2021-03-17 Nr. AB-5409-3-61-3-04386-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-620-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04386-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.3; 12.8; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. U. ir H. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. U. ir H. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai I. U. ir H. U. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-313 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-314 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimai); 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. lapkričio 15 sprendimą Nr. 68-128 ir 2018 m. lapkričio 15 sprendimą Nr. 68-129 (toliau – ir VMI sprendimai). Taip pat prašė priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Mokestinis ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus netinkamai nustatyto pareiškėjų pajamų bei išlaidų balanso. Mokesčių administratorius ženkliai padidino pareiškėjų išlaidas gyvenamojo namo statyboms bei nepripažino dalies pareiškėjų gautų pajamų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. eI-79-561/2018 (toliau – ir VAAT sprendimas) pripažino nepagrįstu bei neteisėtu mokesčių administratoriaus atliktą pareiškėjų gyvenamojo namo statybos darbų kainos apskaičiavimą.

Taip pat minėtu sprendimu teismas motyvuotai atmetė ir teismo eksperto S. Z. išvadas dėl gyvenamojo namo statybos darbų kainos. Nepaisant to, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius gyvenamojo namo statybos darbų kainą grindė būtent eksperto S. Z. išvadomis, kurios, kaip minėta, buvo atmestos VAAT sprendimu. Visų pirma, esant priimtam bei įsiteisėjusiam VAAT sprendimui, kuriuo paneigta galimybė vadovautis eksperto S. Z. atliktais skaičiavimais nustatant pareiškėjų patirtas išlaidas gyvenamojo namo statyboms, Kauno AVMI privalėjo atlikti naują mokestinį patikrinimą ir rinkti naujus įrodymus pareiškėjų patirtoms išlaidoms apskaičiuoti.

Visgi, to mokesčių administratorius nedarė, o 2018 m. liepos 17 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-300 ir 2018 m. liepos 17 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-301 (toliau – ir Patikrinimo aktai), netgi neskundęs paties teismo sprendimo, grindė jam prieštaraujančiomis (teismo paneigtomis) išvadomis. Tad mokesčių administratorius pažeidė pareigą vadovautis teismo sprendime padarytomis išvadomis bei išaiškinimais. Antra, VAAT sprendime konstatavo, kad mokesčių administratorius, taikydamas statybos organizavimo mišru būdą visam gyvenamojo namo statybos laikotarpiui, nepagrindė šių savo argumentų, nors statybos organizavimo būdo nustatymas turi esminę įtaką ginče. Atlikdamas pakartotinį patikrinimą mokesčių administratorius, be kita ko, privalėjo surinkti medžiagą, pagrindžiančią gyvenamojo namo statybos būdą atitinkamu laikotarpiu.

Šios pareigos mokesčių administratorius neįvykdė. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius kreipėsi į ekspertą S. Z. dėl gyvenamojo namo statybos būdo, o pastarasis nurodė, jog „mažai tikėtina“, kad namo savininkas realiai galėjo vykdyti gyvenamojo namo statybos darbus ūkio būdu. Taigi mokesčių administratorius savo išvadas dėl gyvenamojo namo statybos būdo (o kartu ir statybos kaštų) grindžia ne konkrečiais įrodymais, o prielaidomis (abejonėmis), kurias šioje ginčo stadijoje privalo paneigti mokesčių mokėtojai.

Atsižvelgiant į tai, kad sprendimus mokesčių administratorius grindžia prielaidomis (abejonėmis), darytina išvada, jog buvo pažeistas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnis, o mokestinė prievolė pareiškėjams nustatyta nepagrįstai. Kadangi mokesčių administratorius tokį pažeidimą atlieka jau nebe pirmą kartą (ką patvirtina ir VAAT sprendimas), darytina išvada, jog mokesčių administratorius nesilaiko įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principų.

Trečia, VAAT sprendime buvo įvardinti konkretūs eksperto atliktų skaičiavimų trūkumai, į kuriuos mokesčių administratorius privalėjo reaguoti pakartotinio mokestinio patikrinimo metu rinkdamas duomenis mokestinei prievolei pagrįsti:

i) pagal pačios nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynus (toliau – ir NTK) sudarančios UAB „Sistela“ paaiškinimus NTK pagrindu eksperto S. Z. paskaičiuota gyvenamojo namo statybos darbų kaina galėtų būti ženkliai mažesnė, nei nustatė ekspertas; ii) NTK kainos nėra diferencijuojamos pagal statybos organizavimo būdus, kas svarbu vertinant ir skaičiuojant gyvenamojo namo statybos kaštus. Dėl šių trūkumų mokesčių administratorius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu iš esmės nepasisakė ir neatliko jokių eksperto skaičiavimų koregavimo, t. y. neatsižvelgė nei į UAB „Sistela“ rengiamų NTK kainų skirtumą nuo rinkos kainų, nei į tai, kad namas statytas (bent dalyje) ūkio būdu.

Eksperto S. Z. išvadomis būtų galima remtis tik kaip atskaitos tašku, įvertinant UAB „Sistela“ pateiktus duomenis dėl NTK ir rinkos kainos skirtumų bei kainų skirtumų pagal statybos būdą. Pagal surinktą mokestinio ginčo medžiagą maksimalūs gyvenamojo namo statybos darbų kaštai galėtų būti apskaičiuojami atitinkamai:

i) remiantis eksperto pirmąja išvada, kaip atskaitos tašku, bei pačios NTK sudariusios UAB „Sistela“ duomenimis, namo statybos rangos būdu kaštai (rinkos kainomis) siektų ne daugiau kaip 675 481,40 Lt (794 684 Lt – 15 proc.); ii) remiantis tuo, kas išdėstyta, bei antrąja eksperto išvada, namo statybos kaštai papildomai mažintini 19,90 proc. ir sudarytų ne daugiau kaip 541 060,60 Lt arba 156 701,98 Eur (675 481,40 Lt – 19,90 proc.). Juo labiau, kad nurodyta suma (t. y. suma, apskaičiuota atsižvelgus į rinkos kainas bei kainas statant ūkio būdu) artima būtent pareiškėjo aktualiu laikotarpiu deklaruotai sumai (415 000 Lt), nustatytai statybos darbų kainai (457 830 Lt) bei gyvenamojo namo mokestinei vertei (120 482 Eur arba 416 000 Lt).

Visgi mokesčių administratorius sprendimais į šias aplinkybes bei atitinkamas teismo išvadas neatsižvelgė ir neatliko jokių korekcijų S. Z. atliktuose skaičiavimuose, o gyvenamojo namo statybos darbų kainą nustatė net 794 684 Lt (arba 230 156 Eur), t. y. 30 proc. didesnę nei maksimali įmanoma suma. Visa tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad mokesčių administratorius padarė nepagrįstas, VAAT sprendimui prieštaraujančias išvadas dėl gyvenamojo namo statybos darbų kainos ir tokiu būdu nepagrįstai padidino pareiškėjų išlaidų sumą pajamų ir išlaidų balanse.

1.2. Mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnį taikė neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant atliktiems jokiems mokesčių mokėtojų neteisėtiems veiksmams (pažeidimams), dėl kurių būtų negalima apskaičiuoti mokesčio įprasta tvarka. Mokesčių mokėtojai pateikė mokesčių administratoriui visas būtinas deklaracijas, laiku ir tinkamai deklaravo turimą turtą ir pajamas, sumokėjo priklausančius mokesčius, neatliko jokių piktnaudžiavimo veiksmų. Jokie teisės aktai neįpareigojo mokesčių mokėtojų rinkti bei saugoti jiems nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų. VMI iš pradžių dirbtinai padidino gyvenamojo namo statybos darbų išlaidas ir tuomet padarė neteisėtą išvadą, jog pareiškėjai turėjo nedeklaruotų pajamų. Tokiu būdu tariamas įstatymo pažeidimas nustatytas jau pritaikius MAĮ 70 straipsnį, nors būtina sąlyga šios normos taikymui būtent ir yra atitinkamų mokesčių mokėtojų prievolių pažeidimo nustatymas.

1.3. Po pakartotinio pareiškėjų mokestinio patikrinimo, kilus pakartotinam mokestiniam ginčui, teritorinis mokesčių administratorius atsižvelgė į mokesčių mokėtojų argumentus dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (toliau – ir 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija) užfiksuotų duomenų tikslumo ir pripažino, jog deklaruota 142 376 Lt suma turėtų būti įtraukta į mokesčių mokėtojų pajamas. Tačiau mokesčių administratorius taip pat padarė nepagrįstas išvadas, kad visos šios pajamos neva buvo panaudotos iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir esą dėl to mokesčių mokėtojai 2009 m. sausio 1 d. negalėjo turėti grynųjų pinigų likučio.

Mokestinio ginčo medžiagoje nėra jokių tokias mokesčių administratoriaus prielaidas pagrindžiančių (ar galinčių pagrįsti) įrodymų – nesurinkti atsiskaitymų už atitinkamus darbus datas pagrindžiantys įrodymai. Esant tokiai situacijai akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus išvados dėl santaupų panaudojimo momento (iki 2008 m. gruodžio 31 d., o ne po to) yra grindžiamos prielaidomis bei spėliojimais, todėl yra niekinės. Kita vertus, visuotinai žinoma, kad statybos darbai įprastai pilnai apmokami po to, kai jie būna atlikti, o brangiausi darbai yra patiriami statybos darbų pabaigoje, t. y. apdailos, įrengimo ir panašūs darbai.

Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre 2008 m. rugsėjo 26 d. buvo įregistruotas 86 proc. gyvenamojo namo baigtumas, o statybos darbai baigti 2011 m. Tai sudaro pagrindą manyti, kad mokesčių mokėtojai galėjo patirti santykinai didesnes išlaidas po 2009 m. sausio 1 d., t. y. priešingai, nei daro prielaidą mokesčių administratorius. Pareiškėjas 2009–2010 m. deklaracijose, pateiktose dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, deklaravo 438 000 Lt namo vertę, o mokestinio patikrinimo metu nurodė ženklią dalį išlaidų patyręs būtent po 2009 m. sausio 1 d., o tai papildomai verčia abejoti mokesčių administratoriaus prielaidomis apie pripažintų santaupų panaudojimo laikotarpį.

Mokesčių administratorius taip pat nurodo, kad esą į pripažintą 142 376 Lt sumą turi būti įskaičiuojama iš S. S. gauta lėšų suma, o taip pat iš UAB „Samsonas“ gauti dividendai, kadangi abu epizodai įvyko dar iki 2003 m. gruodžio 31 d. Visgi mokesčių administratorius, pripažindamas 142 376 Lt lėšų sumą, netyrė, nevertino ir nieko nepasisakė dėl šių lėšų kilmės, mokesčių mokėtojų piniginių srautų tiriamu laikotarpiu ir nepateikė jokių motyvų, pagrindžiančių (ar galinčių) pagrįsti išvadą dėl iš S. S. bei UAB „Samsonas“ gautų lėšų įskaitymo į 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytus duomenis.

Kitaip tariant, mokesčių administratorius vien tik prielaidų pagrindu įskaitė šias sumas į pripažintas santaupas, tokiu būdu mažindamas pareiškėjų pajamas bendrame pajamų-išlaidų balanse. Tad pripažinus, kad darydamas išvadas dėl 142 376 Lt santaupų panaudojimo momento bei kitų pajamų įskaitymo į šią sumą mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 67 straipsnio nuostatas, taip pat vertintina, jog turi būti pakoreguotas ir bendras mokesčių mokėtojų pajamų ir išlaidų balansas.

1.4. Mokesčių administratorius sprendimuose nurodė, kad mokesčių mokėtojai negavo (negalėjo gauti) iš K. R. (pareiškėjos motina) 170 000 Lt. Mokesčių mokėtojai su tokia išvada kategoriškai nesutinka. Visų pirma, mokesčių administratorius analogiškoje situacijoje daro dvi vienas kitai prieštaraujančias išvadas bei nukrypsta nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teritorinis mokesčių administratorius pripažino, kad S. S. per visą savo darbingą gyvenimą visgi galėjo sukaupti pinigų ir savo sūnui, t. y. pareiškėjui, perduoti nurodytus 40 000 Lt. Šią išvadą teritorinis mokesčių administratorius grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1750/2010. Pažymėtina, kad:

i) kaip ir minėtoje byloje, taip ir šiuo atveju mokesčių administratoriaus išvada, jog K. R. 1993 m. liepos 1 d. turėjo vos 3 100 Lt santaupų, yra nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis; ii) pats mokesčių administratorius nurodė, kad K. R. išlaidos (61 625 Lt) mokesčių administratoriaus tiriamu laikotarpiu viršijo jos pajamas (58 350 Lt); iii) mokesčių administratorius nenustatė, kad K. R. būtų gavusi nedeklaruotų pajamų. Taigi faktinių aplinkybių visuma šiame mokestiniame ginče iš esmės atitinka situaciją, kuri buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1750/2010, ir patvirtina, jog K.

R. iki pensijos kartu su sutuoktiniu neabejotinai buvo sukaupusi santaupų, kurias galėjo perduoti dukrai, t. y. pareiškėjai. Esant nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms mokesčių administratorius turėjo padaryti analogišką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką atitinkančią išvadą ir dėl K. R., jog ji galėjo perduoti sovietmečiu sukauptas santaupas savo dukrai. Visgi šių sumų mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino, tokiu būdu dviejose tapačiose situacijose priimdamas du kardinaliai skirtingus sprendimus (t. y. pripažindamas, kad S. S. lėšas sukaupti ir perduoti pareiškėjams galėjo, o K.

R. – ne). Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidžia teisinio tikrumo principą. Antra, atmesdamas 170 000 Lt Rutkauskų sukauptų santaupų perdavimo naudotis pareiškėjams galimybę mokesčių administratorius rėmėsi aplinkybe, jog K. R. neteikė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto ir metinių pajamų mokesčių deklaracijų. Visgi mokesčių administratorius neįvertino, kad 2003 m. K. R. buvo jau 79 metai, t. y. ji buvo senyvo amžiaus, tuo metu nebegaunanti jokių reguliarių pajamų, išskyrus pensiją, kuri priskiriama neapmokestinamoms pajamoms.

Esant tokioms aplinkybėms ir tuometinei situacijai, K. R. nebeturėjo tikslo pildyti deklaraciją ne tik dėl to, jog jau nebuvo gyventojų pajamų mokesčio mokėtoja, bet ir pagrįstai baimindamasi dėl saugumo, t. y. senyvo amžiaus žmogus natūraliai bijojo viešai atskleisti duomenis apie savo turtą ir santaupas. Be to, didžiąją savo gyvenimo dalį K. R. gyveno sovietmečiu, kuomet ne tik, kad nebuvo turto ir pajamų deklaracijų, tačiau ir bet kokia komercinė veikla užtraukdavo asmenims baudžiamąją atsakomybę. Todėl šiuo atveju privaloma atsižvelgti į minėtą kontekstą vertinant K.

R. ir S. S. sovietmečiu gautas pajamas bei sukauptą turtą. Neturėtų būti „aklai“ vadovaujamasi 2007 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatančia pareigą visas pajamas grįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, nes ši praktika suformuota ženkliai vėliau ir esant jau visiškai kitokiai teisinei sistemai, kuri iš esmės skyrėsi nuo sovietinių laikų. Be to, su K. R. pareiškėjai gyveno nuo 1985 m. ir vedė bendrą ūkį. Iš mokesčių administratoriui teikiamų banko sąskaitos išrašų matyti, kad pareiškėjas patirdavo didesnes nei įprasta vartojimo išlaidas (ką nustatė ir mokesčių administratorius).

Pareiškėjas apmokėdavo K. R. vartojimo išlaidas. Dėl šios priežasties dalies vartojimo išlaidų nuo 1985 m. K. R. nepatirdavo. Todėl nepagrįsti yra mokesčių administratoriaus skaičiavimai dėl K. R. patirtų vartojimo išlaidų ir išvados dėl neva neturėtų galimybių perduoti nurodytą 170 000 Lt sumą pareiškėjams. Kadangi buvo vedamas bendras ūkis, jungtinės veiklos pagrindu pareiškėjai disponavo Rutkauskų lėšomis, įskaitant ir mokesčių administratoriui nurodytais 170 000 Lt. Visa tai pagrindžia pareiškėjų paaiškinimus mokestinio patikrinimo metu, kad K.

R. perdavė pinigines lėšas pareiškėjams valdyti, kadangi giminaičiai vedė bendrą ūkį, o K. R. ir taip ketino visą savo turtą perduoti savo dukrai, t. y. pareiškėjai. Pareiškėjai mokestinio ginčo metu kreipėsi į archyvus siekdami surinkti išlikusius dokumentus, galinčius patvirtinti Rutkauskų pajamas sovietmečiu. Minėtus dokumentus bei jais grindžiamas aplinkybes mokesčių administratorius tiesiog ignoravo. Iš pareiškėjų surinktų duomenų yra akivaizdu, kad Rutkauskų gaunamos pajamos neabejotinai leido sukaupti 170 000 Lt, kurie ir buvo perduoti pareiškėjams.

Trečia, mokesčių administratorius sprendimuose nepaisė to, kad pareiškėja mokesčių administratoriui deklaravo turėjusi lėšų ne banke už 2009 m. – 170 000 Lt, t. y. pareiškėjos deklaruota ne banke turima pinigų suma už 2009 m. (170 000 Lt) faktiškai sutapo su mokestinio patikrinimo metu nurodyta iš K. R. gauta pinigų suma (170 000 Lt). Ketvirta, mokesčių administratorius laikosi nepagrįstos pozicijos, kad esą pareiškėjai neįrodė fakto, jog K. R. perdavė lėšas jiems. Verta priminti, kad mokesčių administratoriui buvo pateiktas K.

R. 2010 m. rugpjūčio 7 d. raštas, kuriuo K. R. nurodo perdavusi 170 000 Lt savo dukrai, t. y. pareiškėjai, kadangi yra vedamas bendras ūkis. Taigi tarp K. R. ir pareiškėjų buvo susiklostę faktiniai jungtinės veiklos santykiai, o K. R. įnašas buvo patvirtintas minėtu dokumentu. Mokesčių administratorius visiškai nevertino aplinkybės, kad pareiškėja yra vienintelė K. R. palikuonė ir paveldėtoja, t. y. pareiškėja bet kuriuo atveju būtų paveldėjusi K. R. santaupas. Penkta, mokesčių administratorius pats nerinko ir net nesistengė surinkti kokių nors įrodymų apie Rutkauskų pajamas sovietmečiu, o vadovavosi vien tik statistiniais rodikliais ir duomenimis apie gautas senatvės pensijas, t. y. vertindamas Rutkauskų galimybes sukaupti lėšas mokesčių administratorius darė nelogišką prielaidą, jog asmenų pajamas faktiškai sudarė tik senatvės pensija (esą visą savo darbingą amžių jokio turto asmenys nesukaupė ir negalėjo sukaupti).

Mokesčių administratorius pareikalavo, kad patys pareiškėjai surinktų šią ir kitas visiškai nepagrįstas ir nelogiškas prielaidas paneigiančius įrodymus. Konkrečiai, mokesčių administratorius pareikalavo:

i) iš abiejų pareiškėjų pateikti įrodymus apie beveik prieš dešimtmetį vykdytas gyvenamojo namo statybas; ii) pagrįsti dar prieš 1993 m. (daugiau kaip prieš 20 m.) turėtas pinigų sumas; iii) pateikti įrodymus apie pareiškėjų tėvų sovietmečiu gautas pajamas (daugiau kaip 50 m. senumo duomenys). Tokiu būdu pažeidžiami proporcingumo, lygiateisiškumo bei teisinių santykių stabilumo principai ir pareiškėjams perkeliama nepagrįstai didelė įrodinėjimo našta, kuomet pareiškėjai, o ne atitinkamus įgaliojimus turinti valstybinė institucija (mokesčių administratorius), turi surinkti mokestiniam ginčui aktualią medžiagą, siekdami paneigti akivaizdžiai nelogiškas mokesčių administratoriaus prielaidas.

1.5. Pareiškėjas kartu su 2015 m. spalio 15 d. pastabomis pateikė mokesčių administratoriui A. L. patvirtinimą, jog gyvenamojo namo statybai jis galėjo suteikti iš viso iki 350 000 Lt sumą, t. y. tarp pareiškėjo ir A. L. dar prieš statybų pradžią buvo susitarimas, kad šalys statybos kaštus dalinsis maždaug pusiau ir taip darė. Patikslinti duomenys mokesčių administratoriui buvo pateikti atsižvelgiant į netikėtą VMI išvadą dėl labai didelės gyvenamojo namo statybos kainos (kaina nustatyta beveik dvigubai didesnė, nei nustatė ekspertas ir buvo realiai patirta). Visgi pareiškėjai pripažįsta, kad niekada nevedė tikslios statybos darbų vertės apskaitos, todėl nei A. L., nei pareiškėjai negalėjo tiksliai nurodyti, kokią sumą kuris skyrė, todėl tikėtina, kad teikdami duomenis VMI galėjo nurodyti nevisiškai tikslias sumas. Nuo statybos pradžios iki mokestinio patikrinimo yra praėję beveik 10 metų, todėl tikslias sumas pareiškėjai objektyviai galėjo tiesiog užmiršti. Tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius nepakeistų išvados dėl gyvenamojo namo statybos kaštų (nesivadovautų eksperto nustatyta kaina), atitinkamai turėtų būti laikoma, kad A. L. gyvenamojo namo statybai skyrė proporcingai daugiau. Tai, kad A. L. gyvenamojo namo statybai galėjo skirti iki 350 000 Lt, t. y. apie pusę statybos kainos, patvirtina ir faktas, kad gautą rezultatą (namą) pareiškėjai pasidalino su A. L. ir jo žmona pusiau (1/2 dalis namo padovanota M. L.). Visgi šių aplinkybių mokesčių administratorius visiškai neįvertino, vertindamas, jog ankstesni A. L. paaiškinimai, kad namo statyboms skirta 200 000 Lt, yra objektyvesni. VMI realiai nerinko reikšmingų įrodymų, netyrė ir nevertino ginčui svarbių aplinkybių, o tai verčia abejoti mokesčių administratoriaus objektyvumu šio mokestinio ginčo metu.

1.6. Pareiškėjai pateikė išsamius paaiškinimus, kurie patvirtina, jog mokesčių administratorius mokestinę prievolę grindžia prieštaringomis, neteisėtomis bei netgi protingumo kriterijaus neatitinkančiomis išvadomis. Kadangi pareiškėjų pateiktų paaiškinimų mokesčių administratorius realiai neįvertino, skundžiamuose sprendimuose tik mechaniškai perrašydamas Patikrinimo aktuose nurodomas aplinkybe, laikytina, jog mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, tinkamai neišnagrinėjo jam pateiktų pastabų ir įrodymų, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo papildomai apskaičiuoti GPM, baudos bei delspinigiai.

2. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjų pakartotinis mokestinis patikrinimas buvo atliktas naudojant pirminių patikrinimų metu surinktą medžiagą, 2017 m. rugsėjo 25 d. teismo ekspertizės aktą, pakartotinio patikrinimo metu gautus paaiškinimus, ir buvo nustatyta, kad pareiškėjams už 2009–2010 metus trūksta pajamų patirtoms išlaidoms pagrįsti – kiekvienam po 195 506 Lt, nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir jie turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Minėtame ekspertizės akte nustatyta, kad namo, pastatyto 2006–2011 m. mišriu būdu, statybos kaštai yra 794 684 Lt, t. y. 2006 m. – 143 539 Lt, 2007 m. – 285 890 Lt, 2008 m. – 260 676 Lt, 2009 m. – 48 965 Lt, 2010 m. – 35 454 Lt, 2011 m. – 201 60 Lt.

2.2. Pareiškėjų teiginiai dėl pakartotinio patikrinimo metu neatliktų veiksmų bei nenustatytų naujų aplinkybių yra nepagrįsti. Vykdydami VAAT sprendimą ir siekdami kuo objektyviau įvertinti namo statybos organizavimo būdą, t. y. ūkio ar mišriu būdu pareiškėjai statė namą, mokesčių administratorius kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI), į teismo ekspertą S. Z., kuris atliko teismo paskirtą namo statybos kainos nustatymo ekspertizę. S. Z. paaiškino, kad mažai tikėtina (o praktiškai beveik neįmanoma), jog namo savininkas realiai galėjo vykdyti gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 407,12 kv. m, tūris – 1 759 kub. m, statybos darbus ūkio būdu, t. y. nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik savo, kaip statytojo, darbo jėgą, tam neturint atitinkamos kvalifikacijos ir įgūdžių, be samdomų specialistų pagalbos. Pagal tokių atvejų praktiką, statant namą, atskiriems statybos darbams (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai, santechnikos, elektrotechnikos darbai ir t.t.) būna samdomi tos srities specialistai (firmos, brigados, pavieniai asmenys ir t.t.), kurie realiai (fiziškai) ir atlieka minėtus darbus. Pakartotinio patikrinimo metu įvertinus nustatytas aplinkybes (darbus atliko samdomi juridiniai ir fiziniai asmenys), Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, kvalifikuotą teismo eksperto išaiškinimą, nustatyta, kad namas pastatytas mišriu būdu (kai dalį statybos darbų atlieka samdomi fiziniai (ir) ar juridiniai asmenys, o dalį – ūkio būdu, t. y. nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik statytojo darbo jėgą). Siekdamas nustatyti naujas reikšmingas aplinkybes, pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius taip pat kreipėsi į A. K., kuris statybos techninės priežiūros sutartyje nurodytas kaip namo statybos techninis prižiūrėtojas, ir jis nurodė, kad su juo buvo pasirašyta statybos techninės priežiūros sutartis dėl namo, tačiau jis jokių techninės priežiūros darbų nevykdė. Pakartotinio patikrinimo metu teismo įpareigojimas įvykdytas tinkamai – iš naujo atliktas namo statybos išlaidų apskaičiavimas.

2.3. Kadangi pareiškėjai nedeklaravo gautų pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių, taip pat nepateikė namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, mokesčiai jiems apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjų argumentas dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo neturint tam teisinio pagrindo yra nepagrįstas.

2.4. Siekiant nustatyti pareiškėjų piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2009 m. sausio 1 d.), mokesčių administratorius vertino pareiškėjų ankstesniais laikotarpiais gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Pareiškėjai yra pateikę 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijas, kuriose nurodė 260 000 Lt piniginių lėšų, turėtų ne banke (pareiškėjas – 185 000 Lt, pareiškėja – 75 000 Lt). Mokesčių administratorius, siekdamas įvertinti pareiškėjų piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, pakartotinio patikrinimo metu pripažino šias sumas bei atliko laikotarpio nuo 2004 m. iki 2008 m. pajamų išlaidų balanso perskaičiavimą. Kadangi dividendai iš UAB „Samsonas“ ir pareiškėjo motinos S. S. padovanotos lėšos buvo gautos iki 2003 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius padarė išvadą, kad šios sumos jau yra deklaruotos pareiškėjo pateiktoje deklaracijoje.

2.5. Įvertinęs pareiškėjų turėtų piniginių lėšų ne banke likutį 2004 m. sausio 1 d., mokesčių administratorius konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansas buvo neigiamas – 40 770 Lt, t. y. grynųjų pinigų likučio 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjai negalėjo turėti, todėl pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų sumų perskaičiavimo neatliko. Pirminio patikrinimo metu pareiškėjų laikotarpio nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotas balansas buvo neigiamas, t. y. 131 679 Lt, tačiau pakartotinio patikrinimo metu pripažinus nurodytas pareiškėjų deklaruotas ne banke turėtas sumas, neigiamas balansas žymiai sumažėjo. Todėl pareiškėjų argumentai, kad nėra jokių įrodymų, jog turėtos ir mokesčių administratoriaus pripažintos santaupos buvo panaudotos iki 2009 m. sausio 1 d., vertintini kritiškai.

2.6. Patikrinimo metu atlikęs išsamų K. R. pajamų bei išlaidų tyrimą, mokesčių administratorius nustatė, jog K. R. 2008–2009 m. galėjo duoti pareiškėjai ne daugiau kaip 19 096 Lt, tačiau neturėjo finansinių galimybių duoti pareiškėjams 170 000 Lt sumos. Pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui iš archyvo gautų duomenų Rutkauskų gautų pajamų suvestinėje lentelėje nurodytiems duomenims patvirtinti. Todėl į šiuos duomenis mokesčių administratorius neatsižvelgė. Tuo pačiu pareiškėjams nepateikus dokumentų, patvirtinančių Rutkauskų gautas pajamas iš sodininkystės, iš kitų šaltinių ir gautų priedų, pareiškėjų teiginiai šiuo aspektu vertintini kaip deklaratyvūs.

2.7. Pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Jeigu iki nurodytos datos gyventojas nedeklaravo turėto turto, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. K. R. neteikė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, todėl mokesčių administratorius pripažino, kad didesnių sumų nei 50 000 Lt ji neturėjo. Mokesčių administratorius atsižvelgė ne tik į atliktą išsamią K. R. pajamų ir išlaidų analizę, bet ir į pačių pareiškėjų 2013 m. paaiškinimus, kuriuose jie nepasisakė apie iš K. R. gautas pajamas. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 24 d. liudytojo apklausos protokole pareiškėjas negalėjo paaiškinti šių lėšų gavimo aplinkybių – sumos, datų, kokiu būdu gauta. Taigi mokesčių administratorius K. R. galimybes perduoti pareiškėjams 170 000 Lt sumą įvertino tinkamai.

2.8. Mokesčių administratorius, nustatydamas namo statybai iš A. L. gautas lėšas, vadovavosi paties A. L. paaiškinimais bei bankinių pavedimų išrašais. A. L. 2014 m. vasario 10 d. pateiktame paaiškinime ir 2015 m. balandžio 4 d. liudytojo apklausos protokole nurodė, kad kartu su žmona M. L. namo statybai skyrė apie 200 000 Lt: 100 000 Lt – iki 2008 m., apie 20 000 Lt – 2008 m., 40 000 Lt – 2009 m., 40 000 Lt – 2010 m. Tuo pačiu pareiškėjas pirminiuose paaiškinimuose nurodė, kad A. L. namo statyboms prisidėjo tik 125 000 Lt suma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirminiai paaiškinimai yra objektyvesni, nei teikiami po mokestinio patikrinimo ir įvykių. A. L. indėlis į namo statybas nustatytas tinkamai.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVM ir VMI sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Mokesčių administratorius minėtus sprendimus priėmė nustatęs, kad pareiškėjams trūksta pajamų (po 195 506 Lt kiekvienam) 2009–2010 m. patirtoms išlaidoms pagrįsti, todėl, atsižvelgęs į pareiškėjų patirtas išlaidas, sprendė, kad jos viršijo pareiškėjų pajamas ir konstatavo, kad pareiškėjai turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestinamų pajamų. Atsižvelgęs į tai ir nustatęs, kad pareiškėjai nedeklaravo gautų pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių, taip pat nepateikė namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, mokesčių administratorius pritaikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apskaičiavo pareiškėjams GPM ir su juo susijusias sumas.

5. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius turėjo teisę atlikti mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo įvertinimą remdamasis išlaidų metodu, nes pareiškėjų išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo jų deklaruotas pajamas (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktas). Nustačius, kad pareiškėjai gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, buvo pagrindas tikrinti pareiškėjų gautų pajamų kilmę, šiuo pagrindu atlikti mokestinį patikrinimą.

6. Teismas, pasisakydamas dėl grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.), pabrėžė, kad pareiškėjai yra pateikę 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijas, kuriose nurodė ne banke turėję 260 000 Lt. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. namo baigtumas buvo 86 proc. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes, kad už darbus, kurie buvo atlikti iki 2008 m. rugsėjo 26 d., jie atsiskaitė ir didžiausią statybos išlaidų dalį patyrė po 2008 m. rugsėjo 26 d., nes tiek apmokėjimo už statybos darbus faktas, tiek statybos išlaidų dydis nėra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia.

Aplinkybė, kad pareiškėjas 2009–2010 m. deklaracijose nurodė 438 000 Lt namo vertę ir kad mokestinio patikrinimo metu teigė ženklią išlaidų dalį patyręs po 2009 m. sausio 1 d., nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes, kaip jau minėta, nėra namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų. Mokesčių administratorius atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai iki 2003 m. gruodžio 31 d. gavo dividendus iš UAB „Samsonas“ bei pinigus, kuriuos dovanojo pareiškėjo motina S. S., ir sprendė, kad pareiškėjai įtraukė šias sumas į 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijas.

Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 str. 2 d.).

Kadangi pareiškėjai laikėsi šios įstatymo nuostatos ir minėtose deklaracijose nurodė ne bankuose turimas lėšas, mokesčių administratorius nagrinėjamuoju atveju pagrįstai vertino, kad pareiškėjai deklaracijose buvo nurodę iki 2003 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Samsonas“ gautų dividendų bei iš pareiškėjo motinos S. S. gautas sumas. Jokių kitų argumentų dėl jų grynųjų pinigų likučio nustatymo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjai nenurodė, todėl teismas konstatavo, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjų deklaruotų sumų pripažinimas ir pareiškėjų 2004–2008 m. laikotarpio pajamų ir išlaidų balanso perskaičiavimas yra pagrįstas.

7. Teismas, pasisakydamas dėl namo vertės, nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 nustatė, jog namas faktiškai buvo baigtas statyti 2008 m., tačiau mokesčių administratorius vienu iš namo statybos išlaidų įvertinimo šaltinių pasirinko kito laikotarpio (2011 m. rugpjūčio 5 d.), nei vyko namo statyba, Nekilnojamojo turto kadastro duomenyse nurodytą gyvenamojo namo atkūrimo kaštų (statybinės vertės) 864 000 Lt sumą. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų paaiškinimus, 2006 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutartį Nr. 05/10, Statybos įstatymo nuostatas, teismo eksperto išaiškinimą ir nustatė, kad namas pastatytas mišriu būdu.

Pareiškėjai iš esmės šios mokesčių administratoriaus aplinkybės neginčijo – nurodė, kad namas (bent jo dalis) statytas ūkio būdu. Mokesčių administratorius namo statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamasis 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu ir atlikęs pareiškėjų pajamų bei išlaidų analizę, kurios pagrindu nustatė, kad 2006–2011 m. namo statybos kaštai sudarė 794 684 Lt: 2006 m. – 143 539 Lt, 2007 m. – 285 890 Lt, 2008 m. – 260 676 Lt, 2009 m. – 48 965 Lt, 2010 m. – 35 454 Lt, 2011 m. – 20 160 Lt. Mokesčių administratorius, atsikirsdamas į pareiškėjų pastabas, buvo nurodęs, kad 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės akte statybos kaštai, nesant tikslių duomenų, įvertinti diferencijuojant pagal statybos organizavimo būdą ir statybos darbai apskaičiuoti vertinant, kad 50 procentų statybos išlaidų buvo patirta rangos būdu, 50 procentų – ūkio būdu.

Teismas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad eksperto S. Z. 201 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktą VAAT sprendimu vertino kaip nepatikimą ir neatspindintį pareiškėjų patirtų išlaidų, nes teismas minėtame sprendime ekspertizės akto nevertino kaip nepatikimo ar neatspindinčio pareiškėjų patirtų išlaidų. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų matyti, kokiu būdu ir kuria apimtimi jie statė namą, t. y. kokia namo dalis statyta ūkio būdu, o kokia – rangos.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai namo statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamas 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu, kuriame namo statybos darbų kaina apskaičiuota vertinant, kad 50 procentų statybos išlaidų pareiškėjai patyrė rangos būdu, 50 procentų – ūkio būdu. Teismas kaip nepagrįstus taip pat vertino pareiškėjų argumentus, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu privalėjo surinkti medžiagą, pagrindžiančią namo statybos būdą atitinkamu laikotarpiu, nes tokia pareiga VAAT sprendimu nebuvo nustatyta.

Be to, ginčo nėra dėl aplinkybės, kad pareiškėjai neturi dokumentų namo statybos išlaidoms pagrįsti atskirais laikotarpiais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai jokių duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, nepateikė, o vien nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis yra tik pareiškėjų nuomonė. Pareiškėjai nepagrindė aplinkybės, kad namas buvo statytas išimtinai ūkio būdu, be to, ir patys nurodė, kad ne visi statybos darbai buvo atliekami šiuo būdu, todėl mokesčių administratoriui neturint duomenų apie statybos ūkio būdu apimtis, nekilo pareiga 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės akte nurodytų namo statybos išlaidų mažinti 19,90 procento.

8. Teismas pabrėžė, kad, atlikęs K. R. pajamų ir išlaidų tyrimą, mokesčių administratorius nustatė, jog K. R. 2008–2009 m. galėjo duoti pareiškėjai ne daugiau kaip 19 096 Lt, tačiau neturėjo finansinių galimybių duoti pareiškėjams 170 000 Lt sumos. Pareiškėjai su šia mokesčių administratoriaus išvada nesutiko, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad K. R. su sutuoktiniu turėjo sovietmečiu slapta sukauptų lėšų, taip pat buvo gavę pajamų iš sodininkystės, nepateikė. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad K. R. neteikė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos dėl senyvo amžiaus bei baimindamasi dėl saugumo viešai atskleisti duomenis apie savo santaupas ir turtą, nėra svarbi nagrinėjamu atveju, nes mokesčių administratoriui nesuteikta galimybė atsižvelgti į šias aplinkybes. Be to, pagal MAĮ 38 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių administratoriui pateikta informacija apie mokesčių mokėtoją laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams, taigi duomenys apie mokesčių mokėtoją nėra viešinami ir tai negali būti pagrindas baimintis dėl tokių duomenų atskleidimo. Aplinkybė, kad pareiškėjų teigimu, pareiškėja nurodė 2009 m. turėjusi 170 000 Lt ne banke, nėra svarbi nagrinėjamu atveju, nes iš pareiškėjos 2013 m. birželio 5 d. paaiškinimo matyti, kad ji nurodė lėšų gavimo šaltinius ir nėra nurodžiusi, jog 170 000 Lt gavo iš savo motinos K. R.. Apie aplinkybę, kad 170 000 Lt pareiškėjai gavo iš K. R., nenurodė ir pareiškėjas 2013 m. birželio 5 d. paaiškinime. Pareiškėjų skunde pateiktoje lentelėje, kurioje anot pareiškėjų, pateikti susisteminti duomenys apie K. R. 1965–1984 m. ir jos sutuoktinio 1959–1986 m. gautas pajamas, nurodytos informacijos nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai ir nesant duomenų, patvirtinančių K. R. finansines galimybes perduoti 170 000 Lt pareiškėjams, mokesčių administratoriaus išvada, kad tokio dydžio sumos K. R. pareiškėjams neperdavė, yra pagrįsta. Pareiškėjų teiginys, kad liko neįvertinta aplinkybė, jog pareiškėja yra K. R. palikuonė, todėl bet kuriuo atveju būtų paveldėjusi K. R. santaupas, nėra reikšmingas nagrinėjamu atveju.

9. Teismas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjų argumentus, jog A. L. namo statybai skyrė iki 350 000 Lt sumą. Kaip matyti iš pareiškėjo mokesčių administratoriui teikto 2013 m. birželio 5 d. paaiškinimo, pareiškėjas nurodė, kad namo statybai iš A. L. gavo 125 000 Lt per visą namo statybos laikotarpį. A. L. 2014 m. vasario 10 d. teiktame paaiškinime ir 2015 m. balandžio 4 d. liudytojo protokole yra nurodęs, kad kartu su žmona M. L. prie namo statybų prisidėjo apie 200 000 Lt suma: 100 000 Lt – iki 2008 m., apie 20 000 Lt – 2008 m., 40 000 Lt – 2009 m., 40 000 Lt – 2010 m. Mokesčių administratorius A. L. skirtą sumą namo statyboms vertino pareiškėjų naudai, t. y. konstatavo, kad A. L. skirta suma yra ne ta, kurią nurodė pareiškėjas 2013 m. birželio 5 d. (125 000 Lt), o suma, kurią nurodė pats A. L. (200 000 Lt). Aplinkybė, kad pareiškėjas su A. L. susitarė prisidėti lygiomis dalimis prie namo statybos, nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad A. L. galėjo prisidėti prie namo statybos iki 350 000 Lt suma, nes šią sumą patvirtinančių duomenų byloje nėra, o mokesčių administratoriaus nustatyta namo vertė ir aplinkybė, kad A. L. prie statybų prisidėjo lygiomis dalimis, nepatvirtina pareiškėjų argumento, kad A. L. skyrė namo statyboms būtent 350 000 Lt. Mokesčių administratorius pagrįstai atmetė kartu su pareiškėjo 2015 m. spalio 15 d. pastabomis mokesčių administratoriui pateiktą A. L. patvirtinimą dėl namui skirtos 350 000 Lt sumos, nes minėtas patvirtinimas pateiktas po pirminio patikrinimo akto surašymo (2015 m. liepos 22 d.) dienos. Jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai, reikšdami nesutikimą mokesčių administratoriaus padarytoms išvadoms, apsiribojo vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų pateikimu, tačiau nepagrindė jų konkrečiais įrodymais, todėl skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas pareiškėjų pajamų vertinimas, atmestini kaip nepagrįsti. Ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti atsižvelgus į VAAT sprendime pateiktus išaiškinimus, tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti šiuos sprendimus nei pareiškėjų nurodytais, nei kitais motyvais. Netenkinęs pareiškėjų skundo, teismas netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 11. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde (dėl grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai, dėl iš K. R. gautų 170 000 Lt lėšų nepripažinimo, dėl iš A. L. gautų lėšų namo statybai). Papildomai akcentuoja, kad:

11.1. Tiek mokesčių administratorius, tiek vėliau šią administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įsiteisėjusiame VAAT sprendime konstatuotais faktais bei išdėstytomis išvadomis ir iš esmės spręsti, ar pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius įvykdė įsiteisėjusį VAAT sprendimą ir pašalino jame išdėstytus trūkumus. Teismas skundžiamu sprendimu tą patį mokestinį ginčą išnagrinėjo, tuos pačius rašytinius įrodymus (2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktą) įvertino kardinaliai skirtingai, nei tai buvo padaryta įsiteisėjusiu VAAT sprendimu.

Tokiu būdu tame pačiame (šiame) mokestiniame ginče yra priimti du vienas kitam prieštaraujantys teismų sprendimai – skundžiamas teismo sprendimas tiesiogiai prieštarauja įsiteisėjusiam VAAT teismo sprendimui – įsiteisėjusiu VAAT sprendimu aiškiai konstatuota, jog eksperto S. Z. skaičiavimai atlikti vadovaujantis pernelyg didelėmis kainomis. VAAT sprendimu buvo įvardinti konkretūs teismo eksperto išvadų trūkumai, kurių mokesčių administratorius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu niekaip nepašalino, o skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tai tiesiog ignoravo.

Be to, įsiteisėjusiu VAAT sprendimu konstatuota, kad būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga surinkti statybos organizavimo būdą pagrindžiančius įrodymus, siekiant pagrįsti atitinkamus statybos darbų kainos skaičiavimus (o kartu ir mokestinę prievolę, kaip tai numato MAĮ 67 str. nuostatos). Skundžiamu sprendimu teismas tokią mokesčių administratoriaus pareigą neigia, t. y. tiesiogiai prieštarauja įsiteisėjusiam VAAT sprendimui, ir netgi perkelia atitinkamų aplinkybių įrodinėjimo naštą mokesčių mokėtojams, o tai laikytina MAĮ 67 straipsnio nuostatų pažeidimu.

VAAT pripažino, kad mokesčių administratoriaus pozicija dėl statybos darbų kainos, grindžiama eksperto S. Z. 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu, neatitinka protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų. Šį mokestinį ginčą nagrinėjant teisme antrąjį kartą, teismas jau palaikė mokesčių administratorius poziciją dėl netgi aukštesnės gyvenamojo namo statybos darbų kainos (794 684 Lt), grindžiamos tuo pačiu eksperto S. Z. 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu. Taigi skundžiamas teismo sprendimas privalo būti panaikintas kaip prieštaraujantis įsiteisėjusiam VAAT sprendimui ir nesuderinamas su teisingumo ir teisinių santykių stabilumo principais.

11.2. Remdamasis VAAT sprendimu mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu privalėjo rinkti naujus įrodymus dėl statybos darbų organizavimo būdo bei atlikti atitinkamus skaičiavimus, atsižvelgiant į nustatytus skirtumus tarp UAB „Sistela“ NTK bei realių rinkos kainų. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu privalėjo aiškintis bei rinkti įrodymus, kokie statybos darbai, kada ir kokiu būdu buvo atlikti, taip pat apskaičiuojant gyvenamojo namo statybos darbų kainą atsižvelgti į iki 15 proc. skirtumą tarp realių rinkos kainų ir UAB „Sistela“ NTK fiksuotų kainų bei į papildomą beveik 20 proc. darbų kainų skirtumą priklausomai nuo statybos būdo. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius šių įrodymų nerinko, jokių skaičiavimų bei vertinimų neatliko. Taigi VAAT sprendime išdėstyti trūkumai pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nebuvo šalinami. Įrodymų savo pozicijai dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratorius nesurinko ir net nebandė surinkti. Mokestinė prievolė pareiškėjams buvo pakartotinai apskaičiuota remiantis tuo pačiu (teismo jau įvertintu) eksperto S. Z. ekspertizės aktu bei absoliučiai jokiais įrodymais nepagrįstomis mokesčių administratoriaus prielaidomis dėl statybos organizavimo būdo (50 proc. rangos būdu, 50 proc. – ūkio), tiesiog ignoruojant teismo sprendimu nustatytus skirtumus tarp UAB „Sistela“ NTK ir realių rinkos kainų. Iš to darytina išvada, kad mokestinė prievolė pareiškėjams pakartotinio mokestinio patikrinimo metu buvo apskaičiuota iš esmės ignoruojant VAAT sprendimą ir yra grindžiama mokesčių administratoriaus prielaidomis, kurias teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo paneigti būtent pareiškėjus.

11.3. VAAT sprendimu taip pat įvertino mokesčių administratoriaus veiksmus. Beveik dvigubai padidinant gyvenamojo namo statybos darbų kainą (t. y. dirbtinai padidinant pareiškėjų išlaidas tiriamu laikotarpiu), o tuomet (tuo pagrindu) konstatuojant mokestinių pareigų pažeidimą – pareiškėjus neva turėjus ir nedeklaravus pajamų. VAAT sprendimu sutiko su pareiškėjų pozicija, kad, nesant atliktiems jokiems pareiškėjų neteisėtiems veiksmams (pažeidimams), dėl kurių būtų negalima apskaičiuoti mokesčio įprasta tvarka, buvo neteisėtai pritaikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma ir be teisėto pagrindo atliktas atitinkamas įvertinimas. Šio įvertinimo metu buvo nepagrįstai padidintos pareiškėjų išlaidos, t. y. gyvenamojo namo statybos darbų kaina, tokiu būdu „sukuriant“ mokestinę prievolę bei atitinkamus „pažeidimus“. Šio MAĮ 70 straipsnio pažeidimo mokesčių administratorius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nepašalino – mokestinė prievolė dar kartą apskaičiuota pirma atlikus atitinkamą įvertinimą ir tik po to, remiantis be pagrindo atlikto įvertinimo nepagrįstais rezultatais, konstatuojant „pažeidimus“. Teismas nebesutiko su pareiškėjų pozicija dėl netinkamo MAĮ 70 straipsnio taikymo, o spręsdamas dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo, teismas skundžiamu sprendimu padarė kardinaliai priešingą išvadą nei VAAT sprendimu.

11.4. Kartu su mokesčių administratoriaus atsiliepimu į skundą į bylą buvo pateiktas įgaliojimas S. A. atstovauti mokesčių administratorių nagrinėjamame ginče. Šis įgaliojimas galiojo iki 2018 m. gruodžio 31 d. Ši administracinė byla buvo nagrinėjama 2019 m. spalio 14 d. bei 2019 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžiuose. Šiuose teismo posėdžiuose atsakovo (mokesčių administratoriaus) vardu ginčą vedė S. A.. Nei prieš šiuos teismo posėdžius, nei šių teismo posėdžių metu teismui nebuvo pateiktas naujas įgaliojimas, suteikiantis S. A. teisę atstovauti atsakovą po 2018 m. gruodžio 31 d., taip pat 2019 m. spalio 14 d. ir 2019 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžiuose. Taigi byla pirmąja instancija išnagrinėta atsakovą atstovaujant įgaliojimų neturinčiam asmeniui, o pirmosios instancijos teismui nepatikrinus įgaliojimų. Po 2019 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio, kurio metu teismas baigė nagrinėti bylą iš esmės ir išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo dėl ginčo esmės, atsakovas į bylą pateikė naują 2018 m. gruodžio 31 d. įgaliojimą, suteikiantį teisę S. A. atstovauti VMI šioje administracinėje byloje. Nors Lietuvos teismų elektroninio paslaugų portalo (toliau – ir EPP) sistemoje pareiškėjams nėra nurodomas šio dokumento pateikimo į bylą laikas, tačiau iš 2019 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio garso įrašo bei informacinės pažymos matyti, jog teismo posėdžio metu atsakovo atstovės įgaliojimų klausimas nebuvo sprendžiamas ir jokie papildomi įrodymai teismo posėdžio metu teismui nebuvo pateikti ar priimti. Taigi minėtas 2018 m. gruodžio 31 d. įgaliojimas akivaizdžiai buvo pateiktas į EPP sistemą jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai papildomai patvirtina, jog atsakovas 2019 m. spalio 14 d. ir 2019 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžiuose buvo atstovaujamas įgaliojimų neturinčio asmens bei teismui nepatikrinus šios aplinkybės. Kadangi įrodymai gali būti teikiami tik iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, o priimdamas sprendimą teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 str. 2 d.), darytina išvada, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta atsakovą atstovaujant įgaliojimų neturinčio asmens.

12. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai akcentuoja, kad:

12.1. VMI 2018 m. gruodžio 31 d. pateikė atsiliepimą. Kartu su atsiliepimu pateikta su ginču susijusi medžiaga ir įgaliojimo kopija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d. Byloje taip pat pateiktas 2018 m. gruodžio 31 d. įgaliojimas, galiojantis iki 2020 m. gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad VMI įgaliotas asmuo iš esmės turėjo nepertraukiamą įgaliojimą. Teismo posėdžio metu taip pat buvo pateiktas įgalioto asmens tarnautojo pažymėjimas, todėl atsakovas atstovautas įgalioto asmens.

12.2. Visi pareiškėjų argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio. Teismas visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-313 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-314 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. lapkričio 15 sprendimo Nr. 68-128 ir 2018 m. lapkričio 15 sprendimo Nr. 68-129 teisėtumo ir pagrįstumo. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais nurodė pareiškėjai sumokėti 8 524,97 Eur GPM, 4 343,39 Eur GPM delspinigių ir 2 557 Eur GPM baudą, o pareiškėjui – 8 493,40 Eur GPM, 4 192,73 Eur GPM delspinigių ir 2 548 Eur GPM baudą, nustatęs, kad pareiškėjams trūksta pajamų (po 195 506 Lt kiekvienam) 2009–2010 m. patirtoms išlaidoms pagrįsti; pareiškėjai nepateikė jų namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų; pareiškėjai nedeklaravo gautų pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių; nėra galimybės apskaičiuoti mokesčių bazę įprastu būdu ir yra pagrindas remtis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

14. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kartoja savo anksčiau teiktų skundų argumentus dėl grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai, dėl iš K. R. gautų 170 000 Lt lėšų nepripažinimo, dėl iš A. L. gautų lėšų namo statybai, taip pat akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė priešingas išvadas nei tas pats teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendime Nr. eI-79-561/2018, t. y. išvadas, susijusias su 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu (eksperto S. Z. skaičiavimai buvo atlikti vadovaujantis pernelyg didelėmis kainomis, mokesčių administratoriui tenka pareiga surinkti statybos organizavimo būdą pagrindžiančius įrodymus, nustatyti skirtumai tarp UAB „Sistela“ NTK ir realių rinkos kainų) ir su neteisingai pritaikyta MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, be to, byla buvo išnagrinėta atsakovą atstovaujant įgaliojimų neturinčiam asmeniui, šis įgaliojimas teismui buvo pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamos bylos dalykas yra Kauno AVMI ir VMI priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Šie ginčijami sprendimai buvo priimti vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79‑561/2018 suformuluotą įpareigojimą Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą (teismo sprendime pateikiamos išvados, iš esmės susijusios tik su namo statybos išlaidų nustatymu). Nors pareiškėjai teigia, kad mokesčių administratorius teismo įpareigojimą įvykdė netinkamai, tačiau nenurodo jokių konkrečių veiksmų, kuriuos mokesčių administratorius galėjo ir turėjo atlikti, tačiau neatliko, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai patys teigia neišsaugoję beveik jokių namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų, o pareiškėjų paaiškinimai šiuo klausimu yra neinformatyvūs, nedetalizuoti ir pateikti apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais.

17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino ginčijamus mokesčių administratoriaus sprendimus teisėtais ir pagrįstais. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas prieš tai nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir, laikydamasis įstatymo nuostatų, savarankiškai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79‑561/2018 atliktu įrodymų (ekspertizės akto) vertinimu, yra nepagrįsti.

18. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo vadovautis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

19. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

20. Apskaičiavimo tvarką Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 6.3.3 punkte nustatytu išlaidų metodu detalizuoja Taisyklių VI skyrius. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (14 p.). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 p.). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 p.). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (17 p.).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: 1) apskaičiuoti mokesčius; 2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; 3) tvarkyti apskaitą; 4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje A602-27/2013 ir kt.).

22. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatyta, kad mokesčiai gali būti apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, kai mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, tačiau tokie atvejai patenka į MAĮ 70 straipsnio 1 dalies teisinio reguliavimo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1032/2013).

23. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjai nepateikė beveik jokių namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, jų šiuo klausimu pateikti paaiškinimai yra neinformatyvūs, nedetalizuoti ir pateikti apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais, todėl nebuvo galimybės jiems mokesčius apskaičiuoti įprastu būdu, kas sudarė mokesčių administratoriui pagrindą vadovautis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

24. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl namo statybos išlaidų, nustatė, kad mokesčių administratorius minėtas išlaidas apskaičiavo remdamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 paskirtos (tenkinus pareiškėjų prašymą ir paskyrus pareiškėjų nurodytą ekspertą) ir atliktos ekspertizės metu surašytu Lietuvos Respublikos teismo eksperto S. Z. 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu (administracinės bylos Nr. eI-79-561/2018 III t., b. l. 61–86), kuriame ekspertas nurodė namo statybos kainos (statybos kaštų) apskaičiavimui pasirinkęs atkuriamosios vertės metodą pagal UAB „Sistela“ parengtus ir VĮ „Statybos produkcijos sertifikavimo centras“ patvirtintus Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynus (NTK), o taip pat išnagrinėjęs ir įvertinęs teismo ekspertizei pateiktą medžiagą, apžiūros bei tyrimo rezultatus. Ekspertas nustatė, kad namo, pastatyto ūkio būdu, skaičiuojamieji statybos kaštai laikotarpiu nuo 2006–2011 metais yra 636 509 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad nėra tikslių objektyvių duomenų apie tai, kokie namo statybos darbai buvo atliekami rangos būdu, o kokie ūkio būdu, ekspertas laikė, kad namo statybos darbai buvo atliekami 50 proc. rangos būdu ir 50 proc. ūkio būdu. Namo, pastatyto mišriu būdu, skaičiuojamieji statybos kaštai laikotarpiu nuo 2006–2011 metais yra 794 684 Lt.

25. UAB „Sistela“ 2018 m. sausio 8 d. rašte (administracinės bylos Nr. eI-79-561/2018 III t., b. l. 126–127) nurodyta, kad lyginant ir analizuojant skaičiuojamąsias kainas su duomenimis pirkimų rezultatuose bei pirkimų sutartyse, galima teigti, kad atskirais atvejais ir laikotarpiais vertinant konkretaus projekto vykdymo reikalavimus, konkrečias darbų vykdymo aplinkybes, konkurencijos faktoriaus įtaką, kainos sutartyse gali būti apie 10–15 proc. mažesnės už skaičiuojamąsias.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kas buvo nurodyta prieš tai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai, nustatydamas pareiškėjų namo statybos išlaidas, vadovavosi minėtu ekspertizės aktu ir jo išvadomis. Nors pareiškėjai teigia, kad mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, jog namas buvo statytas mišriu būdu, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjai šios aplinkybės iš esmės neginčija – nors savo teiktuose paaiškinimuose ir procesiniuose dokumentuose nurodo, kad namas buvo statytas ūkio būdu, tačiau kartu paaiškina, jog namo statybai naudojosi privačių asmenų pagalba (II t., b. l. 229, 1090), taip pat nenurodo, kad patys asmeniškai vykdė kokius nors konkrečius statybos darbus, kas iš esmės reiškia, jog statybos darbai buvo vykdomi rangos būdu. Todėl laikytina, kad mokesčių administratorius, nustatydamas, jog pareiškėjai namo statybos darbus atliko mišriu būdu (50 proc. ūkio būdu ir 50 proc. rangos būdu), vertino situaciją iš esmės palankiai pareiškėjams.

27. Taip pat pareiškėjai atkreipia dėmesį į UAB „Sistela“ 2018 m. sausio 8 d. rašte nurodytą aplinkybę, kad kainos sutartyse gali būti apie 10–15 proc. mažesnės už skaičiuojamąsias. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjams pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nepateikus iš esmės jokių dokumentų, susijusių su namo statybos išlaidomis, taip pat jokių konkrečių ir detalizuotų paaiškinimų šiuo aspektu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui nebuvo jokio pagrindo mažinti eksperto nustatytas namo statybos išlaidas.

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, sutikdama su ginčijamų mokesčių administratoriaus sprendimų ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai, dėl iš K. R. gautų 170 000 Lt lėšų nepripažinimo, dėl iš A. L. gautų lėšų namo statybai, vengdama kartojimosi, minėtuose sprendimuose išdėstytų motyvų neperrašo. Minėtuose sprendimuose buvo atsakyta į esminius pareiškėjų keliamus klausimus, o ta aplinkybė, kad pareiškėjai su išdėstytais motyvais nesutinka, nesudaro pagrindo minėtas aplinkybes vertinti kitaip.

29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl atsakovo atstovės įgaliojimo pateikimo į bylą teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad iš tiesų pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. vykęs posėdis baigėsi 9.43 val., ir teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, o atsakovo atstovė įgaliojimą pateikė tos pačios dienos 10.29 val. Teisėjų kolegija vertina, kad nors nagrinėjamu atveju atsakovo atstovė įgaliojimą pateikė į bylą teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį, tačiau šis pažeidimas nagrinėjamu atveju nepripažintinas esminiu, dėl kurio galėjo būti priimtas neteisingas teismo sprendimas ar iš esmės buvo pažeistos ir suvaržytos pareiškėjų teisės. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjai apeliaciniame skunde. Juo labiau, kad minėtas įgaliojimas patvirtina, kad atsakovo atstovė iš tiesų turėjo įgaliojimus atstovauti atsakovui šioje administracinėje byloje.

30. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

31. Priėmus pareiškėjams nepalankų teismo procesinį sprendimą, pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. U. ir H. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius