p., 42 str. 1 d., 2 d. 2 p. 3 d. 1-5 p., ypač 4, 5 p.), priteisti jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos banko neteisėtų veikų, kuri yra lygi 1 729 917,90 Eur, atlyginimą, priteisti jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Filialo neteisėtų veikų, kuri lygi 1 153 279,30 Eur, atlyginimą, pranešti prokurorui pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio neteisėtos veikos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo minėtų teisėjų atžvilgiu.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl Lietuvos banko neteisėtos veikos nagrinėjama analogiška administracinė byla Nr. I-9453-561/2014. Pareiškėjo manymu, jo prašymas dėl šių bylų sujungimo nepagrįstai nebuvo tenkintas. Pareiškėjas nurodo, jo manymu, neteisėtas AB „Lesto“ veikas. Pareiškėjo teigimu, byla buvo nagrinėjama neteisėtai sudaryto teismo, nesilaikant teismo proceso reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Pareiškėjo manymu, byla išnagrinėta neobjektyviai, nenustačius visų bylai svarbių aplinkybių, neatsakyta į visus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, neteisingai surašyti faktiniai duomenys, jie tinkamai neanalizuoti, jo reikalavimai atmesti nemotyvuotai. Pareiškėjo vertinimu, kaltės įrodymo reikalavimas yra perteklinis. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu buvo pertraukinėjamas. Pareiškėjo manymu, teismas buvo šališkas, kadangi bylą nagrinėję teisėjai bei atsakovų atstovai yra už jį jaunesni. Pareiškėjo teigimu, žalos padarymo faktas yra vien tai, kad jis buvo priverstas kreiptis į teismą, turėjo laiko sąnaudų, jam buvo primenami išgyvenimai, keliami nauji išgyvenimai. Tai sukėlė stresą, nemigą, galvos svaigimą, širdies ploto skausmą, normalaus svorio praradimą, esminį savijautos ir sveikatos pablogėjimą, žymų, kraštutinį gyvenimo kokybės suprastėjimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į britų medicinos žurnalą, kuriame pateikiamos medicinos ekspertų išvados dėl neigiamų sveikatos pokyčių tendencijų ir jų poveikio reikšmės žmogaus ateičiai. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, netinkamai jas taikė ir aiškino, neatsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

Atsakovai Lietuvos bankas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos banko, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pateikiami tik abstraktūs kaltinimai, o pareiškėjo argumentai ir keliami reikalavimai yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovų nuomone, teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos bankas ar jo tarnautojai nevykdė arba netinkamai vykdė kokias nors įstatymų jiems priskirtas funkcijas. Pareiškėjo nurodyti Lietuvos banko neteisėti veiksmai nėra įrodyti, todėl atsakovai daro išvadą, kad, nenustačius Lietuvos banko neteisėtų veiksmų, nėra ir jo atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl pareiškėjui žalos atlyginimas nepriteistinas. Atsakovų vertinimu, teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo skunde pateiktus prašymus, nes pareiškėjo argumentai pagrįsti tik prielaidomis ir samprotavimais.

Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog esamas teisinis reguliavimas neįpareigoja ūkio subjektų mokėjimų priimti visais įmanomais būdais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindžia prašomos priteisti sumos dydžio, be to, skunde ir apeliaciniame skunde nurodytos skirtingos sumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. 06-1.3/3635 bei Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. spalio 24 d. rašto Nr. S 2014/(21.12-2101)-12-4474 teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos, pareiškėjo požiūriu, iš neteisėtų AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ir Lietuvos Banko veiksmų, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 06-1.3/3635 „Dėl atsisakymo priimti draudimo įmoką grynaisiais pinigais“, taip pat priteisti iš AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo neteisėtų veikų – 768 852,44 Eur – nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Likusią skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. raštą Nr. 06-1.3/3635, taip pat priteisti iš Filialo turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Filialo neteisėtų veikų – 768 852,44 Eur, teismas nurodė, kad šie reikalavimai nenagrinėtini administraciniame teisme administracinio proceso tvarka, nes administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas, kylančias iš viešojo administravimo santykių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Specialioji teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-68/2016 nurodė, jog bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme, o administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliami reikalavimai AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atžvilgiu, kuris nėra viešojo administravimo subjektas, tokie reikalavimai yra susiję su sutartiniais civiliniais teisiniais santykiais. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo veiksmai, su kuriais pareiškėjas sieja padarytą žalą, nėra viešojo administravimo veiksmai ir šio juridinio asmens padarytos žalos klausimas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategoriją. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai Filialo atžvilgiu nenagrinėtini administraciniame teisme administracinio proceso tvarka, tačiau nepagrįstai šią administracinės bylos dalį nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kadangi tokie pareiškėjo reikalavimai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui.

Pareiškėjo reikalavimai dėl Lietuvos banko rašto panaikinimo ir žalos, atsiradusios dėl šio viešojo administravimo įgalinimus turinčio subjekto neteisėtų veiksmų vykdant viešosios teisės reglamentuojamą veiklą, patenka į Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo sritį, todėl šie reikalavimai nagrinėtini administraciniame teisme. Kita vertus, kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.). Kadangi atsakovo Lietuvos banko veiksmų teisėtumo įvertinimas yra glaudžiai susijęs su AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo civilinio pobūdžio veiksmų, dėl kurių iš esmės ir yra keliamas ginčas, vertinimu, darytina išvada, kad šiuo atveju civiliniai teisiniai santykiai yra vyraujantys. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikytasi minėtoje Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-68/2016.

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo keliami reikalavimai turėjo būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo tik pareiškėjo reikalavimų Lietuvos banko atžvilgiu teisėtumą ir pagrįstumą. Įvertinus kilusio ginčo pobūdį ir byloje suformuotus reikalavimus, ši byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles ir todėl teismo sprendimas yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, paaiškėjus, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla administraciniame teisme negali būti nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.). ABTĮ numato, kad, paaiškėjus, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 21 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, nutaria bylą pagal kompetenciją ir rūšinį teismingumą perduoti iš naujo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pagal šiuo metu esančių atsakovų buveinių adresą ši byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui (Civilinio proceso kodekso 29 str.). Atitinkamai teisėjų kolegija nepasisako ir dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, liečiančių bylos esmę, pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, Lietuvos bankui, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė