2025-12-17 Nr. AB-22744-3-61-3-06121-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1697-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06121-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 25M45304 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjams, be kita ko, atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

Pareiškėjai taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, laikinai uždraudžiant išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir joje priimtas galutinis sprendimas.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą nagrinėti, tačiau netenkino pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjai nurodė, kad yra būtina uždrausti vykdyti pareiškėjų išsiuntimą̨ į (duomenys neskelbtini), kadangi, to neatlikus, pareiškėjams ir ypatingai nepilnamečiui vaikui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjų teigimu, byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjams kilmės šalyje bei jų išsiuntimo klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjų šeimai kilmės šalyje gręsią pavojus, išsiųsti jų negalima, nes nesiėmus užtikrinimo priemonių jų kilmės šalyje gali būti pasikėsinta į pareiškėjų sveikatą ir (ar) gyvybę.

Teismas aptartus pareiškėjų argumentus pripažino deklaratyviais, nepagrįstais objektyviais duomenimis, įrodymais, todėl šie teiginiai savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjai, kuriems tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl išsiuntimo iš Lietuvos vykdymą iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje dėl pareiškėjų skundo.

Pareiškėjai pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei pažymi, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžia šiais argumentais: 1) byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjų laisvei, sveikatai ir gyvybei klausimas; negalima spręsti šio klausimo pareiškėjus jau perdavus valstybei, kurioje jiems, tikėtina, gresia pavojus; tokiu atveju prieglobsčio procedūra praranda savo prasmę; 2) sprendimas dėl išsiuntimo priimtas byloje skundžiamu atsakovo aktu, todėl kiti papildomi sprendimai nebus priimami; sustabdyti išsiuntimą galima tik šios bylos ribose; 3) pareiškėjai seniai nutraukė savo ryšius su (duomenys neskelbtini); šios aplinkybės akivaizdžiai dar labiau didina jų persekiojimo pavojų kilmės šalyje pavojų; pagal savo profilį, pareiškėjai neabejotinai pritrauks (duomenys neskelbtini) režimo jėgos struktūrų dėmesį, todėl jų išsiuntimas neištyrus visų aplinkybių, yra ypač pavojingas; 4) išsiuntimas turi įtakos nepilnamečio vaiko interesams; 5) teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo prieštarauja tiek Lietuvos, tiek Europos teismų praktikai.

Pareiškėjai nurodo, kad jiems kylančios grėsmės, jei jie būtų išsiųsti iš Lietuvos, bus vertinamos nagrinėjant bylą iš esmės. Šioje bylos stadijoje sprendžiamas ne klausimas dėl prieglobsčio suteikimo, bet vertinama, ar galima įvykdyti sprendimą byloje, kuri neišnagrinėta iš esmės. Sprendimo įvykdymo pasekmių negalima bus atitaisyti. Nenustačius, ar pareiškėjų šeimai kilmės šalyje gręsią pavojus, išsiųsti jų negalima, nes, nesiėmus užtikrinimo priemonių, jų kilmės šalyje gali būti pasikėsinta į pareiškėjų sveikatą ir (ar) gyvybę. Jei išsiuntimo sprendimas nebus sustabdytas ir bus vykdomas, jokio papildomo vėlesnio sprendimo ar procedūros, kuriuos galima būtų suspėti apskųsti, jau nebus. Pasieniečiai gali tiesiog atvykti pas asmenį į namus, sulaikyti jį 48 val. ir per šį laiką įvykdyti išsiuntimą. Net ir sužinojus apie būsimo išsiuntimo dieną bei tą pačią dieną padavus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išsiuntimą, teismai jau nespės šio klausimo išnagrinėti. Pareiškėjų vertinimu, teismo sprendimas stabdyti išsiuntimą atitiktų ir teismų praktiką.

Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, bei pažymi, kad pareiškėjai nenurodė, kokia tiksliai jiems bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjų argumentai, kad jie bus išsiųsti į kilmės šalį, savaime nereiškia, jog jiems bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Byloje nepateikta įrodymų, kad yra pradėta pareiškėjų išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Pareiškėjai nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Argumentai, kad pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisom žala.

Atsakovo teigimu, pareiškėjai prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė ne neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala, kylančia dėl ginčijamo sprendimo priėmimo, o siejo ją su aiškiai neapibrėžtais, abstrakčiais ir įrodymais nepatvirtintais neigiamais padariniais, kurie galbūt jiems gali kilti vykdant sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, laikinai uždraudžiant išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir joje priimtas galutinis sprendimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl šį prašymą atmetė.

Pareiškėjai atskirajame skunde teigia, kad, nepritaikius jų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala – kilmės valstybėje jiems gresia pavojus, todėl jų išsiuntimas privalo būti sustabdytas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui prašė panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo atsakovas: 1) nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) pripažino netekusiu galios Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24M81293 3 punktą dėl pareiškėjų grąžinimo į (duomenys neskelbtini); 3) išsiuntė pareiškėjus į (duomenys neskelbtini); 4) uždraudė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu jie išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 5) įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu jie išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 6) neuždraudė (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Šio straipsnio 275 dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

Pagal Įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atvykę į Lietuvos Respubliką užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal šio straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje G., C-181/16, EU:C:2018:465).

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Taigi sprendimo, kuriuo asmeniui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, apskundimas, sustabdo jo vykdymą, išskyrus kai prieglobsčio prašymas išnagrinėtas skubos tvarka. Byloje, kaip minėta, bus sprendžiama dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjams, be kita ko, buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir jie išsiųsti į kilmės valstybę, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pastebėtina, kad pagal Įstatymo 81 straipsnio 2 dalį jeigu prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės skubos tvarka, šis prašymas turi būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos arba šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų nustatymo dienos (pagal bendrą tvarka prašymas suteikti prieglobstį turi būti išnagrinėtas iš esmės kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos, o teismui priėmus sprendimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, – kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 3 mėn. nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (Įstatymo 81 str. 1 d.).

Pareiškėjai jungtinį (paskesnį) prieglobsčio prašymą pateikė 2025 m. gegužės 20 d., o skundžiamas Sprendimas priimtas 2025 m. spalio 24 d. t. y. praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo prašymo pateikimo. Tai galėtų sudaryti pagrindą vertinti, kad pareiškėjų prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės, bendra, o ne skubos, tvarka.

Tačiau Įstatymo 138 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad prieglobsčio prašytojas skundą dėl sprendimo nesuteikti prieglobsčio, priimto išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, ir dėl sprendimo, priimto pagal šio Įstatymo 77 straipsnio 2 dalį, gali paduoti Regionų administraciniam teismui per 7 dienas nuo atitinkamo sprendimo įteikimo dienos (bendru atveju, t. y. kai nagrinėjama įprasta tvarka, – per 14 dienų (Įstatymo 77 str. 1 d.).

Sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas per 7 dienas nuo jo Sprendimo įteikimo, t. y. pagal skubos tvarka priimtų sprendimų apskundimo teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, Migracijos departamento sprendimų, kuriais buvo skubos tvarka išnagrinėti prieglobsčio prašymai ir jie buvo atmesti, vykdymas savaime nėra sustabdomas pagal Įstatymą, o šiuo aspektu Migracijos departamentas neginčijo pareiškėjų teiginių, kad Sprendimas priimtas skubos tvarka, todėl, atsižvelgus į tai, ir pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, nepaneigta galimybė, kad pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu gali būti išsiųsti į kilmės valstybę. Atitinkamai vertinant, kad byloje skundžiamo Sprendimo apskundimas nestabdo jo vykdymo, teisėjų kolegija toliau nagrinės pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrįstumą.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti pareiškėjų išsiuntimą į kilmės valstybę) pareiškėjai iš esmės grindė tuo, kad nepritaikius šios priemonės jie bus išsiųsti į kilmės valstybę, kur pareiškėjams (viena iš pareiškėjų – nepilnametė) gresia realus pavojus, persekiojimas, o teismui priėmus jiems palankų sprendimą ir panaikinus ginčijamą administracinį aktą, tokio sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas.

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neįrodė dėl jų išsiuntimo jiems galinčios kilti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų skundo argumentus, sprendžia, jog pareiškėjai tikėtinai pagrindė savo reikalavimų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą pagal jame suformuluotus reikalavimus, pareiškėjai skunde išdėstė nesutikimo su Migracijos departamento Sprendimu argumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjų skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai šioje byloje siekia, kad jiems būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjai gali būti išsiųsti į kilmės valstybę iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje ir ten patirti persekiojimo veiksmus (jiems, be kita ko, gali grėsti įkalinimas dėl aktyviai ir viešai, jų teigimu, reiškiamos pilietinės pozicijos, nepritarimo kilmės valstybės valdžiai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, šioje bylos stadijoje negalima neabejotinai konstatuoti, kad, išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie nepatirtų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos rizikos ir pirmiau minėtų persekiojimo veiksmų. Taigi jų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realus, o tokio išsiuntimo pasekmės turėtų tiesioginės įtakos jų (be kita ko, ir nepilnametės pareiškėjos) teisinei padėčiai ir galimybei veiksmingai realizuoti savo teises – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas, teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-139/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas išvadas, į tai, kad motyvai, kuriais pareiškėjai grindė prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinti teismo, nesant duomenų, kad pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, sprendžia, kad šiuo atveju, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės (draudimo išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos), gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjams, o kartu ir sudarytos kliūtys efektyviai įgyvendinti vieną iš pamatinių žmogaus teisių į teisminę gynybą administracinėje byloje, kurioje dar nėra galutinai išspręstas pareiškėjų teisinės padėties klausimas.

Pasisakydama dėl atsakovo atskirajame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimas, ar taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, atliekamas individualiai pagal byloje nustatytas aplinkybes, todėl vadovautis atsakovo nurodyta teismų praktika šiuo atveju nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, kilusio ginčo ir prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtus nagrinėti reikalavimus ir byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nepritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų atskirąjį skundą patenkinta – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo panaikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės – patenkinant prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės patenkinti.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 25M45304 dalies dėl išsiuntimo iš Lietuvos vykdymą iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje dėl pareiškėjų skundo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė