2018-09-05 Nr. AB-15238-3-61-3-04701-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-516-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04701-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. (J. A.) skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Švenčionių skyriaus 2015 m. liepos 3 d. raštą Nr. 45SD-1979(14.45.104) (toliau – ir Sprendimas Nr. 45SD-1979(14.45.104));

2) panaikinti Tarnybos 2015 m. rugsėjo 3 d. raštą Nr. 1SS-2461-(7.5) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1SS-2461-(7.5));

3) tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, perduodant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje;

4) atnaujinti terminą pareiškėjui pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės.

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu Nr. 45SD-1979(14.45.104), kuriuo netenkintas jo prašymas atkurti nuosavybės teises, perduodant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, ir Sprendimu Nr. 1SS-2461-(7.5), kuriuo netenkintas jo skundas dėl pirmojo sprendimo, nes, jo nuomone, šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nėra įtvirtinti jokie terminai ar apribojimai nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimui. Tarnyba nepagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusia 2003 m., nes ši redakcija nebegalioja. Tuo atveju, jei terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, būtų pripažintas praleistu, pareiškėjas paaiškino, jog jis yra sunkiai sergantis asmuo, negalintis suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl yra pagrindas atnaujinti šį praleistą terminą.

3. Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau kartu – ir atsakovai) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovai teigė, kad, pagal Atkūrimo įstatymą, pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą tokią valią. A. A. (A. A.) turto paveldėtojai L. A. ir J. A. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Švenčionių raj. žemėtvarkos skyrius) 2003 m. sausio 13 d. pateikė prašymus grąžinti buvusio savininko F. A. (F. A.) žemę natūra. Švenčionių raj. žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 7 d. raštu Nr. 15 turto paveldėtojams pasiūlė apsispręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, kadangi sugrąžinti žemę jų pageidaujamoje vietoje nebuvo galimybės. L. A. 2003 m. vasario 21 d. pateikė prašymą, kuriuo pageidavo, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės (miško) plotą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė, pageidavo dalį žemės susigrąžinti natūra turėtoje vietoje, todėl Tarnybos Švenčionių skyrius pagrįstai netenkino jo prašymo. Atsakovų nuomone, terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, yra naikinamasis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo J. A. skundą tenkino – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 45SD-1979(14.45.104) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 1SS-2461-(7.5), įpareigojo atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrių ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu pareiškėjui pasiūlyti visus pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą galimus atlyginimo už F. A. valdytos žemės dalį (t. y. 3,84 ha), į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui nėra atkurtos, būdus, taip pat priteisė iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus 228,09 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnyboje gautas A. K. 1991 m. lapkričio 22 d. prašymas Nr. 366 pretendentams A. K., A. A. ir F. Z. atkurti nuosavybės teises į F. A. turėtos žemės plotą (duomenys neskelbtini). Švenčionių raj. žemėtvarkos skyrius 2003 m. sausio 7 d. raštu Nr. 6 pareiškėjo prašė nurodyti, kokiu būdu jis pageidauja susigrąžinti mirusiam tėvui A. A. nuosavybės teise priklausiusią žemės ir miško dalį. Pareiškėjas 2003 m. sausio 13 d. prašymu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūnijos Žemėtvarkos skyrių, prašydamas mirusiam tėvui A. A. nuosavybės teise priklausiusią žemės ir miško dalį grąžinti natūra. Švenčionių raj. žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 7 d. raštu Nr. 15 pareiškėją informavo, kad nėra galimybės pagal jo prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, nes dalis žemės yra užstatyta, užimta gyventojų asmeninių ūkių, todėl prašė apsispręsti dėl tolesnio nuosavybės teisių atkūrimo.

7. Pareiškėjo atstovė pagal įstatymą I. M. 2015 m. birželio 16 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Švenčionių skyrių, prašydama nustatyti, ar atkurtos nuosavybės teisės į F. A. (duomenys neskelbtini), valdytą žemę. Tarnybos Švenčionių skyrius ginčijamu 2015 m. liepos 3 d. raštu Nr. 45SD-1979(14.45.104) I. M. informavo, kad nuosavybės teisės neatkurtos į 3,84 ha F. A. valdytos žemės, tačiau A. A. įpėdiniai iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo būtų atkuriamos nuosavybės teisės į minėtą žemės dalį, todėl nuosavybės teisės jiems gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. I. M. 2015 m. liepos 30 d. pateikė skundą Tarnybai, nurodydama, kad šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas nenumato terminų ar apribojimų nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimui, be to, L. A. 2003 m. vasario 21 d. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises, neatlygintinai perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, laikytina, kad tokį prašymą pateikė ir pareiškėjas, todėl prašė tenkinti šį pareiškėjo prašymą. Tarnyba ginčijamu 2015 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 1SS-2461-(7.5) I. M. skundo netenkino, nurodydama, kad teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, piliečiai turėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o vėliau pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo pakeitimo negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių atkūrimą, atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (galiojusį iki 2012 m. vasario 1 d. ir po to) ir pažymėjo, kad aplinkybė, apsprendžianti, kurią Atkūrimo įstatymo redakciją taikyti konkrečiu atveju, yra sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo momentas, t. y. turi būti taikoma Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojanti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į dalį F. A. iki nacionalizacijos valdytos žemės (3,84 ha) nėra priimtas, todėl pareiškėjo keliamam ginčui yra taikytina šiuo metu galiojanti Atkūrimo įstatymo redakcija (Atkūrimo įstatymo 21 str. 1 d.). Aktualios redakcijos Atkūrimo įstatyme nėra nustatytas terminas, iki kurio asmenys gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo jiems turėtų būti atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Terminai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pakeitimo aktualios redakcijos Atkūrimo įstatyme yra nustatyti tik tiems atvejams, kai asmenys pageidauja, kad už valstybės išperkamą turtą jiems būtų atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nenustatytais būdais, t. y. už valstybės išperkamą turtą (žemę) kompensuojant vertybiniais popieriais arba miško plotu. Atvejams, kuriems aktualios redakcijos Atkūrimo įstatyme nėra nustatyti terminai (taigi ir atvejams, kuomet asmuo išreiškia valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą vienu iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatytų būdų pakeitimo), aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis netaikytina.

9. Teismas nesutiko su Sprendime Nr. 45SD-1979(14.45.104) ir Sprendime Nr. 1SS-2461-(7.5) išreikšta pozicija, jog, nors nuosavybės teisės į dalį (t. y. 3,84 ha) F. A. valdytos žemės nėra atkurtos, A. A. įpėdiniai, tarp jų – ir pareiškėjas, nebegali keisti valios dėl būdo, kuriuo būtų atkuriamos nuosavybės teisės į minėtą žemės dalį, nes jie to nepadarė iki 2003 m. balandžio 1 d. Ši atsakovų pozicija grindžiama klaidingu Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimu. Teismas, byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs aktualios redakcijos Atkūrimo įstatyme nustatyto reglamentavimo kontekste, priėjo išvadą, kad terminas, iki kurio pareiškėjas (jo atstovė pagal įstatymą) gali išreikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę vienu iš šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų būdų pakeitimo, nėra nustatytas, o pareiškėjas neprašo už valstybės išperkamą žemę jam kompensuoti aktualios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 ar 4 dalyje nustatytais būdais, todėl šio įstatymo 21 straipsnio 5 dalis pareiškėjo atžvilgiu netaikytina. Todėl nuspręsta pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti Tarnybos Švenčionių skyrių ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos raštu pareiškėjui pasiūlyti visus pagal Atkūrimo įstatymą galimus atlyginimo už F. A. valdytos žemės dalį (t. y. 3,84 ha), į kurią nuosavybės teisės pareiškėjui nėra atkurtos, būdus. Kadangi konstatuota, jog aktualios redakcijos Atkūrimo įstatyme nėra nustatytas terminas, iki kurio asmenys gali pakeisti valią dėl būdo, kuriuo jiems turėtų būti atlyginama už valstybės išperkamą turtą, nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjas tokį terminą praleido, bei spręsti dėl termino atnaujinimo.

10. Teismas iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. rugsėjo 5 d. pažymos Nr. (2.16)NTP-7-9120 nustatė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus apygardos administraciniame teisme sudaro 228,09 Eur. Ši suma laikyta pagrįsta. Kadangi ginčijamų Sprendimo Nr. 45SD-1979(14.45.104) ir Sprendimo Nr. 1SS-2461-(7.5) panaikinimą lėmė išimtinai Tarnybos Švenčionių skyriaus veiksmai, pažeidžiant teisės aktuose jam nustatytą pareigą būti aktyviam, siekiant, kad asmenims už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta tinkamai ir teisingai, bylinėjimosi išlaidos priteistos iš Tarnybos Švenčionių skyriaus.

III. 11. Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovų nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Atsakovai pakartotinai apžvelgia bylos aplinkybes ir pabrėžia, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., ir redakcijos, įsigaliojusios 2012 m. vasario 1 d., sisteminė analizė leidžia teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą tokią valią. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog Atkūrimo įstatyme nėra įvirtinta galimybė atnaujinti terminą pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, šis terminas laikytinas naikinamuoju. Todėl vėlesnis (praleidus šį terminą) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir (ar) atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. Atsakovų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad F. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdyta ir pareiškėjo pageidaujama susigrąžinti žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir nėra galimybių nuosavybės teises atkurti šią žemę grąžinant natūra turėtoje vietoje, nuosavybės teisės į likusią negrąžintą žemės dalį (3,84 ha), vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Tarnyba klaidingai aiškina Atkūrimo įstatymo nuostatas, nurodydamas, jog šiuo metu galiojančios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 5 dalies nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos.

13. Atsakovai tvirtina, kad teismas nepagrįstai Lietuvos valstybei iš Tarnybos Švenčionių skyriaus priteisė 228,09 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Tarnybos teritoriniai padaliniai neturi juridinio asmens teisių, negali būti savarankiškais proceso dalyviais, todėl iš jų negali būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovai taip pat pastebi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. (2.16)NTP-7-9120 nėra detalizuota, kokios konkrečios paslaugos buvo suteiktos pareiškėjui. Byloje nesant rašytinių įrodymų apie konkrečias valstybės patirtas išlaidas pareiškėjui suteikiant antrinę teisinę pagalbą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas buvo priteistas nepagrįstai.

14. Pareiškėjas J. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Pareiškėjo vertinimu, teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimą. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir teigia, kad teismas teisingai nusprendė, jog šiuo atveju turi būti taikoma Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojanti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu. Kadangi šiuo metu sprendimas dėl nuosavybės teisių į F. A. nekilnojamąjį turtą (3,84 ha žemės) dar nėra priimtas, ginčui yra aktuali šiuo metu galiojanti Atkūrimo įstatymo redakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m vasario 1 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Taip pat nurodyta, kad jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat iki 2005 m. gruodžio 31 d. buvo galima pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu. Šiuo metu galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

17. Šis teisinis reglamentavimas, kurio aiškinimas ir taikymas atsispindi suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suponuoja, kad pareiškėjo atstovės pagal įstatymą veiksmai – 2015 m. liepos 30 d. pateiktas skundas Tarnybai, nurodant, kad šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas nenumato terminų ar apribojimų nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimui, t. y. pareiškimas apie valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimą, – buvo atlikti jau pasibaigus Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintam terminui, per kurį pretendentai atskirais laikotarpiais vienaip ar kitaip galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdo, ir nesukelia teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-459-525/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-438/2018).

18. Pareiškėjo atstovės pagal įstatymą 2015 m. liepos 30 d. skunde Tarnybai nurodomas ir kitas pagrindas, kuriuo grindžiamas prašymas pareiškėjui atkurti nuosavybės teises, neatlygintinai perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, – L. A. 2003 m. vasario 21 d. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises, neatlygintinai perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, laikytina, kad tokį prašymą pateikė ir pareiškėjas.

19. Nutarties 16 punkte nurodyto teisinio reglamentavimo nėra teisinių pagrindų aiškinti taip, kad bet kurio iš pretendentų pareiškimas apie valios dėl būdo, kuriuo turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, pakeitimo reiškia visų pretendentų valią. Atkūrimo įstatymas nustato individualizuotą pareikštinę valios keitimo procedūrą, taigi pareiškėjas tokią teisę turėjo įgyvendinti arba pats, arba per atstovą. Kito pretendento pareiškimas, kuriuo keičiama valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, neturi įtakos pareiškėjo teisėms pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Todėl Nutarties 18 punkte nurodyti argumentai nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas per įstatyme nustatytus terminus buvo pareiškęs valią dėl būdo, kuriuo atkurtinos nuosavybės teisės, pakeitimo.

20. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą, kuris yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo J. A. (J. A.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė