2015-10-15 Nr. AB-19963-3-61-3-02134-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1900-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02134-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2014 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. K-50 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. J.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. K-50), kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro (toliau – ir Ministras) 2014 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-18 buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) ištirti, ar Politikos planavimo departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams R. J. padarė tarnybinį nusižengimą. Komisija 2014 m. kovo 3 d. pateikė išvadą (toliau – ir Komisijos išvada), kurioje pasiūlė Ministrui pripažinti, kad Politikos planavimo departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams R. J. (toliau – ir Ambasadorius) savo iniciatyva žiniasklaidoje ne kartą skleidęs tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos valstybines institucijas padarė tarnybinį nusižengimą, atlikdamas veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte, ir pažeisdamas šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus. Komisija rekomendavo Ministrui skirti Ambasadoriui tarnybinę nuobaudą – pastabą. Ministras 2014 m. kovo 7 d. priėmė įsakymą Nr. K-50, kuriame, atsižvelgdamas į Komisijos 2014 m. kovo 3 d. išvadą, pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (nutartys administracinėse bylose Nr. A146-700/2010, A62-200/2011), kurioje pažymėta, kad konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą, teigė, kad Komisijos išvada yra neišsami, neobjektyvi. Komisijos išvadoje, kurioje siūloma skirti Ambasadoriui tarnybinę nuobaudą, nurodyta, kad duodamas interviu žiniasklaidai jis pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus, 29 straipsnio 6 dalies 10 punktą, ne kartą skleidęs tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos valstybines institucijas diskreditavo valstybės tarnybą.

Nei Komisijos išvadoje, nei Įsakyme Nr. K-50 nenurodyti jokie kiti teisės aktai, kuriuos tariamai pažeidė pareiškėjas. Pareiškėjas akcentavo, kad Komisija ir Ministras sutapatino pareiškėjo tarnybinių pareigų ėjimą ir asmeninės nuomonės turėjimą bei jos reiškimą, taip pat pareiškėjo išsakytus teiginius ir jų interpretavimą žiniasklaidoje. Tyrimas atliktas subjektyviai, paviršutiniškai, viršijant tarnybinių pareigų ribas. Pareiškėjo teigimu, vykdydamas valstybės tarnautojo pareigas, jis jų nepažeidė, todėl skirta nuobauda naikintina.

Interviu davimas ir asmeninės nuomonės išreiškimas savaime nėra draudžiamas ir baudžiamas pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Komisija neatskleidė, kaip ir kuo remiantis pareiškėjas galbūt pažeidė valstybės tarnautojo veiklos etikos principą gerbti valstybę, jos institucijas ir įstaigas, o tik pateikė subjektyvų pareiškėjo nuomonės įvertinimą. Komisija netyrė ir nenustatė, kokius konkrečius teiginius iš pasakė pareiškėjas, o kuriuos interpretavo žurnalistai. Pareiškėjo įsitikinimu, vertinant jo pasakytus žodžius būtina atskirti nuomonę nuo žinios skleidimo.

Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnyje įtvirtinta teisė skleisti informaciją, kuri nepažeidžia Konstitucijos 21 straipsnio. Pareiškėjas paaiškino, kad jis bendravo su žiniasklaida kaip žmogus, o ne kaip valstybės tarnautojas; atsakydamas į klausimus išsakė savo asmeninę nuomonę, kuri susidarė dėl tuo metu susiklosčiusių įvykių. Tai, kad pareiškėjas turėjo asmeninę nuomonę, įrodo šie faktiniai duomenys: 2013 m. liepos 8 d. svetainėje „YouTube“ buvo paviešinti trijų pokalbių telefonu įrašai, kuriuose, kaip nurodyta, galbūt figūruoja Lietuvos diplomatai – Užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM) Rytų partnerystės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas Z.

K., Lietuvos ambasadorius Vengrijoje R. J., Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane A. Ž. ir URM pareigūnas G. K. Tyrimą dėl ambasadorių pokalbių atliko URM Generalinė inspekcija ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas, VSD). Pareiškėjas su minėtų tyrimų išvadomis nesupažindintas iki šiol, nors tyrimas tiesiogiai susijęs su juo kaip su žmogumi (pasiklausomi ir renkami asmeniniai privataus gyvenimo duomenys) ir kaip su valstybės pareigūnu. „YouTube“ portale paskelbtų garso įrašų autentiškumas oficialiai nebuvo patvirtintas.

Iš viešai prieinamos informacijos susidaro nuomonė, kad įrašai yra padaryti neteisėtai, todėl tokius įrašus vertinant teisine prasme, jie laikytini niekiniais, neteisėtais ir negalėjo būti pripažinti įrodymais. Diplomatas yra karjeros valstybės tarnautojas, o ne politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, todėl asmeninio pasitikėjimo reikalavimas diplomatui netaikytinas. Nepaisant to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. rugpjūčio 28 d priėmė nutarimą Nr. 772 teikti Lietuvos Respublikos Prezidentei R. J. atšaukimą iš Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigų.

Lietuvos Respublikos Prezidentė 2013 m. rugpjūčio 29 d. priėmė dekretą Nr. IK-1553, kuriuo atšaukė R. J. iš Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vengrijos Respublikoje, Serbijos Respublikai, Bosnijos ir Hercegovinai ir Juodkalnijai, Makedonijos Respublikai pareigų.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl galbūt neteisėtų veiksmų, įvykdytų jo atžvilgiu, 2013 m. spalio mėnesį kreipėsi su pareiškimu į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra). Pagal šį jo pareiškimą nuo 2013 m. spalio 17 d. dėl veikų, turinčių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 166 straipsnyje (asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimas), 167 straipsnyje (neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas), 168 straipsnyje (neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas) nurodytų nusikaltimų požymių, atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00083-13.

Žiniasklaidos priemonės, sužinojusios apie tai, 2014 m. sausio mėnesį kreipėsi su klausimais į pareiškėją. 2014 m. sausio 7 d. Lietuvos televizijos LNK laidoje „Žinios“ ir tą pačią dieną Lietuvos radijuje „Žinių radijas“ pareiškėjas davė interviu, kuriuose išsakė savo nuomonę ir abejones, kurias turi ištirti ir išsklaidyti atliekamas tyrimas. Išsakydamas savo nuomonę pareiškėjas neskleidė tikrovės neatitinkančios žinios apie Lietuvos valstybines institucijas, tuo labiau apie darbdavį, nediskreditavo valstybės tarnybos.

Draudimas išsakyti savo nuomonę, jeigu ji nėra šmeižtas ar įžeidimas, yra tiesioginis demokratijos principų, žodžio laisvės, cenzūros draudimo pažeidimas (tokie veiksmai tiesiogiai pažeidžia Konstitucijos 21, 25 straipsnius). Pareiškėjas teigė, kad galbūt neteisėtai buvo klausomasi jo pokalbių, atliekamas privataus gyvenimo sekimas, asmens duomenų rinkimas ir paviešinimas, o valstybės tarnybos, atlikusios tyrimus, nepateikė jam jokios informacijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2014 m. sausio 7 d. Lietuvos televizijos LNK laidoje „Žinios“ ir tą pačią dieną Lietuvos radijuje „Žinių radijas“ jis neteigė, kad Valstybės saugumo departamentas įrašė ir paviešino internete tuometinių Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje R.

J. ir ambasadoriaus Azerbaidžane A. Ž. pokalbius. LNK televizijos laidoje „Žinios“ pareiškėjo išsakyti žodžiai yra jo nuomonė, o ne išvados, tuo labiau, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame bus nustatyta, kaip viskas buvo, ir bus panaikintos visos abejonės. Iki tol nei Valstybės saugumo departamentas, nei kuri nors kita valstybės institucija nebuvo atkleidusi, kas įrašė aukšto rango diplomatų pokalbius ir kas juos paviešino, nors, remiantis šiais paviešintais duomenimis, pareiškėjas buvo atšauktas iš nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigų.

Tik 2014 m. kovo mėnesį ataskaitoje, teiktoje Lietuvos Respublikos Seimui, Valstybės saugumo departamentas paviešino savo išvadą, kad įrašus padarė Rusijos specialiosios tarnybos. Pareiškėjas pabrėžė, kad „Žinių radijas“ interneto portalo 2014 m. sausio 7 d. straipsnyje „Įtarimai apie slaptus pasiklausymus tik stiprėja, sako diplomatas“ išsakyti duomenys yra nuomonė, o ne faktų dėstymas, už kurios pasakymą negali būti persekiojama ir baudžiama drausmine tvarka. Už tai, ko tiesiogiai nesakė pareiškėjas, bet ką ir kaip interpretavo žiniasklaidos priemonės LNK, „Žinių radijas“, naujienų agentūra „Baltic News Service“, interneto portalas „Delfi.lt”, naujienų portalas „15min.lt“, naujienų portalas „Alfa.lt”, nėra tiesiogiai atsakingas pareiškėjas, ir už tai jis negali būti traukiamas drausminėm atsakomybėn. Pareiškėjas taip pat teigė, kad 2014 m. sausio 12 d. 21.05 val.

LRT televizijos laidoje „Savaitė“ neišsakė jokių kaltinimų Valstybės saugumo departamento atžvilgiu, o išsakė savo asmeninę nuomonę, nes jai susidaryti pagrindas buvo kilęs iš aukščiau nurodytų aplinkybių. Todėl taikyti drausminę atsakomybę už nuomonės išsakymą nėra teisinio pagrindo. Anot pareiškėjo, darbdavys, tirdamas tarnybinių pareigų vykdymą ir jų pažeidimą, aplinkybes privalo ištirti ne subjektyviai, o objektyviai ir, tik esant visiems pažeidimo sudėties elementams, daryti išvadą, kad buvo pažeistos konkrečios tarnybinės pareigos.

Komisijos išvadoje pacituoti teiginiai yra išimti iš viso pareiškėjo pasisakymo konteksto, kuriuo pareiškėjas nediskreditavo tarnybos, o išsakė savo asmeninę nuomonę dėl atliekamo tyrimo. Teiginį, jog Komisijos išvada yra subjektyvi, įrodo ir tai, kad išvadoje rašoma, esą pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tačiau pateikiant išvadą šio pažeidimo nebelieka; rašoma, kad pareiškėjas pažeidė valstybės tarnautojo etikos standartus, tačiau kuriuos teisės aktus jis pažeidė nenurodyta; teigiama, kad pareiškėjas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, nesusijusią su darbdaviu, o susijusią su Valstybės saugumo departamentu.

Komisijos išvadoje nėra aiškios kaltinimo dėl tarnybinio nusižengimo ribos ir apimtis, todėl šis aktas iš esmės ydingas. Išvadoje pareiškėjas kaltinamas ne tiesioginių pareigų netinkamu vykdymu, bet kaltinamas netinkamai pasisakęs ne darbo metu ir ne apie savo darbdavį, o apie kitą instituciją – Valstybės saugumo departamentą. Komisija peržengė tarnybinių pareigų vykdymo ribas, todėl priėjo prie neteisėtų išvadų. Darbdavys gali bausti už tiesioginių pareigų netinkamą vykdymą, o ne už nuomonę apie trečius asmenis.

Pareiškėjas prašė Komisijos nurodyti konkrečius teiginius ir įrodymus, kad būtent taip jis ir pasakė, tačiau Komisija šio prašymo netenkino, atimdama teisę teikti tarnybinio patikrinimo metu informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, teisę teikti paaiškinimus, gintis nuo kaltinimų, t. y. pažeidė viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas).

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20–25) atsakovas paaiškino, kad 1999 m. balandžio 15 d. pareiškėjas ir URM sudarė Diplomato tarnybos sutartį Nr. 266, kurioje pareiškėjas įsipareigojo vykdyti diplomato pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme (toliau – ir Diplomatinės tarnybos įstatymas, DTĮ), kituose įstatymuose ir teisės aktuose (Sutarties 2 punktas). 2013 m. liepos 8 d. internetinėje svetainėje „YouTube“ buvo paviešinti slapta įrašyti trijų pokalbių telefonu įrašai, kuriuose, kaip nurodoma, galbūt figūruoja Lietuvos diplomatai, tarp jų ir pareiškėjas. 2013 m. rugpjūčio 29 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dekretu Nr. IK-1553, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 30 d. teikimą, atšaukė R. J. iš Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vengrijos Respublikoje, Serbijos Respublikai, Bosnijai ir Hercegovinai ir Juodkalnijai, Makedonijos Respublikai pareigų. 2014 m. sausio 7 d. 18.30 val. LNK televizijos laidoje „Žinios“, kurioje buvo pranešta, jog kyla įtarimų, kad įrašus su diplomatų pokalbiais padarė ir ambasadorius seka Valstybės saugumo departamentas, R.

J. teigė: „Buvo tuo metu įtarimų, kad tai gali būti užsienio spec. žvalgybų darbas, bet krenta šešėlis ir ant Lietuvos ir čia ne vien aš tą sugalvojau. Tik, manau, ištyrus deramai Lietuvoje, galima bus grįžti prie užsienio valstybių vaidmens šioje istorijoje“. „Tai yra gandai ir Saugumo departamentas gandų nekomentuoja“, – LNK pasakė Valstybės saugumo departamento atstovas V. M.. 2014 m. sausio 7 d. „Žinių radijas“ interneto portalo straipsnyje „Įtarimai apie slaptus pasiklausymus tik stiprėja, sako diplomatas“ rašoma:

„Nors šiai dienai tyrimas vis dar nebaigtas, yra keliamos dvi slapto pasiklausymo versijos: viena, kad tai darė suinteresuotos Rusijos federacijos tarnybos, kita – Valstybės saugumo departamentas“; „Pasak R. J., nežinia, koks scenarijus būtų liūdnesnis: sužinoti apie mūsų struktūrų pasiklausymą, ar – apie mūsų saugumo struktūrų bendradarbiavimą su kitų šalių saugumo struktūromis“. 2014 m. sausio 8 d. internetinis portalas „Delfi.lt“ parašė, kad: „VSD kategoriškai atmeta žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus, esą saugumiečiai turėjo skandalą sukėlusius iš postų atleistų ambasadorių pokalbių įrašus ir galbūt netgi prisidėjo prie skandalo sukūrimo“;

„Kaltinimai, kad tai yra VSD provokacija, yra absurdiški. VSD nevykdė šių diplomatų pokalbių kontrolės ir šių pokalbių įrašais nedisponavo“, – sakė V. M.. 2014 m. sausio 12 d. 21.05 val. LRT televizijos laidoje „Savaitė“ R. J. pasakė: „Tai reiškia, kad arba VSD pats padarė nusikalstamą veiklą, arba žinojo kas tai padarė ir dengia, slepia tuos, kurie padarė“. 2014 m. sausio 29 d. internetinis portalas „Delfi.lt“ parašė: „paklaustas, ar įtaria, jog pokalbių skandalas – ne užsienio tarnybos, o VSD darbas, diplomatas tai patvirtino“.

„Turiu tam tikrų rimtų įtarimų. Taip“, – sakė R. J.“. „Tai, kad nebuvo pradėtas paties iniciatyva ikiteisminis tyrimas – arba tai buvo labai didelė klaida, arba tai yra vienas įrodymų, rodančių, kad VSD yra galimai susijęs su šituo“, – pridūrė buvęs ambasadorius. 2014 m. sausio 28 d. URM Generalinis inspektorius raštu Nr. (3.13)-4-283 kreipėsi į Ministrą, nurodydamas, kad R. J. interviu žiniasklaidai kėlė nepagrįstus viešus kaltinimus neteisėta veikla VSD ir URM, kadangi tokia statutinio valstybės tarnautojo, aukšto rango diplomato – ambasadoriaus veikla skatina nepasitikėjimą ne tik diplomatine tarnyba, bet ir pačia Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, pasiūlė Ministrui sudaryti komisiją ambasadoriaus R.

J. pasisakymams žiniasklaidoje įvertinti. Ministras 2014 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-18 sudarė komisiją pareiškėjo galimam nusižengimui ištirti. Komisijos pirmininkas 2014 m. vasario 11 d. įteikė pareiškėjui Pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. GI-1 bei pasiūlė pateikti paaiškinimą iki vasario 18 d. Pareiškėjas 2014 m. vasario 18 d. pateikė Komisijos pirmininkui paaiškinimą. Komisija 2014 m. vasario 26 d. posėdyje (protokolo Nr. GI-5), dalyvaujant pareiškėjui, susipažino su jo interviu medžiaga žiniasklaidos priemonėse, pasiūlė pareiškėjui žodžiu paaiškinti ir pakomentuoti Komisijoje aptariamus jo viešus pasisakymus – citatas žiniasklaidos priemonėse.

Komisija 2014 m. kovo 3 d. posėdyje (protokolo Nr. GI-6) vienbalsiai pritarė Komisijos motyvuotai išvadai dėl R. J. padaryto tarnybinio nusižengimo ir pasiūlė skirti jam tarnybinę nuobaudą – pastabą. Komisija išvadoje nurodė tirtus ir įvertintus žiniasklaidos priemonėse nurodytus R. J. pasisakymus. Komisijos išvadoje nustatyta, kad visuose nurodytuose žiniasklaidos priemonių pranešimuose R. J. pristatomas „diplomatu“, „buvusiu ambasadoriumi“, „ambasadoriumi“, „buvusiu ambasadoriumi Vengrijoje, dabar Politikos planavimo departamento ambasadoriumi ypatingiems pavedimams“.

Komisija išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas savo elgesiu viešoje erdvėje pateikdamas pasisakymus, kurie nukreipti prieš Lietuvos institucijas, neigiamai paveikė Lietuvos institucijų įvaizdį tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, tuo pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose nustatytus etikos principus, kurie numato, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas ir pagarbus. Komisija išvadoje pažymėjo, kad diplomatui, ypatingai turinčiam nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro diplomatinį rangą, visuomenė taiko padidintus moralės normų laikymosi reikalavimus ir teisėtus lūkesčius, kurių tikimasi iš statutinių pareigūnų tiek jų tarnybos, tiek ne tarnybos metu, todėl vieši pasisakymai, nors ir atlikti ne darbo metu, reiškiant nepasitikėjimą aukščiausiomis Lietuvos institucijomis, žemina jų autoritetą, pasitikėjimą jomis.

Ministras 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. K-50, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, Diplomatinės tarnybos įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 13 ir 14.1 punktais bei atsižvelgdamas į Komisijos 2014 m. kovo 3 d. išvadą, nusprendė pripažinti, kad Politikos planavimo departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams R. J. padarė tarnybinį nusižengimą, ir paskyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Surinkti įrodymai, Valstybės tarnybos įstatyme (2 str. 6 d., 3 str. 1 d., 2 d. 1 p. ir 8 p., 15 str. 1 p., 4 p. ir 5 p., 29 str. 6 d. 1 p. ir 10 p.) ir Diplomatinės tarnybos įstatyme (2 str. 1–3 d., 3 str., 22 str., 53 str. 1 d. ir 2 d.) nustatytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad pareiškėjas 2014 metų sausio mėnesį žiniasklaidos priemonėms pateikdamas informaciją apie VSD ir URM tam tikrus veiksmus, kuriuos pavadino neteisėtais ir nusikalstamais, buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnyboje.

Komisijos išvadoje nurodytais R. J. pareiškimais neabejotinai buvo žeminamas URM ir VSD autoritetas, žlugdomas visuomenės pasitikėjimas šiomis institucijomis, menkinami konstituciniai valstybės pagrindai. Pareiškėjo išsakytos frazės negali būti tapatinamos su diplomato saviraiška ar pozityvia kritika, nes viešai išsakyta kritika neturi kenkti valstybinės valdžios institucijų prestižui ir neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos. VSD 2014 m. sausio 7 ir 8 d. viešai žiniasklaidos priemonėse nurodė, kad VSD kategoriškai atmeta žiniasklaidoje pasirodžiusius pranešimus, esą saugumiečiai turėjo skandalą sukėlusius iš postų atleistų ambasadorių pokalbių įrašus ir galbūt netgi prisidėjo prie skandalo sukūrimo, tačiau pareiškėjas vėliau, 2014 m. sausio 12 d. 21.05 val.

LRT televizijos laidoje „Savaitė“ pareiškė, kad: „arba VSD pats padarė nusikalstamą veiklą, arba žinojo kas tai padarė ir dengia, slepia tuos, kurie padarė“. Atsakovas tokį pareiškėjo elgesį vertino diskredituojančiu valstybės tarnybą VTĮ 29 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo prasme, nes pareiškėjo teiginiuose žiniasklaidos priemonėse yra įžvelgiami nepagarbos VSD ir URM, pareiškėjo darbdaviui, pareiškimai, kurie VTĮ 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo požiūriu traktuojami kaip valstybės tarnautojo etikos principų pažeidimas.

Etikos principų pažeidimas laikomas tarnybiniu nusižengimu, todėl Komisijos išvadoje nurodyti pareiškėjo nepagarbūs atsiliepimai apie kitus asmenis (VSD ir URM) pagrįstai pripažinti valstybės tarnautojo veiklos etikos principų pažeidimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 63–73) pareiškėjo R. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs rašytinius įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, teismas nustatė, kad R. J. ir URM 1999 m. balandžio 15 d. sudarė Diplomato tarnybos sutartį Nr. 266, kurioje pareiškėjas įsipareigojo vykdyti diplomato pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose (b. l. 26–27, 54–55). Lietuvos Respublikos Prezidentė 2013 m. rugpjūčio 29 d. dekretu Nr. IK-1553, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdama į Vyriausybės 2013 m. rugsėjo 30 d. teikimą, atšaukė R. J. iš Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Vengrijos Respublikoje, Serbijos Respublikai, Bosnijai ir Hercegovinai ir Juodkalnijai, Makedonijos Respublikai pareigų (b. l. 28). URM Generalinis inspektorius 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. (3.13)-4-283 pasiūlė Ministrui sudaryti komisiją ambasadoriaus pasisakymams žiniasklaidoje įvertinti, kadangi ambasadorius R. J. teikė daug interviu, kuriuose aktyviai piršo mintį, kad už jo pokalbių įrašymą ir paviešinimą internete gali būti atsakingos Lietuvos institucijos; jis žarstė tiesioginius įtarimus neteisėta veikla Valstybės saugumo departamentui, o netiesioginius – Užsienio reikalų ministerijai ir Prezidentūrai; tokia aktyvi statutinio valstybės tarnautojo, aukšto rango diplomato – ambasadoriaus veikla žiniasklaidoje skatina visuomenės nepasitikėjimą ne tik diplomatine tarnyba, bet ir pačia Lietuvos valstybe ir jos institucijomis; nepagrįsti vieši kaltinimai, prieštaringi pareiškimai gali neigiamai veikti Lietuvos įvaizdį pasaulyje (b. l. 29).

Užsienio reikalų ministras 2014 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-18 sudarė komisiją pareiškėjo galimam nusižengimui ištirti (b. l. 30). Komisijos pirmininkas 2014 m. vasario 11 d. įteikė R. J. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. GI-1, kuriuo pranešė jam apie tai, jog yra duomenų, kad jis yra padaręs tarnybinį nusižengimą – 2014 metų sausio mėnesį teikdamas interviu žiniasklaidai galbūt pažeidė valstybės tarnautojo veiklos etikos principą gerbti Lietuvos valstybę, jos institucijas ir įstaigas, žiniasklaidoje viešai kaltindamas VSD ir URM esant atsakingus už pareiškėjo telefoninių pokalbių įrašymą ir paviešinimą internete, bei pasiūlė pareiškėjui pateikti paaiškinimą iki vasario 18 d. (b. l. 31).

Pareiškėjas 2014 m. vasario 18 d. Komisijos pirmininkui pateikė prašymą – paaiškinimą, kuriame, nurodė, kad interviu davimas savaime nėra draudžiamas pagal pareigybinius nuostatus; vertinant bet kokius asmens veiksmus yra būtina atskirti nuomonę nuo žinios skleidimo; interviu davė kaip žmogus, o ne kaip valstybės tarnautojas, atsakydamas į žurnalistų klausimus išsakė savo nuomonę (b. l. 32). 2014 m. vasario 26 d. vyko Komisijos posėdis (posėdžio protokolas Nr. GI-5), kuriame dalyvavo pareiškėjas, Komisija susipažino su pareiškėjo interviu medžiaga žiniasklaidos priemonėse, pasiūlė pateikti paaiškinimus.

Pareiškėjas Komisijai paaiškino, kad jis nesikreipė į žiniasklaidos priemones, kad šios paneigtų aplinkybę, jog jis interviu davė kaip ambasadorius ar diplomatas, o ne kaip pilietis, taip pat nesikreipė į žiniasklaidos priemones, kad jos paneigtų ar patikslintų pareiškėjo pasisakymus (b. l. 33). Komisija 2014 m. kovo 3 d. parengė išvadą (b. l. 7–10), kurioje konstatavo, kad R. J. savo elgesiu pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose nustatytus etikos principus, kurie numato, kad valstybės tarnautojas privalo gerbti valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas ir pagarbus;

R. J. nepriimtinai elgėsi viešojoje erdvėje, išreikšdamas nuomonę ne tik kaip individas, nes jo pasisakymai suprantami ir kaip diplomatinėje tarnyboje aukščiausias pareigas užimančio diplomato pasisakymai, nukreipti prieš Lietuvos institucijas; tai neigiamai paveikė Lietuvos institucijų įvaizdį tiek pačioje Lietuvoje, tiek už jos ribų; toks ambasadoriaus elgesys negali būti traktuojamas kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Komisija išvadoje pasiūlė:

1) pripažinti, kad R. J. savo iniciatyva žiniasklaidoje ne kartą skleidęs tikrovės neatitinkančias žinias apie Lietuvos valstybines institucijas padarė tarnybinį nusižengimą, atlikdamas veiksmus, numatytus Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punkte, ir pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus;

2) skirti R. J. tarnybinę nuobaudą – pastabą. Komisija 2014 m. kovo 3 d. posėdyje (posėdžio protokolas Nr. GI-6) vienbalsiai pritarė Komisijos motyvuotai išvadai dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo ir pasiūlė skirti jam tarnybinę nuobaudą – pastabą (b. l. 34). Ministras 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. K-50 kuriuo pripažino, kad Politikos planavimo departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams R. J. padarė tarnybinį nusižengimą, ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą (b. l. 17).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, ginčas kilęs dėl jų teisinio vertinimo, taip pat teisės aiškinimo ir taikymo.

Teismas sutiko su pareiškėjo paaiškinimais, kad diplomatas turi teisę reikšti nuomonę, teikti žiniasklaidai paaiškinimus, duoti interviu, ginti savo teises valstybės institucijose (be kita ko, prokuratūroje). Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad tai daryti aukščiausio rango diplomatui reikėtų itin atidžiai ir atsakingai, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymą, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius (juo R. J. yra nuo 2009 m. gegužės 6 d. – žr. sutartį, b. l. 54–56) yra diplomatinis rangas, suteiktas iki gyvos galvos (DTĮ 41 straipsnio 1 punktas, 42 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 2 dalis). Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius yra diplomatinis atstovas, kuris oficialiai atstovauja Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje (DTĮ 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 3 dalis). Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangą turintis iki gyvos galvos pareiškėjas turėtų itin atidžiai vertinti savo, kaip privataus žmogaus, nuomonės reiškimą ir savo, kaip amžino diplomato, pareigas (kurios nebūtinai turi būti susijusios su siaurų tarnybinių funkcijų atlikimu). Teismas sutiko su Komisijos išvadoje (b. l. 7–10) pateiktais teiginiais, kad diplomatui, ypatingai turinčiam nepaprastojo pasiuntinio ir įgalioto ministro diplomatinį rangą, visuomenė taiko padidintus moralės normų laikymosi reikalavimus ir teisėtus lūkesčius, kurių tikimasi iš statutinių pareigūnų tiek jų tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu, todėl vieši pasisakymai, nors ir atlikti ne darbo metu, reiškiant nepasitikėjimą aukščiausiomis Lietuvos institucijomis, žemina jų autoritetą, pasitikėjimą jomis.

Teismas sutiko ir su Komisijos išvadoje pateiktu vertinimu, kad 2014 m. sausio 12 d. 21.05 val. LRT televizijos laidoje „Savaitė“ R. J. teiginys „Tai reiškia, kad arba VSD pats padarė nusikalstamą veiklą, arba žino, kas tai padarė ir dengia, slepia tuos, kurie padarė“ nėra korektiškas ir leistinas tokio rango diplomatui. Teismas atmetė pareiškėjo paaiškinimus, esą minėtas teiginys yra nuomonė, nes, teismo vertinimu, tai yra nekorektiškas teiginys. Įvertęs visą pareiškėjo aktyvų dalyvavimą santykiuose su žiniasklaida (nuo 2014 m. sausio 7 d. ir ne viename epizode), vien šis teiginys leido teismui teigti, kad Komisija pagrįstai įvertino pareiškėjo veiksmus kaip tarnybinį pažeidimą, neatitinkantį Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio nuostatų, kad valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei (6 punktas), kad valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus (8 punktas), taip pat neatitinkantį šio įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatų, kad šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikoma nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams (10 punktas). Teismas ypač atkreipė dėmesį į tai, kad vykstant ikiteisminiam tyrimui, aukščiausio rango diplomatui teigti, jog „tai reiškia, kad arba VSD pats padarė nusikalstamą veiklą, arba žino, kas tai padarė, ir dengia, slepia tuos, kurie padarė“, yra netoleruotina.

Pareiškėjo atstovo paaiškinimus, esą Komisijoje pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos gintis, nes jam buvo neaišku, dėl kokių pažeidimų reikėtų pasiaiškinti, teismas vertino kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos teikti paaiškinimus dėl jo pasisakymų, be to, nagrinėjant bylą teisme yra užtikrinta gynybos teisė. Tai, kad pareiškėjas, aukščiausio rango diplomatas, neva nesuprato savo pareigų (kurios nebūtinai turi būti susijusios su siaurų tarnybinių funkcijų atlikimu), teismas vertino kaip pareiškėjo pasirinktą gynybinę poziciją.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2014 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. K-50 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. J.“ yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tiksliu jų teisiniu vertinimu, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 77–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi šiais argumentais:

1.Teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų dėl pareiškėjo (apelianto) pasakytų teiginių vertinimo, neįsigilino į interviu esmę ir turinį. Teismas iš konteksto ištraukė frazės dalį ir nepagrįstai ją įvardino kaip netoleruotiną ir kaip pagrindą skirti nuobaudą. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai sutapatino jo tarnybinių pareigų ėjimą ir asmeninės nuomonės turėjimą bei jos išreiškimą, jo išsakytus teiginius ir jų interpretavimą žiniasklaidoje. Taikyti drausminę atsakomybę už nuomonės išsakymą nėra teisinio pagrindo. Apeliantą žiniasklaidos atstovai susirado patys, sužinoję apie pokalbių telefonų įrašus ir apie tai, kad jis kreipėsi į prokuratūrą ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

2. Darbdavys gali bausti už tiesioginių pareigų netinkamą vykdymą, o ne už nuomonę apie trečius asmenis. VSD nėra pareiškėjo darbdavys, o URM neatstovauja VSD interesų ir neturi teisinio pagrindo ginti šios įstaigos.

3. Apeliantas, vykdydamas valstybės tarnautojo pareigas, jų nepažeidė. Teismas pernelyg plačiai aiškino jo pareigas atstovaujant valstybę. Jis atstovavo valstybę tuo metu, kai dirbo ambasadoriumi Vengrijoje, o interviu davimo metu jau buvo atšauktas iš paskirtų pareigų.

4. EŽTT yra pažymėjęs, kad itin svarbu atskirti faktinius teiginius nuo subjektyvių vertinimų, nes faktus galima įrodyti, o vertinimų teisingumą įrodyti sudėtinga arba net neįmanoma. EŽTT laikosi pozicijos, kad subjektyvių vertinimų autorius negali būti patrauktas atsakomybėn už savo nuomonę apie tam tikrus faktus ar aplinkybes, kurių teisingumas negali būti įrodytas, o reikalavimas, kad asmuo įrodytų, pagrįstų savo subjektyvius vertinimus, gali būti prilyginamas laisvės turėti savo nuomonę draudimui. Visa tai liudija, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė EŽTT praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas iškėlė administracinį ginčą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2014 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. K-50, kuriuo Politikos planavimo departamento ambasadoriui ypatingiems pavedimams R. J. buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba.

Iš Įsakymo Nr. K-50 motyvuojamosios dalies – Komisijos, sudarytos ištirti Ambasadoriaus galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, 2014 m. kovo 3 d. išvados matyti, kad apeliantui tarnybinė nuobaudą skirta už Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje numatytų valstybės tarnautojų etikos principų pažeidimą. Išvadoje atitinkami Ambasadoriaus veiksmai (pasisakymai televizijos ir radijo laidose) kvalifikuoti kaip Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose nurodytų valstybės tarnautojų etikos principų pažeidimas. Išvados paskutinėje pastraipoje, kuri yra apibendrinanti, nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktų pažeidimai.

Iš Išvados nustatyta, kad tarnybinė nuobauda apeliantui paskirta tarnybinio patikrinimo metu įvertinus jo (Ambasadoriaus) interviu 2014 m. sausio 7 d. (valanda nenurodyta) LNK televizijos laidoje „Žinios“, 2014 m. sausio 7 d. (valanda nenurodyta) Lietuvos radijuje „Žinių radijas“ , 2014 m. sausio 12 d. 21.05 val. LRT televizijos laidoje „Savaitė“.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam bylos ištyrimui nepakanka pateiktų duomenų ir į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas turi pasiūlyti atitinkamiems proceso dalyviams, o, esant reikalui, įpareigoti juos pateikti naujus įrodymus arba savo iniciatyva kreiptis į atitinkamas institucijas, kad būtų pateikti bylos išsprendimui reikalingi duomenys (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, bylą išnagrinėjo nepatikrinęs Išvadoje nurodytų cituojamų teiginių atitikties originaliam informacijos šaltiniui. Išvadoje dėl apelianto 2014 m. sausio 7 d. interviu LNK televizijos laidoje „Žinios“ pateiktos dvi citatos (vienos sutrumpinta), dėl interviu 2014 m. sausio 12 d.21.05 val. LRT televizijos laidoje „Savaitė“ pateikta viena citata. Šie teiginiai cituojami kaip pasakyti apelianto, tačiau Išvadoje nėra duomenų kokiu būdu ir iš kokio informacijos šaltinio jie buvo paimti ir nagrinėjami Komisijos posėdyje, ar atitinka šios laidos įraše (originale) užfiksuotus teiginius. Dėl apelianto 2014 m. sausio 7 d. interviu Lietuvos radijuje „Žinių radijas“ aprašomas interneto portalo „Žinių radijas“ straipsnis „Įtarimai apie slaptus pasiklausymus tik stiprėja sako diplomatas“, kuriame atitinkamas teiginys nurodytas su žodžiais „pasak R. J.“. Taigi nėra aišku, ar šis teiginys pažodžiui atitinka pareiškėjo pasakytą teiginį.

Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad prie jo pridedama CD laikmena (turinys nenurodytas).

Iš bylos medžiagos (b. l. 53, 57) matyti, kad pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 15 d. posėdyje pareiškė, kad jis negalėjo susipažinti su atsakovo pateiktos medžiagos priedu, nes CD nėra jokios informacijos. Teismas 2015 m. sausio 15 d. posėdyje grąžino CD laikmeną atsakovo atstovui (b. l. 58), nes laikmenoje nėra jokios informacijos, tačiau nesprendė dėl bylai aktualių Išvadoje nurodytų pareiškėjo interviu įrašų išreikalavimo į bylą, kad jie būtų ištirti teismo posėdyje kaip įrodymai (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje ginčo esmė yra susijusi su konkretaus asmens, atitinkamų teiginių viešosios informacijos priemonėse teisiniu vertinimu, turi imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti įrodymai (vaizdo, garso įrašai), patvirtinantys su ginčo dalyku susijusių teiginių autentiškumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė procesinių priemonių pats, ar nustatydamas atitinkamą įpareigojimą atsakovui, kad į bylą būtų pateikti įrodymai, t. y. atitinkamose laikmenose užfiksuotų pareiškėjo interviu, kurie aptarti Išvadoje ir už kuriuos pareiškėjui skirta nuobauda už valstybės tarnautojų veiklos etikos principų pažeidimą. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Pareiškėjas neneigė tik to fakto, kad jis davė interviu, tačiau skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad Komisijos Išvadoje cituojami atitinkami teiginiai išimti iš konteksto ir Komisija nenustatė kokius būtent teiginius pasakė būtent pareiškėjas, o kurie yra atitinkamai interpretuoti. Šių pareiškėjo teiginių pagrįstumo pirmosios instancijos teismas nepatikrino. Teismas sprendime nurodė, kad Išvadoje pacituoto 2014 m. sausio 12 d. 21.05 val. LRT televizijos laidoje „Savaitė“ pareiškėjo teiginio pakanka tarnybiniam nusižengimui konstatuoti, tačiau teismas priėjo prie tokių išvadų neištyręs byloje kaip įrodymo šios televizijos laidos vaizdo įrašo. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (ABTĮ 86 str. 1 d.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 81 str.) ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Šią procesinę pažaidą ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nėra galimybės, nes bylai reikšmingų aplinkybių nustatymui turi būti renkami ir tiriami nauji įrodymai (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti (ABTĮ 81, 86 straipsniai, 87 str. 4 d.). Vien tik apeliacinės instancijos administraciniam teismui teisiškai įvertinus bylai reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų bylos proceso šalių teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka neužtikrinimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimas naikintinas perduodant bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė