2016-03-31 Nr. AB-7087-3-61-3-00799-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-882-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00799-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. ir atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė:

1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimą Nr. 28-62(2);

2) panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358;

3) panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 28-64(2);

4) panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 28-65(2);

5) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. sausio 13 d. raštą Nr. 2S-176;

6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 2 000 Eur neturtinę žalą;

7) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Eur neturtinę žalą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 27 d. pasibaigus Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 28-30(2) skirtai nuobaudai 6 mėnesiams perkelti į kamerų tipo patalpą, pakartotinai 2014 m. lapkričio 27 d. raštišku pareiškimu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Nurodė, kad atsisako keltis į gyvenamąjį sektorių ir patalpas, būti su kitais nuteistaisiais. Paaiškino, kad į Vilniaus PN gyvenamąsias patalpas nenori būti perkeltas todėl, kad Vilniaus PN egzistuoja kastos ir kad būtent jam paskirtame būryje gyvena tokie nuteistieji, su kuriais jis nesutartų.

Vilniaus PN atsakymo nepateikė. Vilniaus PN direktorius 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 28-62(2) už atsisakymą vykdyti nurodymą gyventi 11 būrio paskirtoje gyvenamojoje patalpoje Nr. 5 skyrė nuobaudą – 4 paras uždaryti į baudos izoliatorių. Taip pat ir vėlesniais Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimais Nr. 28-64(2) ir Nr. 28-65(2) jam už atsisakymą gyventi paskirtoje gyvenamojoje patalpoje buvo skirtos nuobaudos – 10 mėnesių perkelti į drausmės grupę ir 6 mėnesius patalpinti į kamerų tipo patalpą.

Nutarimuose nurodyta, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 12 straipsnio 2 dalį ir 110 straipsnio 2 punktą. Ši teisės norma yra blanketinė, t. y. atsakomybė už jos pažeidimą galima tik tuomet, kai asmuo pažeidžia reikalavimus (elgesio, režimo ir t. t.), nustatytus kituose teisės aktuose. Tačiau nutarimuose nenurodytas teisės aktas, kuris įpareigotų vykdyti nurodymą gyventi pataisos įstaigos paskirtoje gyvenamojoje patalpoje, todėl nutarimuose nepagrįstai konstatuota, kad jis pažeidė minėtas BVK nuostatas.

Nutarime skirti nuobaudą būtina nurodyti konkrečius teisės aktus, jų dalis ir punktus, už kurių pažeidimą asmuo baudžiamas, kad nekiltų abejonių dėl nuobaudos skyrimo pagrįstumo, teisėtumo ir teisingumo. Atsakovas priimdamas įsakymus dėl jo apgyvendinimo gyvenamosiose patalpose nesivadovavo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 65 punktu, neatsižvelgė į galimą kitų nuteistųjų įtaką jam, neinformavo apie komisijos posėdį ir nepakvietė asmeniškai jame dalyvauti.

Šiais veiksmais nesuteikė teisės pateikti atsisakymo būti paskirtoje gyvenamojoje patalpoje priežastis ir aplinkybes. Pataisos namų administracija, priimdama ginčijamą įsakymą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų. Priimant ginčijamą įsakymą buvo pažeisti teisingumo, teisėtumo ir humanizmo principai. Šį sprendimą jis apskundė Kalėjimų departamentui, kuris netenkino skundo. Kalėjimų departamentas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė skunde išdėstytus faktus, neapklausė jo dėl iškilusių prieštaravimų, savo išvadą grindė tik pataisos namų pareigūnų parodymais.

Kalėjimų departamentas nenurodė teisės aktų, kurių pagrindu galima skirti nutarimuose skirtas nuobaudas, netyrė, ar pataisos namų administracija nepadarė procesinių pažeidimų, numatytų BVK 143 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad skiriant nuobaudas atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, į nuteistojo rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo. Dėl pareiškėjui taikomų nuobaudų jis patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Dėl minėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą atlikti teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atitinkamame pataisos įstaigos vidinės struktūrose vienete (būryje ar pan.) ar gyventi atitinkamoje gyvenamojoje patalpoje pataisos namų administracijai yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl BVK 142 straipsnyje nustatytos nuobaudos paskyrimo.

Pataisos įstaigos administracija aiškinosi pareiškėjo atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežastis, apklausė nuteistuosius. Administracija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų bausmės atlikti paskirtame būryje ir gyvenamojoje patalpoje. Nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, o skirstydama nuteistuosius į būrius vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje vis dar gyvuojančiais nerašytais įstatymais.

Vilniaus PN direktoriaus skundžiamų nutarimų bei įsakymo teisėtumą patvirtino ir Kalėjimų departamentas. Vilniaus PN pareigūnai laikinai izoliuodami, uždarant nuteistuosius į baudos izoliatorius ar uždarant į baudos izoliatorių atlikti drausminę nuobaudą, teisėtai ir pagrįstai neleidžia su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų, išskyrus teisės aktuose nurodytus leistinus imti daiktus. BVK 146 straipsnis nustato nuteistųjų laikymo sąlygų baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose ypatumus. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu.

Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Taisyklėse nurodytais daiktais. Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjui jokios psichologinės žalos ar žalos sveikatai nepadarė, taigi nėra pagrindo naikinti teisėtus Vilniaus PN direktoriaus nutarimus bei įsakymą. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais apskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala, ir nepateikė dokumentų ar teisės aktų, kuriais jis gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo dydį, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.

Pareiškėjo nurodytos sumos motyvuotas, įrodymais paremtas teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė skunde įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės lėmė jo psichinę ar fizinę sveikatą. Nei Vilniaus pataisos namų Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusi su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar sveikatos pablogėjimų. Pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN Psichologinės tarnybos specialistus savo iniciatyva dėl skunde nurodytų psichologinių problemų.

Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjui jokios psichologinės žalos ar žalos sveikatai nepadarė, taigi nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjo skundų nagrinėjimo metu nustatyta, jog padaryti režimo reikalavimų pažeidimai tinkamai užfiksuoti su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobaudos skirtos neviršijant įgaliojimų, todėl skirtų nuobaudų panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnio nuostatas, bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. BVK 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus PN administracijos reikalavimais eiti į jam skirtą gyvenamąją patalpą, turėjo įvykdyti reikalavimus, o po to, jei nesutinka su šiais administracijos reikalavimais, apskųsti BVK nustatyta tvarka. Pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pareiškėjas savo veika pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalyje ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, todėl pagal BVK 142 straipsnį buvo pakankamas pagrindas pareiškėjui skirti nuobaudas. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo skundus išnagrinėjo tinkamai. Skundžiamas Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 2S-176 „Dėl skundų išnagrinėjimo“ priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358, panaikino Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 dalį, kuria atsisakyta panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė faktines bylos aplinkybes, išdėstė aktualias BVK nuostatas. Vadovaujantis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti bausmės vykdymo institucijos nurodymą – eiti gyventi į paskirtą patalpą. Bausmės vykdymo institucijos teisėti nurodymai nuteistiesiems yra privalomi. Jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies bei 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nutarimuose nenurodytas teisės aktas, kuris įpareigotų vykdyti nurodymą gyventi pataisos įstaigos paskirtoje gyvenamojoje patalpoje. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo leista paaiškinti, pažeidimų esmė jam visais atvejais buvo nurodyta. Pažymėta, kad pareiškėjo nurodomas, jo manymu, buvęs procedūrinis pažeidimas nesutrukdė jam tinkamai pasinaudoti paskirtų nuobaudų apskundimo tvarka, todėl šis pareiškėjo motyvas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo naikinti paskirtas nuobaudas.

BVK nėra nurodyta, jog nuteistasis privalo vykdyti tik teisėtus pataisos įstaigos arba pareigūno reikalavimus. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tokia teisės normos konstrukcija nėra atsitiktinė. Ji turi būti aiškinama kartu su BVK 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumo principu, reiškiančiu, jog bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų numatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti jo manymu neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka.

Nustatytos faktinės aplinkybės ir anksčiau nurodytų teisės normų analizė leido teismui teigti, kad ginčijami nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, Vilniaus PN direktorius, priimdamas nutarimus, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų, todėl nutarimų naikinti, skunde nurodytais ir kitais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti nutarimus atmestas kaip nepagrįstas. Konstatavus, kad Vilniaus PN direktoriaus nutarimai skirti nuobaudas yra pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo naikinti ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusio Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 dalį dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimų panaikinimo.

Teismas sprendė, kad priimant Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą perkelti G. K. į kitą patalpą, nebuvo pažeistas Taisyklių 65 punktas, kadangi įsakymas priimtas ne svarstant pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į kitą patalpą, bet už nuobaudų skyrimą, todėl pareiškėjo argumentais, kad buvo pažeisti Taisyklių 65 punkto reikalavimai, naikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą nėra pagrindo.

Kaip matyti iš pateiktų įrodymų, pareiškėjas teikdamas skundus ir paaiškinimus dėl nuobaudų skyrimo prašė jį laikyti izoliuotą, prašymus motyvavo galimu susidorojimu. Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 9-8769(04) nurodoma, kad Drausmės komisija nustatė, jog tarp nuteistųjų G. K. ir G. N. parodymų dėl tarpusavio santykių yra prieštaravimų, tačiau nustatytos situacijos plačiau nevertino, nusprendė, kad G. K. saugumui grėsmė nekyla. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN Drausmės komisija neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir neatsižvelgė į esamą situaciją, todėl Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 7-358 dėl G. K. skyrimo į kitą patalpą panaikintas kaip nepagrįstas.

Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują spendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad, siekiant išsiaiškinti galimai esančio konflikto tarp G. K. ir G. N. priežastis, Vilniaus PN Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnai atliko išsamų ir detalų minėtų aplinkybių tyrimą. Buvo apklausti abu nuteistieji. Jų parodymai buvo prieštaringi, nurodytos aplinkybės kardinaliai skyrėsi, dėl šios priežasties buvo padaryta pagrįsta išvada, kad nuteistieji galimai klaidina tyrimą atliekančius pareigūnus, siekdami nebūti drausmės grupėje. Be to, abu nuteistieji buvo nuvesti į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą, kur juos apžiūrėjo kvalifikuotas medicinos darbuotojas. Apžiūros metu jokių sumušimo žymių ant nuteistųjų kūnų nepastebėta. Taip pat medicininėje pažymoje konstatuota, jog nuteistieji jokių nusiskundimų dėl fizinės sveikatos sutrikdymų nepareiškė. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-71 padaryta pagrįsta išvada, jog objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių G. K. nurodytas aplinkybes (neva dėl patiriamo fizinio ir psichologinio smurto), nenustatyta. Išvadoje pateikti objektyvūs ir tinkami pasiūlymai Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui atkreipti dėmesį į G. N. ir G. K. tarpusavio santykius. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai įvertino minėtoje išvadoje nustatytas objektyvias aplinkybes, nekvestionavo nuteistojo G. K. teikiamų prieštaringų parodymų bylos nagrinėjimo teisme metu.

Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė įrodymus, nustatydamas visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas neteisingai nustatė skunde ginčijamo dalyko esmę. Skundo pavadinime nurodyta, jog skundžiami Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėti veiksmai, taip pat prašoma atlyginti atsiradusią žalą. Iš skundo matyti, jog veiksmų teisėtumas keliamas nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. pakartotinai jam įteikiant raštiškus paaiškinimus Vilniaus PN administracijai, kuriuose buvo išdėstytos atsisakymo keltis į Vilniaus PN gyvenamąjį sektorių bei gyvenamąsias patalpas ir būti su kitais nuteistaisiais priežastys. Pareiškėjas prašė vadovautis BVK 70 straipsnio 1 dalies 6 punktu, laikyti pareiškėją izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, patalpinti į kamerų tipo patalpą iki laisvės bausmės atlikimo pabaigos. Vilniaus PN priimti nutarimai, kuriais jam paskirtos nuobaudos, yra tik pasekmės, kurios kilo dėl minėtų raštiškų pareiškimų nagrinėjimo. Teismas, neteisingai nustatydamas ginčijamo dalyko esmę, nevisapusiškai įvertino administracinėje byloje esančius faktinius duomenis ir skunde išdėstytus reikalavimus bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas nenagrinėjo jo skunde nurodytos aplinkybės, kad dar prieš priimant Vilniaus PN nutarimus, kuriais jam buvo paskirtos nuobaudos, jis 2014 m. lapkričio 14 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. pakartotinai raštiškais pareiškimais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, nurodė atsisakymo keltis gyventi į Vilniaus PN gyvenamąjį sektorių priežastis.

Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento teiginiai patvirtina pareiškėjo argumentus dėl nuteistųjų subkultūrų apraiškų egzistavimo Vilniaus PN. Teismas nepasisakė, ar Vilniaus PN administracija privalėjo nagrinėti klausimą dėl nuteistojo skirtingo laikymo sąlygų sudarymo ar nuteistųjų izoliuoto laikymo, atsižvelgiant į nuteistojo asmenines savybes. Teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar Vilniaus PN administracijos nurodymas eiti gyventi į paskirtąją gyvenamąją patalpą pareiškėjui nesukels žalingų pasekmių, ar toks reikalavimas nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, BVK 7 straipsnio, Taisyklių 7 punkto, Tarnybos Kalėjimų departamente statuto 4 straipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, tačiau teismas šių išvadų nepagrindė argumentuotais įrodymais. Nutarimu Nr. 28-62(2) skiriant nuobaudą (4 paras uždaryti į baudos izoliatorių) buvo atimta teisė pasimatyti su giminaičiais, gauti pašto ar perduodamuosius siuntinius, įsigyti maisto produktų ir kt. Nutarimu Nr. 28-64(2) skiriant nuobaudą (10 mėnesių patalpinant į drausmės grupę) atimama teisė pasimatyti su giminaičiais, sumažinamas gautų siuntinių skaičius, ribojami skambučiai telefonu. Nutarimu Nr. 28-65(2) skiriant nuobaudą (6 mėnesius patalpinti į kamerų tipo patalpas) buvo atimta teisė pasimatyti su giminaičiais, apriboti skambučiai telefonu, nebuvo leidžiama naudotis televizoriais, kompiuteriais, radijo imtuvais. Teismas nenagrinėjo, kad Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-65(2) pareiškėjui buvo skirta nuobauda 6 mėnesius patalpinti į kamerų tipo patalpas. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytų Vilniaus PN administracijos ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos atlyginimo klausimų, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo klausimų.

Pareiškėjas G. K. atsiliepime į atsakovo Vilniaus PN apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir išdėsto, jog dėl tarnybinio tyrimo išvados Nr. 33-71 buvo padavęs skundą Kalėjimų departamentui, jame išdėstė argumentus, kurie nebuvo įvertinti tarnybinio tyrimo išvadoje. Tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-71 priimti sprendimai kelia abejonių dėl jų išsamumo, objektyvumo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr. 28-62(2), Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 7-358, Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 28-64(2), Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 28-65(2), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, jog Vilniaus PN direktoriaus nutarimai skirti nuobaudas yra pagrįsti ir teisėti, taip pat nenustatė pagrindo naikinti ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusio Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 dalies dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimų panaikinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Vilniaus PN Drausmės komisija neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir neatsižvelgė į esamą situaciją, todėl Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 7-358 dėl G. K. skyrimo į kitą patalpą panaikintas kaip nepagrįstas, atitinkamai panaikinant Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 dalį, kuria atsisakyta panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358.

Atsakovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas, ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai įvertino Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-71 nustatytas objektyvias aplinkybes, nekvestionavo nuteistojo G. K. teikiamų prieštaringų parodymų bylos nagrinėjimo teisme metu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria jo skundas buvo netenkintas, ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčijamo dalyko esmę, nevisapusiškai įvertino administracinėje byloje esančius faktinius duomenis ir skunde išdėstytus reikalavimus bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Remiantis BVK 10 straipsnio 1 dalimi, bausmes atliekantys asmenys turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas laisves ir teises su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis, bet ir pareigas (taip pat žr. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnį). Bendrosios nuteistųjų pareigos nustatytos šio Kodekso 12 straipsnyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010; 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013; 2013 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-434/2013). Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja BVK 110 straipsnio 1 dalis. Remiantis BVK 110 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (2 p.)

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių, o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, BVK atskirai aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-539/2009, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010 ir kt.)

Reikia pažymėti, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Administracinėje byloje Nr. A146-273/2012 teisėjų kolegija pabrėžė, jog aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.).

BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų konstrukcija nėra atsitiktinė. Ji turi būti aiškinama kartu su šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumo principu, reiškiančiu, jog bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų numatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka (žr., pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-273/2012, 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-504/2009).

Administracinėje byloje Nr. A143-225/2013 taip pat pažymėta, kad įstatyme nėra aptartas suimto asmens elgesys esant situacijai, kai pareigūno tam tikras reikalavimas galbūt yra neteisėtas. Tačiau Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje yra išvardintos teisinės priemonės, kurias suimtasis gali panaudoti, gindamas savo tariamai pažeistas teises. Atsižvelgiant į suėmimo vykdymo režimo ypatumus, šių priemonių sąrašas yra baigtinis. Todėl visi kiti suimtųjų reagavimo būdai į, jų manymu, pareigūnų neteisėtus veiksmus Suėmimo vykdymo įstatymo taikymo požiūriu yra neleistini, o tuo pačiu laikytini neteisėtais (žr., pvz., 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-225/2013).

BVK 110 straipsnio 1 ir 2 dalių numatytas iš nuteistojo reikalaujamas elgesio modelis turi būti nustatytas įstatymo, turi būti jam žinomas ir suprantamas arba turi būti preziumuojama, kad jis yra jam žinomas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1898/2013; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1732/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas P. S. 2014 m. lapkričio 27 d. surašė tarnybinį pranešimą dėl drausmės pažeidimo Nr. 43-108(2), kad nuteistasis G. K., atlikęs 6 mėnesių nuobaudą kamerų tipo patalpose, pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nes 2014 m. lapkričio 27 d. apie 17.35 val. atsisakė eiti į jam paskirtą 11 būrio 5 kambario 1 vietą (b. l. 59). Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 27 d. paaiškinime nurodė, kad jis atsisako eiti į paskirtą patalpą ir būti su kitais nuteistaisiais, atsisakymo priežastimi įvardino nuteistųjų tarpe vyraujančią subkultūrą, prašė jį laikyti izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, patalpinti į kamerų tipo patalpas iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo (b. l. 60–62). Vilniaus PN direktorius 2014 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 56-376(2) nutarė G. K. perkelti į kamerų tipo patalpas 3 paroms su izoliacija (b. l. 57).

Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas P. S. 2014 m. gruodžio 1 d. surašė tarnybinį pranešimą dėl drausmės pažeidimo Nr. 43-109(2), kad nuteistasis G. K., pasibaigus trijų parų izoliacijai, pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nes 2014 m. gruodžio 1 d. apie 15.50 val. atsisakė vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-340 gyventi paskirtoje 11 būrio 5 kambario 1 vietoje (b. l. 70). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 1 d. paaiškinime nurodė, kad jis atsisako gyventi paskirtoje patalpoje dėl 2014 m. lapkričio 27 d. paaiškinime nurodytų priežasčių (b. l. 71). Vilniaus PN direktorius 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 28-62(2) skyrė pareiškėjui nuobaudą – uždarymą 4 paroms į baudos izoliatorių (b. l. 68).

Kaip matyti iš bylos duomenų, minėtu nutarimu nuobauda pareiškėjui skirta už BVK 12 straipsnio 2 dalies (nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus), 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus), taip pat Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 7-340 pažeidimą, atsižvelgiant į nuteistojo rašytinį paaiškinimą bei vadovaujantis BVK 142 straipsniu. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija vertina, kad Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 28-62(2) paskirta nuobauda – uždarymas 4 paroms į baudos izoliatorių – paskirta pagrįstai ir yra adekvati padarytam pažeidimui. Pareiškėjo 2014 m. gruodžio 1 d. atsisakymas gyventi pagal pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-340 nustatytą paskyrimą, nevykdymas administracijos teisėtų reikalavimų vykti į paskirtą būrį pagrįstai kvalifikuotas kaip BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos nuteistųjų specialiosios pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus pažeidimas. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje buvo nemotyvuotas (nepagrįstas grėsme jo sveikatai, gyvybei, ar kitais svarbiais motyvais). Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.) priėjo prie pagrįstos išvados, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai. Nuobaudą paskyrė kompetentingas pareigūnas, nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, tarp jų ir nuteistojo teisė pateikti paaiškinimą, nebuvo pažeistos.

Bylos duomenimis patvirtinta, jog Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas P. S. 2014 m. gruodžio 5 d. surašė tarnybinį pranešimą dėl drausmės pažeidimo Nr. 43-112(2), kad nuteistasis G. K., pasibaigus keturių parų izoliacijai, pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nes 2014 m. gruodžio 5 d. apie 16.00 val. atsisakė vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-340 gyventi paskirtoje 11 būrio 5 kambario 1 vietoje (b. l. 109). Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 5 d. įvyko Vilniaus PN Drausmės komisijos posėdis, kuriame svarstytas klausimas dėl nuteistojo G. K. 2014 m. gruodžio 5 d. atsisakymo gyventi jam įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtoje gyvenamoje patalpoje (b. l. 56). Drausmės komisija nutarė siūlyti įstaigos direktoriui perkelti G. K. į drausmės grupę 6 mėnesiams (b. l. 108). Vilniaus PN direktorius 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-64(2) G. K. skyrė nuobaudą – 10 mėnesių perkėlimą į drausmės grupę (b. l. 107).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat vertina, kad Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-64(2) paskirta nuobauda – 10 mėnesių perkėlimas į drausmės grupę – paskirta pagrįstai ir yra adekvati padarytam pažeidimui. Šiuo atveju pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. atsisakymas gyventi pagal pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-340 nustatytą paskyrimą, nevykdymas administracijos teisėtų reikalavimų vykti į paskirtą būrį pagrįstai kvalifikuotas kaip BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos nuteistųjų specialiosios pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, pažeidimas. BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti panaikinta anksčiau paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę arba gali būti paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Pagal Taisyklių 70 punktą, nuobaudos, kuriomis nuteistieji, sistemingai pažeidinėjantys arba itin piktybiškai pažeidę režimą, perkeliami iš paprastosios į drausmės grupę arba jiems panaikinama anksčiau paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, skiriamos pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu (38 priedas). Šios nuobaudos skiriamos tik tais atvejais, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas (12 priedas).

Taisyklių 240 punkte nurodyta, kad kai reikia pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimo, ši privalo svarstyti klausimą dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje numatytos nuobaudos nuteistajam paskyrimo. Taisyklės numato, kad pataisos įstaigos įgalioti pareigūnai turi užtikrinti nuteistojo dalyvavimą Drausmės komisijos posėdyje (Taisyklių 242 p.). Svarstant nuteistąjį pataisos įstaigos Drausmės komisijos posėdyje, jam dalyvaujant, su medžiaga apie šio nuteistojo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą supažindina vienas iš pareigūnų, nurodytų šių taisyklių 241 punkte (Taisyklių 243 p.). Drausmės komisijos 2014 m. gruodžio 5 d. teikime nurodyta, kad Drausmės komisija, išnagrinėjusi medžiagą dėl nuteistojo G. K. 2014 m. gruodžio 5 d. pataisos įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymo pasiūlymą pataisos įstaigos direktoriui dėl nuobaudos skyrimo pateikė atsižvelgusi į tai, kad nuteistasis šiuo metu turi 15 galiojančių nuobaudų, iš jų du kartus baustas perkėlimu į drausmės grupę. Minėti duomenys patvirtina, kad Drausmės komisijai buvo pateikta ne tik medžiaga apie pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. padarytą režimo pažeidimą, bet ir apie pareiškėjo elgesį pataisos įstaigoje per visą bausmės atlikimo laiką. Kadangi pareiškėjas pakartotinai nepagrįstai atsisakė vykdyti pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 7-340 nustatytą paskyrimą, tokie jo veiksmai vertintini kaip sistemingas režimo pažeidinėjimas. Taigi kaip matyti, nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas buvo pateiktas, o tai, kad apelianto dalyvavimas Drausmės komisijos posėdyje nebuvo užtikrintas, įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo pateikęs 2014 m. lapkričio 27 d. paaiškinimą, kuriame išdėstė, kodėl jis atsisako eiti į paskirtą patalpą ir būti su kitais nuteistaisiais, taip pat 2014 m. gruodžio 1 d. paaiškinimą, nesudaro pagrindo vertinti, jog parenkant nuobaudą buvo pažeistos nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės.

Vilniaus PN direktorius 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 7-358 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“ nuteistąjį G. K. perkėlė iš 11 būrio 5 kambario 1 vietos į 11 būrio drausmės grupės 4 vietą (b. l. 63).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašė jį laikyti izoliuotą, prašymus motyvavo galimu susidorojimu, o Vilniaus PN 2014 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 9-8769(04) nurodoma, kad Drausmės komisija nustatė, jog tarp nuteistųjų G. K. ir G. N. parodymų dėl tarpusavio santykių yra prieštaravimų, tačiau nustatytos situacijos plačiau nevertino ir laikė, kad G. K. saugumui grėsmė nekyla, sprendė, kad Vilniaus PN Drausmės komisija neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir neatsižvelgė į esamą situaciją, todėl Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358 dėl G. K. skyrimo į kitą patalpą panaikino.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu nesutinka ir pažymi, jog savo atsisakymą vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 7-340 gyventi paskirtoje 11 būrio 5 kambario 1 vietoje pareiškėjas motyvavo nuteistųjų tarpe vyraujančia subkultūra, t. y. nuteistieji pasidalinę į kastas, pagal kurios požymius, kai kurie nuteistieji yra žeminami, niekinami, prieš juos smurtaujama, į jį kiti nuteistieji jau kreipėsi įžeidžiančiais žodžiais, grasino susidoroti. Iš pareiškėjo argumentų ir iš bylos duomenų galima spręsti, jog pareiškėjas nori gyventi vienas ir jam nėra priimtinas bet koks jo apgyvendinimas su kitais asmenimis, tačiau toks jo atsisakymas (noras būti izoliuotam) nėra motyvuotas ar pagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio Kodekso 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Vilniaus PN Drausmės komisija, priimdama siūlymą dėl pareiškėjo priskyrimo drausmės grupei, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių dėl G. K. saugumo. Tačiau teisėjų kolegija šiam teismo argumentui nepritaria ir, įvertinusi bylos duomenų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nuteistajam G. K., jo gyvybei ar sveikatai šiuo metu grėstų realus pavojus.

Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo dėl drausmės grupės nuteistojo G. K. administracijos nurodymų nevykdymo išvadoje Nr. 33-71, kurioje buvo vertintas 2014 m. balandžio 17 d. G. K. atsisakymas būti paskirtoje drausmės grupėje, motyvuojant tuo, kad jis negali kartu gyventi su nuteistuoju G. N., buvo padaryta išvada, kad nuteistųjų G. K. ir G. N. paaiškinimai yra prieštaringi bei galimai neatitinka tikrovės, medicininėse pažymose nurodyta, kad ant nuteistųjų kūnų sumušimo žymių nepastebima, patys nuteistieji dėl fizinio skausmo nesiskundžia; tyrimo metu nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių G. K. nurodytas atsisakymo nuo drausmės grupės priežastis, todėl jo atsisakymas bausmę atlikinėti drausmės grupėje vertintas kaip nepagrįstas atsisakymas vykdyti pataisos namų administracijos teisėtus reikalavimus; taip pat Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkui, atsakingam už drausmės grupėje esančius nuteistuosius, pavesta atkreipti dėmesį į G. N. ir G. K. tarpusavio santykius, o pastebėjus galimus nesutarimus, imtis priemonių juos pašalinti (b. l. 96–97).

Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. paaiškinime nurodė, kad atsisako gyventi paskirtoje patalpoje su nuteistuoju G. N., kadangi nuo jo 2014 m. balandžio 17 d. patyrė smurtą, būnant su minėtu nuteistuoju jaučia psichologinę įtampą, grėsmę sveikatai ir gyvybei (b. l. 93). Kaip matyti, pareiškėjas savo atsisakymą gyventi drausmės grupėje su nuteistuoju G. N. grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. tarnybinio tyrimo dėl drausmės grupės nuteistojo G. K. administracijos nurodymų nevykdymo išvadoje Nr. 33-71, jokių kitų ar reikšmingų aplinkybių, kurios Vilniaus PN anksčiau buvo nežinomos ar neįvertintos, nebuvo pateikta. 2015 m. gruodžio 15 d. buvo apklausti G. N., kuris paaiškino, kad neprieštarauja, jog G. K. atliktų bausmę būdamas drausmės grupėje, jog pareiškėjo iš drausmės grupės nevijo ir fizinio ar psichologinio smurto jo atžvilgiu nenaudojo (b. l. 100), ir drausmės grupėje bausmę atliekantis T. J., kuris paaiškino, jog G. K. nepažįsta (b. l. 99).

Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas P. S. 2014 m. gruodžio 5 d. surašė tarnybinį pranešimą dėl drausmės pažeidimo Nr. 43-113(2), kad nuteistasis G. K. 2014 m. gruodžio 5 d. apie 16.30 val. atsisakė vykdyti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358 gyventi paskirtoje 11 būrio drausmės grupės kambario 4 vietoje (b. l. 92). Kaip jau minėta, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. paaiškinime nurodė, kad atsisako gyventi paskirtoje patalpoje su nuteistuoju G. N. (b. l. 93). Vilniaus PN direktorius 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-65(2) G. K. skyrė nuobaudą – 6 mėnesius kamerų tipo patalpose (b. l. 91).

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija vertina, kad Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 28-65(2) paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas – paskirta pagrįstai ir yra adekvati padarytam pažeidimui. Pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. atsisakymas gyventi pagal pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 7-358 nustatytą paskyrimą, nevykdymas administracijos teisėtų reikalavimų vykti į paskirtą būrį pagrįstai kvalifikuotas kaip BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos nuteistųjų specialiosios pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus pažeidimas. Kaip jau paminėta anksčiau, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje buvo nemotyvuotas (nepagrįstas grėsme jo sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais). Taigi nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai, o nuobaudą paskyrė kompetentingas pareigūnas, nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, tarp jų ir nuteistojo teisė pateikti paaiškinimą, nebuvo pažeistos. Pastebėtina, jog pareiškėjui nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams – buvo skirta ir pradėta vykdyti tuo metu, kai jam buvo paskirta atlikinėti bausmę drausmės grupės sąlygomis, todėl Vilniaus pataisos namų direktorius objektyviai įvertino ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė BVK reikalavimus, skirdamas nuteistajam minėtos rūšies nuobaudą ir apibrėždamas jos galiojimo laikotarpį šešiais mėnesiais,

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus PN direktorius nuobaudas pareiškėjui skyrė pagrįstai ir teisėtai. Šio sprendimo turinys suteikia pagrindą konstatuoti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija pareiškėjo skundus dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimų, kuriais paskirtos nuobaudos, išnagrinėjo išsamiai. Sprendimas pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nebuvo nustatyta pažeidimų, kurie būtų sudarę prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, dėl to pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų ar Kalėjimų departamento veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kadangi nagrinėjamu atveju Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimai, įsakymas ir Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, nuobaudos pareiškėjui buvo skirtos pagrįstai, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta Vilniaus pataisos namų ar Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pagrindo neturtinės žalos atlyginimui šiuo atveju nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką, o pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358 „Dėl nuteistųjų skirstymo į gyvenamąsias patalpas“, atitinkamai panaikinant Kalėjimų departamento 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 dalį, kuria atsisakyta panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358. Dėl to teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o atsakovo Vilniaus PN apeliacinį skundą tenkina ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia (ABTĮ 140 str. 1 d. 3 p. ir 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. sausio 13 d. rašto Nr. 2S-176 dalį, kuria atsisakyta panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 7-358, panaikinti ir pareiškėjo G. K. skundą šioje dalyje atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan