2017-02-01 Nr. AB-2395-3-63-3-02920-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-223-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02920-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. R. su 2016 m. gruodžio 21 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) „Dėl atsisakymo parduoti kitos paskirties valstybinės žemės sklypą“.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad skundžiamas administracinis aktas jam buvo įteiktas 2016 m. spalio 28 d., tačiau terminą dėl jo panaikinimo kreiptis į teismą A. R. praleido dėl svarbios priežasties, kadangi savo pažeistas teises gynė laikydamasis išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakyme Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) nebuvo išaiškinta jo apskundimo tvarka, tik nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. A. R. manė, kad ginčijamą įsakymą pirmiausia reikėjo skųsti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pažymėjo, kad terminą skundui teismui paduoti praleido ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių aplinkybių.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. nutartimi A. R. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir jo skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. gruodžio 22 d. gautas skundas buvo paduotas praleidus jo padavimo terminą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog A. R. gynė savo teises kitoje institucijoje, t. y. savo nuožiūra pasirinkęs tokį teisių gynimo būdą, savaime negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe, sudarančia pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis.

Lietuvos Respublikos žemės reformos 18 straipsnyje nustatyta, kad sprendimai dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis skundžiami teismui, o ne išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui. A. R. teismui skundžia sprendimą, kuriuo jam buvo atsisakyta parduoti valstybinės žemės sklypą. Prašomame panaikinti sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Administraciniame akte nurodyta teisinga jo apskundimo tvarka, todėl pareiškėjas galėjo ja pasinaudoti ir skundą teismui paduoti nepraleisdamas jo padavimo termino. Atsižvelgęs į administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės taikymo taisykles, teismas pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo aplinkybės nelaikė objektyvia, pagrįsta ir pateisinančia skundo padavimo termino praleidimą, nes ji priklausė išimtinai nuo A. R. valios ir atspindi jo pasirinkto elgesio modelį, todėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkino. Teismui atsisakius atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, A. R. skundą buvo atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Atsisakius priimti pareiškėjo skundą, jam buvo grąžintas už šio skundo padavimą sumokėtas žyminis mokestis.

III. Pareiškėjas A. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti teismą bylą išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas paaiškina, kad teismas jam užkirto kelią apginti savo pažeistas teises į nuosavybę. Pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) A. R. ikiteismine tvarka skundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kadangi, jo nuomone, šiame įsakyme nebuvo išaiškinta jo apskundimo tvarka, o nurodymą, kad įsakymas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjas suprato, kad jį pravalo skųsti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Tą jis ir padarė. 2016 m. gruodžio 16 d. gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, suprato, kad privalėjo tiesiogiai kreiptis į teismą. A. R. žinojo, kad teritorinių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos skyrių sprendimai yra skundžiami tik Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėjas mano, kad terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakymui Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) apskųsti jis praleido ne dėl savo kaltės, o esant objektyvioms aplinkybėms. A. R. iš karto po ginčijamo įsakymo jam įteikimo kreipėsi į advokatą, su juo pasirašė teisinių paslaugų sutartį, jo iniciatyva bei surašytu raštu buvo kreiptasi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Teigia, kad jeigu ši institucija būtų iš karto atsakiusi, jog tokio pobūdžio ginčų nenagrinėja, pareiškėjas būtų spėjęs nepraleisdamas termino kreiptis į teismą. Tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, buvo iš karto kreiptasi į teismą. Teigia, kad A. R. veiksmuose nėra sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų pažeidimo. Pareiškėjas negalėjo numatyti, kad advokatas suklys.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius mano, kad nėra pagrindo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.

Paaiškina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakyme Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) yra aiškiai nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas teismui ir nėra jokių užuominų apie galimybę jį skųsti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Šio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo A. R. skundą, nustačius, kad praleistas jo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad prašomu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) buvo atsisakyta A. R. parduoti kitos paskirties valstybinės žemės sklypą, kurio projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), suprojektuotą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 17VĮ-2368-(14.17.2.) patvirtintame Ramučių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Šiuo įsakymu minėtas valstybinės žemės sklypas buvo priskirtas laisvos žemės fondo žemei. Taigi, A. R. kelia ginčą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas teisės kreiptis į administracinį teismą ribojimus iš esmės įtvirtino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsniuose. Aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 23, 24, 33 ir 39 straipsnių nuostatas, kurios yra analogiškos naujos redakcijos to paties įstatymo 5, 24, 25, 29 ir 34 straipsnių nuostatoms, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Pabrėžtina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismo prašoma priimti, reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr., pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams.

Kaip jau minėta, prašomu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 17VĮ-2119-(14.17.2.) buvo atsisakyta A. R. parduoti valstybinės žemės sklypą, taigi ginčas šiuo atveju kilo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės jam pardavimo. Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi, viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 27 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-83/2015, 2014 m. gegužės 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-51/2014, 2013 m. liepos 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-74, 2013 m. liepos 10 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-84/2013).

Įvertinus pareiškėjo A. R. keliamo ginčo pobūdį bei atsižvelgus į Specialiosios teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus, akivaizdu, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, kadangi jis yra susijęs su pareiškėjo reikalavimu realizuoti subjektinę teisę įsigyti valstybinės žemės sklypą; ginčo santykiuose atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. R. keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas ne administraciniame, o bendrosios kompetencijos teisme. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, tačiau pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo motyvus ir nurodo, kad A. R. skundą atsisakoma priimti kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti iki 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė