2013-12-11 Nr. AB-9839-3-61-3-00668-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P602-194/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00668-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-906/2013 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo, norminio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktą; 2) ištirti, ar ginčijamo atsakovo sprendimo Nr. 1-433 3 punktu patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas ta apimtimi, kurioje nenumatyta detalizuota vietos gyventojų apklausos tvarka, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymo) 4 straipsnio 6, 8, 10, ir 12 punktų nuostatas bei 38 straipsnio 3 dalį; 3) ištirti, ar atsakovo sprendimo Nr. 1-433 3 punktu patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas ta apimtimi, kurioje nėra numatyti detalizuoti apklausos komisijos įgaliojimai, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 3 dalį; 4) pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-433 3 punktu patvirtintas Atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašas nurodytomis apimtimis neatitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 8, 10, ir 12 punktų nuostatų bei 38 straipsnio 3 dalies, šį aprašą bei jį patvirtinantį 2012 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1-433 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos paskelbimo, apklausos komisijos sudarymo ir atrankinės Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos telefonu tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punktą panaikinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

2013 m. gegužės 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo pareiškimo atsisakymas. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčas dėl viešojo intereso gynimo skelbiant atrankinę gyventojų apklausą telefonu, praėjus terminui šią sustabdytą apklausą paskelbti ir vykdyti, neteko prasmės, taip pat į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigalioję Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai, priimti Vietos savivaldos įstatymo 3, 6, 13, 16, 20, 33, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 44, 45, 46 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu, iš esmės pakeitė iki tol galiojusį teisinį reglamentavimą, panaikinant savivaldybėms teisę vykdyti gyventojų apklausą atrankinės gyventojų apklausos telefonu būdu, taip pat panaikinus teisinį pagrindą, t. y. Vietos savivaldos įstatymo 38 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri buvo ginčo pagrindas norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo byloje, neteko prasmės ir pareiškėjo pareiškimas teismui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundo atsisakymo teisinės pasekmės jam yra žinomos.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Rašytinis apelianto pareiškimas, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Kadangi pareiškėjo rašytinis pareiškimas dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo buvo pateiktas laikantis ABTĮ 132 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o kiti proceso dalyviai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo neapskundė, teismas apelianto pateiktą prašymą tenkino ir apeliacinį procesą nutraukė (ABTĮ 132 str. 2 d.).

IV. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 13 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje A442-906/2013.

Prašyme nurodo, kad jis neprašė teismo nutraukti apeliacinio proceso, bet vadovaudamasis ABTĮ 52 straipsnio ir 133 straipsnio nuostatomis ir suformuota teismų praktika, atsisakė savo pareiškimo teismui, siekdamas nutraukti administracinę bylą, o ne apeliacinį procesą. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nutraukti administracinę bylą, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarties aprašomoje ir motyvuojamoje dalyse neteisingai nurodė Vyriausybės atstovo atsisakymo dalyką, todėl neteisingai išsprendė pareiškėjo atsisakymo klausimą.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (procesas gali būti atnaujinamas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų). Teigiama, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas ir kodėl teismas nutraukė apeliacinį procesą, o ne administracinę bylą. Šiuo atžvilgiu yra visiškai neaiškūs teismo priimtos nutarties motyvai, nes apeliacinio proceso nutraukti šioje byloje neprašė nė vienas proceso dalyvis.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjo manymu, teisėjų kolegija, nutraukdama apeliacinį procesą, o ne administracinę bylą, akivaizdžiai pažeidė ABTĮ 132 straipsnio 2 dalies nuostatą, reglamentuojančią apeliacinio proceso nutraukimą. Kadangi buvo atsisakyta ne apeliacinio skundo, o pareiškimo teismui, teismas privalėjo šį klausimą spręsti remiantis ABTĮ 52 straipsnio, 101 straipsnio 3 punkto, 33 straipsnio ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis bei atsižvelgiant į teismų suformuotą praktiką. ABTĮ 52 straipsnis suteikia teisę pareiškėjui atsisakyti skundo, o ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo), išskyrus šio įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 133 straipsnį, apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Taigi aptartos nuostatos taikomos ir tada, kai pareiškėjas skundo (prašymo) atsisako nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kadangi pareiškėjas neteikė teismui apeliacinio skundo atsisakymo, teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų nutraukdamas apeliacinį procesą.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo taip pat grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą). Remdamasis šiuo pagrindu suinteresuotas asmuo turi pateikti įrodymus, kad teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, esant pareiškėjo atsisakymui nuo paduoto pareiškimo ir nesant atsisakymo nuo apeliacinio skundo, nutraukdamas ne administracinę bylą, o apeliacinį procesą, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos ir pradėjo formuoti ją neteisinga linkme. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2253/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-359/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1206/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-133/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1171/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A572-580/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-755/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-1165/2006. Visose nurodytose nutartyse buvo sprendžiamas iš esmės tas pats klausimas ir nurodoma, kad ABTĮ 101 straipsnio 3 punktas numato, jog jei pareiškėjas atsisakė skundo, teismas nutraukia bylą. ABTĮ 52 straipsnyje įtvirtinta, jog pareiškėjas tokią teisę atsiimti skundą turi iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo gali bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Nurodytos ABTĮ normos yra skirtos nagrinėjant administracines bylas pirmosios instancijos teisme, tačiau vadovaujantis ABTĮ 133 straipsniu šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo atsisakymą, gali nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, matyti, kad teismų praktika ankstesnėse bylose yra visiškai priešinga šioje byloje išspręstam klausimui, todėl kyla būtinybė atnaujinti procesą dėl vieningos administracinių teismų praktikos užtikrinimo.

Atsakovas 2013 m. rugsėjo 10 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, kuriame prašo prašymą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, o prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo dalykas yra sietinas su galutiniu, įsiteisėjusiu teismo priimtu procesiniu sprendimu atitinkamoje administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-193/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, dėstydamas faktines aplinkybes, pareiškėjas nurodo, kad materialinis ginčas, kilęs tarp šalių, pareiškėjo nuomone, yra netekęs prasmės (prašymo 2 psl., paskutinė pastraipa). Taigi vien iš tokios pareiškėjo pozicijos, kyla klausimas, ar pareiškėjas proceso atnaujinimo institutą siekia naudoti proceso tikslais, tuo labiau, kad procesinės teisinės pasekmės, kurių proceso atnaujinimu siekia pareiškėjas jau išnagrinėtoje byloje, ir neatnaujinus proceso būtų iš esmės tokios pačios – tiek teismui atmetus pareiškėjo prašymą dėl byloje ginčyto Tarybos sprendimo teisėtumo, tiek bylą nutraukus, pareiškėjui atsisakius prašymo – šalys nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 96 str. 4 d., 102 str. 3 d.). Pareiškėjo teiginiai, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A442-906/2013 pareiškėjas atsisakė ne apeliacinio skundo, o prašymo byloje, nepatvirtina prašyme nurodytų pagrindų procesui atnaujinti.

Pažymima, kad pareiškėjas nurodo, kad nei vienas proceso dalyvis šioje byloje neprašė nutraukti apeliacinio proceso. Tačiau apeliacinį skundą minėtoje byloje pateikė tik pareiškėjas, todėl pareiškėjui apeliacinėje instancijoje atsisakius skundo, apeliacinis procesas buvo nutrauktas, kadangi skundžiamas sprendimas nebuvo apeliacine tvarka apskųstas kitų proceso dalyvių (šiuo atveju – atsakovo). Susipažinus su minėta nutartimi, galima teigti, kad teismas nutartyje kvalifikavo pareiškėjo prašymą atsisakyti skundo kaip apeliacinio skundo atsisakymą, nurodė teisinius pagrindus tokiam prašymui tenkinti ir priėmė motyvuotą nutartį nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad procesas šioje byloje atnaujintinas dėl tos priežasties, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Vertinant šį prašymo atnaujinti procesą pagrindą, pastebėtina tai, kad argumentuose keliamas ne materialinės teisės normų taikymo, bet proceso teisės normų taikymo klausimas, o proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas laikytinas pateikimas akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

Pažymima, kad pareiškėjas taip pat nurodo, kad procesas atnaujintinas ir dėl to, kad būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Pareiškėjo keliamas klausimas dėl asmens teisės atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje proceso stadijoje, atsakovo manymu, būtų aktualus tuomet, jei išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A442-906/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas būtų atsisakęs taikyti prašymo (skundo) atsisakymo institutą ar 2013 m. gegužės 14 d. nutarties motyvuose būtų paneigęs tokią pareiškėjo teisę. Iš paminėtos nutarties motyvų aiškiai matyti, kad joje nėra nuostatų, kad prašymo atsisakymo institutas negali būti taikomas apeliacinėje instancijoje, todėl pareiškėjo teikiami argumentai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paneigė tokią teisę (atsisakyti prašymo) ar nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šiuo klausimu, yra neaktualūs, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pabrėžtina ir tai, kad griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8,10 ir 12 punkte įtvirtintais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).

Nagrinėjamos bylos atveju Vyriausybės atstovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, argumentuoja, jog teismas nenurodė motyvų, kodėl nutraukė apeliacinį procesą. Įvertinus pačią teismo nutartį byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, su tokiu pareiškėjo argumentu sutikti negalima, nes teismas nurodė įstatymo normas ir faktines aplinkybes, kuriomis rėmėsi nutraukdamas apeliacinį procesą, todėl, remiantis nurodyta teismų praktika, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu negalimas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog byloje buvo pažeisti ABTĮ 52, 101, 133, 140 straipsnių reikalavimai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu nustatoma, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Normos, kuriomis remiasi pareiškėjas šioje savo prašymo atnaujinti procesą dalyje, yra procesinės, o ne materialinės, todėl dėl jų tariamo pažeidimo ABTĮ galimybės atnaujinti proceso nenumato (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2013, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 -165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6-9 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

Kitas pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas – būtinumas užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011). Nustačius, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261–59/2011).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą remiantis tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai nutraukė apeliacinį procesą, o ne administracinę bylą. Tačiau pabrėžtina, kad net patenkinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, negalima teigti, kad bus apgintos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, kadangi pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis, net ir nutraukus bylą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepasikeistų – pats procesas butų iš esmės beprasmis. Pareiškėjas bet kuriuo atveju (tiek atsisakius pareiškimo, tiek atsisakius apeliacinio skundo) nebegalėtų pakartotinai kreiptis į teismą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 96 str. 4 d., 102 str. 3 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Vėliau pats pareiškėjas padavė prašymą dėl pareiškimo atsisakymo, kuriame nurodė, kad ginčas tapo neaktualus pakeitus teisinį reguliavimą. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso atnaujinimas būtų beprasmis ir nesukeltų jokių pasekmių pareiškėjui, todėl, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad jeigu asmuo, prašantis atnaujinti procesą, nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A442-906/2013 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo, norminio akto teisėtumo ištyrimo, neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius