2025-05-21 Nr. AB-8887-3-61-3-00693-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1857-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00693-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. V. (O. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis O. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 25S32500 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį arba patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui Leidimo, nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nustatytu pagrindu. Sprendime nurodyta, jog tarp pareiškėjui išduotų Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi yra susidariusios 66, 19 ir 115 dienų pertraukos. Dėl pertraukų tarp teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių ar patvirtinančių dokumentų ir Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų pareiškėjas negali būti laikomas pastaruosius 5 metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvos Respublikoje.

2.2. Migracijos departamentas netinkamai skaičiavo pareiškėjo pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpį. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl Sprendimą priėmęs atsakovas, nepaisydamas to, kad pareiškėjas turėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d., vertina, kad minėtu laikotarpiu susidarė 115 dienų pertrauka. Pasak atsakovo, minėta pertrauka susidarė dėl to, kad pareiškėjas prarado leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę ir delsė kreiptis dėl naujo šio dokumento pagaminimo. Nors pareiškėjas ir prarado leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę ir delsė dėl jos pagaminimo kreiptis į atsakovą, pareiškėjas vis tiek nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. buvo Lietuvoje ir turėjo teisę čia gyventi jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindu, todėl minėtas laikotarpis neturėtų būti įtrauktas į laikotarpį, kai asmuo neturėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Akivaizdu, kad asmeniui pametus arba kitaip praradus dokumentą (šiuo atveju – leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę), jis nepraranda teisės gyventi Lietuvoje, todėl priešinga atsakovo pozicija prieštarauja teisiniam reguliavimui.

2.3. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, neatsižvelgė į susiklosčiusių aplinkybių visumą, o būtent į tai, kad pareiškėjas teisėtai ir nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje jau daugiau kaip 5 metus, pareiškėjas siejo ir sieja savo asmeninį ir profesinį gyvenimą su Lietuva. Pareiškėjas per visus šiuos gyvenimo metus Lietuvoje nebuvo iš jos išvykęs ilgesniam nei 6 mėnesių iš eilės ir per 5 metų laikotarpį ne ilgesniam kaip 10 mėnesių laikotarpiui, todėl Migracijos departamentas priėmė formalų Sprendimą, neįsigilinęs į pareiškėjo individualią situaciją.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:

3.1. Pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išduoti Leidimą tuo pagrindu, kad jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. iki 2022 m. liepos 27 d., leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2021 m. birželio 17 d., nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. balandžio 18 d., nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. liepos 31 d. ir nuo 2024 m. liepos 23 d. iki 2026 m. liepos 23 d. Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp pareiškėjui išduotų teisę gyventi Lietuvoje suteikiančių dokumentų yra susidariusios pertraukos: nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. (66 dienos), nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. (19 dienų), nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. (115 dienų). Nustačius, kad per pastaruosius 5 metus tarp pareiškėjo turėtų nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi susidarė pertraukos, atsakovas 2024 m. lapkričio 6 d. ir 2025 m. sausio 17 d. per MIGRIS paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus dėl pertraukų susidarymo priežasčių, o 2025 m. sausio 17 d. išsiuntė pranešimą dėl šių sprendimo priėmimui svarbių aplinkybių ir dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2025 m. sausio 17 d. pareiškėjas per MIGRIS paskyrą pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad minėtos pertraukos susidarė dėl asmeninių priežasčių, didelio darbo krūvio ir darbdavio per vėlai pateikto prašymo Migracijos departamentui. Atsakovas, konstatavęs, kad pertraukos susidarė dėl pareiškėjo veiksmų ir nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir negali būti laikomos mažareikšmėmis arba susidariusiomis dėl Migracijos departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjui Leidimo.

3.2. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jo Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis buvo skaičiuojamas netinkamai, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepagrįstai leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį sieja su Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, kai realus pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpis buvo trumpesnis, t. y. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje 2023 m. balandžio 18 d. buvo paskelbtas negaliojančiu, o dėl naujo leidimo išdavimo pareiškėjas kreipėsi tik 2023 m. rugpjūčio 10 d. Taigi, pareiškėjas nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, todėl ir neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytų reikalavimų.

3.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai keliami aukštesni reikalavimai. Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. V. (O. V.) skundą.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. spalio 25 d. pateikęs Migracijos departamentui prašymą Nr. 2410-LNG-0151 išduoti leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Prašymas) tuo pagrindu, jog jis pragyveno Lietuvoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą.

5.2. Pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. iki 2021 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2022 m. gegužės 10 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2024 m. gegužės 30 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. ir nuo 2024 m. rugsėjo 5 d. iki šiol. Per pastaruosius 5 metus pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas: nuo 2019 m. liepos 30 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. – UAB „Neragauta Azija“, nuo 2021 m. gegužės 27 d. iki 2021 m. birželio 30 d. – MB „Sėkmės receptas“, nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. iki šiol – UAB „Neragauta Azija“. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad yra susituokęs, neturi nepilnamečių vaikų.

5.3. Pareiškėjas per pastaruosius 5 metus turėjo šiuos dokumentus, suteikiančius jam teisę gyventi Lietuvoje ir patvirtinančius jo nuolatinio gyventojo statusą: nacionalinę vizą Nr. 004446811, galiojusią nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. iki 2022 m. liepos 27 d.; leidimus laikinai gyventi, išduotus UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu: LT7478807, galiojusį nuo 2019 m. liepos 29 d. iki 2021 m. birželio 17 d.; 760170454, galiojusį nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. balandžio 18 d.; 760275414, galiojusį nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. liepos 31 d.; 760369277, galiojantį nuo 2024 m. liepos 23 d. iki 2026 m. liepos 23 d. Prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad tarp pareiškėjui išduotų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių dokumentų yra susidariusios pertraukos: nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. (66 dienos), nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. (19 dienų), nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. (115 dienų).

5.4. Migracijos departamentas, nustatęs, kad per pastaruosius 5 metus tarp pareiškėjo turėtų nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi susidarė pertraukos, 2024 m. lapkričio 6 d. ir 2025 m. sausio 17 d. per MIGRIS paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus dėl pertraukų susidarymo priežasčių, o 2025 m. sausio 17 d. išsiuntė pranešimą dėl šių sprendimo priėmimui svarbių aplinkybių ir dėl Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo.

5.5. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2025 m. sausio 17 d. per MIGRIS pateikė atsakovui rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad minėtos pertraukos susidarė dėl asmeninių priežasčių, šeiminių aplinkybių, didelio darbo krūvio ir darbdavio per vėlai pateikto prašymo atsakovui.

5.6. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo straipsnio 1 dalies 14 punktu, 2025 m. sausio 31 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą neišduoti pareiškėjui Leidimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. tarp pareiškėjui išduotų Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi yra susidariusios 66, 19 ir 115 dienų pertraukos, o dėl pertraukų tarp teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių ar patvirtinančių dokumentų ir Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų jis negali būti laikomas pastaruosius 5 metus nepertraukiamai pragyvenusiu Lietuvoje. Atsakovas nurodytų pertraukų tarp leidimų laikinai gyventi ir nacionalinių vizų susidarymo priežasčių (darbdavio pavėluotas dokumentų tvarkymas, nepalankus darbo grafikas, šeiminės aplinkybės ar kt.) nelaikė svarbiomis ir objektyviai nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, leidžiančiomis užsieniečio Lietuvoje su leidimu laikinai gyventi pragyventą laikotarpį vertinti kaip nepertraukiamą. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kurį nors kitą Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą.

6. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sutiko su atsakovo pozicija, kad Sprendime nurodytos pertraukos susidarė dėl paties pareiškėjo veiksmų ir jos negali būti laikomos mažareikšmėmis arba susidariusiomis dėl Migracijos departamento užimtumo ar užtrukusių procedūrų. Teismas vertino, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus, atidus ir rūpestingas.

7. Teismas, vadovaudamasis LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, išaiškino, kad apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Skaičiuojant teisėto gyvenimo šalyje laikotarpį, svarbu ne formaliai atsižvelgti į leidimo laikinai gyventi atitinkamu laikotarpiu turėjimo faktą, bet nustatyti realų teisėto gyvenimo šalyje laiką. Teismas pažymėjo, jog leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių, lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuva leidžia užsieniečiui gyventi neterminuotai Lietuvoje, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimas negalėtų būti išduotas. Išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvą ir joje būti.

8. Teismas, apžvelgęs UTPĮ 40 straipsnio 2 dalies 5 punkto, Aprašo 136 ir 137 punktus, akcentavo, jog užsieniečiui praradus leidimo laikinai gyventi dokumentą (kortelę), toks leidimas paskelbiamas negaliojančiu, todėl pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. praradus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę, ir paskelbus tokį leidimą negaliojančiu, yra neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog minėtu laikotarpiu susidarė 115 dienų pertrauka. Teismas vertino, jog pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės dėl susidariusios pertraukos yra subjektyvios, priklausiusios nuo pareiškėjo veiksmų ir pasirinkto elgesio modelio, todėl jos nesudaro pagrindo minėtą pertrauką vertinti kitaip.

9. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento Sprendimo turinį, konstatavo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikomomis teisės aktų nuostatomis, todėl priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

III. 10. Pareiškėjas O. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimą ir Migracijos departamento Sprendimą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis jau daugiau nei 5 metus gyvena ir dirba Lietuvoje, yra vedęs (duomenys neskelbtini) pilietę, deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, dalyvauja šalies ekonominiame gyvenime, todėl Sprendimas neišduoti pareiškėjui Leidimo dėl techninių ar procedūrinių pertraukų pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir neatitinka proporcingumo principo.

12. Pareiškėjas, paaiškinęs su nustatytomis pertraukomis susijusias aplinkybes, pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į faktinį pareiškėjo gyvenimą Lietuvoje ir šeimos aplinkybes, todėl pažeidė teisės į privatų ir šeimos gyvenimą principą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad reikia vertinti ne tik formalių pertraukų laikotarpius, bet ir faktines gyvenimo aplinkybes.

13. Pareiškėjas tvirtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisė gyventi valstybėje narėje negali būti paneigta vien dėl formalių dokumentų trūkumo, jei yra įrodymai apie realų gyvenimą, darbą, šeimą ir socialinę integraciją, todėl laikotarpis nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., kai pareiškėjas prarado leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę, tačiau faktiškai gyveno Lietuvoje, neturi būti laikomas neteisėtu gyvenimu Lietuvoje. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 11 d. išdavė pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje dublikatą ir ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo teisinis statusas nebuvo nutrūkęs, o buvimas Lietuvoje – nebuvo laikomas neteisėtu. Jeigu būtų kitaip, Migracijos departamentas neturėtų teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje dublikato.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes jie yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nepaneigė Sprendime nustatytų Leidimo neišdavimo pagrindų. Sprendime buvo įvertinta pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvoje trukmė, ir aplinkybė, kad pareiškėjas yra vedęs (duomenys neskelbtini) pilietę.

16. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėju, kad per pastaruosius 5 metus tarp pareiškėjo turėtų nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi pertraukos atsirado ne dėl pareiškėjo, o dėl darbdavio ir Migracijos departamento kaltės. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ginčijo tik pertrauką, susidariusią nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., kitų pertraukų neginčijo.

17. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti Leidimą yra neteisėtas, nes teismai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikę administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtą viešojo administravimo institucijos kompetencijai. Teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl Leidimo išdavimo, sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti Leidimą ir pačiam priimti sprendimą išduoti Leidimą.

18. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes.

19. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 28 d. LVAT pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Migracijos departamentas visiškai nevertino pareiškėjo mokestinio indėlio į valstybės biudžetą, gyvenimo Lietuvoje, ilgalaikio darbo bei santuokos su (duomenys neskelbtini) piliete sudarymo fakto. Migracijos departamentas įvertino su nustatytomis pertraukomis susijusias aplinkybes, tačiau jų kontekste nevertino, kad pareiškėjas visą laiką faktiškai gyveno ir dirbo Lietuvoje. Pareiškėjas dėl nurodytų priežasčių teismo prašo kritiškai vertinti atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimant galutinį teismo sprendimą. Pareiškėjas kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais teismui pateikė Pajamų mokesčio deklaraciją už 2024 metus, pareiškėjo teigimu, patvirtinančią, kad jis sumokėjo valstybei gyventojų pajamų mokestį, kuris kelis kartus viršija šalies vidurkį, ir tokiu būdu jis kuria realų ryšį su Lietuva ir naudą jos visuomenei.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 25S32500, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo, bei įpareigojimo Migracijos departamentą atlikti veiksmus, t. y. iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui Leidimą, kadangi pareiškėjas neatitiko UTPĮ nustatytų sąlygų tokiam Leidimui gauti, t. y. pareiškėjas nepertraukiamai negyveno Lietuvos Respublikoje 5 metus, kaip to reikalaujama pagal UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti teismo ir Migracijos departamento sprendimus, motyvuodamas tuo, kad Sprendimas neišduoti pareiškėjui Leidimo dėl techninių ar procedūrinių pertraukų pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir neatitinka proporcingumo principo. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo gyvenimo, darbo, integracijos lygio ir šeimos sukūrimo Lietuvoje, be kita ko, pažeisdamas teisės į privatų ir šeimos gyvenimą principą. Pareiškėjas teigia, jog laikotarpis nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., kai pareiškėjas prarado leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę, tačiau faktiškai gyveno Lietuvoje, neturi būti laikomas neteisėtu gyvenimu Lietuvoje ir atitinkamai neįskaičiuojamas į bendrą ir nepertraukiamą gyvenimo pareiškėjo Lietuvoje laikotarpį.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tikrinami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25. Pareiškėjas teismui kartu su papildomais rašytiniais paaiškinimais 2025 m. balandžio 18 d. pateikė Pajamų mokesčio deklaraciją už 2024 metus, kurią prašo pridėti prie bylos medžiagos ir įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo, neprideda šio įrodymo prie bylos ir nevertina, nes nenustatytos priežastys, kodėl šio dokumento, surašyto iki bylą išnagrinėjo iš esmės pirmosios instancijos teismas nebuvo galima pateikti anksčiau (ABTĮ 142 str. 3 d.).

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2024 m. spalio 25 d. prašymą Nr. 2410-LNG-0151 išduoti Leidimą tuo pagrindu, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu nusprendė neišduoti Leidimo, nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

27. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

28. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, jog leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą.

29. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, teisingai pažymėjo, jog šioje nuostatoje įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms, kai: 1) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir 2) turėjo leidimą laikinai gyventi arba nacionalinę vizą. Šiai elgesio taisyklei taikyti būtinos abi nurodytos sąlygos.

30. Migracijos departamentas, įvertinęs šios nutarties 5.2 ir 5.3 punktuose nurodytus duomenis, nustatė, kad tarp pareiškėjui išduotų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančių dokumentų yra susidariusios pertraukos: nuo 2021 m. birželio 18 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. (66 dienos), nuo 2022 m. liepos 28 d. iki 2022 m. rugpjūčio 15 d. (19 dienų), nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. (115 dienų). Atsakovas, nustatęs, kad per pastaruosius 5 metus tarp pareiškėjo turėtų nacionalinių vizų ir leidimų laikinai gyventi susidarė pertraukos, per MIGRIS 2024 m. lapkričio 6 d. ir 2025 m. sausio 17 d. paprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus dėl pertraukų susidarymo priežasčių, o 2025 m. sausio 17 d. išsiuntė pranešimą dėl šių sprendimo priėmimui svarbių aplinkybių ir dėl UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 7 d. ir 2025 m. sausio 17 d. pateikė Migracijos departamentui per MIGRIS rašytinius paaiškinimus, juose nurodydamas, kad pertraukos susidarė dėl asmeninių priežasčių, šeiminių aplinkybių, didelio darbo krūvio ir darbdavio per vėlai pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui, tačiau Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, nepripažino pareiškėjo nurodytų aplinkybių svarbiomis ir objektyviai nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, leidžiančiomis pareiškėjo Lietuvoje pragyventą laikotarpį vertinti kaip nepertraukiamą. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis atitiktų kurį nors kitą UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje nustatytą Leidimo išdavimo pagrindą.

31. Pareiškėjas, pakartodamas aplinkybes dėl nustatytų pertraukų, apeliaciniame skunde teigia, kad atsisakymas išduoti jam Leidimą dėl techninių ar procedūrinių pertraukų pažeidė jo teisėtus lūkesčius ir neatitinka proporcingumo principo. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje ir šeimos aplinkybes, pažeisdamas teisės į privatų ir šeimos gyvenimą principą. Migracijos departamentas, be kita ko, neatsižvelgė į tai, jog nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., kai pareiškėjas prarado leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kortelę, jis faktiškai gyveno Lietuvoje, todėl jo gyvenimas minėtu laikotarpiu negali būti laikomas neteisėtu ir neįskaičiuojamas į bendrą ir nepertraukiamą gyvenimo pareiškėjo Lietuvoje laikotarpį.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog Migracijos departamento Sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime yra detaliai aptartos visos nustatytos pertraukos, jų atsiradimo priežastys bei pateiktas jų vertinimas. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka ir dėsto nesutikimo argumentus, susijusius būtent su nustatyta 115 dienų pertrauka, kitas pertraukas pareiškėjas vertina kaip nežymias ir neesmines, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakys tik dėl 115 dienų pertraukos.

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 22S111008 nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams. Iš į bylą pateiktų MIGRIS duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760170454, kuris galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 18 d. informavo atsakovą per MIGRIS, jog leidimas laikinai gyventi Nr. 760170454 prarastas, todėl leidimas 2023 m. balandžio 18 d. buvo paskelbtas negaliojančiu pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjas dėl prarasto leidimo ir naujo leidimo išdavimo į Migracijos departamentą kreipėsi 2023 m. rugpjūčio 10 d., naujas leidimas laikinai gyventi Nr. 760275414 pareiškėjui buvo išduotas 2023 m. rugpjūčio 11 d. ir galiojo iki 2024 m. rugpjūčio 16 d., todėl tarp prarasto leidimo gyventi ir naujai įforminto leidimo gyventi susidarė pertrauka nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. (115 dienų). Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. jis turėjo teisę gyventi Lietuvoje, kadangi turėjo jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo teigimu, nors jis minėtą dokumentą (kortelę) pametė, tačiau teisė gyventi Lietuvoje jam išliko.

34. Teisėjų kolegija nesutikdama su šiais pareiškėjo argumentais, pažymi, jog pagal Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu leidimas laikinai gyventi yra prarastas. Pagal Įstatymo 52 straipsnio 5 punktą, leidimas laikinai gyventi yra negaliojantis, kai leidimas yra prarastas. Įstatymo 39 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi.

35. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – ir LLG aprašas) 136 punkte nurodyta, jog leidimo laikinai gyventi negaliojimo pagrindai nurodyti Įstatymo 52 straipsnyje. Šio aprašo 137 punkte įtvirtinta, kad Įstatymo 52 straipsnio 3–5 punktuose nurodyti leidimai laikinai gyventi negalioja nuo duomenų apie jų negaliojimą įrašymo į sistemą dienos. Duomenis apie leidimo laikinai gyventi negaliojimą Įstatymo 52 straipsnio 3, 4 ar 5 punkte nurodytu pagrindu Prašymų registravimo tvarkos nustatyta tvarka į sistemą Migracijos departamentas įrašo ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo informacijos gavimo.

36. Taigi iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, užsieniečiui praradus leidimo laikinai gyventi dokumentą, toks leidimas paskelbiamas negaliojančiu, o užsieniečiui gyvenant Lietuvoje ir neturint galiojančio leidimo gyventi – jo gyvenimas Lietuvoje laikomas neteisėtu. Byloje ginčo dėl to, kad atsakovas 2023 m. balandžio 18 d. pripažino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760170454, praradus dokumentą, negaliojančiu, nėra. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, todėl atsižvelgus į tai, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu, nustatyta 115 dienų pertrauka ir šis laikotarpis neįskaičiuotas į pareiškėjo nepertraukiamo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį.

37. Pareiškėjas paaiškino, jog pertrauka susidarė dėl to, kad jis nežinojo, kaip užpildyti informaciją apie pamestą dokumentą, nes iki šiol leidimus gyventi užsakydavo pareiškėjo darbdavys. Pareiškėjas nurodė, jog nežinojo, kad privaloma turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje fiziškai. Pareiškėjas, užsiregistravęs pirmą kartą į vizitą Migracijos departamente, jį praleido, kadangi turėjo darbe pakeisti kitą į darbą neatėjusį kolegą. Pastebėjęs laisvą laiką vizitui rugpjūčio mėnesį, pareiškėjas jį rezervavo ir atvyko į Migracijos departamentą pasigaminti naujo leidimo gyventi, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis (ilgas delsimas pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi) nelaikytinas svaria, objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, leidžiančia susidariusią pertrauką vertinti kitaip. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus, atidus ir rūpestingas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad 115 dienų pertrauka susidarė dėl kitų subjektų (Migracijos departamento, darbdavio) neteisėtų veiksmų arba neveikimo.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 11 d. išdavė pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje dublikatą ir ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo teisinis statusas nebuvo nutrūkęs, o buvimas Lietuvoje – nebuvo laikomas neteisėtu. Jeigu būtų kitaip, Migracijos departamentas neturėtų teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje dublikato. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš į bylą pateiktų MIGRIS duomenų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 2023 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjui buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760275414 (šio dokumento kopija, be kita ko, pateikta kartu su apeliaciniu skundu), o ne paskelbto negaliojančiu leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760170454 dublikatas, todėl šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d. pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu ir neįskaičiuotas minėtas laikotarpis į bendrą pareiškėjo pragyventą Lietuvoje laikotarpį.

39. Pagal LVAT praktiką, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą šalyje laikotarpį, į jį neįskaičiuojamas laikotarpis (-iai), kai užsienietis šalyje gyveno neatitikdamas sąlygų, taikomų leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. <...> Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1979-968/2021).

40. Migracijos departamentui ir pirmosios instancijos teismui nustačius minėtas pertraukas, įvertinus jų atsiradimo priežastis bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, buvo priimti pagrįsti ir teisėti sprendimai, kurie nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių, proporcingumo arba teisės į privatų ir šeimos gyvenimą principų. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino su pareiškėjo gyvenimu, jo trukme, darbu Lietuvoje susijusias aplinkybes, santuokos sudarymo faktą, taip pat jam išduotus dokumentus, suteikiančius teisę gyventi Lietuvoje bei pareiškėjo paaiškinimus dėl pertraukų susidarymo, ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Priimti sprendimai yra pagrįsti faktiniais ir teisiniais pagrindais, koreliuojančiais su pareiškėjo individualia situacija. Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, keliamus administraciniam aktui, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

41. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, pagrįstais pakankamai išsamia atsakovo surinktų bei pareiškėjo pateiktų duomenų analize, kuriais grindžiama išvada, kad šiuo atveju buvo pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintu pagrindu. Pažymėtina, jog tokio aiškinimo, koks pateiktas šioje nutartyje, be kita ko, buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-995-662/2025.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo O. V. (O. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė