2017-10-31 Nr. AB-19655-3-61-3-00628-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2782-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00628-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose arba rūsyje, kuriuose jam nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, buvo šalta ir drėgna. Kamerose taip pat buvo įrengta daugiau gulimų vietų nei leidžia teisės aktai, kameroje buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės. Kadangi ne visi kameroje esantys asmenys galėjo sėdėti prie stalo vienu metu, jam teko valgyti atšalusį maistą. Kameroje nebuvo įrengtas veidrodis ir higienos reikmenų lentynėlė. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jis patyrė labai didelius dvasinius išgyvenimus, jam sutriko visavertis gyvenimas, atsirado fobija uždaroms patalpoms, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis tapo dirglus, pradėjo sunkiai valdyti emocijas, sutriko miegas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 8,34 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

4. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, tačiau nėra galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovas nurodė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras, už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Atsakovas nurodė, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Atsakovas pripažino, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Stalai kamerose pagaminti vadovaujantis protingumo principais, standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdėmis, daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Atsakovas darė išvadą, kad kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m ir apgyvendinti 4 žmonės, visi gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę. Atsakovas nurodė, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Tualetas kamerose yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 171 parą pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl perteklinių lovų kamerose bei baldų užimamo ploto kamerose laikė susijusias su ploto trūkumu kamerose.

7. Teismas pripažino, kad pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo pavalgyti sėdėdamas. Tai teismas laikė pareiškėjo suėmimo sąlygų bloginimu.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl gyvenamosios aplinkos sąlygų (temperatūros, drėgmės) ginčo laikotarpiu su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios drėgme yra gana abstraktaus pobūdžio ir nelaikytinos detalizuotu kalinimo sąlygų apibūdinimu, todėl įrodinėjimo našta šiais aspektais Lukiškių TI-K nepriklauso. Teismas nustatė, kad santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 106 neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 26 punkto reikalavimų, todėl konstatavo, kad Lukiškių TI-K jį pažeidė.

9. Teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.7, 14.8 punktais, nustatė, kad lentynos higienos priemonėms susidėti buvo įrengtos, 2013–2015 m. Lukiškių TI-K buvo nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių, kurie remontuojamose kamerose buvo įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kuriose konkrečiose kamerose yra veidrodžiai, todėl konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą.

10. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 171 dieną, į tai, kad kamerose nebuvo veidrodžio, pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo valgyti sėdėdamas, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 1 400 Eur neturtinės žalos.

11. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 8,34 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, 39 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, ir daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo manymu, byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 20 000 Eur suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovas remiasi ABTĮ 44 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir paaiškina, kad, ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

16. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas 171 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, be to, pareiškėjui ne visuomet užteko vietos pavalgyti prie stalo, santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 106 neatitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, kamerose nebuvo veidrodžių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kurį įvertino 1 400 Eur suma. Kitų pareiškėjo nusiskundimų dėl kameros temperatūros, drėgmės teismas nelaikė pagrįstais, todėl šią skundo dalį atmetė.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl jam nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovas taip pat nurodė, kad realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurių atlyginimas priteistinas iš pareiškėjo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

19. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 171 parą sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

21. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. spendimas byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

22. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Pasisakydama dėl atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju dokumentai teismui buvo pateikti ne pareiškėjo prašymu, bet vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiamasi pagrindžiant turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti aptariamą atsakovo prašymą.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė