2021-11-10 Nr. AB-23717-3-61-3-01070-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3961-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01070-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir P. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Ausleta“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir P. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-1353; 1354; 1355 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams A. K., A. K. ir P. K. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) palikti galioti Rusijos Federacijos piliečiui A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7519228 (galiojantį iki 2022 m. gegužės 19 d.); 3) palikti galioti Rusijos Federacijos pilietei A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7519229 (galiojantį iki 2022 m. gegužės 19 d.); 4) palikti galioti Rusijos Federacijos pilietei P. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7519230 (galiojantį iki 2022 m. kovo 7 d.); 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, jog Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2021 m. kovo 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo A. K. valdomą bendrovę - UAB „Ausleta“ (toliau – ir Bendrovė) bei šios Bendrovės darbuotojus ir nustatyta, kad šiuo metu Bendrovėje yra įdarbinti 2 darbuotojai:

Lietuvos Respublikos pilietis L. Ž. ir trečiosios šalies pilietis A. K., turintis leidimą laikinai gyventi. Buvo nustatyta, kad UAB „Ausleta“ darbuotojo L. Ž. darbo užmokestis už 2020 m. vasario mėn. sudarė 650 Eur / mėn. (nuo 2020 m. liepos mėn. jam įprastai buvo mokamas 615 Eur / mėn. darbo užmokestis, o nuo 2021 m. sausio mėn. - 650 Eur/mėn.). Kadangi pareiškėjo A. K. valdomoje UAB „Ausleta“ darbuotojams, atitikusiems Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 650 Eur, konstatuota, kad A.

K. valdoma Bendrovė 2021 m. vasario mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbančiam darbuotojai mokamas 650 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, Migracijos departamentas Sprendime taip pat nustatė, jog autoserviso veikla nėra priskiriama paslaugų, kurių teikimo metu būtų būtinas ilgesnis nei 15 min. kontaktas su automobilio remonto užsakovu, kategorijai, todėl UAB „Ausleta“ galėjo ir toliau teikti autoserviso paslaugas šalyje įvesto antrojo karantino metu, o kaip matyti iš viešai internete prieinamų duomenų, UAB „Ausleta“ teikė paslaugas antrojo karantino metu, taigi šalyje įvesti karantino ribojimai neturėjo padaryti didelės įtakos UAB „Ausleta“ vykdomai veiklai.

Skundžiamame Sprendime taip pat nurodyta, jog pateiktame UAB „Ausleta“ sutrumpintame balanse už 2020 m. deklaruota, kad 2020 m. gruodžio 31 d. Bendrovės nuosavą kapitalą sudaro 7 854 Eur, o Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad bendrovės nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur, taigi yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, Sprendime pastebėta, jog Sodros informacinės sistemos duomenimis, A.

K. ir P. K. yra niekur neįdarbintos, o P. K. draudimas galiojo nuo 2020 m. vasario 25 d. iki 2021 m. vasario 24 d., po šio draudimo poliso galiojimo pabaigos nebuvo kreiptasi į migracijos institucijas pateikti kitą galiojantį sveikatos draudimo turėjimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą.

3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesigilino į aplinkybes dėl darbuotojų skaičiaus Bendrovėje. Pareiškėjas pradėjo UAB „Ausleta“ vadovauti pirmo karantino metu, o darbo užmokestis jau buvo nustatytas ankstesnio vadovo. Atnaujinus veiklą po karantino, Bendrovė nesulaukė daug užsakymų. Be to, pareiškėjas negalėjo kelti darbo užmokesčio dėl sunkios įmonės finansinės padėties, o po karantino režimo pabaigos ją paliko darbuotojai. Pareiškėjų teigimu, pareiškėjas, būdamas UAB „Ausleta“ direktoriumi, dėjo visas pastangas pagerinti Bendrovės veiklą, finansinę padėtį, pagrįstai tikėjosi, jog Bendrovės veikloje iškilę sunkumai yra laikini ir per jam suteiktą laiką laikinai gyventi Lietuvoje Bendrovės reikalai pasitaisys.

4. Pareiškėjų teigimu, 2020 m. vasario 18 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti Bendrovės įstatinį kapitalą nuo 2 896 Eur iki 30 002,56 Eur. UAB „Ausleta“ nuosavas kapitalas sumažėjo ne dėl akcininkų, o dėl buvusio direktoriaus neteisėtų veiksmų. Dėl šių aplinkybių buvo kreiptasi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, kuriuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-273-892/2021. UAB „Ausleta“ ūkinę veiklą bei pajamas lėmė pandeminė situacija ir įvestas karantino režimas, įtvirtinti draudimai bei ribojimai, todėl sprendžiant klausimą dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo vadovautis vien formaliais Įstatyme nustatytais pagrindais šiuo atveju nėra teisinga. Pareiškėjai deda visas pastangas įsitvirtinti rinkoje, atnaujinti Bendrovės veiklą, integruotis visuomenėje: aktyviai ieško darbuotojų, įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, investavo į Bendrovės veiklą, padidino įstatinį kapitalą, pareiškėja lanko kursus, mokosi lietuvių kalbos, siekdami įsitvirtinti Lietuvoje, pardavė butą Sankt Peterburge ir pinigus investavo į verslą Lietuvoje.

5. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais: lygiateisiškumo, nes Lietuvos Respublikos pilietybę turintys asmenys po pirmojo karantino panaikinimo vykdantys analogišką veiklą kaip ir UAB „Ausleta“, nors ir patyrė nuostolių, tačiau toliau galės vykdyti ūkinę veiklą ir likti gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pareiškėjai, būdami rusų tautybės, kilę iš kitos šalies (Rusijos Federacijos), neturės galimybės vykdyti verslo, pagerinti Bendrovės finansinę padėtį ir bus priversti palikti Lietuvą; nepiktnaudžiavimo valdžia, nes atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesiekė kovoti su nelegalia migracija, kadangi tokios grėsmės pareiškėjai fiziškai nekelia, tačiau siekia, panaikinus leidimus laikinai gyventi, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir taip apsunkinti jų gyvenimą, nutraukti jau susiformavusius ryšius su Lietuvos Respublika; objektyvumo, nes Migracijos departamentas formaliai įvertino Bendrovės veiklą, neatsižvelgė į pandeminės situacijos sukeltas pasekmes verslui, neatsižvelgė į pareiškėjų pastangas įsitvirtinti Lietuvoje, pagerinti Bendrovės finansinę padėtį, integruotis į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, jog integruotis Lietuvoje, vystyti verslą bus suteiktas laikas nustatytas leidimuose laikinai gyventi, t. y. dveji metai; proporcingumo, nes atsakovo Sprendimas yra visiškai neproporcingas siekiamiems administravimo tikslams ir apriboja pareiškėjo teises bei laisves. Sprendimu dėl neatskleistos, hipotetinės nelegalios migracijos grėsmės apribojo pareiškėjo ir jo šeimos laisvę gyventi ir veikti Lietuvos Respublikoje.

6. Migracijos departamentas pažeidė gerojo administravimo principus: pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, nes atsakovas, išduodamas leidimą laikinai gyventi, neinformavo pareiškėjo, jog jis ar įmonė galės būti tikrinamas anksčiau, nepasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui, t. y. nepraėjus 2 metams po leidimo išdavimo momento. Be to, atsakovas formaliai patikrino ir įvertino ūkio subjekto veiklos rezultatus ir tuo pagrindu priėmė pareiškėjui nepalankų Sprendimą. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas, aptikęs įmonės trūkumas, pirmiausiai turi padėti asmenims, siūlyti suteikti konsultaciją, pagalbą, teikti visą informaciją asmenims, perspėti apie gresiančias pasekmes, tačiau atsakovas tokių veiksmų neatliko.

7. Migracijos departamentas pažeidė administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimo principą, nes nebendradarbiavo su pareiškėju, atsakovas priėmė Sprendimą pareiškėjui nežinant. Pagal VAĮ viešojo administravimo subjektas apie neplaninio patikrinimo rezultatus turėtų informuoti įmonės vadovą, pareikalauti pateikti pasiaiškinimą ir atlikti kitus veiksmus, prieš priimant Sprendimą. Be to, Migracijos departamentas pažeidė teisės būti išklausytam ir informuotam principą, nes atsakovas neišklausė pareiškėjo bei nesuteikė galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonę.

8. Atsakovas, atlikdamas ūkio subjekto veiklos priežiūrą, nepaisė ir nesivadovavo metodinės pagalbos teikimo principu, nes nebendradarbiavo, neteikė vienodų ir neprieštaringų konsultacijų ūkio subjektams priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais, neįgyvendino kitų prevencinio pobūdžio priemonių, padedančių ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų. Taip pat Migracijos departamentas pažeidė rizikos vertinimo principą, nes patikrinimai pagal gautą skundą turėtų būti atliekami ne visais atvejais, o tik įvertinus, ar yra pagrindo įtarti, kad, tikėtina, neteisėta ūkio subjekto veika sukels žalą teisės normų saugomoms vertybėms. Pareiškėjo nuomone, UAB „Ausleta“ patikrinimas pradėtas dėl piktavališkos buvusio vadovo ar jo giminaičių pateiktos informacijos. Įrodžius, kad tyrimas buvo pradėtas, tokios informacijos pagrindu, būtų galima konstatuoti, jog atsakovas nesilaikė šio principo nuostatų, netaupė biudžeto lėšas bei vykdė galimai vieno iš konkurento nurodymus.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai jokiais įrodymais nepagrindė argumentų, jog UAB „Ausleta“ dėl pandemijos patyrė nuostolius, negalėjo pasinaudoti antrojo karantino metu siūlomomis finansinės paramos priemonėmis, dėl sunkios įmonės finansinės padėties ją paliko darbuotojai. Tai, jog UAB „Ausleta“ pirmojo karantino laikotarpiu buvo įtraukta į įmonių, kurioms taikomos mokestinės pagalbos priemonės, sąrašą, neturi jokios teisinės reikšmės, nes įmonės atitiktis Įstatymo reikalavimams šiuo laikotarpiu ginčijamu Sprendimu nebuvo vertinama. Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Ausleta“ Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko jau nuo 2020 m. liepos mėn., kai karantino režimas Lietuvos Respublikoje nebuvo įvestas ir ribojimai verslui nebuvo taikomi, o nuo 2020 m. lapkričio 7 d. įvestas antrojo karantino režimas Bendrovės veiklos neuždraudė (net ir tuomet, kai Lietuvos Respublikoje buvo taikomos griežčiausios karantino režimo priemonės, autoserviso paslaugų veikla nebuvo draudžiama), todėl pareiškėjų argumentai, kad UAB „Ausleta“ ir pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų dėl pandemijos nulemtų nuostolių įmonei atsiradimo, yra nepagrįsti.

11. Atsakovo įsitikinimu, neturi jokios teisinės reikšmės pareiškėjų argumentai, jog UAB „Ausleta“ nuosavą kapitalą neteisėtai sumažino buvęs šios įmonės vadovas – netgi, jeigu šis faktas ir būtų nustatytas teismo sprendimu, tai neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos ir atsakomybės atitikti jam išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindą sudarančius Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, buvo atsakingas už tai, kad visą jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jam keliamus reikalavimus, t. y. šiuo atveju imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad, be kita ko, užtikrintų, jog įmonės nuosavas kapitalas sudarytų ne mažiau kaip 28 000 Eur ir kad įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Pareiškėjai tik deklaratyviai teigė, kad Bendrovė susidūrė su sunkumais dėl pandemijos, tačiau neteikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad tariamai patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo, lėmė nuo pareiškėjo nepriklausančios (force majeure) aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėjas A. K. ėmėsi, kad atitiktų minimalius Įstatymo keliamus reikalavimus.

12. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas prašymo dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo neteikė, nors, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinka nuo 2020 m. liepos mėn. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti 2020 m. gegužės 19 d., todėl minėtus Įstatymo reikalavimus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas atitiko tik kiek ilgiau negu 1 mėn., kas kelia pagrįstą abejonę dėl pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.

13. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad priimant Sprendimą buvo pažeisti viešojo administravimo principai ir akcentavo, jog pareiškėjai dėl savo tautybės / pilietybės nėra diskriminuojami. Tai, jog pareiškėjai yra užsieniečiai ir jiems, skirtingai negu Lietuvos Respublikos piliečiams, taikytini Įstatymo reikalavimai, kuriuos pareiškėjai privalo atitikti, jeigu nori gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas. Priimdamas Sprendimą atsakovas nepiktnaudžiavo valdžia, o įgyvendino jam teisės aktų pavestas funkcijas, vykdė užsieniečių kontrolę. Pareiškėjų teiginiai, kad Migracijos departamentas siekė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, apsunkinti jų gyvenimą ir kt., yra nepagrįsti, nes pareiškėjai Sprendimu nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos ir jiems neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka jie gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo.

14. Pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi galios nepriklausomai nuo to, kad jis neatitiks Įstatymo reikalavimų. Jeigu pareiškėjas nesuprato savo pareigų bei jam taikytinų Įstatymo reikalavimų, jis galėjo kreiptis į Migracijos departamentą suteikti konsultaciją, tačiau to nedarė, elgėsi pasyviai ir yra pats atsakingas už jam ir jo šeimai kilusias neigiamas pasekmes.

15. Migracijos departamentas nevykdė UAB „Ausleta“ neplaninio patikrinimo pagal VAĮ nuostatas, o įgyvendindamas užsieniečių kontrolę, vertino, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu jiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Migracijos departamentas apie vykdomą tyrimą pareiškėjų neprivalėjo informuoti, nes tokios pareigos teisės aktai nenumato. Taip pat, prieš priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo pareiškėjų apklausti. Šiuo atveju pareiškėjai net neįvardijo, kokią reikšmę jų apklausa būtų turėjusi priimant ginčijamą Sprendimą, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Sprendime daromas išvadas, neginčijo to fakto, kad UAB „Ausleta“ ir pareiškėjas Migracijos departamento vertintais laikotarpiais neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

16. Pareiškėjų deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo teikti metodinę pagalbą ūkio subjektui, siekti užkirsti kelią žalai teisės normų saugomoms vertybėms atsirasti, išlaikyti tvarų ekonominės veiklos vykdymą bei verslo plėtrą. Migracijos departamentas verslo konsultacijų neteikia, o dėl konsultacijų migracijos klausimais pareiškėjas į Migracijos departamentą nesikreipė. Savo verslo vykdymu, vystymu (tuo pačiu užtikrinant atitikimą Įstatymo reikalavimams) pirmiausia privalėjo būti suinteresuotas ir tuo tikslu dirbti pats pareiškėjas, o ne pasyviai tikėtis, jog kažkas kitas suteiks pagalbą iš šalies.

17. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi jokios reikšmės tai, ar patikrinimą pareiškėjų atžvilgiu Migracijos departamentas atliko atsitiktinai, ar gavęs informaciją (skundą / pranešimą ar kt.) iš kitų asmenų.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. K. 2020 m. kovo 19 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėja A. K. 2020 m. kovo 19 d. pateikė Migracijos departamentui prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu jai ir jos bei pareiškėjo nepilnametei dukteriai P. K. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui A.

K. leidimą laikinai gyventi 2 m., o taip pat priėmė sprendimus išduoti leidimus laikinai gyventi 2 m. t. y. iki galios pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, pareiškėjoms A. K. ir P. K.. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjui, jo sutuoktinei ir nepilnametei dukteriai išduoti 2020 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, 2021 m. kovo 16 d. Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjui A. K. priklausančią bendrovę UAB „Ausleta“ bei šios Bendrovės darbuotojus bei nustatė, jog UAB „Ausleta“ dirba tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, kurio darbo užmokestis 2021 m. vasario mėn. sudarė 650 Eur (nuo 2020 m. liepos mėn. jam buvo mokamas 615 Eur darbo užmokestis per mėnesį, o nuo 2021 m. sausio mėn. – 650 Eur / mėn.).

Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas A. K. bei jo valdoma įmonė 2021 m. vasario mėn. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojui bendrai mokamas 650 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (BDU 2019 m. IV-ąjį metų ketvirtį sudarė 1 346,70 Eur, o 2 BDU – 2 693,40 Eur), ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Taip pat Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas, papildomai įvertino ir 2020 m. spalio mėn. bei nustatė, kad šį mėnesį Bendrovės darbuotojams, atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, bendrai buvo mokamas 2 172,43 Eur darbo užmokestis, t. y. mažiau negu 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai. Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Ausleta“ nuosavą kapitalą sudaro 7 854 Eur, kai pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuosavo kapitalo vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 28 000 Eur; pareiškėjos A.

K. ir P. K. neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kaip to reikalaujama pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjai iš esmės pripažino, jog UAB „Ausleta“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau, jų nuomone, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, privalėjo įsigilinti į aplinkybes dėl darbuotojų skaičiaus įmonėje, nes UAB „Ausleta“ dėl pandemijos patyrė nuostolius, dėl sunkios įmonės finansinės padėties ją paliko darbuotojai. Taip pat pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodęs, jog vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Migracijos departamentas, nustatęs, kad UAB „Ausleta“ neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į tai, kiek laiko Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, nes svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Sprendimo priėmimo metu.

21. Dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad UAB „Ausleta“ nuosavas kapitalas sumažėjo dėl buvusio direktoriaus neteisėtų veiksmų, teismas pažymėjo, jog teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė. Užsienietis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, pats turi elgtis atidžiai ir rūpestingai, įsitikinti, kad gyvenimas Lietuvoje būtų teisėtas, valdomos įmonės veikla neprieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams, t. y., kad visą išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį UAB „Ausleta“ atitiktų Įstatymo jai keliamus reikalavimus, t. y. imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad, be kita ko, užtikrintų, jog įmonės nuosavas kapitalas sudarytų ne mažiau kaip 28 000 Eur ir kad įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad Bendrovė neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų ir net jeigu UAB „Ausleta“ nuosavas kapitalas sumažėjo dėl buvusio direktoriaus neteisėtų veiksmų, teismo vertinimu, tai neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos ir atsakomybės atitikti jam išduoto leidimo laikinai gyventi pagrindą sudarančius Įstatymo reikalavimus.

22. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti 2020 m. gegužės 19 d., o Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas Įstatymo reikalavimų pradėjo neatitikti jau nuo 2020 m. liepos mėn., taigi Įstatymo reikalavimus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas atitiko tik kiek ilgiau negu 1 mėn., todėl teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog aukščiau nurodytos aplinkybės kelia pagrįstą abejonę dėl pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo. Tai, jog pareiškėjai Lietuvos Respublikoje įsigijo nekilnojamąjį turtą ar mokosi lietuvių kalbos nepaneigė nustatytų aplinkybių, jog Sprendimo priėmimo metu Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

23. Dėl pareiškėjų argumentų, jog Migracijos departamentas pažeidė lygiateisiškumo principą, teismas nurodė, jog pareiškėjai yra užsieniečiai ir jiems, skirtingai negu Lietuvos Respublikos piliečiams, taikytini Įstatymo reikalavimai, kuriuos pareiškėjai privalo atitikti, jeigu nori gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas, nes pareiškėjai dėl savo tautybės / pilietybės nėra diskriminuojami prieš Lietuvos Respublikos piliečius. Nors pareiškėjai nurodė, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą, nes siekė, panaikinus leidimus laikinai gyventi, išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos ir taip apsunkinti jų gyvenimą, nutraukti jau susiformavusius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas įgyvendino jam teisės aktų pavestas funkcijas, vykdė užsieniečių kontrolę, skundžiamu Sprendimu pareiškėjai nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos ir jiems neuždrausta atvykti, todėl teisės aktų nustatyta tvarka jie gali kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tokiu būdu pareiškėjų susiformavę ryšiai su Lietuvos Respublika nebus nutraukti.

24. Nors pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigos imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimo ir teisės būti išklausytam ir informuotam principus, tačiau teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nevykdė UAB „Ausleta“ neplaninio patikrinimo pagal VAĮ nuostatas, o tik įgyvendindamas užsieniečių kontrolę, vertino, ar pareiškėjai atitinka Įstatymo reikalavimus, kurių pagrindu jiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi. Teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos informuoti pareiškėjus apie vykdomą tyrimą. Dėl pareiškėjų argumento, kad atsakovas neišklausė jų bei nesuteikė galimybės veiksmingai išreikšti savo nuomonę, teismas pažymėjo, jog pareiškėjai neįvardijo, kokią reikšmę jų apklausa būtų turėjusi ginčijamo Sprendimo priėmimui, taip pat teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos apklausti pareiškėjus. Nors pareiškėjai teigė, kad Bendrovės patikrinimas pradėtas dėl buvusio vadovo ar jo giminaičių informacijos, tačiau skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi jokios reikšmės tai, ar patikrinimą pareiškėjų atžvilgiu Migracijos departamentas atliko atsitiktinai, ar gavęs informaciją iš kitų asmenų.

25. Konstatavęs, kad Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjui A. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinės A. K. ir nepilnametės dukros P. K. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo atveju yra išvestinė iš jo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjoms A. K. ir P. K. buvo išduotas kaip pareiškėjo A. K. šeimos narėms. Taigi atsakovui pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, A. K. panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo būti panaikintas ir pareiškėjoms A. K. ir P. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 3 d.).

26. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą.

28. Pareiškėjų teigimu, teismas, spręsdamas dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, rėmėsi 2017–2019 m. suformuota praktika, kai pasaulyje nebuvo kilusi pandemija, dėl kurios pasikeitė viešojo administravimo subjektų požiūris į imperatyvių normų vykdymą. Be to, 2020 m. lapkričio 1 d. pasikeitė VAĮ, kuris įpareigojo viešojo administravimo subjektus geranoriškai, supratingai vertinti administracinių santykių dalyvių elgesį, jiems padėti, o ne, nustačius neatitikimus teisės aktuose, taikyti sankcijas jų atžvilgiu.

29. Pareiškėjai pažymi, kad Įstatyme nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui naikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad buvęs Bendrovės direktorius atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjai negali atsakyti, pareiškėjai siekė užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į teismą dėl buvusio Bendrovės direktoriaus veiksmų, ieško naujų darbuotojų. Teismas neįsigilino į visas faktines aplinkybes, leidžiančias patvirtinti, jog pareiškėjai nesiekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Jeigu pareiškėjai siektų tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindus bei nesiektų užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, integruotis į visuomenę, pareiškėjams nebūtų intereso leisti jų vaiką į darželio lietuvių grupę, pareiškėjai A. K. mokytis lietuvių kalbos, pardavinėti visą savo nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijoje bei įsigyti turtą Lietuvos Respublikoje.

30. Pareiškėjų manymu, diskriminacija jų atžvilgiu pasireiškė priimant sprendimą po UAB „Ausleta“ veiklos įvertinimo. Tokioje pačioje situacijoje dėl pandemijos padarinių atsidūrusios įmonės, kurių direktoriai ar akcininkai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jų atžvilgiu nebuvo taikoma jokių administracinių ar ekonominių sankcijų, o pareiškėjas ir jo šeimos nariai, būdami Rusijos Federacijos piliečiais, neturės galimybės vykdyti verslo Lietuvoje, pagerinti įmonės finansinę padėtį bei bus priversti palikti Lietuvą. Nors pareiškėjai nėra išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tačiau palikus galioti atsakovo sprendimą, jie privalės palikti šalį. Pareiškėjams neatimta galimybė kreiptis dėl nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau nėra jokios garantijos, kad minėti dokumentai bus išduoti. Siekdami iš naujo gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai patirs nepagrįstai dideles laiko ir pinigines sąnaudas.

31. Atsakovas, vadovaudamasis gerojo administravimo principo nuostatomis, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo pasidomėti dėl kokių priežasčių įmonės veikla neatitinka Įstatyme numatytus reikalavimus. Šiuo atveju atsakovas pareiškėjus privalėjo konsultuoti ne kaip verslo subjektus, o kaip fizinius asmenis, kuriems grėsė leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas. Atsakovas neturi pareigos informuoti apie atliekamą tyrimą, tačiau turėjo tokią teisę, kuria galėjo pasinaudoti jeigu būtų geranoriškai nusiteikęs pareiškėjų atžvilgiu. Atsakovas galėjo išsamiai atlikti tyrimą, informuoti apie atliekamą tyrimą, pasidomėti dėl kokių priežasčių pareiškėjai, įmonė neatitinka Įstatymo keliamus reikalavimus, pareikalauti pareiškėjų paaiškinimų, pakonsultuoti pareiškėjus kaip jiems toliau elgtis, kokius sprendimus priimti kaip to reikalauja gero administravimo principai.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

33. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir nustatęs, jog UAB „Ausleta“, kurios vadovas ir akcininkas yra pareiškėjas A. K., nemoka darbuotojams Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio darbo užmokesčio, o taip pat įmonės nuosavas kapitalas yra mažesnis, negu reikalaujama pagal Įstatymą (pareiškėjai šių Migracijos departamento nustatytų aplinkybių bylos nagrinėjimo metu neginčijo), įvertinęs, jog Įstatymo reikalavimų neatitikimas nėra nulemtas karantino režimo ribojimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui A. K. bei tuo pačiu, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, jo sutuoktinei ir nepilnametei dukteriai išduotus leidimus laikinai gyventi.

34. Pareiškėjas, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, pats buvo atsakingas už tai, kad visą jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jam keliamus reikalavimus, t. y. šiuo atveju imtis reikalingų veiksmų bei priemonių, kad, be kita ko, užtikrintų, jog įmonės nuosavas kapitalas sudarytų ne mažiau kaip 28 000 Eur ir kad įmonėje įdarbintų visą darbo laiką dirbančių darbuotojų (atitinkančių Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. sąlygas) bendras mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius. Leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti 2020 m. gegužės 19 d., todėl minėtus Įstatymo reikalavimus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pareiškėjas atitiko tik kiek ilgiau negu 1 mėn., todėl ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog kyla pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir tikrojo pareiškėjų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo.

35. Sprendimu pareiškėjams nėra taikomos ekonominės ar administracinės sankcijos. Pareiškėjai dėl savo tautybės / pilietybės taip pat nėra diskriminuojami prieš Lietuvos Respublikos piliečius. Tai, jog pareiškėjai yra užsieniečiai ir jiems, skirtingai negu Lietuvos Respublikos piliečiams, taikytini Įstatymo reikalavimai, kuriuos pareiškėjai privalo atitikti, jeigu nori gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, nėra lygiateisiškumo principo pažeidimas. Pareiškėjų noras bei siekis pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje, neįpareigoja Lietuvos Respublikos institucijų tokią teisę pareiškėjams suteikti.

36. Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Ausleta“ Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko jau nuo 2020 m. liepos mėn., kai karantino režimas Lietuvos Respublikoje nebuvo įvestas ir ribojimai verslui nebuvo taikomi, o nuo 2020 m. lapkričio 7 d. įvestas antrojo karantino režimas įmonės veiklos neuždraudė (net ir tuomet, kai Lietuvos Respublikoje buvo taikomos griežčiausios karantino režimo priemonės, autoserviso paslaugų veikla nebuvo draudžiama), todėl pareiškėjų argumentai, kad UAB „Ausleta“ ir pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų dėl pandemijos nulemtų nuostolių įmonei yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 50U-1353; 1354; 1355, kuriuo buvo panaikinti Rusijos Federacijos piliečiams A. K., A. K. ir P. K. išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

38. Vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

39. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, o jų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, nurodęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017 išdėstytas taisykles (ABTĮ 15 str. 1 d.).

40. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

41. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

42. Dėl Lietuvos Respublikoje paskelbtos ekstremaliosios padėties ir karantino režimo įtakos šios Nutarties 40 punkte nurodytos teisės taikymui teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas įvertino pareiškėjo atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ne tik 2021 m. vasario mėnesį, bet ir per laikotarpius, kai esminiai ribojimai Bendrovės vykdomai veiklai nebuvo taikomi (nuo 2020 m. liepos mėnesio buvusią faktinę situaciją). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020 m. birželio 17 d. iki lapkričio 7 d., automobilių remontu užsiimančios įmonėms buvo leidžiama veikti.

Pareiškėjas A. K. nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas konstatuoti, kad įmonė būtent ir išimtinai dėl pandemijos neturėjo galimybių veikti taip, kad būtų vykdomi įstatymo reikalavimai, kas galėtų būti pripažįstama nuo pareiškėjo nepriklausančiomis ekstraordinarinėmis aplinkybėmis, kurios, jeigu būtų nustatytas atidumo ir rūpestingumo standartus atitinkantis pareiškėjo elgesys, patvirtinantis, kad protingai pakankamomis priemonėmis tam tikrą laiko požiūriu apibrėžtą terminą buvo neįmanoma vykdyti įstatymo reikalavimų, leistų teismui pripažinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą neproporcinga priemone.

Nurodytų argumentų kontekste būtina pažymėti ir tai, kad tokie įrodymai turėtų pagrįsti įmonės praradimus, kurių suvaldyti nebuvo galimybių būtent dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino. Abstraktaus pobūdžio paaiškinimai dėl visus smulkaus verslo sektorius palietusio ekonominio nuosmukio, kaip visiems žinomų ir neįrodinėtinų aplinkybių (ABTĮ 57 str. 1 d.), šiuo atveju nėra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tik individualiai apibrėžtos įrodinėjamos ir teismo pripažintos įrodytomis aplinkybės, atitinkančios anksčiau paminėtus teisinius kriterijus yra teisinis pagrindas, kuris leistų teismui pripažinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą neproporcinga priemone.

Pareiškėjas negali tikėtis jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai yra nustatyti patikimi duomenys, jog jis nėra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimui ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto negeranorišką elgesį ginčo teisiniuose santykiuose. Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

43. Kadangi pareiškėjai neįrodė šios Nutarties 42 punkte nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundą atmetė (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

44. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad jie buvo diskriminuojami dėl tautybės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatymo nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Taip pat pažymėtina, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).

45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

46. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą, 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

47. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (kad siekė užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kad kreipėsi į teismą dėl buvusio Bendrovės direktoriaus veiksmų, kad ieško naujų darbuotojų, kad siekė integruotis į visuomenę, leido vaiką į darželio lietuvių grupę, kad mokėsi lietuvių kalbos, pardavė visą savo nekilnojamąjį turtą, esantį Rusijos Federacijoje) neturi esminės įtakos nagrinėjamos administracinės bylos išsprendimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

49. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

50. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje priimamas ne pareiškėjų naudai ir vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė